- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-30
- Bylos Nr.
- eI2-725-809/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01788-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- J.P.
- Atsakovas
- Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J.P. skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J.P. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 21R(AG270/072021) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir perduoti Komisijai iš naujo nagrinėti pareiškėjos skundą dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Lavoriškių pasienio veterinarijos posto (skyriaus) 2021 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 4 „Dėl gyvūno(ų) augintinio(ių)“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas) panaikinimo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Komisijos Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Pažymi, jog Komisija visiškai nepagrįstai nutraukė bylą pagal pareiškėjos skundą dėl Tarnybos sprendimo, tuo suvaržydama ir pažeisdama tiek universalią pareiškėjos teisę į teisinę gynybą, tiek ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 6 straipsnio nuostatas. Kiekvienam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikoje yra suteikiama universali teisė kreiptis į Komisiją dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų, jeigu jie mano, kad šiais aktais buvo pažeistos jų teisės.
Pažymi, kad skundas dėl Tarnybos sprendimo Komisijai buvo pateiktas laiku, per įstatymo nustatytus terminus, jokių skundo procesinių trūkumų Komisija nenustatė, taip pat byloje nėra ir nebuvo ginčo dėl to, kad skundui nagrinėti būtų buvusi nustatyta kita speciali ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Be to, akcentuoja, kad Komisijai ginčijo būtent centrinio valstybinio administravimo subjekto sprendimą, kadangi sprendimą priėmė VMVT administracijos sudėtinis struktūrinis padalinys/skyrius Lavoriškių pasienio veterinarijos postas.
Pažymi, jog įgyvendindama savo konstitucinę teisę į teisinę gynybą, pareiškėja turėjo teisę kreiptis į Komisiją su skundu dėl Tarnybos sprendimo, ir atitinkamai, užtikrindama šią teisę Komisija privalėjo pareiškėjos ginčą išnagrinėti iš esmės, tačiau vietoje to bylą tiesiog nutraukė, kaip tariamai nepriskirtiną Komisijos kompetencijai. Atkreipia dėmesį, kad Komisija neįvertino bei neatsižvelgė, jog pareiškėja savo skundu ginčijo individualų administracinį aktą, sukeliantį teisines pasekmes, ir visiškai neprivalėjo kartu kreiptis ir dėl žalos atlyginimo, nes įstatymuose tokia sąlyga apskritai neįtvirtinta.
Pareiškėja nurodo, kad Komisijos sprendimo argumentas, jog skundžiamo Tarnybos sprendimo panaikinimas, netgi pripažinus jį nepagrįstu, būtų beprasmis, nes pareiškėja neprašo skundu Komisijos žalos atlyginimo yra visiškai nepagrįstas, kadangi Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 ir 6 straipsnio nuostatos aiškiai patvirtina, kad administracinio ginčo objektu gali būti individualus administracinis aktas, o nuorodų, jog kreipdamasis į Komisiją asmuo privalėtų kelti ir papildomus teisinius reikalavimus, pavyzdžiui, dėl žalos atlyginimo, Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatyme apskritai nėra. Priešingai, šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog Komisija turi teisę panaikinti skundžiamą individualų administracinį aktą ar jo dalį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja mano, kad prašydama Komisijos panaikinti skundžiamą individualų administracinį aktą – Tarnybos sprendimą kėlė visiškai teisėtą ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymą atitinkantį reikalavimą.
Akcentuoja, kad keliamas ginčas negali būti laikomas, kad kaip yra teigiama Komisijos Sprendime, „beprasmiu“, kadangi šio ginčo objektas - Tarnybos sprendimas - aiškiai sukėlė jai teisines pasekmes, t. y. ignoruojant Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 576/2013 2013 m. birželio 12 d. dėl gyvūnų augintinių vežimo nekomerciniais tikslais, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 998/2003, 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kartu su augintiniais (gyvūnais), kurių skaičius neviršijo leistino dydžio (5-ių augintinių) pareiškėja nebuvo įleista ir negalėjo patekti į Lietuvos Respublikos / Europos Sąjungos teritoriją 2021 m. vasario 23 d. (vykdama iš Baltarusijos Respublikos teritorijos), patyrė su tuo susijusių realių ir objektyvių išlaidų, taip pat kelionės išlaidų ir laiko sąnaudų.
Taip pat nuodo, kad iš paties Tarnybos sprendimo turinio matyti, kad šis sprendimas nėra formalaus pobūdžio – juo pareiškėja buvo kaltinama įvairiais pažeidimais, jame formuluojamas konkretus individualus nurodymas/ patvarkymas pareiškėjai – grąžinti jos gabenamus augintinius į trečiąją šalį. Minėtas Tarnybos sprendimas nėra nei bendro pobūdžio norminis aktas, nei kitiems, tretiesiems asmenims adresuotas dokumentas – jis individualiai skirtas tik pačiai pareiškėjai ir juo išreikštas teisės normų taikymo rezultatas. Pažymi, kad Komisija ignoravo Tarnybos sprendimo turinį bei jame pateiktas nuorodas apie šio sprendimo apskundimą.
Paaiškina, kad Tarnybos sprendime, priešingai nei teigia Komisija, yra aiškiai nurodoma, kad sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, kas reiškia, jog ir pats atsakovas pripažįsta ir pripažino, jog minėtas sprendimas tikrai sukėlė teisines pasekmes pareiškėjai ir tikrai gali būti skundžiamas, kuo pareiškėja ir pasinaudojo. Pareiškėjos nuomone, Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuota, kad pareiškėja apskritai neturi teisės apskųsti Tarnybos sprendimą, net neatitinka pačios Tarnybos pozicijos šiuo klausimu, juolab kad bylos nagrinėjimo metu Tarnyba tokios aplinkybės net ir nenurodė ir posėdžio metu neginčijo pareiškėjos teisės inicijuoti administracinį ginčą. Mano, kad tokį sprendimą Komisija priėmė pati, ex officio, ignoruodama net ginčijamo Tarnybos sprendimo turinį ir pačios Tarnybos poziciją šiuo klausimu. Svarbu tai, jog konstatuojant, kad pareiškėja iš viso neturi teisės skųsti Tarnybos sprendimo, jai iš viso užkertamas kelias ginčyti bet kokias su šiuo sprendimu susijusias teisines pasekmes.
Akcentuoja, kad Komisijos sprendimas per se yra prieštaringas, priimtas be jokio aiškaus teisinio pagrindo, tai patvirtina ir byloje pateikta Komisijos nario (Komisijos pirmininko pavaduotojos) atskiroji nuomonė, kurioje dėstoma pozicija iš esmės sutampa ir su šio skundo argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad Komisija tinkamai įvertino bylos objektyvius duomenis ir aplinkybes bei tinkamai juos kvalifikavo, priimdama Sprendimą.
Paaiškina, jog Tarnyba neabejoja pareiškėjos teise į gynybą ir mano, kad Komisija nepažeidė pareiškėjos teisių į ją. Pareiškėjos skundą Komisija priėmė, visapusiškai išnagrinėjo administracinės bylos aplinkybes, išklausė bylos šalis, jų pateiktus argumentus, buvo atlikti visi veiksmai, procedūriškai būtini administracinės bylos ikiteisminiam nagrinėjimui. Komisija priėmė sprendimą - nutraukti bylą, byla nepriskirtina administracinių ginčų komisijos kompetencijai, žalos atlyginimo klausimų Komisija nesprendžia.
Šiuo pareiškėjos skundu, Tarnybos nuomone, nėra siekiama išspręsti administracinio ginčo ir jo patenkinimas nereikštų pareiškėjos galimai pažeistų teisių ar interesų apgynimo, nes šiuo metu pareiškėjos teisės nėra pažeistos, todėl nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalyko. Pabrėžia, kad Komisija pasielgė kompetentingai, priėmusi ginčijamą sprendimą, kuris savo turiniu leidžia įgyvendinti pareiškėjos teisę į teisinę gynybą, jei pareiškėja mano, kad jos teisės yra pažeistos ir yra padaryta žala. Atsižvelgus į tai Tarnyba yra įsitikinusi, kad Komisijos priimtas sprendimas visiškai netrukdo pareiškėjai realizuoti šią savo teisę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundą jame nurodytais motyvais
Teismo posėdžio metu atstovo atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prie administracinės bylos prijungta Komisijos byla Nr. AG-270/07-2021.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 21R(AG270/072021), kuriuo buvo nutraukta byla dėl Tarnybos Lavoriškių pasienio veterinarijos posto (skyriaus) 2021 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 4 „Dėl gyvūno(ų) augintinio(ių)“, kuriuo gyvūnai (augintiniai) grąžinti į trečiąją šalį Baltarusijos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, jog pareiškėja J.P. 2021 m. vasario 23 d. atvyko į Lietuvos Respublikos teritoriją iš trečiosios valstybės Baltarusijos Respublikos ir su savimi gabeno tris gyvūnus (augintinius) – šunis: du vengrų pointerių veislės šunis (gim. (duomenys neskelbtini)), ir vieną Maskvos sargybinių veislės šunį, (gim. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Gyvūnai).
Pareiškėja aukščiau minėtų šunų įvežimui įforminti Tarnybos Lavoriškių pasienio veterinarijos postui pateikė 3 sertifikatus (Nr. 05-12-2621, Nr. 5-12-2521, Nr. 05-12-2421) (toliau – ir Sertifikatai) ir 3 Gyvūnų skiepų pasų originalus (BY No 038390, BY No 062353, BY No 80093) bei Keleivio deklaraciją.
Tarnybos Lavoriškių pasienio veterinarijos postas, susipažinęs su pareiškėjos pateiktais dokumentais, priėmė ginčijamą 2021 m. vasario 23 d. sprendimą, kuriame nurodyta, kad buvo nusižengta 2019 m. liepos 29 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 2019/1293, III priedo reikalavimams. Veterinarijos sertifikatai Nr. 05-12-2621, Nr. 05-12-2421, Nr. 05-12-2521, užpildyti netinkamai: 1. Sertifikato I.5. dalyje nurodytas klaidingas adresas (vietoje (duomenys neskelbtini), įrašytas(duomenys neskelbtini)); 2. Sertifikato II.4 dalyje nurodyta, kad vežami šunys gydyti nuo Ehcinococcus multiloculiaris, tačiau gydymas neaprašytas sertifikate, taip pat nėra įrašų gyvūnų pasuose; 3. Pagal sertifikato pildymo tvarką prie sertifikato turi būti pridedama informacijos apie susijusių gyvūnų identifikaciją ir skiepijimą patvirtinta kopija, o šiuo atveju - minėtos informacijos nėra. Atsižvelgiant į nustatytus neatitikimus ir į Gyvūnų savininko ar jo įgalioto asmens nuomonę, Gyvūnai grąžinti atgal į trečiąją šalį
Sprendime pareiškėja pažymėjo, kad su juo (Sprendimu) nesutinka. Pareiškėja kreipėsi su skundu dėl Tarnybos sprendimo į Komisiją, kuri bylą nutraukė kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai. Komisija Sprendime nurodė: „<...skundžiamas sprendimas, priimtas remiantis Aprašo 16.1 papunkčiu (tai patvirtino ir atsakovės atstovė Komisijos posėdžio metu), nėra tik administracinis sprendimas, kuris būtų nukreiptas į ateitį, bet yra taip pat ir veiksmas, kuris jau yra įvykęs praeityje, sprendimu pritaikyta poveikio priemonė jau yra įvykdyta, t.y. pareiškėja kartu su gyvūnais jau nebuvo įleista į Lietuvos Respublikos teritoriją. Darytina išvada, kad netgi pareiškėjos skundo tenkinimo atveju, panaikinus skundžiamą sprendimą, paties veiksmo neįmanoma panaikinti, nes sprendime įtvirtinta poveikio priemonė jau yra pritaikyta. <...> Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių taikymas yra veiksmas. Skirtingai nuo administracinio akto, kurio teisinės pasekmės yra nukreipiamos į ateitį, veiksmas negali būti pripažintas negaliojančiu, nes negalima pripažinti negaliojančiais jau įvykusių realaus gyvenimo pokyčių. Veiksmas yra atliekamas aktyviu elgesiu, sukeliančiu realaus gyvenimo pasikeitimus. Kol veiksmas yra atliekamas, asmens teisių teisminė gynyba galima įpareigojant atliekamą veiksmą nutraukti. Kai veiksmas nebėra atliekamas, vien atlikto veiksmo pripažinimas neteisėtu, nesiejant su kitais teisių gynybos būdais, asmens teisių apsaugos nebegali užtikrinti, nes asmens teisės nebėra pažeidžiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2007-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. N1-1736/2007 (LVAT 2008 biuletenis Nr. 0 (13), 2007)). Įvertinus aukščiau išdėstytą, LAGK daro išvadą, kad ,,pareiškėja savo skundu iš esmės reikalauja pripažinti faktą, kad Tarnyba, neįleisdama į Lietuvos Respublikos teritoriją ir priimdama skundžiamą sprendimą, elgėsi neteisėtai, tačiau toks bylinėjimasis kartu nesprendžiant ir žalos atlyginimo klausimų būtų beprasmis. Pats savaime skundžiamo sprendimo panaikinimas nesukels pareiškėjai pasekmių, kadangi atsakovė, vykdydama tokį Komisijos sprendimą, negalėtų atšaukti jau įvykusio veiksmo, t.y. kiltų pagrįstos abejonės dėl galimybės jį vykdyti...>.
Komisija taip pat sprendime pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. (Lietuvos administracinio vyriausiojo teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį vykdyti, t.y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigotų atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir panašiai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-480/2012).
Komisija nurodo, jog nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo panaikinimas, netgi pripažinus jį nepagrįstu, būtų beprasmis, nes pareiškėja neprašo skundu Komisijos žalos atlyginimo, o ir pagal Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 5 dalį Komisija, nagrinėdama skundus, žalos atlyginimo klausimų nesprendžia. <...> Komisija prieina prie išvados, jog byla nutrauktina kaip nepriskirtina Komisijos kompetencijai. Siekdama ginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus dėl skundžiamu sprendimu pritaikytos poveikio priemonės, atitinkamai, manydama, kad dėl to patyrė žalą, pareiškėja turi teisę kreiptis dėl tokios žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka...>“.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymu nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas.
ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tačiau pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas imasi ginti tik pažeistą ar ginčijamą teisę. ABTĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalys teisės aktus apibrėžia kaip individualius teisės aktus ir administracinius aktus, kurie sukelia atitinkamas teisines pasekmes tam tikriems subjektams. Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.
Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su Komisijos sprendime padaryta išvada, jog Tarnybos sprendimu jau buvo pritaikyta poveikio priemonė pareiškėjai ir paties veiksmo neįmanoma panaikinti, nes Tarnybos sprendime įtvirtinta poveikio priemonė jau yra pritaikyta, t. y. 2021 m. vasario 23 d. pareiškėja su savo Gyvūnais nebuvo įleista į Lietuvos Respublikos teritoriją ir Gyvūnai buvo grąžinti į trečiąją šalį. Taip pat teismas iš dalies pritaria Komisijos sprendime padarytai išvadai, jog pats savaime Tarnybos sprendimo panaikinimas be žalos atlyginimo pareiškėjai nesukelia tiesioginių (materialių) pasekmių, kadangi Tarnyba jau įvykusio veiksmo nebegalėtų atšaukti. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 5 dalį Komisija, nagrinėdama skundus, žalos atlyginimo klausimų nesprendžia. Teismas taip pat sutinka su Komisijos sprendime išdėstyta nuomone, jog pareiškėja siekdama ginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus dėl skundžiamu sprendimu pritaikytos poveikio priemonės bei manydama, jog dėl to patyrė žalą, turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka. Komisija nusprendusi panaikinti viešojo administravimo subjekto administracinį veikia tik savo kompetencijos ribose ir negali spręsti žalos atlyginimo klausimo. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėja turi teisę pati pasirinkti savo teisių gynimo būdą, ką ji nagrinėjamu atveju ir padarė pateikdama skundą Komisijai dėl ginčijamo Tarnybos priimto administracinio akto, o ne iš karto kreipdamasi į teismą dėl minėto akto ginčijimo ir žalos atlyginimo. Taigi, darytina išvada, jog Komisija būdama ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo institucija turėjo pareigą įgyvendinti pareiškėjos teisę į jos galimai pažeistų teisių gynybą jos pasirinktu būdu įvertinant skundžiamo Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą iš esmės.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas, įvertinęs Komisijos ginčijamą 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 21R-(AG-270/07-2021), kuriuo byla nutraukta, konstatuoja, kad Komisija nepagrįstai nutraukė bylą dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo, todėl esant faktiniam ir teisiniam pagrindui Komisijos sprendimas naikintinas ir Komisija įpareigotina išnagrinėti pareiškėjos skundą iš esmės.
Kadangi administracinė byla perduodama Komisijai nagrinėti iš naujo, teismas dėl ginčo esmės nepasisako. Dėl tos pačios priežasties teismas nesprendžia proceso dalyvių prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos J.P. skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 21R(AG270/072021) dėl bylos nutraukimo ir įpareigoti Lietuvos administracinių ginčų komisiją išnagrinėti pareiškėjos skundą iš esmės.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.