- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-1045-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- R. N.
- Atsakovas
- L. N., R. N., D. B.
- Kategorijos
- 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės L. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus raj. apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. N. ieškinį atsakovei L. N. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei ir pagal atsakovės L. N. priešieškinį atsakovams R. N., D. B. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, akto pripažinimo negaliojančiu ir turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas R. N. 2007-11-20 Vilniaus rajono apylinkės teismui paduotu ieškiniu prašė nutraukti jo ir atsakovės L. N. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajono CMS (civilinės būklės akto įrašas Nr. 196) (t. 1, b.l.2-3).
Atsiliepimas
Atsakovė L. N. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu sutiko iš dalies, t.y. sutiko dėl santuokos nutraukimo, tačiau neigė savo kaltę dėl santuokos nutraukimo (t. 1, b.l.20-21).
Atsakovė L. N. 2008-02-04 pareiškė priešieškinį, kurį patikslinusi prašė: 1) nutraukti jos ir ieškovo santuoką; 2) pripažinti negaliojančiu 1996-02-05 aktą dėl valstybinio kolektyvinio sodo namelio ir kitų statinių priėmimo naudoti bei pripažinti neteisėta namo, adresu esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo objekto), teisinę registraciją ieškovo motinos D. B. vardu; 3) pripažinti ginčo objektą bendrąja jungtine nuosavybe ir priteisti atsakovei ½ dalį namo (t. 1, b.l.39-41, 76-78). Nurodė, kad jie su sutuoktiniu 1993 m. pradėjo statyti sodo namelį anytai D. B. priklausančiame žemės sklype. Namelis buvo baigtas statyti 1995 m. iš lėšų, gautų pardavus jų 2-jų k. butą (duomenys neskelbtini). Tačiau D. B. 1996 m. namelį įregistravo savo vardu, taip neteisėtai tapdama namo oficialia valdytoja.
Atsiliepimas
Ieškovas R. N. atsiliepimais į priešieškinį (t. 1, b.l.82-83, 85-86) priešieškinį laikė nepagrįstu ir prašė jį atmesti. Teigia, jog 2-jų k. butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1984 m. jis gavo kaip nuo karo nukentėjęs asmuo. Už šį parduotą butą sumokėtus pinigus ieškovas panaudojo atsiskaityti už einamąsias prekes bei paslaugas, apmokėjo atsakovės skolas. Ieškovas fiziškai ir finansiškai nebūtų pajėgęs statytis namo, nes yra invalidas (neteko 50 % darbingumo), bedarbis. Be to, ieškovas su žmona nuolat konfliktuodavo, todėl nebūtų ryžęsis įsigyti su ja bendro turto.
Atsakovė pagal priešieškinį D. B. atsiliepimu į priešieškinį su juo nesutiko, nes namelį pasistatė savo sklype už savo lėšas (t. 1, b.l.89).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008-06-19 sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priešieškinį - iš dalies, t.y. nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o likusioje dalyje priešieškinį atmetė (t. 1, b.l.182-187). Pirmosios instancijos teismas dalyje dėl akto nuginčijimo ir bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimo konstatavo, jog sodo namelis, kuris vėliau įteisintas kaip individualus gyvenamasis namas, yra D. B. nuosavybė. Tokią išvadą teismas padarė iš D. B. vardu atliktų teisinių poelgių, aktų ir/ar sandorių: sąskaitų, kvitų, čekių; prašymų dėl inventorizavimo ir įkainavimo, savivaldybės sprendimo ir ginčijamo akto, valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties; taip pat D. B. iniciatyva kviestų liudytojų parodymų. L. N. paaiškinimus ir jos iniciatyva kviestų liudytojų parodymus teismas vertino kritiškai, nes sutuoktinių šeimos pajamos buvo mažos, santaupų jie neturėjo; nei L. N., nei jos kviesti liudytojai negali tiksliai nurodyti sodo namelio statybos pradžios momento. R. N. sumokėti mokesčiai įrodo tai, kad jis (iš pradžių su žmona, vėliau vienas) motinai leidus gyvena ginčo objekte, todėl privalo padengti eksploatavimo išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovė L. N. apeliaciniu skundu (t.2, b.l.2-5) prašo panaikinti Vilniaus raj. apylinkės teismo 2008-06-19 sprendimo dalį, kurioje priešieškinio dalis yra atmesta, ir vietoj jo priimti naują sprendimą – atmestą priešieškinio dalį patenkinti. Apeliacinį skundą motyvavo tuo, jog ginčijamas aktas bei užsakymai atlikti sodo namo inventorizaciją pasirašyti ne D. B., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Prekių čekiuose bei kvituose apskritai nefigūruoja pirkėjo pavardė. Lentų įsigijimo važtaraštyje (t. 1, b.l.160) bei sąskaitoje – faktūroje (t. 1, b.l.163) nėra atsakingų asmenų parašų, antspaudo, todėl minėti rašytiniai įrodymai neleistini. D. B. taip pat neturėjo pakankamai lėšų pasistatyti sode namą. Teismas be pagrindo pasikliovė D. B. kviestų liudytojų parodymais, esą D. B. tėvas K. B. 1985-09-18 dieną pardavė gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ne už 2 500 rub., bet už 10 000 rub., iš kurių1990 m. 4/5 atidavė D. B.. D. B. pajamos 1995 m. prilygsta vidutinėms vieno asmens sutuoktinių šeimoje pajamoms; kurį laiką ji irgi buvo bedarbė, jokių santaupų neturėjo. Akcentavo, jog ieškovas nuslėpė nuo teismo gaudavęs neoficialių pajamų iš prekybos automobiliais. Tai, kad motina 1996 m. padovanojo sūnui žemės sklypą, ant kurio stovi namelis, patvirtina, jog ji tebuvo formali namo savininkė. D. B. pastatytame sodo namelyje niekada negyveno, netvarkė su statybomis susijusių reikalų; būtent ieškovo dėka į namą atvestos visos komunikacijos. Teismas nesuabejojo ieškovo tvirtinimu, esą 7000 JAV dolerių, gauti pardavus butą, buvo išleisti buitinėms reikmėms. Teismas fotonuotraukų nelaikė įrodymais, nes neaiški jų padarymo vieta ir data, tačiau D. B. patvirtino apeliantės teiginius, kur ir kada jos buvo darytos (ginčo objekte 1997 m.).
Atsiliepimas
Ieškovas R. N. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b.l.17-18) skundą laikė nepagrįstu ir prašė skundžiamą Vilniaus raj. apylinkės teismo 2008-06-19 sprendimo dalį palikti galioti nepakeistą. Pabrėžė, jog apeliantės argumentai, esą ginčo objektas yra pastatytas už lėšas, kurios gautos pardavus butą, neatitinka tikrovės, nes buto pardavimo metu sodo namelis jau buvo pastatytas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimo dalimi motyvus bei teisinius argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai (CPK 185 str.), teisingai aiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas, savo išvadas dėl apeliantės dalies reikalavimų nepagrįstumo ir atsisakymą juos tenkinti pagrindė tinkamais argumentais. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Nagrinėjamojoje byloje kilo šalių ginčas, ar egzistuoja teisinis pagrindas traktuoti ginčo objektą – sodo namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisė įregistruota atsakovės D. B. vardu (t.1, b.l. 63) sutuoktinių R. N. ir apeliantės bendrąja jungtine nuosavybe bei padalinti jį šalims kaip santuokoje įgytą turtą. Įstatyme – CK 3.88 str. 2 d. įtvirtinta bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, kuomet turtas įgyjamas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai išvardinti šiuo metu galiojančio įstatymo - CK 4.47 str. Naujo daikto pagaminimas, tame tarpe ir statybos būdu, taip pat priskiriamas prie nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų (4 p.). Nors teisinio santykio atsiradimo metu galiojusios teisės normos tokio nuosavybės teisės įgijimo būdo tiesiogiai ir neįvardijo, tačiau nuo 1994-06-10 įsigaliojusi 1964 m. CK 95³ str. prie nuosavybės teisės objektų priskyrė ne tik butus ar gyvenamuosius namus, bet ir taip pat ir statinius.
CK 4.47 str.- 4.49 str. nereglamentuoja, kuris asmuo tampa statybos būdu kuriamo daikto savininku, juo, kolegijos vertinimu, pripažintinas tas asmuo, kuris ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę, taip įgyvendindamas ekonominį poreikį tą daiktą turėti nuosavybės teise, tuo tikslu naudoja lėšas statybai, jų pagrindu įgyja medžiagas bei užsako darbus naujam daiktui sukurti arba tą darbą atlieka pats, statydamas ūkio būdu.
Apeliantė, grįsdama savo reikalavimus CK 4.23 str., 4.26 str. 4 d. nuostatomis bei tvirtindama, jog atsakovė D. B. nebuvo šio namo statytoja, taigi užvaldė ginčo objektą neteisėtai ir nesąžiningai, slapta nuo apeliantės 1996 m. įformino nuosavybės teises į namą, turėjo pareigą nuginčyti įstatyme įtvirtintą teisėto valdymo bei įrašo registre teisingumo prezumpcijas (CK 4.23 str. 2 d., 4.262 str., CPK 178 str.). Tai reiškia, kad nepaisant išankstinės nuostatos apie įrašo, jog ginčo objekto savininke yra D. B., duomenų teisingumą, tokių duomenų tikrumas galėjo būti nuginčytas. Kartu kolegija pažymi, kad CPK 197 str. apriboja įrodinėjimo priemonių panaudojimą nuneigiant padidintos įrodomosios galios duomenis, nes neleidžia to daryti liudytojų parodymais, o tiek apeliantės ginčijamas 1995-11-07 surašytas ir 1996-02-05 patvirtintas sodo namelio ir kitų statinių valstybinio priėmimo aktas (Kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 41/17488 22 lapas), tiek ir kadastro įrašas neabejotinai turi didesnę įrodomąją galią ( CPK 197 str. 2 d., CK 4.262 str., Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 4 d.). Todėl bylą nagrinėjęs teismas įrodymų vertinimo taisyklių, įrodymų leistinumo ir sąsajumo, taip pat tikimybių pusiausvyros principo nepažeidė ir pagrįstai prioritetą įrodinėjimo procese suteikė rašytiniams įrodymams, t.y. statybinių medžiagų įgijimą patvirtinantiems duomenimis - dalis jų išduoti D. B. vardu ( t.1, b.l. 157-165). Šie įrodymai kartu su teismo sprendime aptartais liudytojų parodymais patvirtino būtent D. B. siekį sukurti sau nuosavybės objektą statybos būdu. Liudytojų parodymai prieštaringi, liudijantys vienos ar kitos šalies naudai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tų asmenų liudijimais, kurių paaiškinimus patvirtina dar ir kiti objektyvūs įrodymai – ginčo namo kadastro ir registro byloje esantys dokumentai, tame tarpe ir 1995-11-07 surašytame sodo namelio priėmimo akte įvardinta statybos pradžia 1992 m. gegužės mėnuo, Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996-11-18 sprendimas, kuriuo D. B. leista pakeisti nekilnojamojo daikto paskirtį iš sodo namo į gyvenamąjį namą. Aptarti duomenys neleidžia paneigti apeliantės ginčijamo 1996-02-05 sodo namo valstybinio priėmimo akto, kuriame statytoju įvardinta D. B., D. B. vardu surašytų 1995-10-26 bei 1997-01-28 užsakymų atlikti ginčo pastato inventorizaciją, teisingumo ir pagrįstumo, nurodytuose dokumentuose esančių jos parašų tikrumo (Kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 41/17488 14 ir 16 lapai). Tokioje situacijoje vien tvirtinimo apeliaciniame skunde, jog šie parašai nėra atsakovės D. B., lyginant su t.1, b.l. 67 esančiu atstovavimo sutartyje jos parašu, nepakanka, nes, kolegijos manymu, priešingai, vizualinis parašų panašumas egzistuoja. Be to, tokios aplinkybės galėjo būti įrodinėjamos tik leistinais įrodymais – ekspertų išvadomis (CPK 177 str. 4 d.) ir tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl įstatymu nustatyto apribojimo apeliacinės instancijos teisme pateikti naujus įrodymus bei draudimo grįsti apeliacinį skundą tokiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ir įrodinėjamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 314 str.).
Antra vertus, apeliantė nepateikė jokių leistinų ir patikimų įrodymų apie savo pačios siekį sukurti nuosavybės teisės objektą, savo pačios ar sutuoktinio finansinį dalyvavimą, t.y. šeimai priklausančių lėšų panaudojimą jo sukūrimo procese, nepateikė jokių duomenų ir apie tai, kad, pastačius namą, būtų mėginusi realizuoti jai priklausančią teisę - registruoti daiktines teises į šį nekilnojamąjį daiktą, nors nuo jo pastatymo (užbaigimo) iki tokio reikalavimo teisme pareiškimo praėjo jau 12 metų. Pastebėtina, kad tuo metu, kai teisinius veiksmus dėl ginčo turto atliko D. B., šalys gyveno kartu kaip šeima, taigi jokių objektyvių kliūčių apeliantei pasirūpinti teisinių veiksmų atlikimu nebuvo.
Teismas pagrįstai nesirėmė apeliantės teiginiais apie šeimos lėšų, gautų pardavus ankstesnį būstą, panaudojimą būtent ginčo namo statyboms, nes buto pardavimo metu šios jau užbaigtos. Darytina išvada, kad apeliantės neapdairus ir nerūpestingas elgesys neatitinka protingo, teisingo ir sąžiningo žmogaus elgesio standartų (CK 1.5 str., 1.137 str. 2 d.), o jos pasyvumas pagal tikimybių pusiausvyros principą vertintinas veikiau kaip subjektyvios teisės neturėjimas į pastatyto daikto valdymą, disponavimą juo nuosavybės teise, nei tokios teisės turėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese, įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių.
Skundo argumentai, susiję su sodo žemės sklypo, ant kurio buvo pastatytas ginčo objektas, dovanojimu ieškovui, ar pačios atsakovės D. B. negyvenimas ginčo name patys savaime taip pat neapsprendžia 1996-02-05 patvirtinto Valstybinio statinio priėmimo akto bei jo pasekoje atliktos teisinės registracijos D. B. vardu neteisėtumo; apeliantės pateiktos nuotraukos, nepaisant jų padarymo laiko, iš viso neįrodo jokių kilusiam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių, išskyrus faktą, dėl kurio šalys net nesiginčijo, jog apeliantė šiame name kurį laiką su ieškovu gyveno. Bylą nagrinėjęs teismas šias aplinkybes įvertino tinkamai, kolegija sutinka su sprendime išdėstytais motyvais ir jų nekartoja.
Dėl aptartų argumentų teisėjų kolegija apeliantės skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir neteisingų išvadų byloje padarymo atmeta kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstus, tokia skundo argumentacija nesudaro prielaidų pakeisti ar panaikinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.