Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja V. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Panevėžio pataisos namų 5 040,44 Eur (17 403,64 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.Pareiškėja nurodė, kad yra Panevėžio pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus viršininkė (A lygio 13 kategorijos valstybės tarnautoja, jai suteikta antra kvalifikacinė kategorija). Jai, kaip statutiniai valstybės tarnautojai, 2009–2013 metais buvo nepagrįstai sumažinti pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžiai.Pareiškėja savo reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.Pareiškėjos teigimu, įstatyme nustatytas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo (kompensavimo) mechanizmas, nustatytas su tam tikromis išimtimis, turėtų būti taikomas visiems kitiems asmenims, kurie patys su savarankiškais reikalavimais nemėgino atstatyti savo pažeistų teisių teisėtais būdais ir teisinėmis priemonėmis, todėl pareiškėjai šiuo atveju neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti grąžinta teismo sprendimu.Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė atidėti bylos nagrinėjimą iki finansinių praradimų kompensavimo pareigūnams mechanizmo nustatymo, netenkinus šio prašymo, skundo reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą bei atidėti sprendimo vykdymą vieniems metams ir priteistą sumą išdėstyti dalimis.Atsakovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ne tik pripažino valstybės tarnautojų ir teisėjų darbo apmokėjimo tvarką neteisėta, bet ir nustatė subjektą šio nutarimo teisinėms pasekmėms sureguliuoti – įstatymų leidėją – bei būdą, kaip šis subjektas turėtų veikti, – nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį, atsižvelgdama į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertindama galimybes sukaupti lėšas, būtinas kompensuoti praradimus, teisingai kompensuos asmenų patirtus praradimus. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį bei 5 straipsnį, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnį, šiuo atveju pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo turi būti taikomas trejų metų senaties terminas, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovo teigimu, pareiškėjos skundo tenkinimas, priteisiant darbo užmokesčio nepriemoką, reikšmingai paveiktų atsakovo turtinę padėtį, todėl šiuo atveju būtina atidėti tokio teismo sprendimo vykdymą vieniems metams.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjos V. B. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėja laikotarpiu, už kurį prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, dirbo Panevėžio pataisos namuose Vidaus tyrimų skyriaus viršininke (A lygio 13 kategorijos valstybės tarnautoja, jai suteikta antra kvalifikacinė kategorija). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja su skundu dėl neišmokėto darbo užmokesčio į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio mėnesį, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio, DK 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sprendė, kad pareiškėja reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. lapkričio mėnesio yra praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl jos skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už šį laikotarpį atmestina. Byloje spręstas ginčas tik dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo nuo 2010 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m. spalio 1 d.Teismas sprendė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu teisės aktų, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, nustatyta tvarka nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016 ir kt.), ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo šių teisės aiškinimo taisyklių. Vadovaudamasis jomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Panevėžio pataisos namams) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

III.

Pareiškėja V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nėra aišku, ar pareiškėjos (kaip asmens) pažeistos teisės ginamos formaliai, ar realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. ir kiti nutarimai), nepažeidžiant Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto lygybės principo, 48 straipsnio 1 dalyje ginamos teisingo apmokėjimo už darbą teisės bei konstitucinio teisinės valstybės principo.Neįžvelgdamas ginčo esmės, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad ginčas geranoriškai nebuvo išspręstas, vilkino bylą nepriimdamas sprendimo. Tačiau pažeidėju (tinkamu atsakovu) šioje byloje pagrįstai pripažino Panevėžio pataisos namus, kurie, pažeidę Konstituciją ar kitus įstatymus, turi už tai atsakyti.Įstatymų leidėjo veiksmai (kuomet laiku nebuvo imtasi jokių priemonių, t. y. visuomenė nebuvo informuota apie padėtį, kuriam laikui atidedamas finansinių praradimų kompensavimo mechanizmo įstatymo projektas ir pan.) vertintini kaip nepagrįstas delsimas. Dėl infliacijos, valiutos keitimo pareiškėja, kaip ir kiti valstybės tarnautojai, prarado ne tik nepriemokas, bet ir buvo priversta visą laiką iki atlyginimo grąžinimo į pradinį lygį gyventi blogai, tartis su bankais dėl palūkanų ir pagrindinės kredito dalies sumažinimo, nepilnamečiams vaikams teikti tik minimalų aprūpinimą, sukelti jiems nepriteklių ir kitaip riboti savo bei šeimos narių teises bei laisves.DK 298 straipsnio (301 straipsnio) nuostatos, kuriose nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, pagal Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl teismas neturėtų būti saistomas šiuo terminu.Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Panevėžio pataisos namams, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Tai atitinka ir teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016). Šiuo atveju nukrypti nuo tokios suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.Pareiškėja 2015 m. lapkričio 11 d. Panevėžio pataisos namams pateikė prašymą dėl grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo, vadovaudamasi Grąžinimo įstatymu. Panevėžio pataisos namai pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 2 d. pervedė į jos nurodytą sąskaitą 2016 m. priklausančią grąžinti sumą – 86,61 Eur.Nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai V. B. (statutinei valstybės tarnautojai) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Panevėžio pataisos namų.Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimus, daliai jų taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, o kitą dalį reikalavimų atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), o esant nustatytam tokiam praradimų kompensavimui, pareiškėjos skundo reikalavimas negali būti tenkinamas.Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, tokiu būdu efektyviai neapginamos jos pažeistos teisės, sprendimas prieštarauja Konstitucijai bei Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pareiškėja turi teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, jos reikalavimams senaties terminas negali būti taikomas.Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjos argumentą dėl ieškinio senaties termino taikymo nepagrįstumo bei DK 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-296 redakcija) (301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2127 redakcija)) nuostatos prieštaravimo Konstitucijai, taigi ir jos taikymo negalimumo, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad tame pačiame 2014 m. gegužės 8 d. nutarime, kuriuo remiasi ir pareiškėja, Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-296 redakcija) nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas, kuris pagal šio kodekso 27 straipsnio 1 dalį apibrėžiamas kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. DK 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-296 redakcija) yra nustatyta ne teisės ginti pažeistas teises trukmė, o darbuotojui galimo priteisti jam priklausančio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų dydžio riba – darbuotojui gali būti priteistas ne didesnis kaip už trejus metus jam priklausantis, bet neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos. Bendrasis DK reglamentuojamiems santykiams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas nustatytas šio kodekso 27 straipsnio 2 dalyje; jis taikytinas ir reikalavimams dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.Taigi šiuo aspektu turi būti vadovaujamasi DK ir CK normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas buvo pateikęs prašymą taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegijos vertinimu, taikytinos teisės aktų nuostatos ir aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjos pažeistos teisės dėl su darbo apmokėjimo teisiniais santykiais susijusių piniginio pobūdžio reikalavimų galėtų būti ginamos tik nuo 2010 m. gruodžio 19 d. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama esminius apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, akcentuoja, jog teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu, o ne pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams, t. y. pareiškėja negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jai bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (statutinės valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Pareiškėjos argumentai dėl bylos vilkinimo yra abstraktūs, niekuo nepagrįsti, todėl atmestini. Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą sustabdė esant ABTĮ nustatytiems pagrindams, t. y. iki Konstitucinis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės bylas, kuriose suformuluotos išvados ir pateikti išaiškinimai buvo reikšmingi ir taikomi nagrinėjamoje administracinėje byloje.Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Akcentuotina, kad iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Taip pat nėra nustatyta, kad valstybės tarnautojų patirtų praradimų atlyginimo dydis ir tvarka priklauso nuo to, kada konkrečiai tarnautojas kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti jam neišmokėtą darbo užmokestį. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka, jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant, jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme.Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles. Pažymėtina, kad pareiškėja iš esmės laikosi pozicijos, jog jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis.Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jai visos darbo užmokesčio nepriemokos.Kaip jau buvo minėta, nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip minėta, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi net nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.Kaip nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, įgyvendindamas Grąžinimo įstatymo nuostatas, pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 2 d. pervedė į jos nurodytą sąskaitą 2016 m. priklausančią grąžinti sumą – 86,61 Eur. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjos skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas nebuvo Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėja skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjai apskaičiuotų ir mokėtinų sumų pagal Grąžinimo įstatymą, pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos, valiutos keitimo, kreditinių įsipareigojimų vykdymo apsunkinimą ar gyvenimo kokybės pablogėjimą taip pat nepagrindžia Grąžinimo įstatymo nuostatų neteisėtumo, prieštaravimo Konstitucijai ar būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjos prašomo jos pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Panevėžio pataisos namų.Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.