Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-12-16 nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams ir penkiems mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 3 d. areštu trisdešimčiai parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2009-01-23 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 2 mėnesių ir 1 dienos laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityta laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime prabūtas laikas nuo 2009-11-19 iki 2009-12-16.

Priteista iš A. B. UAB “(duomenys neskelbtini)“ 1950 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2009-11-19 apie 3.00 val. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, bendrais tyčiniais veiksmais, išdauždamas automobilio „VW SHARAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie (duomenys neskelbtini) namo, kairės pusės galinių durelių lango stiklą, įsibrovė į saugyklą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „VW SHARAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojamą UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš kurio pagrobė svetimą turtą – D. K. individualiai įmonei priklausančius 4 vnt. paltų, kurių bendra vertė 1140 Lt (1 vnt. vertė 285 Lt) bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius kailinius, kurių vertė 1600 Lt, viso pagrobė svetimą 2740 Lt vertės turtą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Be to, A. B. nuteistas už tai, kad 2009-11-19 apie 3.00 valandą, vagystės iš automobilio „VW SHARAN“, v/n (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie (duomenys neskelbtini) namo, metu, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, bendrais tyčiniais veiksmais, išdauždamas kairės pusės galinių durelių lango stiklą, tyčia sugadino nedidelės vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, 350 Lt vertės, turtą, kurį eksploatuoja UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Skunde apeliantas nurodo, jog baudžiamoji byla yra sufabrikuota, įrodymai surinkti pažeidžiant BPK įstatymus, liudytojų H. P., R. K., V. P. ir G. Š. parodymai melagingi ir prieštaringi, o jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nuoseklūs, vienodi, todėl nebuvo pagrindo jais netikėti.

Be to nuteistasis skunde teigia, kad teismas priėmė neteisingą nuosprendį, nes buvo šališkas, ignoravo visas jo išdėstytas aplinkybes, vadovavosi parodymais asmenų, kurie dėl savo naudos yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Skunde taip pat apeliantas nurodo, kad tyrėjai, atlikdami proceso veiksmą – jo striukės išėmimą ekspertizei, nepasirūpino gynėjo dalyvavimu ir tuo pažeidė įstatymus. Tuo pačiu apeliantas teigia, kad maišelyje, į kurį buvo įdėta išimta striukė ekspertizei, prieš tai buvo įdėta jo striukė, su kuria jis dirbo darbus, susijusius su medžiu, metalu, stiklu.

Apeliantas skunde pažymi, jog teismas rėmėsi vaizdo įrašu, kuriame neužfiksuotas laikas, data, taip pat neužfiksuoti jo nusikalstami veiksmai.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis A. B. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. B. pripažino kaltu dėl nedidelės vertės svetimo turto sugadinimo pagal BK 187 str. 3 d. ir kvalifikuotos vagystės pagal BK 178 str. 2 d., ir teisingai nuteisė už tai, dėl ko tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Nuteistasis A. B., nesutikdamas su apylinkės teismo konstatuotais faktais, viso baudžiamojo proceso metu ir apeliaciniame skunde tvirtino, kad inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė – automobilio stiklo nedaužė, į automobilį neįsibrovė ir iš jo svetimo turto nepagrobė. Apeliantas, ginčydamas savo kaltę, argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas – ignoravo jo vienodus ir nuoseklius parodymus, o nuosprendį grindė prieštaringais liudytojų ir asmenų, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymais.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė visus įrodymus, tame tarpe A. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 46; 49-50; 155-160), todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad jo parodymai teismo buvo ignoruojami. Dėl įrodymų tyrimo nei vienas proceso dalyvis, tame tarpe nuteistasis, pastabų nepareiškė (t. 2, b. l. 19). Akivaizdu, kad apelianto nuomonė apie galimą teismo šališkumą susiformavo po jam nepalankaus nuosprendžio priėmimo, nes viso baudžiamojo proceso metu nei A. B., nei jo gynėja nušalinimų niekam nereiškė. Tai, kad teismas, ištyręs įrodymus, A. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nėra pagrindas pripažinti teismą neobjektyviu, tuo labiau, kad byloje surinktų įrodymų visiškai pakanka apelianto kaltei atskleisti.

Nėra pagrindo, kaip siūlo apeliantas, liudytojų parodymus, kuriais savo nuosprendį grindė pirmosios instancijos teismas, vertinti, kaip melagingus, vien todėl, kad jie nebuvo palankūs nuteistajam. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnų liudytojų H. P., R. K. parodymai viso baudžiamojo proceso metu dėl visų esminių aplinkybių buvo vienodi (t. 1, b. l. 33-34; 35-36; 109; 177), savo parodymus pastarieji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 126-137; 138-151), juos patvirtina kita bylos medžiaga – R. K. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 15), įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 10-14), specialisto tyrimo išvada (t. 1, b. l. 124-125) ir kt., todėl teismas neturėjo jokio pagrindo jais nesiremti. Minimi liudytojai buvo tie asmenys, kurie pastebėjo A. B. ir jį sulaikė netoli įvykio vietos. Liudytojai vienodai parodė, kad patruliuodami (duomenys neskelbtini) gatvėje priešais save pamatė nuteistąjį, nešiną didele rankine, nueinantį nuo automobilio ,,VW Sharan“, todėl kilus įtarimui pradėjo jį persekioti ir pasivijus, liepus A. B. sustoti, pastarasis su savimi turėtą rankinę, kurioje buvo pavogti keturi D. K. individualiai įmonei priklausantys paltai, numetė ant žemės.

Tuo tarpu A. B., neigdamas savo dalyvavimą nusikaltimo padaryme, kėlė įvairias versijas. Apklausiamas įtariamuoju (t. 1, b. l. 49-50) A. B. nurodė, kad vienas eidamas per kiemus nieko nematė, tačiau priėjus pareigūnams ir pasiteiravus ar nematė nubėgančio asmens, nurodė kryptį, kuria, neva, nepažįstamas asmuo nubėgo. Taip pat apeliantas tvirtino, kad jokios rankinės jis neturėjo ir jos šalia nebuvo, pastarąją pamatė jau vėliau. Iš pradžių apklausiamas teisiamajame posėdyje A. B. nurodė, kad eidamas per kiemus matė priešais atbėgantį vyrą su ,,taše“, kurį vijosi pareigūnai, tačiau nesugavę priėjo prie jo ir nusivedė prie numestos ,,tašės“ (t. 1, b. l. 109). Vėliau apklausiamas teisme nuteistasis tvirtino, kad būdamas prie (duomenys neskelbtini) namo matė priešais atbėgantį žmogų, tačiau ar jis ką nors nešėsi nepastebėjo. Pasak apelianto, prie jo priėjo pareigūnas H. P., o R. K. kažkur nubėgo. Po to, grįžęs R. K., liepė H. P. uždėti antrankius ir nusivedė jį į kiemą, kur buvo numesta rankinė (t. 2, b. l. 18). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. B. tvirtino, kad jis ėjo nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės ir nurodė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namų bendrą kiemą, kur, pasak jo, jis be jokios rankinės buvo sulaikytas policijos pareigūnų (t. 1, b. l. 155-160).

Iš aptartų parodymų matyti, kad ne liudytojų, o paties apelianto parodymai yra prieštaringi. Vienu atveju jis teigė nematęs jokio nubėgančio asmens, kitu – tvirtino, jog matė, tačiau ir vėl prieštaringai nurodė – turėjo asmuo rankinę ar ne. Pasak apelianto, nepagavę nubėgančio vyro, policijos pareigūnai jį sulaikė ir nusivedė į kiemą, kur buvo numesta rankinė, tačiau iš jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad A. B. namų kieme nurodė vietą, kur buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o kiemo, į kurį, neva, buvo nuvestas – nenurodė. Vaizdo įrašas (t. 1, b. l. 19), kuriame prieš įvykį A. B. ir nenustatytas asmuo užfiksuoti (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje paneigia nuteistojo versiją, kad jis kiemais ėjo nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės. Akivaizdu, kad A. B. painiojasi savo keliamose versijose ir, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytas veikas, teikia logiškai nepagrįstus melagingus parodymus.

Nėra pagrindo netikėti liudytojų H. P. ir R. K. parodymais dėl to, kad pas A. B. nebuvo surasti visi iš automobilio ,,VW Sharan“ pagrobti daiktai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantys kailiniai, nors liudytojai nurodė, kad nuteistąjį persekiojo ,,...neišleisdami iš akių.“. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad nei vienas liudytojų nematė, kas ir kaip išdaužė automobilio ,,VW Sharan“ stiklą, nematė kas, kokiu būdu ir ką pagrobė iš automobilio, o tai reiškia, kad ,,...neišleisdami iš akių.” A. B. liudytojai persekiojo jau po nusikaltimo padarymo ir konkrečių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nurodyti negalėjo. Tuo labiau, kad remiantis byloje surinktų įrodymų visuma buvo nustatyta, jog A. B. nusikaltimą padarė ne vienas, o veikdamas su kitu nenustatytu asmeniu.

Po įvykio 2009-11-19 UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus S. K., su pareiškimu kreipėsi į policiją dėl 2009-11-19 naktį iš automobilio ,,VW Sharan“ pavogtų kailinių 1600 Lt vertės (t. 1, b. l. 4). Liudytoju, civilinio ieškovo atstovu apklaustas S. K. viso ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad iš automobilio buvo pavogti ne tik 4 paltai, tačiau ir tamsiai melsvos spalvos moteriški kailiniai iš nutrijos kailio (t. 1, b. l. 27; 28; 178). Apie tai, kad S. K. įvykio vietoje, apžiūrėjęs automobilį, jame nerado ir moteriškų kailinių, tvirtino liudytojais apklausti policijos pareigūnai H. P. ir R. K. (t. 1, b. l. 33-34; 35-36; 177). Tokiu būdu nėra pagrindo abejoti S. K. parodymais apie tai, kad buvo pavogti ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kailiniai, nes jie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir juos patvirtina liudytojų parodymai.

Tai, kad pas A. B. nebuvo rasti pagrobti kailiniai, nepaneigia jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Aplinkybę, dėl ko A. B. neštoje rankinėje nebuvo kailinių, paaiškina faktas, jog apeliantas nusikalstamą veiką padarė ne vienas. Pastarąją aplinkybę patvirtina teisme ištirtas vaizdo įrašas (t. 1, b. l. 178), iš kurio matyti, jog prieš vagystę A. B. ir kitas nenustatytas asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 100), stoviniavo ir kalbėjosi prie automobilio ,,VW Sharan“, kuris, kaip nustatyta, neužilgo po to buvo apvogtas (t. 1, b. l. 19). Apeliantas, motyvuodamas tuo, jog įraše nėra rodoma data, laikas, neužfiksuoti jo nusikalstami veiksmai, kritikuoja teismo sprendimą remtis vaizdo įrašu, kaip įrodymu. Konkrečiu atveju kolegijai nekyla abejonių, kad vaizdo įraše yra užfiksuotas 2009-11-19 įvykis. Iš baudžiamosios bylos yra aišku, kad Šiaulių apskrities VPK buvo prašoma pateikti ne bet kokį, o vaizdo įrašą, kuriame būtų užfiksuotas 2009-11-19 2.45 val. – 2009-11-19 3.15 val. įvykis prie (duomenys neskelbtini) namo (t. 1, b. l. 17). Kolegijai nekyla abejonių, kad būtent prašomas vaizdo įrašas buvo pateiktas (t. 1, b. l. 18) ir apžiūrėtas (t. 1, b. l. 19), nors jame data ir nerodoma. Be to, teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta tyrėja V. P. patvirtino, kad vaizdo įrašą iš Šiaulių apskrities VPK gavo per 3 valandas po kreipimosi su prašymu, iš vaizdo įrašo ji atpažino A. B., pastarasis buvo apsirengęs tais pačiais rūbais, su kuriais ir buvo sulaikytas įvykio metu (t. 2, b. l. 12). Tai, kad vaizdo įraše nėra užfiksuoti A. B. nusikalstami veiksmai, nepaneigia jo kaltės. Iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo yra aišku, kad vaizdo kamera statiškai nefilmuoja vieno objekto, ji sukasi, fiksuodama vaizdą aplinkui. Akivaizdu, kad vaizdo kamera buvo nusisukusi į kitus objektus, kai A. B. kartu su nenustatytu asmeniu realizavo nusikalstamą sumanymą, todėl suprantama, dėl ko tai nėra užfiksuota vaizdo įraše. Visgi, vaizdo įrašas bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodomąją medžiagą ir apylinkės teismui nebuvo pagrindo juo nesiremti įrodymų visete.

Ginčydamas įrodymų teisėtumą, apeliantas teigia, kad išimant iš jo striukę, tyrėjai nepasirūpino gynėjo dalyvavimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. 2009-11-27 savo iniciatyva pateikė striukę tyrėjui (t. 1, b. l. 120), tą patį patvirtino ir liudytoju apklaustas tyrėjas G. Š. (t. 2, b. l. 12-13). Dar ankščiau A. B. buvo apklaustas įtariamuoju ir supažindintas su savo teisėmis, tame tarpe su teise turėti gynėją (BPK 21 str.). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų matyti, kad A. B., pateikdamas savo striukę, BPK 98 str. nustatyta tvarka, būtų reikalavęs gynėjo dalyvavimo. Atliekant minėtą proceso veiksmą, Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato pareigos ikiteisminio tyrimo subjektui užtikrinti įtariamojo gynėjo dalyvavimą, jei to nereikalauja įtariamasis. Vadinasi, nuteistojo striukė buvo išimta nepažeidžiant BPK normų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad į automobilį ,,VW Sharan“ buvo patekta išdaužus stiklą. Atlikusi A. B. striukės tyrimą (t. 1, b. l. 124-125), specialistė savo išvadoje konstatavo didelę tikimybę, kad stiklo mikrodalelės, rastos ant A. B. striukės, priklauso įvykio vietoje apžiūrėto automobilio ,,VW Sharan“ kairės pusės galinių durų stiklui. Tai dar sykį patvirtina nuteistojo betarpišką dalyvavimą jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme. Apelianto skundo teiginiai, kad tyrimui pateikta striukė buvo supakuota į maišą, kuriame ankščiau buvo įdėta striukė, su kuria jis dirbo medžio, metalo ir stiklo darbus, nepaneigia specialistės tyrimo išvadų, dėl aukščiau paminėtų priežasčių.

Aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai atskleidžia objektyviuosius ir subjektyviuosius A. B. realizuotų nusikalstamų veikų požymius. Apeliantas betarpiškai realizavo nusikalstamą sumanymą – objektyviąją nusikalstamų veikų pusę (išdauždamas stiklą įsibrovė į automobilį ir pagrobė svetimą turtą). Objektyvūs požymiai taip pat aiškiai iliustruoja nuteistojo pasiryžimą nusikalstamai elgtis, siekiant savanaudiškų tikslų – pagrobti svetimą turtą. Kolegijai nekyla abejonių, kad A. B. padarė baigtą nusikaltimą – vagystę. Apelianto elgesys po atliktų nusikalstamų veiksmų byloja apie pastarojo suvokimą, kad svetimą turtą jis užvaldė. A. B. svetima turtą pagrobė iš gatvėje stovėjusio automobilio, pasirinko pasišalinimo iš įvykio vietos kryptį ir policijos buvo sulaikytas jau nutolęs nuo įvykio vietos. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai pripažino apeliantą kaltu dėl baigtos kvalifikuotos vagystės.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas nepagrįstai nurodė, kad A. B. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Paminėta aplinkybė nekeičia nuosprendžio esmės. Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismas aiškiai nurodė, jog A. B. svetimą turtą pagrobė, vadinasi, padarė baigtą nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d. Be to ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas konstatavo, kad A. B. pagrobė svetimą turtą, todėl toje pačioje nuosprendžio dalyje nurodyta aplinkybė, jog A. B. savo nusikalstamos veikos nebaigė, yra akivaizdus rašymo apsirikimas, kuris ištaisomas iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinant teiginį, kad A. B. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Bausmė nuteistajam A. B. paskirta motyvuotai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė. Nuteistajam paskirta laisvės atėmimo pagal BK 178 str. 2 d. yra mažesnė už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), arešto bausmė, paskirta pagal 187 str. 3 d., yra ir nežymiai didesnė už BK 49 str. 3 d. numatytos skirtinos arešto bausmės vidurkį (vidurkis 27 paros), todėl paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir švelninti bausmių nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas bausmių bendrinimo taisyklių (BK 63 str.), subendrino skundžiamu nuosprendžiu A. B. paskirtas bausmes ir subendrintą laisvės atėmimo bausmę (laisvės atėmimą 2 metams 5 mėnesiams), nepažeisdamas BK 64 str. nuostatų, subendrino su 2009 m. sausio 23 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme (t. 2, b. l. 3-9) ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, kuri nėra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginį, kad A. B. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.