- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-04-07
- Bylos Nr.
- I-333-624/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02010-2009-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- J. N., I. K.
- Trečiasis asmuo
- J. K.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Romualdas Mikliušas, Egidijus Balčiūnas
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
dalyvaujant pareiškėjoms J. N. ir I. K., jų atstovui advokatui Romualdui Mikliušui, atsakovo atstovui Kostui Baužai, trečiojo suinteresuoto asmens J. K. atstovui advokatui Egidijui Balčiūnui, vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. N. ir I. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant J. K., R. K. – A. ir S. B. individualiai įmonei „Matininkas“, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos J. N. ir I. K. kreipėsi į Vilniau apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 41-15787.
Pareiškėjos skunde (b.l. 4-6) nurodė, kad visi pretendentai atkurti nuosavybės teises į K. K. (K. K.) valdytą žemę 1990 m. rugsėjo 6 d. sudarė sutartį, kad nuosavybės teisės į žemę ir mišką bus atkuriamos taip: I. K. ir J. N. po 1 ha žemės, J. K. (J. K.) - 4,42 ha žemės, J. V. (J. V.) - 1,42 ha žemės ekvivalentine natūra.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių duomenų“, priešais žodelį „miškas“ padėtas brūkšnys, todėl pareiškėjos suprato, kad nuosavybės teisės bus atkurtos suteikiant neatlygintinai 1 ha žemės, bet ne miško. VAVA 2003 m. balandžio 2 d. sprendimais Nr. 41-15787 ir Nr. 41-15789 nuosavybės teisės buvo atkurtos. Pareiškėjos buvo įsitikinusios, kad susitarė priimti po 1 ha žemės, todėl iš karto nepastebėjo, kad joms grąžintas žemės plotas sumažintas ir vietoj jo suteiktas miško plotas. Kreipėsi į VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, paaiškėjo, kad nuosavybės teisės į žemę ir mišką joms atkurtos Vilniaus apskrities viršininko sprendimo projekto pagrindu. Sprendimo projektas buvo neva su jomis suderintas, jame yra jų parašai ir žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriaus S. B. parašas. Tačiau, apžiūrėjus pateiktus sprendimų projektus paaiškėjo, kad juose jų parašai yra suklastoti. Taip pat jų parašai suklastoti ir žemės sklypų planuose. Pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metodiką, ženklinant grąžintinus sklypus, dalyvauja visi pretendentai, kuriems apie paženklinimą pranešama registruotais laiškais. Tačiau į sklypų apžiūrėjimą ir paženklinimą vietoje jos kviestos nebuvo, už jas dokumentus pasirašė nežinomi asmenys. Be to, suklastoti jų parašai 2002 m. gruodžio 19 d. prašyme paženklinti žemės sklypus. Sužinojusios apie galimai suklastotus parašus ir galimai padarytą nusikalstamą veiką, kreipėsi į Vilniaus rajono policijos komisariatą. Pagal jų pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 57-1-773-06 pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje požymius. Byloje buvo paskirta rašysenos ekspertizė, kuri patvirtino jų įtarimus apie suklastotus parašus. Tokiu būdu, apie pažeistas jų teises joms realiai tapo žinoma tik 2009 m. rugsėjo 23 d.
Atsakovas VAVA dėl pareiškėjų skundo prašė spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 40-42) nurodė, kad pareiškėjos apie VAVA 2003 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 41-15787 žinojo 2003 m., kai pareiškėjos atsiėmė iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus sprendimo Nr. 41-15787 originalą, o pirminis pareiškėjų skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas tik 2009 m. spalio 26 d., t. y. praleidus terminą skundui paduoti.
Pažymėjo, kad pareiškėjos nesikreipė į VAVA dėl minėto sprendimo panaikinimo neteismine tvarka
Trečiais suinteresuotas asmuo J. K. su pareiškėjų skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą (b. l. 37-38) nurodė, kad pareiškėjos nepateikė dokumento, kuriame susitarė kaip ir kokiomis dalimis pretendentai pasidalins atkuriamą žemę ir mišką, todėl vertinant tai, ką jie surašė skunde, matyti, kad pretendentai, sudarydami šią sutartį, pasidalino bendrą atkuriamos žemės ir miško plotą, neatskiriant jų dalių. Šiame susitarime neminimas joks miško plotas, tai bendrai vadinama žeme.
Pareiškėjos klaidina teismą, kad nuo 2003 m. balandžio 2 d. nuosavybės teisių atstatymo dienos, o vėliau jos įregistravimo VĮ Registrų centre, pareiškėjos žinojo apie tokias grąžinto turto padalinimo dalis, todėl jų teigimas, kad iškarto nepastebėjo, jog joms grąžintos žemės plotas sumažintas ir vietoj jo suteiktas miško plotas, yra klaidingas. Nuo 2003 m. balandžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 41-15787 priėmimo dienos iki 2006 m. balandžio 26 d. pareiškėjų Vilniaus rajono policijos komisariatui pareiškimo pateikimo dienos, praėjo daugiau kaip 3 metai. Pareiškėjas tenkino toks nuosavybės grąžinimo būdas ir proporcijos. Pareiškėjos kartus su savo broliu K. K. (miręs 2004 m. sausio 4 d.) aktyviai dalyvavo žemės ir miško atkūrimo procese, todėl žinojo apie natūra grąžinamo turto padėtį, dydį ir proporcijas. Gražintą nuosavybę pareiškėjos įregistravo nekilnojamojo turto registre, o vėliau mokėjo valstybės nustatytas rinkliavas už atkurtą nuosavybėn žemę ir mišką ir visą tą laiką niekam nereiškė jokių pretenzijų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. – A. su pareiškėjų skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą (b. l. 44-46) nurodė, kad pareiškėjos nurodo, jog realiai apie pažeistas jų teises, t. y. apie suklastotus parašus, jos sužinojo 2009 m. rugsėjo 23 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi skundą turėjo paduoti per 30 dienų terminą, t. y. iki 2009 m. spalio 23 d. Tačiau pirminį skundą jos padavė 2009 m. spalio 26 d. Iš pareiškėjų paaiškinimų skunde matyti, kad jos apie tai, jog jų parašai yra suklastoti, įtarė arba netgi suprato jau 2003 metais. Ir tik 2006 m. balandžio 26 d. pareiškėjos kreipėsi į Vilniaus rajono policijos komisariatą su pareiškimu apie nusikalstamą veiką. Lietuvos teismo ekspertizės centre Specialisto išvada surašyta 2006 m. spalio 12 d., kai tuo tarpu pareiškėjos kreipėsi į ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją, prašydamos pateikti atsakymą dėl ekspertizės išvados tik 2009 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėjos nesiekė kuo operatyviau ginti savo teisių, o pažeistų teisių gynimas šiuo metu komplikuoja jos, kaip sąžiningo turto įgijėjo teises. Mano, kad pareiškėjų skundo pagrindas - parašų suklastojimas, nėra pakankama priežastis panaikinti ginčijamą sprendimą. Sprendžiant klausimą dėl 2003 m. balandžio 2 d. VAVA sprendimo Nr. 41-15787 panaikinimo, reikėtų įvertinti, kokią įtaką pareiškėjų nurodoma faktinė aplinkybė daro ginčijamo sprendimo teisėtumui, o taip pat galimybei pareiškėjoms apginti savo teises ir saugomą interesą panaikinus ginčijamą sprendimą.
Trečiais suinteresuotas asmuo S. B. IĮ „Matininkas“ atsiliepime į skundą (b. l. 64) nurodė, kad tiek 2000 m. rengiant Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, tiek 2002 m. atliekant žemės ir miško ženklinimą bei rengiant žemės grąžinimo kadastrines bylas, dalis bendrasavininkių visiškai nesidomėjo jiems grąžinama žeme ar miško žeme, nes ji tuo metu buvo bevertė. Maždaug prieš tris metus, viena iš pareiškėjų buvo atėjusi į Nemėžio seniūniją ir įrodinėjo, kad parašai ant jos žemės planų suklastoti. Paprastai iš karto, atsiimant nuosavybės dokumentus, turėjo kilti didelis triukšmas. Su daugeliu savininkų jam teko bendrauti, rinkti jų parašus, tačiau taip jau sutapo, kad Nemėžio kadastro vietovės du žemės savininkai, nieko bendro tarpusavyje neturintys, kelių savaičių skirtumu, vienodais skundais kreipėsi į Vilniaus rajono policijos komisariatą kaltindami jį parašų ant jų nuosavybės dokumentų klastojimu. Abu skundai buvo praktiškai su vienodais priekaištais dėl parašų ir vienodu noru turėti didesnę dalį žemės, nei jiems priklauso, ir mažesnę miško. Nevienodai pabrangus žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties sklypams, kai kuriems žemės sklypų savininkams, atsirado noras naujai perskirstyti savo turimas dalis ir ieškoti sau naudos kitų žemės sklypo bendrasavininkių atžvilgiu. Praėjus daugeliui metų, nebegali prisiminti visų dalyvavusių ar buvusių įgaliotų pretendentų projektuojant ar atkuriant jiems žemės ar miško žemės nuosavybę. Nėra ir jokio tikslo klastoti parašus, nes jeigu iš visų kviečiamų, atvyko nors vienas bendrasavininkas ir sutiko su ženklinamomis ribomis, t. y. pasirašė žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte, to pilnai užtenka rengti dokumentus žemės nuosavybei grąžinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjų J. N. ir I. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad J. K. 1992 m. gruodžio 10 d. Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko K. K., P. nuosavybės teisėmis valdytą 8 ha žemės plotą, iš jo 2 ha miško. Įpėdiniais taip pat nurodė I. K., J. N. ir J. V.
I. K., J. K., J. N. ir J. V. 1999 m. rugsėjo 6 d. susitarimu susitarė nuosavybės teises į žemę ir mišką atstatyti taip: I. K. atitenka natūra 1 ha žemės, J. K. – natūra 4,42 ha, J. N. natūra – 1 ha ir J. V. – ekvivalentine natūra 1,42 ha žemės.
Vilniaus apskrities administracijos 1999 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatyta, kad J. V. turi nuosavybės teisę į 1,42 ha žemės, 1999 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ – kad J. K. turi nuosavybės teisę į 4,42 ha žemės, 1999 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ – kad I. K. turi nuosavybės teisę į 1,00 ha žemės ir pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatyta, kad J. N. turi nuosavybės teisę į 1,00 ha žemės.
Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“ atkūrė J. N. nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,00 ha žemės, grąžinant natūra 1 ha (skl. Nr. (duomenys neskelbtini) -0,42 ha; Nr. (duomenys neskelbtini)-0,58 ha) bendrosios nuosavybės teise su I. K. (1 ha) ir J. K. (3,85 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai.
Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. K.“ atkūrė J. K. nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 4,42 ha žemės, grąžinant natūra 0,57 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai) ir 3,85 ha (skl. Nr. (duomenys neskelbtini) – 3,25 ha; Nr. (duomenys neskelbtini)-0,60 ha) bendrosios nuosavybės teise su I. K. (1 ha) ir J. N. (1 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini); 0300-324).
Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. K.“ atkūrė I. K. nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,00 ha žemės, grąžinant natūra 1 ha (skl. Nr. (duomenys neskelbtini) -0,42 ha; Nr. (duomenys neskelbtini)-0,58 ha) bendrosios nuosavybės teise su J. N. (1 ha) ir J. K. (3,85 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai.
Pareiškėjos dalyvavo matuojant, t. y. paženklinant, žemės sklypus, į kuriuos joms atkurtos nuosavybės teisė atsakovės VAVA priimtais sprendimais, ginčo dėl to, kad žemės sklypai suformuoti tinkamai, nėra, t. y. pareiškėjos iš esmės sutinka su paženklintomis žemės sklypų ribomis, parengtais žemės sklypų planais, tačiau nesutinka su tuo, kad nuosavybės teisės į žemę atkurtos grąžinant joms natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitu pretendentu po 0,58 ha bendrame 1,76 ha žemės sklype miškų ūkio veiklai, kadangi pareiškėjos teigia maniusios, kad joms natūra atiteks po 1 ha žemės ūkio paskirties žemės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas analizavo Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos, patvirtintos LR žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. 376 redakcija, galiojusi nuo 2002 m. spalio 5 d. iki 2003 m. vasario 20 d.), 10, 12, 13, 15, 16, 80.6 punktų, LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2003 m. spalio 18 d.), 103, 112 -113, 115-116 punktų nuostatas.
Įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjai J. N. buvo žinoma apie žemės sklypų, kuriuose jai atkurtos nuosavybės teisės į žemę kartu su kitais bendrasavininkiais, paženklinimą, ginčo dėl to, kad žemės sklypai suformuoti tinkamai, nėra, pareiškėja skundu neteigia, kad nebuvo informuota apie posėdžio, kuriame buvo priimtas ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kad negavo šio sprendimo ir jo priedų, t. y. žemės sklypų planų, teismas padarė išvadą, kad jai turėjo būti žinoma šio sprendimo esmė, tame tarpe, kad nuosavybės teisės jai atkurtos grąžinant žemę ne tik žemės ūkio, bet ir miškų ūkio paskirties žemės sklype. Šią aplinkybę patvirtina ir VĮ Registrų centras Vilniaus filialo pateikti duomenys: atsakovei VAVA 2003 m. balandžio 4 d. Nekilnojamo turto registro tvarkytojui pateikus nekilnojamų daiktų bylas dėl nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo, pareiškėjų nuosavybės teisės į joms priklausančias žemės sklypų dalis įregistruotos 2003 m. balandžio 22 d., J. N. dėl pažymėjimo apie Nekilnojamo turto registre įregistruotus žemės sklypus ir teises į juos kreipėsi 2003 m. birželio 6 d. Gavusi šį pažymėjimą, ji jau tikrai galėjo įvertinti, kokia dalis iš jai natūra gražintos žemės yra miškų ūkio paskirties, tačiau iki 2006 m. jokio ginčo dėl to, kad ginčijamas sprendimas neatitiko jos valios, nekėlė, kas savo ruožtu gali būti aiškinama tik tuo, kad tiek apie sprendimo projektą, tiek apie ginčijamą sprendimą jai buvo žinoma. Teismas pažymėjo, kad atvejis, kai asmuo nepasirašo žemės sklypų paženklinimo-parodymo aktuose, sklypų planuose ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projekte, tačiau apie tokius veiksmus buvo informuotas ir jie (veiksmai) galėjo būti atliekami jam nedalyvaujant, negali būti vertinamas kaip pagrindinių procedūrų pažeidimas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.)
Teismas nurodė, kad pareiškėjos I. K. nuosavybės teisės į žemę atkurtos ne šiuo ginčijamu sprendimu, o 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. K.“, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“ pažeidžia jos teises.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad nors pareikštu skundu pareiškėja J. N. prašo panaikinti 2003 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“, tačiau savo reikalavimą suvokia kaip kreipimąsi iš naujo nustatyti kiekvienam pretendentui, t. y. I. K., J. N. ir J. K., tenkančias dalis nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu suformuotame ir natūra grąžinamame žemės ūkio paskirties žemės sklype. Teismas nurodė, kad tai galėtų būti padaryta tik nuginčijus ir sprendimus (jų dalis), kuriais atkurtos nuosavybės teisės I. K. ir J. K., taip pat sandorius, kurių pagrindu J. K. atitekusi žemės sklypo dalis perleista tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. K. ir R. K. – A..
III.
Pareiškėja J. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas (b.l. 108-110) grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantė apie žemės sklypų ženklinimą buvo informuota registruotais laiškais, nors toks informavimas tyra privalomas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nevertino argumentų, kad sprendimo projekte ir žemės sklypų planuose pareiškėjų parašai yra suklastoti.
3. Teisėtu negali būti pripažintas sprendimas, kuris priimtas suklastotų dokumentų pagrindu.
4. J. N. apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2009 m. rugsėjo 23 d., kai gavo rašytinės ekspertizės išvadą.
5. Teismas nesilaikė visų ABTĮ 81 straipsnio reikalavimų.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 114-115) nurodė, kad:
1. apleliantė kartu su I. K. ir J. K. dalyvavo atliekant grąžinamos žemės matavimus ir pateikiant dokumentus įvairioms institucijoms.
2. Apeliantė, vadovaudamasi Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 41-15787, priėmė atkurtą nuosavybės teise žemę ir įregistravo šį sandorį, taigi tokia buvo jos tuometinė valia ir ji sutiko su atkurto nuosavybės žemės sklypo dalimis.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K.-A. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 116-117) nurodė, kad aplinkybė, jog byloje nėra duomenų apie rašytinį apeliantės informavimą dėl žemės sklypų ženklinimo, nepaneigia fakto, kad apeliantė žinojo apie vykusį ženklinimą. Pažymėjo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 119-121) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėjo, kad:
1. apeliantė per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį savarankiškai nesikreipė į VAVA.
2. Apeliantė neneigia, kad jai buvo žinoma apie žemės sklypų, kuriuose jai atkurtos nuosavybės teisės į žemę kartu su kitais bendrasavininkiais, paženklinimą.
3. Ginčo dėl to, kad žemės sklypai suformuoti tinkamai, nėra.
4. Apeliantė buvo informuota apie posėdį, kuriame buvo priimtas skundžiamas sprendimas, skundžiamas sprendimas jai buvo įteiktas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantė ir jos atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas paaiškino, kad apeliacinis skundas nepagrįstas.
Šalies argumentai
Trečiojo suinteresuoto asmens J. K. atstovas paaiškino, kad su skundu nesutinka ir prašė jo netenkinti.
Tretysis suinteresuotas asmuo I. K. prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atvejis, kai asmuo nepasirašo žemės sklypų paženklinimo – parodymo aktuose, sklypų planuose ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projekte, tačiau apie tokius veiksmus buvo informuotas ir jie (veiksmai) galėjo būti atliekami jam nedalyvaujant, negali būti vertinamas kaip pagrindinių procedūrų pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo netenkino, ginčijamą sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliantė skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos J. N. apeliacinį skundą, kartu tikrina teismo sprendimą ir toje dalyje, kuria buvo atmestas pareiškėjos I. K. skundas, nors ji nėra pateikusi apeliacinio skundo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad terminas pareiškėjų skundui paduoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi buvo atnaujintas pagrįstai.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines aplinkybes, tačiau pilnai neištyrė ir neįvertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projekte, žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo 2002 m. gruodžio 16 d. akte, taip pat žemės sklypo plane Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė ne pareiškėjos. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006 m. spalio 12 d. specialisto išvada Nr. 11-1601(06) (b. l. 27) yra įrodyta, kad minėtuose dokumentuose pasirašė ne pareiškėjos.
Ši aplinkybė yra reikšminga vertinat ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pirmosios instancijos teismas privalėjo ją ištirti.
Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, dėl kurių atlikimo teisėtumo nesutinka pareiškėjos, nustatytos Atkūrimo tvarkoje ir Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika (toliau – ir metodika).
Metodikos 111 punkte numatyta, kad žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą, parengtą pagal šios Metodikos 7 priedą, pasirašo pretendentai, kuriems ženklinami žemės sklypai (arba jų įgalioti asmenys pagal notariškai patvirtintus įgaliojimus), kiti kviestiniai asmenys ir paženklinimą atlikę specialistai bei ženklinant dalyvavęs žemėtvarkos skyriaus darbuotojas seniūnijoje, jei į asmeninio ūkio žemės sklypo ženklinimą neatvyksta šios žemės naudotojas. Šios Metodikos 112 punktu nustatyta, kad kai paženklinant žemės sklypus dalyvavę pretendentai ar kviestiniai asmenys raštu pareiškia, kad nesutinka su žemės sklypų ribomis, darbai dėl ginčijamų žemės sklypų ženklinimo nutraukiami, o projekto autorius teikia raštišką paaiškinimą žemėtvarkos skyriui. Toliau šių žemės sklypų ženklinimo darbai tęsiami dalyvaujant žemėtvarkos skyriaus atstovui. Jei pakartotinai ženklinant žemės sklypus pretendentai ar kviestiniai asmenys pareiškia nesutinkantys su žemės sklypų ribomis, projekto autorius kartu su žemėtvarkos skyriaus atstovu parengia protokolą, kuriame išdėsto asmenų pretenzijas. Protokolas pateikiamas žemėtvarkos skyriui, kuris tuo atveju, jeigu pretenzijos pagrįstos, šios Metodikos 45 punkto nustatyta tvarka parengia apskrities viršininko įsakymo projektą dėl žemėtvarkos projekto pakeitimo. Jeigu kviestiniai asmenys neatvyko nustatytu laiku, jų vėliau pareikštos pretenzijos dėl žemės sklypų ribų paženklinimo nepriimamos.
Atkūrimo tvarkos 103 punktu nustatyta (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 12 d. nutarimo Nr. 1347 redakcija, galiojanti nuo 2001 m. lapkričio 17 d.), kad pagal byloje esančius dokumentus nustatytąja tvarka žemės reformos žemėtvarkos projekte šis specialistas suformuoja grąžinamus natūra žemės, miško, vandens telkinių sklypus, paženklina šiuos sklypus vietoje, surašo žemės, miško sklypų ribų vietos paženklinimo aktą, parengia kitus Žemės ūkio ministerijos patvirtintoje metodikoje nurodytus dokumentus ir pateikia nuosavybės teisių atkūrimo bylas apskrities viršininkui.
Atkūrimo tvarkos 107 punktu nustatyta, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimamas dalyvaujant piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės. Sutikimą su priimamu sprendimu pilietis patvirtina parašu. Piliečiui neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jam nedalyvaujant.
Minėtu teisiniu reguliavimu nustatytos procedūros yra skirtos garantuoti pretendento teisę pasirinkti pageidaujamą žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.
Taip pat pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1135 redakcija) nuostatas piliečiai turėjo teisę pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą iki 2003 m. balandžio 1 d. Pareiškėjų ginčijamos procedūros yra atliktos iki 2003 m. balandžio 1 d., todėl dėl nurodytų procedūrų pažeidimo buvo apribota pareiškėjų teisė, atsiradus nesutarimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl negali būti pripažintas atsakovo sprendimas pagrįstu vien dėl to, kad pareiškėjų valia atsakovo sprendime atitinka jų pasirinkta nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nes tokia valia galėjo būti keičiama.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 41-15787 atkurdamas nuosavybes teises į žemę iš esmės pažeidė pareiškėjų teises į nuosavybės teisių atkūrimą, nes rėmėsi nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų dokumentais, kuriuose pareiškėjos savo valios neišreiškė ir tai yra pakankamas pagrindas manyti, kad atsakovo sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtas pažeidimas. Todėl tai yra pagrindas panaikinti atsakovo sprendimą, nes tuo buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovo sprendimas yra teisėtas, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nustatančias teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir tai yra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Panaikinus sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo apeliacinis skundas ir pareiškėjų skundas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n usprendžia:
J. N. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
J. N. ir I. K. skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“.
Sprendimas neskundžiamas.