Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunde pareiškėja paaiškina, kad 1992 metais pareiškėjai Bazilionų žemės ūkio įmonės laikinoji administracija perdavė du artezinius šulinius (vandens gręžinius) ir vandens bokštą (1992 m. perdavimo-priėmimo aktas). 2005 m. šio akto bei dviejų pažymų (kiekvienam gręžiniui – po atskirą – Nr. 11 ir Nr. 12) pagrindu Bazilionų žemės ūkio bendrovės nuosavybės teisė į šiuos du vienas šalia kito esančius gręžinius ir bokštą buvo įregistruota viešame registre – VĮ „Registrų centras“. Vieną iš gręžinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Bazilionų žemės ūkio bendrovė 2005-06-16 Pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė Šiaulių rajono savivaldybei, o 2017-04-03 Akcijų pasirašymo sutartimi nuosavybės teisė į šį gręžinį perėjo UAB „Kuršėnų vandenys“. Tuo tarpu kitą gręžinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėja pasiliko sau, jį susiremontavo ir naudojasi iki šiol (ginčo gręžinys). Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinuoju įstatymu kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą (toliau – ir Tarnyba/Lietuvos geologijos tarnyba) konsultacijos dėl turimo gręžinio įregistravimo savo vardu Tarnybos tvarkomame registre. Pareiškėjai buvo nurodyta pateikti laisvos formos prašymą bei visą su gręžiniu susijusią turimą dokumentaciją, įskaitant ir gręžinio įgijimo pagrindą patvirtinantį dokumentą – priėmimo – perdavimo aktą, be kurio esą gręžinio registracija nebus įmanoma. 2023 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėja Bazilionų žemės ūkio bendrovė elektroniniu paštu pateikė prašymą įrašyti gręžinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam Tarnyba yra suteikusi identifikavimo numerį 3454, savininko duomenis į žemės gelmių registrą. Kartu su prašymu, kaip reikalauja Žemės gelmių registravimo taisyklės, 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintos Tarnybos direktoriaus (toliau – ir Taisyklės), pareiškėja pateikė ir nuosavybės teisę į gręžinį patvirtinantį dokumentą – Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, taip pat pareiškėja, kaip telefonu nurodė Tarnybos darbuotoja, pateikė ir kitus turėtus dokumentus (mokėjimo už registraciją kvitą, sklypo, kuriame yra gręžinys, savininko – Nacionalinės žemės tarnybos - leidimą gręžinį registruoti pareiškėjo vardu, gręžinio vietos planą, pirminį 1987 m. gręžinio pasą Nr. 5357 bei perdavimo-priėmimo aktą). Vėliau, tarnybos darbuotojai pareikalavus, buvo pateiktas ir kitas nuosavybės dokumente, VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro išraše, nurodytas dokumentas – pažyma Nr. 11. Minėtoje pažymoje, kuri yra vienas iš nuosavybės teisės į gręžinį atsiradimo pagrindą patvirtinančių dokumentų, yra nurodytas unikalus gręžinio numeris ((duomenys neskelbtini)), jis sutampa su dabartiniu gręžinio unikaliu daikto numeriu, nurodytu VĮ „Registrų centras“ nuosavybės teisę patvirtinančiame dokumente. 2023-08-02 su pareiškėja elektroniniu paštu susisiekė Tarnybos darbuotoja ir nurodė, kad nuosavybė (t. y. gręžinys) pareiškėjos vardu, anot jos, yra įregistruota remiantis prieštaringais dokumentais, esą Pažymoje Nr. 11 nurodytas perduotas daiktas, unikaliu numeriu (duomenys neskelbtini), nėra tas pats, kuris nurodytas perdavimo-priėmimo akte (specialistei abejonių sukėlė akte nurodytų dviejų gręžinių „išleidimo metai“ – 1968, 1975, kurie neatitikto su aktualaus gręžinio pirminio dokumento – gręžinio paso Nr. 5357 metais (1987)). Darbuotoja padarė išvadą, kad akte yra nurodyti kiti, ne (duomenys neskelbtini), esantys gręžiniai ir kad esą pareiškėjai priklauso būtent vienas iš pastarųjų, o ne tas, kurį pareiškėja yra susiremontavusi ir kuris, kaip jos nuosavybė, yra nurodytas VĮ „Registrų centras“ išduotame nuosavybės dokumente. Pastaruoju tarnybos darbuotoja atsisakė vadovautis kaip dokumentu, kuris patvirtina nuosavybės teisę, ji nurodė, kad RC išrašas fiksuoja tik ką matininkas iš kažkur nurašė. Pareiškėja Tarnybai pateikė ir 1987 metų originalaus gręžinio paso Nr. 5357 elektroninę kopiją (pirminį dokumentą), tačiau Tarnybos darbuotoja 2023-08-02 laiške nurodė, kad šio dokumento originalo turėjimas nieko nereiškia ir neįrodo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja turi ir kito gręžinio, kurį vėliau pardavė Šiaulių rajono savivaldybei, pirminio dokumento originalą – pasą (1987 m.). Nors pareiškėja perdavimo-priėmimo akte nurodytos datos neatitikimus galėtų paaiškinti tik tuo, kad tuo laiku (1968-1975) gręžinys buvo iškastas, o 1987 – įteisintas, todėl skiriasi jų datos bendrovės apskaitoje ir pirminiame gręžinio dokumente (pase), svarbi aplinkybė yra ir ta, kad pareiškėja ne tik turi pirminių gręžinio dokumentų – pasų originalus (jei daiktas nebūtų buvęs perduotas pareiškėjui, jis neturėtų daikto kilmės dokumento originalo), bei jo nuosavybė į gręžinį, esantį adresu (duomenys neskelbtini), yra įregistruota viešajame registre. VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše (nuosavybės teisę patvirtinančiame dokumente) yra nurodyta, kad statinys – vandens bokštas su arteziniu gręžiniu, 1987 m. statybos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra adresu (duomenys neskelbtini) Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2022 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1-635 4 priede nurodyta, kad daiktui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiamas adresas (duomenys neskelbtini), o adreso koordinatės yra X6185145, Y446526. Lietuvos Geologijos tarnybos išduotame Gręžinio pase (kuriame prašymu pareiškėja ir siekė, kad ji būtų nurodyta, kaip savininkė), yra nurodyta, jog gręžinio koordinatės yra X6185041, Y446542, t. y. tame pačiame nesuformuotame žemės sklype. Taigi, koordinatės sutampa. Pažymi ir tai, kad kitas, (duomenys neskelbtini) esantis gręžinys, analogiško akto bei tokios pat pažymos (joje skiriasi tik gręžinio unikalus numeris) pagrindu, kuris taip pat 1992 metais buvo perduotas Bazilionų žemės ūkio bendrovei, Tarnyboje buvo sėkmingai užregistruotas dabartinio savininko UAB „Kuršėnų vandenys“, vardu (jis, kaip savininkas, buvo nurodytas Gręžinio pase). Tarnyba nekėlė jokių klausimų dėl to, ar Bazilionių žemės ūkio bendrovė teisėtai tuo pačiu pagrindu tą gręžinį buvo užregistravusi kaip savo nuosavybę, tuo tarpu dėl antrojo gręžinio, kurio pareiškėja nepardavė ir siekia užsiregistruoti Tarnyboje kaip savininkė, Tarnybai klausimų jau kyla, nors, kaip minėta, abu gręžiniai užregistruoti analogiškų dokumentų pagrindu, tuo pačiu laikotarpiu ir yra vienas netoli kito. Skundžiamame sprendime Tarnyba nurodė, kad ji, priimdama skundžiamą sprendimą, kaip nuosavybę patvirtinančiu dokumentu vadovavosi tik 1992 m. perdavimo-priėmimo aktu, o kiti su prašymu pateikti dokumentai (įskaitant ir VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą) negali būti laikomi nuosavybės teisės įgijimą pagrindžiančiais dokumentais. Savo sprendimą Tarnyba grindė tokia logika, kad (duomenys neskelbtini) esantys du gręžiniai ir bokštas yra arčiau šiuo metu pareiškėjos naudojamų fermų, todėl esą logiška, kad šie gręžiniai jai ir priklauso, o kiti du gręžiniai, esantys (duomenys neskelbtini), nepaisant to, jog pareiškėja viešame registre yra nurodytas kaip oficialus dabartinis vieno jų savininkas, esą nepriklausė ir nepriklauso pareiškėjai, nes jie yra toliau (450-500 metrų) nuo pareiškėjos fermų.

Nurodo, kad atsakovė, priimdama skundžiamą sprendimą ir reikalaudama atitinkamų dokumentų, rėmėsi Taisyklių 40 p. punktu, tačiau reikalavo ne tik nuosavybės teisę į gręžinį patvirtinančių dokumentų, bet ir nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą patvirtinančių dokumentų. Toks perteklinis, jos kompetenciją viršijantis Tarnybos veikimas lėmė pareiškėjos teisių pažeidimą – atsisakymą nurodyti ją, kaip gręžinio savininkę, gręžinio pase. Šie pertekliniai veiksmai, pareiškėjos manymu, galėjo būti nulemti Tarnybos darbuotojų netinkamu teisės aktų interpretavimu, kai jie, remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 str., nustatančiu nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, mano, kad nuosavybės teisės faktą patvirtinta tie dokumentai, kurie įrodo nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Tuo tarpu pareiškėja yra įsitikinusi, kad nuosavybės teisę patvirtina VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašas. Atsakovės darbuotoja pati pripažįsta, kad jeigu remtųsi VĮ „Registrų centras“ centrinio duomenų banko išrašu, turėtų tenkinti pareiškėjos prašymą, tačiau jeigu remtųsi nuosavybės pagrindą patvirtinančiais dokumentais (priėmimo perdavimo aktu, pažyma), tai pareiškėjos prašymą nurodyti ją gręžinio pase kaip savininkę, turėtų atmesti (ką ir padarė). Tą patvirtina elektroninis R. R. laiškas atsakovės teisininkui T. G..

Pareiškėja, grįsdama savo poziciją, remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 str., kuriame nurodyta, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju atsakovė šiuo civilinio kodekso straipsniu nesivadovauja, darydama savarankiškas išvadas apie viešame registre įregistruotus duomenis, viršija savo kompetenciją ir taip pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 8 punkte įtvirtinto nepiktnaudžiavimo valdžia principo, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų. Minėto įstatymo 20 str. įtvirtinta, kad Centrinių valstybinio administravimo subjektų, teritorinių valstybinio administravimo subjektų ar savivaldybių administravimo subjektų kompetencija administruoti viešąsias paslaugas turi būti nustatyta įstatymuose ar jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Pareiškėjai nepavyko aptikti, kad kokiame nors teisės akte būtų įtvirtinta atsakovės teisė naikinti viešuosiuose registruose įrašytus duomenis. VĮ Registrų centro išraše gręžinio Nr. 3454 savininke nurodyta Bazilionų ŽŪB, taigi, šie duomenys laikytini teisingais ir išsamiais ir jais kiekvienas subjektas turi remtis.

Atsakovė, priimdama neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, pareiškėjai siūlo kreiptis į teismą dėl gręžinio įgijimo pagal įgyjamąją senatį, nors toks reikalavimas net neįmanomas – kai pareiškėjos nuosavybė jau yra registruota viešajame registre – VĮ „Registrų centras“ ir būtent ji oficialiai yra gręžinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkė.

Nesutinka su atsakovės darbuotojos pozicija, kad Nekilnojamojo turto registro išrašas nėra nuosavybę patvirtinantis dokumentas. Priešingai, tai vienintelis dokumentas, kuris gali patvirtinti nekilnojamojo turto nuosavybės teisę Lietuvos Respublikoje (visi kiti dokumentai, tokie kaip aktai, sutartys, patvirtina tik nuosavybės įgijimo pagrindą (iš kur atsirado ta nuosavybė), bet ne teisę. Kaip minėta, pagal Taisyklių 40 punktą atsakovė turi vadovautis dokumentu, įrodančiu nuosavybės teisę į gręžinį. Šiuo atveju iš Bazilionų ŽŪB reikalaujama jau ne tik nuosavybės teisę, bet ir nuosavybės pagrindą patvirtinančio dokumento ir jis kvestionuojamas (tokie veiksmai yra pertekliniai ir remiantis minėtomis taisyklėmis, atsakovė net neturi teisės reikalauti šių dokumentų). Nacionalinės žemės tarnybos leidimas požeminio vandens gręžinį, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruoti žemės gelmių registre taip pat patvirtina, kad NŽT remiasi VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašu, kaip nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu ir pripažįsta ŽŪB Bazilionų teisę į gręžinį Nr. 3454. ŽŪB Bazilionų nuosavybės teisę į šalia esantį gręžinį (Nr. 3453) pripažino bei nekvestionavo ir kiti Valstybės deleguoti pareigūnai, pvz., notaras, 2005 m. birželio 16 d. tvirtinęs minėto gręžinio pardavimą Šiaulių apskrities viršininko administracijai (ši sutartis minima kito gręžinio VĮ „Registrų centras“ centrinio duomenų banko išraše). Taigi, jei gręžinys 3454 nepriklausytų Bazilionų ŽŪB, tai automatiškai bendrovei nebūtų priklausęs ir gręžinys 3453, nes jis buvo įregistruotas Bazilionų ŽŪB vardu pagal tuos pačius dokumentus (aktą bei analogišką pažymą).

Taigi, dėl tokio atsakovės priimto neteisėto sprendimo pareiškėja yra atsidūrusi aklavietėje: ji yra gręžinio savininkė, tačiau dėl atsakovės kompetencijos viršijimo (savavališko viešajame registre įregistruotų duomenų nepaisymo), ji negali realizuoti savo, kaip savininkės, teisių. Tokia situacija teisinėje valstybėje yra negalima, todėl pareiškėja teismo prašo įvertinti atsakovės priimto sprendimo teisėtumą ir jeigu, kas teoriškai sunkiai įsivaizduojama, teismas nustatytų, kad atsakovė elgiasi teisėtai, išaiškintų, kokia yra VĮ „Registrų centras“ esančių duomenų reikšmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnio kontekste ir kaip pareiškėjai reikia realizuoti savo nuosavybės teisę į minėtą gręžinį, jei to negali padaryti netgi turėdama nuosavybės dokumentą.

Reziumuojant šioje byloje esančius įrodymus, pastebi, kad ginčo gręžinio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini), analogiškas unikalus numeris yra nurodytas pažymoje, kurios pagrindu ir įregistruotas gręžinys. Gręžiniui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), pati atsakovė yra suteikusi unikalų gręžinio identifikavimo numerį – 3454 – kuris yra nurodytas Lietuvos Geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Gręžinio pase. Tame pačiame pase yra nurodyta, kad pirminio dokumento Nr. yra 5357. Pirminis dokumentas – 1987-ų metų gręžinio pasas Nr. 5357 (kurio originalą turi pareiškėja) schematiškai yra atvaizduota gręžinio vieta, kuri akivaizdžiai yra (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad pareiškėjai neginčytinai nuosavybės teise priklauso gręžinys, esantis būtent (duomenys neskelbtini), o ne kitoje miestelio vietoje.