Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiąja N. P. bei paskiriant įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kuris turi būti įvykdytas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, bausmes iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės apribojimas 1 metams 3 mėnesiams, uždraudžiant laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiąja N. P. bei paskiriant įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kuris turi būti įvykdytas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios N. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš M. P. nukentėjusiosios N. P. naudai priteista 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 1500 Eur už jai suteiktas advokato teisinės pagalbos paslaugas apmokėti.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 7 d. 19.00 - 20.00 val. laike, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su savo sutuoktine N. P. metu, tyčia, viena ranka sugriebė už jos vilkėtų rūbų ties pečiais ir laikydamas už jų, tuo pačiu metu kita ranka jėga kišo jai į burną pirštus, taip smurtaudamas prieš N. P., padarė jai apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimą, kas sukėlė nežymų jos sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą M. P. pripažinti kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tokiu pat faktinių aplinkybių konstatavimu, kaip ir kaltinamajame akte. Nors bylos nagrinėjimo metu teisme neva tai padarytos nusikalstamos veikos mechanizmo aplinkybės pasikeitė, tačiau teismas nenurodė argumentų, kodėl jo veiksmai kvalifikuoti lygiai taip kaip ir ikiteisminiame tyrime.Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme apeliantas savo kaltės nepripažino. Visą laiką davė nuoseklius parodymus, kurie nekito, todėl jam visiškai nesuprantamas teismo teiginys, kad jo parodymai yra nenuoseklūs ir tuo jis siekia išvengti atsakomybės, be to, jo parodymai paneigti nukentėjusiosios parodymais, kurie „viso proceso metu buvo išsamūs ir neprieštaringi, todėl jais abejoti teismas neturi pagrindo“.Kaip tik nukentėjusiosios parodymai šios bylos procese buvo interpretuoti skirtingai ir tai yra akivaizdi tiesa. Ikiteisminio tyrimo metu N. P. nurodė, kad jis be jokios priežasties panaudojo smurtą prieš ją, t. y. priėjęs prie jos, viena ranka sugriebė ją už rūbų, ties pečiais ir tuo pačiu metu kitoje rankoje laikomą popieriaus skiautę, jėga ir prievarta kišo jai į burną, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą. Nuosprendyje išdėstyti N. P. parodymai, kad kai jis ją užpuolė, rankose turėjo popierių, tačiau nesuspėjo jai sukišti popieriaus į burną, nes ji pradėjo rėkti. Jai į burną jis kišo pirštą, ji mano, kad jis norėjo ją pražiodinti dėl to, kad įkišti popierių jai į burną. Kai jis pradėjo kišti pirštą į burną, ji labai išsigando. Jis tyčia kišo pirštą į burną, tai buvo neapykantos gestas, jis norėjo sukelti skausmą, nepagarbą. Kai atėjo į policiją ir davė parodymus, ji buvo labai susijaudinusi, pasirašė, kad moka lietuvių kalbą, nors visų smulkmenų lietuvių kalba nurodyti negali. Apelianto nuomone, šių parodymų analizė rodo, kad nukentėjusioji kalba apie neva jo padarytos nusikalstamos veikos mechanizmą, tačiau teigia visiškai skirtingas sveikatos sužalojimo padarymo aplinkybes.Skunde nurodoma, jog BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. veikos nustatymui turi kilti padariniai. Straipsnio dispozicijoje įtvirtinti trys objektyviąją nusikalstamos veikos sudėties pusę atspindintys požymiai, t. y. mušimu ar kitu smurtavimu sukeliamas 1) fizinis skausmas; 2) nežymus sužalojimas; 3) trumpalaikis susargdinimas. Šie požymiai yra alternatyvūs, t. y. pakanka nors vieno, kad veika būtų kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio l dalį, o esant kvalifikuojantiems požymiams - pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu dėl to, kad savo veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nuketėjusiajai, t. y. konstatuotas tik vienas iš veiką kvalifikuojančių požymių. Tai reiškia, kad būtent šią veiką kvalifikuojančią aplinkybę turi įrodyti kaltinančioji pusė ir būtent ši aplinkybė turi būti patvirtinta teisminio proceso metu. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad asmens kaltę turi įrodyti ikiteisminio tyrimo institucijos, t. y. turi būti įrodytas kaltumas, o ne asmuo, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, privalo įrodinėti savo nekaltumą. Kaip matyti iš bylos duomenų, kaltinime suformuluota aplinkybė teisme kaip tik ir nebuvo patvirtinta baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis.Kaltinamasis aktas surašytas dėl to, kad nežymus sveikatos sutrikdymas N. P. padarytas tiesiogiai jai į burną kišant popieriaus lapą. Teisminio nagrinėjimo metu pati nukentėjusioji šią aplinkybę paneigė, ji nurodė, kad M. P. galbūt norėjo jai kišti popierių į burną, tačiau to nepadarė. Ikiteisminis tyrimas vyko vadovaujantis užrašytais nukentėjusios parodymais ir pagal juos buvo kreipiama tyrimo eiga. Nukentėjusioji teisme, dalyvaujant vertėjai, parodė, kad lietuvių kalbą supranta, tačiau kalbos niuansų nežino. Tokiu atveju ikiteisminiame tyrime turėjo būti išsiaiškinta ši aplinkybė ir vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 punktu, turėjo būti užtikrintas vertėjo dalyvavimas. Tas nebuvo padaryta, todėl visi procesiniai veiksmai buvo kreipiami pagal šiuos nukentėjusiosios parodymus.Skiriant užduotį Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriui specialisto išvadai gauti buvo nurodyta, kad apeliantas, kaip sutuoktinis smurtavo prieš N. P. ir popieriaus skiautę kišo jai į burną. 2016m. liepos 8 d. specialisto išvadoje Nr. G1751/2016(02) konstatuota, kad N. P. apatinės lūpos 0,3 cm skersmens gleivinės nubrozdinimas padarytas paveikus šią sritį kietu, galimai briauną turinčiu daiktu (b. 1. 33). Teismo mediko išvada buvo suprasta kaip patvirtinimas aplinkybės, jog sužalojimas padarytas kišant popieriaus skliautę į burną.Teisminio nagrinėjimo metu pačiai nukentėjusiajai paneigus šią aplinkybę, iškilo klausimas dėl įrodymų atskleidžiant sužalojimo mechanizmą. Tai buvo netikėta kaltinančiai pusei, kuri taip ir nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kaip vis dėlto nukentėjusiajai padarytas sveikatos sutrikdymas. Teismas veikos mechanizmo pasikeitusias aplinkybes bandė analizuoti, tačiau tai darė labai prieštaringais ir visiškai neaiškiais argumentais. Teismas nemotyvuotai pasirinko kaltinamąją kryptį ir visiškai nesuprantamai baudžiamojo proceso prasme nurodė, kad „šiuo atveju sprendžiant dėl to, ar kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, neturi reikšmės kaip buvo smurtaujama nukentėjusiosios atžvilgiu, tai yra, ar jai suduoti smūgiai ar ji veikiama kitokiu būdu fiziškai. Svarbu yra tai, kad būtų nustatyta, jog mušimu ar kitokio pobūdžio smurtu nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, kas ir yra nustatyta nagrinėjamu atveju“. Iš šios išvados matyti, kad teismo manymu nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau jokių argumentų kaip nukentėjusiajai padarytas 0,3 cm burnos gleivinės nubrozdinimas nenurodyta. Kaip minėta, alternatyvus veikos kvalifikuotas požymis - fizinio skausmo sukėlimas - net neinkriminuotas, todėl išvada dėl fizinio skausmo sukėlimo neturi jokios įrodomosios reikšmės.Be to, teismas taip pat nurodė, kad „M. P. kaltinime be visa kita buvo nurodyta, kad jis kaltinamas tuo, kad ranka jėga kišo nukentėjusiajai N. P. į burną popieriaus skiautę. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši aplinkybė teismo posėdžio metu nepasitvirtino, tai paneigė ir kaltinamasis, ir pati nukentėjusioji, todėl minėta aplinkybė apie popieriaus skiautės kišimą į nukentėjusiosios burną iš kaltinimo šalintina, kadangi nustatyta, jog kaltinamais nukentėjusiajai į burną kišo pirštus“. Šis argumentas įnešė dar didesnės painiavos, kadangi savo paties teiginius, kad sužalojimas nukentėjusiajai padarytas kišant popieriaus skiautę į burną, tos pačios nuosprendžio aprašomosios dalies motyvais eliminavo. Esant šioms aplinkybėms taip ir liko neaišku, kokiu būdu buvo padarytas sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai ir kokie faktiniai duomenys tai pagrindžia.Nuteistojo teigimu, teismas, aprašomojoje nuosprendžio dalyje vertindamas įrodymus, juos grindė prieštaraujančiais vieni kitiems argumentais, dėl to padarė neteisingas išvadas ir galimos veikos padarymo mechanizmo neatskleidė. Teigdamas, kad veiką jis padarė kišdamas nukentėjusiajai į burną popieriaus skiautę, tuo pačiu šią aplinkybę pašalino iš kaltinimo, o aiškių ir neginčytinų įrodymų, kurie pagrįstų jo kaltę ir nenurodė. Dėl to buvo pažeista jo teisė žinoti kuo yra kaltinamas ir nuo kokio kaltinimo turėtų gintis. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, byloje jo kaltę pagrindžiančių įrodymų nėra, todėl nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis. Nuteistasis taip pat nurodo, kad reiškiamas 5000 Eur dydžio civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos yra nemotyvuotas, o teismo priteistas 1000 Eur žalos atlyginimas yra per didelis. Jis yra neadekvatus galimos nusikalstamos veikos pobūdžiui ir sveikatos sutrikdymo mastui.Atsiliepimu į nuteistojo M. P. apeliacinį skundą, nukentėjusiosios N. P. atstovė advokatė J. Koltakova prašo nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir iš nuteistojo priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas advokato išlaidas.Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo M. P. skundo argumentai prieštarauja byloje surinktiems ir teismo ištirtiems įrodymams, kuriuos teismas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą.Bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bei nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, ir pagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu bei teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo kaltė pagrįsta tiesiogiai teismo posėdyje išnagrinėtų ir tinkamai įvertintų bylos įrodymų visetu: liudytojos I. S. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, kompaktinio disko ir jame esančio vaizdo įrašo apžiūros protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiosios pareiškimu apie nusikaltimą, jos apklausų protokolų duomenimis ir kita bylos medžiaga.Nuteistojo skundo argumentas, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tokiu pat faktinių aplinkybių konstatavimu kaip ir kaltinamajame akte, nors bylos nagrinėjimo metu teismo padarytos nusikalstamos veikos mechanizmo aplinkybės pasikeitė, tačiau teismas nenurodė argumentų, kodėl nuteistojo veiksmai kvalifikuoti taip kaip ir ikiteisminiame tyrime, yra nepagrįstas ir prieštarauja teismo išvadai dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Teismas sprendime konstatavo, kad „Visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą M. P. pripažinti kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti bausmę“.Aplinkybę, kad nukentėjusioji buvo sužalota nuteistajam per prievartą kišant jai į burną pirštą teismas nustatė iš pačios nukentėjusiosios nuoseklių parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, vaizdo įrašo, kuriame girdisi, kaip nukentėjusioji sako nuteistajam, kad pasižiūrėtų ką padarė jos burnai, kad nereikia kišti pirštų jai į burną. Nuteistasis neigia, kad kišo pirštus jai į burną, tačiau tai prieštarauja įraše užfiksuotiems nuteistojo žodžiams, kad nukentėjusioji įkando jam į pirštą ir tai patvirtina, kad nuteistojo rankos pirštai kontaktavo su nukentėjusiosios burna. Teismo nustatytas nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmas atitinka 2016 m. liepos 8 d. specialisto išvadoje nustatytoms nukentėjusiosios sužalojimo padarymo aplinkybėms: apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimas padarytas paveikus šią sritį kietu, galimai briauną turinčiu daiktu.Nukentėjusiosios atstovė nurodo, kad nuteistojo veiksmai pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti teisingai, kadangi: 1) byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiąją smurtu užpuolė būtent nuteistasis; 2) nuteistasis taip aktyviai veikė (sugriebė nukentėjusiąją už jos vilkėtų rūbų, tuo pačiu kita ranka jėga nukentėjusiajai į bumą kišo pirštus) tiesiogine staigiąja tyčia, nors pasekmių atžvilgiu jo tyčia ir buvo neapibrėžta; 3) pirštų kišimas į nukentėjusiosios burną ir vidinių sužalojimų jai padarydamas (apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimas), neabejotinai turi būti traktuojama mušimu ir fiziniu smurtu; 4) kompetentingo specialisto konsultuotos nukentėjusiosios sumušimo pasekmės jos sveikatai - neabejotinas fizinis skausmas, sužalojimo padarymas ir nežymus jos sveikatos sutrikdymas, yra pakankamai pagrįstos tiek nukentėjusiosios betarpiškos medicininės apžiūros, tiek ir ikiteisminio tyrimo duomenims. Teismas išsamiai ištyręs bylos medžiagą padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju sprendžiant dėl to, ar kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, neturi reikšmės kaip buvo smurtaujama nukentėjusiosios atžvilgiu, t. y. ar jai suduoti smūgiai ar ji veikiama kitokiu būdu fiziškai. Svarbu yra tai, kad būtų nustatyta, jog mušimu ar kitokio pobūdžio smurtu nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, kas yra nustatyta nagrinėjamu atveju.Nuteistojo argumentas, kad tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme jis davė nuoseklius parodymus, prieštarauja faktinei bylos medžiagai. Nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai skiriasi. Teismo posėdyje nuteistasis nurodė visiškai kitas faktines konflikto su nukentėjusiąją aplinkybes, kurias nurodė ir apeliaciniame skunde. Teismas, ištyręs ir palyginęs nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus su parodymais duotais teisme, padarė teisingą išvadą, kad nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs, tokiu būdu siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas tirdamas nuteistojo parodymus nustatė, kad nuteistasis teismo posėdžio metu pripažino faktą, kad susistumdė su nukentėjusiąją neva dėl neuždarytų durų ir tai patvirtino, kad kilusio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, būdamas tiesioginiame fiziniame kontakte su ja.Aplinkybę, kad nuteistasis nekišo popieriaus skiautės nukentėjusiajai į burną, patvirtino ir pats nuteistasis, todėl teismas pagrįstai minėtą aplinkybę apie popieriaus skiautės kišimą į nukentėjusiosios burną pašalino iš kaltinimo, tačiau šios aplinkybės pašalinimas nepaneigė kitų teismo nustatytų nuteistojo smurto veiksmų, atliktų nukentėjusiosios atžvilgiu: nuteistasis tyčia viena ranka sugriebė nukentėjusiąją už jos vilkėtų rūbų ties pečiais ir laikydamas už jų, tuo pačiu laiku kišo nukentėjusiajai į burną pirštus. Teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus, priskirdamas nukentėjusiojo pirštų kišimą į nukentėjusiosios burną prie smurto, kuris sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sužalojimą, pasireiškusį apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimais. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo skundo argumentas, kad teismas pašalinęs iš kaltinimo veiką, kurios nuteistasis nepadarė - kišo nukentėjusiajai į burną lapo skiautę ir nustatęs nuteistojo veiką - nukentėjusiajai kišo į burną pirštus, įnešė dar didesnės painiavos, yra klaidinantis. Nukentėjusiosios atstovės teigimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados, įrodymus įvertinus kiekvieną atskirai ir jų visumą, yra pagrįstos ir teisingos. Teismas vadovavosi nuostata, kad kaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, todėl pagrįstai pašalino iš kaltinimo veiksmus, kurių nuteistasis neatliko ir nurodė veiksmus, kuriuos nuteistasis atliko, tačiau nepakeitė nusikalstamos veikos kvalifikacijos, kadangi nuteistojo smurto panaudojimas prieš nukentėjusiąją įrodytas surinktų įrodymų visuma.Nors nuteistasis ginčija priteistos neturtinės žalos dydį, tačiau nenurodo kokias faktines neturtinės žalos aplinkybes teismas vertino neteisingai ir kodėl tai sudarė pagrindą neteisingai nustatyti neturtinės žalos dydį.Atsiliepime taip pat nurodoma, jog nuteistasis per ilgą gyvenimo laiką su nukentėjusiąją santuokoje (virš 40 metų), daugelį kartų naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją. Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis, kuriuo M. P. nuteistas už 2013 m. gruodžio 23 d. panaudotą smurtą prieš nukentėjusiąją. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji gyvena pastovioje baimėje dėl galimo smurto panaudojimo prieš ją, kadangi net vykstantis teismo procesas nesudrausmina nuteistojo. Be to, tai parodo, kad nuteistojo elgesys yra neadekvatus, jis nevaldo savo emocijų, sukeldamas pastovią įtampą nukentėjusiajai dėl jos saugumo būste, kuriame ji gyvena kartu su nuteistuoju ir kuris jiems priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, buvo pažeminta kaimynų akivaizdoje, jaučiasi prieš nuteistąjį bejėgė, kadangi neturi galimybės jam pasipriešinti ir išvengti smurto ir tai sukelia jai baimę dėl jos gyvybės bei didelį dvasinį išgyvenimą, todėl teismas pagrįstai nukentėjusiosios atžvilgiu iš nuteistojo priteisė 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis M. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji N. P., jos atstovė ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir prašo jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai M. P. pripažino kaltu pagal 140 straipsnio 2 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais, ir kuriais grindžia M. P. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo padarytomis išvadomis, o pateikia savo įrodymų vertinimą, negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.Apeliaciniame skunde nuteistasis itin akcentuoja tai, jog pirmosios instancijos teismas pakeitęs faktines kaltinimo aplinkybes, nurodydamas, jog sužalojimas N. P. buvo padarytas ne kišant į burną popieriaus skiautę, bet kišant į burną pirštus, pažeidė jo teisę žinoti kuo yra kaltinamas ir nuo kokio kaltinimo turėtų gintis. Apeliacinės instancijos teismas su šiais nuteistojo skundo argumentais sutinka ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas kaltinime nurodytas faktines veikos aplinkybes ir apie tai nepranešdamas M. P. bei klaidingai konstatuodamas, jog „šiuo atveju sprendžiant dėl to, ar kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, neturi reikšmės kaip buvo smurtaujama nukentėjusiosios atžvilgiu, tai yra, ar jai suduoti smūgiai ar ji veikiama kitokiu būdu fiziškai. Svarbu yra tai, kad būtų nustatyta, jog mušimu ar kitokio pobūdžio smurtu nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, kas ir yra nustatyta nagrinėjamu atveju“, iš tiesų pažeidė nuteistojo M. P. teisę į gynybą. Tačiau tuo pačiu aukštesnysis teismas pažymi, jog apeliacinės instancijos teisme šis pažeidimas buvo ištaisytas, nuteistasis buvo supažindintas su pakeistu kaltinimu, jam buvo duota laiko pasiruošti gynybai, suteikta galimybė gintis nuo patikslinto kaltinimo ir taip buvo užtikrinta jo teisė į gynybą.Nors M. P. savo kaltės dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos neprisipažįsta, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo kaltė neginčijamai įrodyta byloje surinktais įrodymais, o būtent: nukentėjusiosios N. P. parodymais, liudytojos I. S. parodymais, byloje pateiktu vaizdo įrašu, Valstybinės Teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. liepos 8 d. specialisto išvada Nr. G1751/2016 (02) ir kitais byloje esančiais duomenimis. Šių įrodymų visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.Nuteistasis nurodo, kad jo parodymai, priešingai nei nukentėjusiosios, viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs ir todėl jam nesuprantama kodėl pirmosios instancijos teismas jais nesivadovavo, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais nuteistojo skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta.Priešingai nei teigia nuteistasis, jo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Iš nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, jog nuteistasis nurodė visiškai kitas faktines konflikto su nukentėjusiąją aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad pradėjęs valgyti pastebėjo, kad buto staktose suodžiais išpaišyti kryžiai, todėl pasakė nukentėjusiajai, kad taip niekas nedaro. Ji jam pasakė, kad jos tokios tradicijos, taip žodis po žodžio jie pradėjo bartis žodžiu. Žodinio konflikto metu jis prie nukentėjusiosios visai neprisilietė ir jos atžvilgiu jokio fizinio smurto nenaudojo. Iš kur pas ją teismo ekspertai nustatė apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimą, nežino, tačiau neatmeta galimybės, kad ji pati galėjo susižaloti, norėdama jį apkaltinti. Tačiau bylą nagrinėjant teisme, nuteistasis pateikė naują įvykio versiją ir parodė, kad lipo ant stalo pridėti popierių prie lubų, nukentėjusioji jį filmavo ir tai išprovokavo konfliktą, kadangi jis nenori būti filmuojamas ir fotografuojamas.Tuo tarpu nukentėjusios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme iš esmės sutapo, vieni kitiems neprieštaravo, be to juos neabejotinai patvirtina byloje esantys įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymais, priešingai nei nuteistojo parodymais, teismas neturi objektyvaus pagrindo.Kad nuteistasis kišo nukentėjusiajai į burną pirštus, taip smurtaudamas prieš ją ir padarė jai apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimą, kas sukėlė nežymų jos sveikatos sutrikdymą, betarpiškai patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas nuteistojo ir nukentėjusiosios konfliktas. Iš vaizdo įrašo matyti, jog nušokęs nuo stalo nuteistasis M. P. priėjo prie nukentėjusiosios ir ją puolė. Nors vaizdo įraše nesimato kokius konkrečiai veiksmus atliko nuteistasis, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, fragmentiškai matosi popieriaus lapas, tada pasigirsta moteriškas šauksmas rusų kalba, prašantis pagalbos, vėliau sušunka nuteistasis, kuris rusų kalba sako, kad jam įkando pirštą ir prašo pagalbos. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad nukentėjusioji jam į pirštą neįkando, jis taip sušuko tik dėl to, kad nukentėjusioji nurimtų. Iš vaizdo įrašo matyti, jog M. P. pareiškė, kad jam įkando pirštą, o nukentėjusioji jam atsakė, kad jis pasižiūrėtų ką padarė jos burnai, kad nereikia kišti piršto jai į burną. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, jog nuteistasis apie tai, kad jam įkando į pirštą vėliau pasakė ir kaimynei, kuriai parodė pirštą. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, aukštesnysis teismas nuteistojo argumentus apie tai, kad iš tiesų nukentėjusioji jam į pirštą neįkando, vertina kaip gynybinę versiją ir juos atmeta.Visiškai nepagrįsti ir nuteistojo skundo prieštaravimai dėl byloje esančios specialisto išvados. Iš specialisto išvados Nr. G1751/2016(02) matyti, jog nukentėjusiajai N. P. sužalojimas – apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimas padarytas paveikus šią sritį kietu, galimai briauną turinčiu daiktu, sužalojimas atitinka užduotyje nurodytą laiką ir aplinkybes, ir pati nukentėjusioji susižaloti griūdama negalėjo. Nuteistasis skunde teigia, jog specialisto išvada pirmosios instancijos teismo buvo suprasta kaip patvirtinimas, jog sužalojimas padarytas kišant popieriaus skiautę į burną, tačiau tokia išvada yra neteisinga. Aukštesnysis teismas pažymi, jog ekspertas nenustatė, jog sužalojimas nukentėjusiajai padarytas kišant į burną popieriaus skiautę. Išvadoje konstatuojama, kad sužalojimas padarytas kietu, galimai briauną turinčiu daiktu, kas byloje nustatytų aplinkybių kontekste patvirtina, kad sužalojimas galėjo būti padarytas piršto nagu.Nagrinėjamu atveju byloje neabejotinai nustatyta, jog nuteistasis M. P. jėga kišo nukentėjusiajai į burną pirštus ir taip smurtaudamas prieš ją, padarė jai apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimą. Toks sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo skundo argumentais dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nesutinka su byloje priteistu civiliniu ieškiniu ir nurodo, kad priteistas 1000 Eur žalos atlyginimas yra per didelis ir neadekvatus nusikalstamos veikos pobūdžiui bei sveikatos sutrikdymo mastui.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas.Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai N. P. klausimą, apylinkės teismas atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Įvertino tai, kad nukentėjusioji patyrė didelius išgyvenimus, baimę, stresą, pažeminimą prieš kaimynus, taip pat įvertino nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo mąstą ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, siekdamas nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyros, vietoje nukentėjusiosios prašomų 5000 Eur priteisė jai 1000 Eur neturinės žalos atlyginimo. Pagal formuojamą teismų praktiką priteisiamos neturtinės žalos sumos fizinio skausmo, tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais paprastai svyruoja apytiksliai nuo 150 Eur iki 1500 Eur, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo priteista 1000 Eur dydžio piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį, nukentėjusiosios patirtą sužalojimą, dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus, neprieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams, neprieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai, todėl mažinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo M. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo. Nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, civilinio ieškinio priteisimo klausimas taip pat išspręstas teisingai, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.Nukentėjusiosios N. P. atstovė advokatė J. Koltakova prašo priteisti iš nuteistojo M. P. nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir pateikė apmokėjimą už suteiktas atstovavimo paslaugas patvirtinančius pinigų priėmimo kvitus (t. 2, b. l. 17, 46).Nagrinėjamu atveju byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kurį nuspręsta atmesti, todėl yra pagrindas nukentėjusiosios N. P. turėtas proceso išlaidas už jai suteiktas atstovavimo paslaugas priteisti iš nuteistojo M. P.. Tačiau šiuo atveju aukštesnysis teismas pažymi, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).Iš byloje pateikto 2016 m. rugsėjo 23 d. pinigų priėmimo kvito ir prašymo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo (t. 2, b. l. 17-18) matyti, kad nukentėjusioji N. P. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 1200 Eur ir už jos atstovavimą teisme sumokėjo 100 Eur (1 val. 30 min.). Nukentėjusiosios atstovė taip pat pateikė prašymą dėl papildomų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo ir 2016 m. gruodžio 14 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurių matyti, jog nukentėjusioji už atstovavimo paslaugas papildomai sumokėjo 375 Eur (konsultacijos, 1 val. – 75 Eur; pasirengimas bylai, 2 val. – 150 Eur; atstovavimas teisme, 2 val. – 150 Eur). Iš viso nukentėjusioji už jai apeliacinės instancijos teisme suteistas atstovavimo paslaugas sumokėjo 1675 Eur. Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgia į tai, kad baudžiamoji byla nėra didelės apimties, nelaikytina sudėtinga, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme vyko du posėdžiai, kurių bendra trukmė – 1 val. 30 min., į tai, kad nukentėjusiosios atstovės kontora yra tame pačiame mieste, todėl į kitą miestą jai vykti nereikėjo, į tai, kad ta pati advokatė atstovavo nukentėjusiajai pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, visa bylos medžiaga jai buvo žinoma. Darytina išvada, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, todėl prašoma priteisti suma mažinama iki 500 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Iš M. P. nukentėjusiosios N. P. naudai priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.