Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų ir Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laiką nevartoti alkoholio.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu R. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, atliekant ją per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais į bausmės laiką įskaitytas R. V. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. kovo 12 d. 22.50 val. iki 2019 m. kovo 14 d. 14.15 val., vertinant, kad R. V. yra atlikęs keturias laisvės apribojimo dienas.

Nukentėjusiosios I. S. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš R. V. priteista nukentėjusiajai I. S. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys) Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-628/2019, 6 punktas). Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis.

5. BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Už šiame straipsnyje nurodytos veikos padarymą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui asmuo baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), kurie sukelia straipsnio dispozicijoje numatytus padarinius, t. y. sukelia fizinio skausmą arba nežymiu sužalojimą ar trumpą susargdinimą. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-489/2018, Nr. 2K-428-511/2015) Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis)

7. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji 2019 m. kovo 12 d. 22.41 val. paskambino bendruoju pagalbos numeriu ir pranešė apie patirtą smurtą. (1 t., b. l. 9–12) Nukentėjusioji logiškai paaiškino, kodėl ji tik kitą dieną kreipėsi pagalbos pranešdama apie padarytą nusikaltimą: sugyventinis ne pirmą kartą naudoja smurtą jos atžvilgiu (pirmąkart 2015 m.), ji tikėjosi, kad nuteistasis nustos gerti ir vėl viskas bus gerai, žinojo, kad pranešus apie nusikaltimą ji patirs nepatogumų, susijusių su atsiprašymu iš darbo ir vykimu į apklausas. Tačiau 2019 m. kovo 12 d. grįžus iš darbo (paprastai grįžta 20 ar 21 val.) nuteistasis miegojo, todėl ji išvedė į lauką pasivaikščioti šunį. Kai sugrįžo namo, nuteistasis jau buvo pabudęs, jis buvo neblaivus ir ėmė ją įžeidinėti („puolė žodžiu“, „koliojo“), provokavo pastumdamas kūnu. Suprasdama, kad viskas tuo nesibaigs, ji išėjo iš namų į lauką ir paskambino bendruoju pagalbos numeriu. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, baudžiamasis įstatymas nenumato konkretaus termino, per kurį nukentėjusysis turėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, todėl vien aplinkybė, kad nukentėjusioji ne iš karto po įvykio pranešė apie patirtą smurtą, nepaneigia nusikalstamos veikos padarymo fakto bei kaltininko baudžiamosios atsakomybės.

8. Nukentėjusiojo nuosekliai tvirtino, kad 2019 m. kovo 11 d. apie 15 val. jai išeinant iš vonios sugyventinis R. V. jai spyrė į koją, po maždaug 10 min. miegamajame R. V. dar kartą spyrė, bet jau į kitą koją. Kadangi spyriai buvo stiprūs, tose vietose ant kojų atsirado mėlynės. Paskambinusi bendruoju pagalbos numeriu nukentėjusioji penkis kartus pakartojo, kad vakar nuteistasis ją spardė, ant kojų yra mėlynės, o šiandien puola žodžiu. (1 t., b. l. 16–18) Į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji paaiškino, kad išeinant iš vonios nuteistasis spyrė jai į koją, vėliau miegamajame spyrė į kitą koją, taip pat parodė ant šlaunų esančias mėlynes, kurios atsirado po to, kai jai spyrė nuteistasis. (1 t., b. l. 25–28, 29–33, 66–68) Iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes nukentėjusioji nurodė duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nors buvo pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (1 t., b. l. 44–46), apžiūros pas specialistą metu (1 t., b. l. 60), atliekant jos ir nuteistojo akistatą (1 t., b. l. 122–124) bei apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje. (1 t., b. l. 189–192) Taip pat savo bendradarbėms I. N., G. G. ir E. S., kurios byloje buvo apklaustos kaip liudytojos, liudytojai I. N. rodė ant kojos atsiradusias mėlynes. (1 t., b. l. 69–71, 74–77, 80–83; 2 t., b. l. 2–7) Netikslumai nukentėjusios parodymuose dėl to, ką ji veikė po to, kai sugyventinis panaudojo fizinį smurtą jos atžvilgiu, nėra esminiai ir nepaneigia fizinio smurto panaudojimo fakto. Nukentėjusioji aiškiai ir išsamiai paaiškino įvykio aplinkybes, kada ir kur nuteistasis jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą: pirmąkart jis jai įspyrė būdamas koridoriuje, kai ji išėjo iš vonios, nuteistasis tuo metu stovėjo koridoriuje maždaug 80 cm ar 1 m atstumu, o ji buvo pasisukusi maždaug 90 laipsnių kampu ir ruošėsi eiti į virtuvę, antrąkart – miegamajame. Nors nuteistasis teigė, kad koridorius yra itin siauras, iš įvykio vietos apžiūros protokole esančių nuotraukų (1 t., b. l. 19–24) bei nukentėjusios paaiškinimų apie tai, kur ji bei nuteistasis stovėjo spyrio metu, nekyla abejonių, kad nuteistasis galėjo įspirti nukentėjusiajai. Apžiūrėjęs ir įvertinęs ant nukentėjusiosios kūno esančias poodinės kraujosruvos abiejose šlaunyse specialistas pateikė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje patvirtino, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis nurodytu laiku, taip pat konstatavo, kad sužalojimams padaryti reikėjo 2 trauminių poveikių. (1 t., b. l. 60) Specialisto išvadoje nurodomas teiginys, kad sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar galimai paviršiumi, nesuteikia pagrindo manyti, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajai atsitrenkus į buto koridoriuje stovėjusį dviratį, nes nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad nebuvo atsitrenkusi į dviratį.

9. Pirmosios instancijos motyvuotai paneigė nuteistojo versiją, kad jis negalėjo įspirti nukentėjusiajai, nes yra neįgalus, jam nustatytas 30 procentų darbingumo lygis, sunkiai vaikšto. Visų pirma, sužalojimai ant nukentėjusiosios kūno nustatyti ne aukštai, šiek tiek virš kelio. Antra, nuteistajam neįgalumas nustatytas dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su širdimi bei stuburu. Trečia, nors nuteistasis teigė „sunkiai valdantis dešinę koją, su kaire koja išvis nemokantis elgtis“, byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis turėtų judėjimo negalią. Be to, pats nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad vairuoja, turi teisę vairuoti be jokių apribojimų. Visa tai rodo, kad nuteistasis yra linkęs perdėtai sureikšminti savo sveikatos sužalojimus. Aplinkybę, kad vis dėlto nuteistasis galėjo pakelti koją ir įspirti nukentėjusiajai į šlaunį, iš dalies patvirtina ir tai, kad praeityje jis taip buvo pasielgęs, t. y. įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. spalio 21 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-983-771/2015 R. V. buvo nuteistas už tai, kad įspyrė I. S. į dešinįjį šoną (1 t., b. l. 143–145). Taigi būdamas tik 30 procentų darbingas (kaip nagrinėjamos veikos metu) jis kur kas aukščiau pakėlė koją ir įspyrė tai pačiai moteriai. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta į panešimą apie smurtą artimoje aplinkoje reagavusi policijos pareigūnė Ž. V. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą butas buvo tvarkingas, grumtynių pėdsakų nesimatė, dar neįrodo, kad nuteistasis neatliko kaltinime nurodytų smurtinių veiksmų. Tokia išvada daroma įvertinus atliktų veiksmų intensyvumą (tik du spyriai) bei aplinkybę, kad policijos pareigūnai buvo iškviesti tik kitą dieną.

10. Teismų praktikoje pažymima, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę, įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu tai, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Nors nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019, 13 punktas). Nors liudytojos I. N., G. G. ir E. S. visas 2019 m. kovo 11 d. įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios, todėl jų parodymai laikytini netiesioginiais įrodymais, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti jų nurodomomis aplinkybėmis. Nėra pagrindo manyti, kad liudytojos būtų suinteresuotos sakyti netiesą, nes liudytojos parodymus davė prisiekusios, būdamos supažindintos su baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą, jų parodymai aiškūs ir nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

11. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018, 10.13 punktas ir jame nurodyta teismų praktika), todėl reikalavimas apklausti kaimynus, kad jie apibūdintų nukentėjusiosios ir nuteistojo tarpusavio santykius, laikytinas pertekliniu, nesuteiktų nusikalstamos veikos tyrimui reikšmingos informacijos. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji tokiu būdu siekia jį išvaryti iš buto. Byloje nustatyta, kad nuteistajam priklauso pusė buto, o kita dalis nukentėjusiajai. Nors dėl ikiteisminio tyrimo metu taikytos kardomosios priemonės įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios (1 t., b. l. 129–131, 170–171) nuteistasis buvo priverstas išsikelti iš buto ir gyventi pas savo motiną, tačiau pasibaigus kardomosios priemonės taikymo terminui, įsiteisėjus nuosprendžiui kardomoji priemonė baigsis (BPK 139 straipsnio 3 dalis) ir jis galėjo sugrįžti į butą. Nėra pagrindo manyti, kad melagingai pranešdama apie nebūtą nusikaltimą bei duodama melagingus parodymus, nukentėjusioji rizikuotų būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn vien tam, kad nuteistąjį išvarytų iš jiems abiem priklausančio buto. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji 2016 m. sausio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažinta kalta dėl to, kad konflikto metu nagais apdrėskė R. V. veidą bei kaklą ir taip nežymiai jam sutrikdė sveikatą. Tačiau vien tai, kad nukentėjusioji yra teista, nesuteikia pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu, nes, kaip minėta, jos parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas. (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. V. apeliacinį skundą.