Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

1.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN (buvusio Lukiškių TI-K) veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

1.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12) ir kt.)

1.3. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

1.4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpį, kurį buvo laikomas Lukiškių TI-K ir per kurį jam galimai kilo neturtinė žala, nurodo ganėtinai abstrakčiai – nuo 2019 m. vasario mėn. iki 2019 m. gegužės mėn. Šis laikotarpis patikslintas VPN atsiliepime, nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nepertraukiamai nuo 2019 m. vasario 11 d. iki 2019 m. gegužės 20 d., kai išvyko į Kauno tardymo izoliatorių (b. l. 30). Šių duomenų pareiškėjas neginčija, todėl teismui nėra pagrindo jais abejoti. Todėl toliau teismas ir remsis VPN atsiliepime nurodytu laikotarpiu ir būtent jį vertins CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo skundo argumentų pagrindu.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo

2.2. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje (kuriose ginčo laikotarpiu buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas ir buvo laikomas) negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą (3,6 kv. m) neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

2.3. Išanalizavus byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu laikomas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,97 kv. m iki 7,94 kv. m. gyvenamojo ploto. Vadinasi, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimo pagal nacionalinę teisę.

2.5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas kamerose užima apie 0,56 kv. m. Vadinasi, net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui viso ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista jo teisė į ne mažesnį nei 3 kv. m gyvenamąjį plotą. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad šiuo aspektu nenustatytas VPN neteisėtų veiksmų faktas nei nacionalinės teisės, nei Konvencijos prasme.

2.6. Taip pat pareiškėjas, grįsdamas, gyvenamojo ploto trūkumą, nurodo, kad gyvenamąjį plotą mažino kamerose esantys baldai. Visgi atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įsakymo 1.3.1 papunktyje nėra numatyta, kad į vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pagal suformuotą administracinių bylų praktiką, tik tokiu atveju, kai yra nustatoma teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Kadangi šiuo atveju nekonstatuotas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas pagal nacionalinę teisę ir Konvenciją, nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo dėl jame esančių baldų atmetami kaip nepagrįsti šiuo aspektu nenustačius neteisėtų VPN (buvusio Lukiškių TI-K) administracijos veiksmų.

Dėl garbės ir orumo pažeidimo neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu

3.2. Laivės vietų atėmimo įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018 ir kt.).

3.3. Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

3.4. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose konstatuotina, kad nors kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele su įrengtomis užuolaidomis nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET, ir savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu, visgi toks sanitarinio mazgo įrengimas nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų). Reikšmingos aplinkybės yra ir tos, kad aptariama sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Todėl aplinkybė, kad kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio gyvenamojo kameros ploto 1,5 m aukščio sienele su įrengtomis užuolaidomis, suponuoja garbės ir orumo bei privatumo pažeidimą. Garbė ir orumas bei privatumas naudojantis sanitarinius mazgu nelaikomas pažeistu nustačius, kad sanitarinis mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina.

3.5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad į bylą pateiktos fotonuotraukos, kurios atspindi, kaip atrodo tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris (b. l. 50) ir tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, vaizdas (b. l. 51–52). Teismas šias fotonuotraukas laiko netinkamu įrodymu, nes iš jų negalima nustatyti, kokiu laiku jos padarytos bei kokių konkrečių kamerų vaizdą jos atspindi. VPN, įrodinėdamas, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka jam keliamus reikalavimus, nurodo, kad ne tik sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, bet ir tai, kad nuo 2012 m. iki 2016 m. atitinkamose kamerose (Nr. 252, Nr. 253, Nr. 254, Nr. 255, Nr. 256, Nr. 257, Nr. 386, Nr. 387, Nr. 389. Nr. 390, Nr. 391, Nr. 392, Nr. 393, Nr. 394, Nr. 395, Nr. 406, Nr. 407, Nr. 408, Nr. 409, Nr.410, Nr. 411, Nr. 412, Nr. 413, Nr. 414, Nr. 415, Nr. 416, Nr. 417, Nr. 418, Nr. 419, Nr. 420, Nr. 421, Nr. 422, Nr. 423, Nr. 424, Nr. 425, Nr. 426) sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina, o kitose kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kamerose vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, siekiant užtikrinti asmenų privatumą. Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 116, Nr. 149, Nr. 147, Nr. 172. Kaip matyti, nėra duomenų, kad šiose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina. Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas be 1,5 m aukščio sienele buvo niekaip kitaip neuždengtas. Todėl VPN atsiliepime tik abstrakčiai nurodyta aplinkybė, kad kitose kamerose buvo įrengtos užuolaidos, konkrečiai neįvardijant, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu užuolaidos buvo įrengtos, nepaneigia pareiškėjo skundo argumento, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele. VPN nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu yra užtikrinamas bent minimalus pareiškėjo privatumas, nepagrindė būtinybės pareiškėją nuolat stebėti jam naudojantis sanitariniu mazgu. Nenustačius, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas taip, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas juo naudojantis, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį, t. y. 98 paras.

Dėl garbės ir orumo pažeidimo neužtikrinant privatumo naudojantis dušu

Dėl kamerų būklės

5. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad kamerose nėra pakankamai šviesu, natūralią šviesą sulaiko gilūs langai ir ant jų uždėtos grotos, o dirbtinė šviesa taip pat nepakankama, lemputės nėra padengtos gaubtu, dėl ko tokia aplinka kentė pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose esančios kriauklės buvo senos, surūdijusios ir skylėtos, dėl ko pratekėdavo vanduo, be to, jis buvo vedamas praustis po šiltu vandeniu tik 1 kartą per savaitę ir ne ilgiau kaip 15 min.

5.1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) (2018 m. lapkričio 11 redakcija) 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. PĮĮET 16.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Šių taisyklių 16.9 papunktyje nurodyta, kad kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Kaip matyti iš teisinio reguliavimo, grotų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl jų įrengimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis kokius nors neigiamus padarinius. Pareiškėjas nepateikė jokių detalių ir individualizuotų aplinkybių, kurios pagrįstų jo teiginį, kad kamerose ginčo laikotarpiu trūko apšvietimo, pareiškėjas niekaip nepaaiškino, kaip nustatė, kad apšvietimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Abejonę šio argumento pagrįstumu kelia ir tai, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro į bylą pateiktų duomenų (b. l. 18–26) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl apšvietimo normos nustatymo nėra kreipęsis į šią instituciją. Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. birželio 7 d. patikrinimo aktas (b. l. 48–49) patvirtina, kad atlikus sveikatos saugos kontrolę 2019 m. kovo 27 d. buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 116 dirbtinė apšvieta buvo tik 110 lx, tačiau atlikus grįžtamąją sveikatos saugos kontrolę nustatyta, kad šis pažeidimas buvo pašalintas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas vieną dieną 2019 m. vasario 11 d., t. y. prieš daugiau nei mėnesį nuo šio pažeidimo nustatymo. Ši aplinkybė, nustačius, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė skundo argumento dėl apšvietimo trūkumo, vertintina kaip neįrodanti, kad būtent tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 116 dirbtinė apšvieta neatitiko higienos reikalavimų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl apšvietimo trūkumo yra nepagrįsti.

5.2. Vertinant skundo argumentus dėl lempučių žalos pareiškėjo sveikatai nustatyta, kad nei nurodytose PĮĮET, nei TIĮET nėra sureglamentuota, kokie šviestuvai turi būti įrengti kamerose, t. y ar su gaubtais, ar be jų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šviestuvai kamerose buvo ir be gaubtų, ir su jais. Pareiškėjas skundo argumento, kad lemputės kėlė žalą jo sveikatai, niekaip nepagrindė, nenurodė, kuo remdamasis tai nustatė. Priešingai VPN atsiliepime nurodoma, kad lemputės atitinka visus Europos Sąjungoje patvirtintus kokybės standartus. Tuo abejoti nėra pagrindo. O ir į bylą pateikta pareiškėjo sveikatos istorijos kopija ginčo laikotarpiu nepatvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi dėl sveikatos sutrikdymų, kurie kilo būtent dėl elektros lempučių skleidžiamos šviesos (b. l. 55–64). Todėl minėtas pareiškėjo argumentas laikomas abstrakčiu ir deklaratyviu, kurio pagrindu vertinti ginčo metu Lukiškių TI-K administracijos veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Dėl sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimo

6. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad atvežtas į Lukiškių TI-K jam nebuvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, nes jis nebuvo nuvežtas į ligoninę, dėl ko sulūžės rankos kaulas sugijo netaisyklingai.

6.1. Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, sveikatos priežiūrą reglamentuoja BVK XIV skyriaus 174–175 straipsniai. BVK 174 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos, stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti steigiamos laisvės atėmimo vietų ligoninės. Be to, laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą (BVK 174 straipsnio 3 dalis). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūrą organizuoja Sveikatos apsaugos ministerija (BVK 174 straipsnio 4 dalis).

6.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose pagal Konvencijos 3 straipsnį vadovaujasi Europos komiteto prieš kankinimą (CPT) suformuluotais standartais ir bendruoju principu, kad sveikatos priežiūra kalėjimuose turėtų būti organizuojama taip pat kaip laisvėje. Šį principą Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs taip, kad kalėjimų gydymo įstaigos nebūtinai turi prilygti geriausioms laisvėje esamoms gydymo įstaigoms, bet jose turi būti tinkamai užtikrinama sveikata ir gerovė, suteikiant reikiamą medicinos pagalbą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5065-822/2019).

6.3. Išanalizavus byloje pateiktus pareiškėjo asmens sveikatos duomenis (b. l. 55–64) nustatyta, kad kitą dieną kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K jis buvo apžiūrėtas ir šios apžiūros metu buvo nustatyta, kad, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, jis turėjo traumą – jam buvo lūžusi dešinė plaštaka. Apžiūros metu nustatyta, kad pareiškėjas pats nusiėmė gipsą dar būdamas laisvėje. Nustačius tai, pareiškėjas buvo užrašytas planine tvarka vizitui pas šeimos gydytoją. Buvo gautas pranešimas, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 18 d. užrašytas planinei gydytojo chirurgo konsultacijai. Tačiau, kaip matyti iš medicininių duomenų, pareiškėjas atsisakė vykti pas šį specialistą.

6.4. Įvertinus nustatytas aplinkybes aptarto teisinio reguliavimo kontekste darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, dėl ko pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės – netaisyklingai suaugo kaulai. Kaip matyti, pareiškėjas traumą patyrė būdamas laisvėje, kur pats nusiėmė gipsą ir pats atsisakė jam teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų – vizito pas gydytoją chirurgą – jau būdamas Lukiškių TI-K. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant Lukiškių TI-K buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o galimai neigiamos pasekmės galėjo kilti dėl paties pareiškėjo veiksmų. Pažymėtina, kad skunde pareiškėjas niekaip nedetalizavo teiginio, kad sveikatos priežiūros paslaugos jam nebuvo teikiamos, apie atsisakymą vykti pas gydytoja chirurgą taip pat nieko neužsimina. Todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip turėjo veikti.

Dėl valstybės atsakomybės sąlygų

7. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvusiame Lukiškių TI-K buvo laikomas viso 98 paras ir įvertinus konstatuotą privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimą, trukusį viso 98 paras, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai, kad pareiškėjas jautėsi prislėgtas įrodo ir byloje pateikti asmens sveikatos duomenys, kurie patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas lankėsi pas gydytoją psichiatrą (b. l. 55–64). Visa tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio

8. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dalį laiko buvo laikomas vienas (viso – 15 parų iš 98 parų), taip pat į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, atsižvelgus į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais konstatuotina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Eur. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 3 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų, todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.