Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Juvelyrikos namai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3544-794/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Europos finansų centras“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Juvelyrikos namai“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo

Dėl bendrovės mokumo (nemokumo) vertinimo

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „Juvelyrikos namai“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus pastarosios nemokumą.Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis). Teismas, spręsdamas klausimą, ar bendrovei turi būti keliama bankroto byla ir vertindamas jos mokumo (nemokumo) klausimą, prioritetą turėtų teikti reabilitaciniam tikslui, todėl bankroto byla turi būti keliama tik tada, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl bendrovės nemokumo. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008). Teismas bendrovei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog bendrovė faktiškai yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog bendrovė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, nėra sąlygų bendrovės nemokumui konstatuoti, todėl teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 3dalies 3 punktas).Analizuojamu atveju apeliantė (atsakovė) atsiliepimo į ieškovės pareiškimą bei teismo reikalaujamų bendrovės finansinę padėtį fiksuojančių dokumentų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas apeliantės nemokumo faktą konstatavo įvertinęs ieškovės pateiktus dokumentus bei registrų ir kitus viešus duomenis. Kaip minėta, teismas, įvertinęs apeliantės Juridinių asmenų registrui teiktus paskutinius finansinės atskaitomybės dokumentus už 2016 m., konstatavo, kad 2016 metais bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl ji jau buvo nemoki. Be kita ko, teismas nustatė, kad bendrovės vardu nėra įregistruoto nekilnojamojo ir kito registruotino turto, skola VSDFV biudžetui siekia 1 866,68 Eur, mokestinės nepriemokos bendrovė neturi, atsakovės atžvilgiu yra vykdomos 9 vykdomosios bylos. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė su kreditore UAB „Europos finansų centras“ neatsiskaito, nors reikalavimas atsirado jau 2016 metais, padarė išvadą, jog atsakovė yra nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, taip pat konstatavo pagrindą atsakovei iškelti bankroto bylą vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 8 punktu. Apeliantė deklaruoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jos finansinę padėtį – nepagrįstai konstatavo nemokumą, įvertinęs per vienerius metus mokėtinų sumų ir pusės į balansą įrašyto turto vertės santykį. Pasak apeliantės, turi būti nustatyta, kokio dydžio yra pradelsti įmonės įsipareigojimai. Teigia, jog prie atskirojo skundo jos pateikti aktualūs duomenys paneigia nemokumo faktą. Įmonės nemokumas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, pagal įstatymo formuluotę sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo esminę reikšmę turi į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir, kaip teisingai nurodo apeliantė, pradelstų įsipareigojimų santykis. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog jau 2016 m. bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, padarė įvertinęs įrašus Juridinių asmenų registrui pateiktuose atskaitomybės dokumentuose, kad bendrovė turėjo 617 410 Eur vertės turto, o per vienerius metus jos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 357 678 Eur dydžio. Tačiau, kaip jau minėta, bendrovės nemokumui konstatuoti svarbu nustatyti, kokio dydžio yra pradelsti įsipareigojimai, nes per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai yra platesnė prievolės sąvoka – į ją gali būti įtraukti ir tie skoliniai įsipareigojimai, kurių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs. Kita vertus, klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl mokumo (nemokumo), o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą bendrovė realiai turi, ar bendrovė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014).Tiek iš kartu su atskiruoju skundu pateiktos papildomos bylos medžiagos, tiek iš apskųstos teismo nutarties turinio matyti, jog teismas, spręsdamas bendrovės mokumo (nemokumo) klausimą, vadovavosi Juridinių asmenų registrui teiktais atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentais bei kitais viešai prieinamais duomenimis (registrų ir kita išviešinta informacija), kurie galėjo neatskleisti tikrosios bendrovės finansinės padėties ir jos realių galimybių toliau veikti rinkoje. Apeliantė, skųsdama pirmosios instancijos teismo nutartį, pateikė 2017 m. gruodžio 31 d. balansą, kuriame nurodyta, kad bendrovės turto vertė buvo 211 835 Eur (ilgalaikis turtas – 34 422 Eur vertės, trumpalaikis turtas – 177 413 Eur vertės), o bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 73 814 Eur. Apeliantė teigia, jog jos pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 53 899,91 Eur, tačiau kaip matyti iš apeliantės pateiktų duomenų, į pradelstų įsipareigojimų sąrašą ji neįtraukė skolos socialinio draudimo biudžetui, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, jog skola šiam biudžetui buvo 1 866,68 Eur, be to, nėra įtraukta nepadengta skolos ieškovei dalis – 2 552,96 Eur (4 962,96 Eur – 2 410 Eur). Teismas apskųstoje nutartyje nustatė, jog atsakovės vardu nėra įregistruota transporto priemonių, tačiau atsakovės pateiktame 2017 m. gruodžio 31 d. balanse fiksuota, jog ji turi 18 682 Eur vertės transporto priemonių. Visgi, net ir įtraukus įsiskolinimus socialinio draudimo biudžetui bei ieškovei į atsakovės pradelstų įsipareigojimų masę, o iš bendros jos turimo turto vertės atėmus balanse nurodytą transporto priemonių vertę, formaliai vertinant pradelstų įsipareigojimų ir pusės į balansą įrašyto turto vertės santykį, lyg ir nebūtų pagrindo konstatuoti atsakovės nemokumo būsenos, kaip ji yra apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Tokia prielaida verčia apeliacinį teismą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas galėjo nepakankamai išsamiai ir galbūt neteisingai išspręsti įmonės nemokumo, kaip bankroto bylos iškėlimo pagrindo, nustatymo klausimą. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad tikroji įmonės finansinė padėtis, be kita ko, ir faktinio mokumo situacija gali būti nustatyta tik išanalizavus ir įvertinus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi aktualiuose finansinės apskaitos ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę (įmonės balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, kapitalo pokyčių ataskaita, pinigų srautų ataskaita bei aiškinamasis raštas ir kiti įmonės finansinės veiklos rezultatus fiksuojantys rašytiniai duomenys), t. y. nustačius, ar teismui pateikti finansinės atskaitomybės duomenys atitinka realią mokumo padėtį įmonėje. Apeliacinis teismas atskirojo skundo argumentų kontekste įvertinęs bylos duomenis, turi pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pilnai atskleista spręsto klausimo esmė. Pagal pirmosios instancijos teismo surinktus ir apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktus dokumentus nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks šiuo metu yra atsakovės realiai turimo turto vertės ir jos pradelstų finansinių įsipareigojimų santykis, kadangi reikia papildomai surinkti duomenų apie apeliantės finansinę padėtį ir pašalinti abejones dėl galimų netikslumų (neatitikimų) apeliantės pateiktuose dokumentuose. Dėl šių priežasčių yra pagrindas panaikinti apskųstą teismo nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Juvelyrikos namai“ iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo sprendžiant iš naujo, teismas dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo turėtų pareikalauti, kad UAB „Juvelyrikos namai“ vadovas pateiktų įrodymus, pagrindžiančius kartu su atskiruoju skundu pateiktų finansinės atskaitomybės duomenų tikrumą (pvz., turimo turto sąrašus, duomenis apie per vienerius metus gautinas sumas ir jų gavimo galimybes, patikslintus pradelstų įsipareigojimų sąrašus ar duomenis, paneigiančius, jog yra skolų ieškovei ir socialinio draudimo biudžetui, duomenis apie priverstine tvarka išieškomų sumų padengimą, taipogi kitus duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti įmonės veiklos vykdymo, jos finansinės padėties perspektyvų realumą). Turi būti teismui pateikti ir tie duomenys, kuriuos atsakovės vadovas buvo įpareigotas pateikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi, tačiau nepateikė ir su atskiruoju skundu (kaip antai, 2017 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitas, praėjusių finansinių metų finansinės atskaitomybės dokumentus, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kt.). Kaip jau minėta, pačios apeliantės pateiktuose dokumentuose gali būti netikslumų ir prieštaravimų kitiems byloje surinktiems duomenims (pvz., dėl pradelsto įsiskolinimo socialinio draudimo biudžetui buvimo ar nebuvimo; dėl atsakovės vardu registruotų (turimų) transporto priemonių fiksavimo atskaitomybės dokumentuose; dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų bendrovės turto vertės bei per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų dydžių neatitikimo apeliantės pateiktame 2017 m. gruodžio 31 d. balanse įrašytiems duomenims už praėjusius finansinius metus), todėl jie taip pat turi būti pašalinti pakartotinai nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą.Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus atsakovės UAB „Juvelyrikos namai“ atskirąjį skundą ir atidėjus nutarties priėmimą, gautas ieškovės UAB „Europos finansų centras“ pareiškimas dėl atsisakymo ieškinio pareiškimo dėl bankroto bylos UAB „Juvelyrikos namai“ iškėlimo. Atsisakymas ieškinio pareiškimo grindžiamas CPK 140 straipsnio 1 dalimi. Kaip jau minėta, bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialusis įstatymas – ĮBĮ. ĮBĮ reglamentuota, kuriuo momentu galima atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalį pareiškimo teismui galima atsisakyti iki teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą. Šia apeliacinio teismo nutartimi panaikinus apskųstą nutartį ir perdavus pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti klausimą dėl bankroto bylos UAB „Juvelyrikos namai“ iškėlimo, procesas grįžta į bankroto bylos iškėlimo svarstymo stadiją. Dėl šios priežasties ieškovės atsisakymas ieškinio pareiškimo spręstinas pirmosios instancijos teismo, pakartotinai nagrinėsiančio bankroto bylos iškėlimo klausimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Juvelyrikos namai“ iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.