- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-22
- Bylos Nr.
- II-482-486/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01975-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Suinteresuotas asmuo
- R. M.
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovo advokato padėjėjo S. S. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato vyriausiosios tyrėjos L. Š. 2018 m. liepos 25 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
2018 m. liepos 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato vyriausios tyrėjos L. Š. nutarimu buvo nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena dėl nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (LR ANK) 518 straipsnyje, R. M. atžvilgiu.
Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas J. M. atstovo advokato padėjėjo S. S. skundas dėl 2018 m. liepos 25 d. nutarimo nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teiseną (toliau – Nutarimas), kuriuo prašoma minėtą nutarimą panaikinti.
Skunde nurodoma, jog skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. Skunde akcentuojama, kad medžiagos patikrinimo metu nepagrįstai nustatyta, kad 2018-06-18 buvo išnagrinėtas analogiškas J. M. pareiškimas ir priimtas procesinis sprendimas – nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo bylą, kadangi skundai yra dėl visiškai kitų aplinkybių, o būtent 2018-07-03 skunde nurodyta, kad R. M. be J. M. leidimo ir sutikimo, be teismo sprendimo išsivežė J. M. daiktus iš buto, adresu Medeinos g.17-55, Vilniuje, kuriame pareiškėja gyveno pastaruosius 17-18 metų. Skunde pažymima, kad savavališkas R. M. ir R. M. elgesys atitinka LR (duomenys neskelbtini) straipsnio požymius ir yra netoleruotinas teisinėje visuomenėje. Manoma, kad R. M. su sūnumi R. M. veikdami prieš visuomenėje nusistovėjusias taisykles ir pagarbą žmogaus teisėms faktiškai pasinaudojo J. M. bejėgiška būkle, jai būnant ligoninėje neteisėtai išvežė J. M. daiktus.
Teismo posėdžio metu Institucijos, surašiusios nutarimą Vilniaus apskrities VPK Šeštojo policijos komisariato atstovė L. Š. paaiškino, kad buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinės bylos teiseną, kadangi atstovas jau prieš tai buvo tyrėjui teikęs analogišką pareiškimą, todėl ir buvo priimtas toks sprendimas - nutraukti. Pradžia abiejų pareiškimų dėl to, kad neįleidžia į butą, kad paimti raktai nuo buto, kai J. M. buvo paguldyta į ligoninę. Ir antras pareiškimas irgi dėl šito, tik papildyta, kad nebuvo bendrauta su J. M. dėl daiktų paėmimo. Buvo susisiekta su atstovu, ar yra galimybė apklausti pareiškėją, tačiau buvo pasakyta, kad ji ligoninėje ir net ne Vilniuje, todėl to padaryti nebuvo negalima. Tyrėja bendravo su J. M. sūnumi, tarnybinis pranešimas yra medžiagoje. Yra du priimti sprendimai, jie vienodi ir jie yra apskųsti. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nėra byloje, nes jai nagrinėjant pareiškimą to nereikėjo. Prašė palikti galioti priimtą nutarimą.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjos J. M. atstovas advokato padėjėjas S. S. (toliau atstovas) paaiškino, kad pagrindinis motyvas dėl ko pateiktas skundas, kad neva tai du identiški skundai, bet tai nėra du identiški. Nes pirmas tai dėl to, kad buvo paimti raktai pasinaudojant J. bejėgiška būkle ir negalėjo ji grįžti namo, kur gyveno 17 metų. O šis skundas dėl to, kad negalėjo būti išgabenti jos daiktai, iš buto, kuriame gyveno 17 metų. Tai šis skundas dėl to, kad išgabenti jos asmeniniai daiktai be jos sutikimo ir leidimo. Jis asmeniškai yra vykęs į tą vietą ir pateikė išrašą iš Vilkpėdės ligoninės, kad ji ten sirgo ir fiziškai negalėjo atvykti ir atsiimti tų daiktų į tą garažą. Jis paprašė pateikti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, bet jis atstovui nebuvo pateiktas, antstolis irgi pasakė, kad turi kreiptis pas Janiną. K. J. gyveno šitame bute, tai viskas prasidėjo nuo to, kad ji nupirko R. M. butą iš savo lėšų, tik įformino sūnaus vardu. R. M. mirus, pasinaudojus bejėgiška būkle, jai buvo iškviesta greitoji, išgabenta į ligoninę, paimti raktai ir iki šiol ji negali užeiti į butą ir disponuoti daiktais. Kaip savininkei J. M. nepriklausė butas, nes butas oficialiai registruotas sūnaus Romualdo vardu. Bet ji gyveno ten 17 metų, darė remontus iki tol, kol nemirė J. sūnus. Po to, net neįspėdami J. iš anksto, buvo paimti jos buto raktai ir išvežti daiktai. Nebuvo nei jos žinios, nei teismo sprendimo. Kiek atstovas bendravo su J.ligoninėje, ji pasakė, kad davė raktus, kad atvežtų daiktus. Vėliau raktų negrąžino, nors ji prašė ne kartą. Jai buvo pasakyta, kad „tu čia negrįši“. J. prašė atvežti kai kuriuos daiktus į ligoninę. J.buvo registruota tuo adresu, Medeinos gatvėje. Nes ten pensiją atnešdavo. O vėliau, J. deklaravo gyvenamąją vietą pas sūnų H. M. tam, kad gautų pensiją. Dėl prašymo J. M., kad bus daiktai paimti, tai jis jį turi, ir pats teiravosi Vilkpėdės ligoninės iki kada bus ji ligoninėje, kad būtų galima su ja tuos daiktus paimti. Buvo atsakyta, kad ji gulės iki birželio 27, o daiktai bus pateikti 26 d. Antstolis atrašė atstovui raštą, kad protokolas buvo surašytas bendro pobūdžio, nėra jokio daiktų apyrašo. Dar paminėta, kad buvo kreiptasi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kad anūkas su jo klientės žinia, kuriam leido nuimti tik vieną pensiją, bet jis be leidimo nuėmė kelias pensijas. Todėl jie neturi jokių duomenų, kokie daiktai išvežti. Yra svarstomas ieškinys dėl daiktinių teisių į butą Medeinos gatvėje. Tai nėra rašytiniai civiliniai santykiai, tai panauda. Ji naudojosi tame bute viskuo, tai ji faktiškai to buto savininkė, bet ji nereiškė pretenzijų. Kiekvienas žmogus turi ginti savo interesus, ne savavaldžiaujant. J. pirko butą sūnaus vardu ir kad jis ją prižiūrėtų iki mirties. Tokie buvo santykiai. žmogaus daiktai yra asmeninė nuosavybė. Susiklosčius panaudos sąlygoms niekas neturi teisės užeiti į tą kambarį, ar butą, be savininko leidimo, nebent kyla grėsmė. O šiaip turi būti sutikimas, o pareiškėjos sutikimo nebuvo. Antstolis tik fiksuoja daiktus, bet neduoda sutikimo. J. M. nuo 2018-01-09 negyvena tame bute, o baldus iškraustė 2018-06-26. Skirtumas tas, kas ji turėjo duoti sutikimą, kad daiktai galėjo būti transportuoti iš buto į garažą, pavyzdžiui, spintą. Gal jos daiktai šiuo metu yra kritiškos būklės ir ji nežino, kokie daiktai išvežti. Ir jie teikė prašymą grąžinti nors būtiniausius daiktus. Ar buvo sudarytos kliūtys paimti J.daiktus patiems, tai jis negali pasakyti, nes jis pradėjo dalyvauti procese nuo to momento, kai daiktai jau buvo išvežti. Mano, kad prieš paimant daiktus, turėjo surašyti kokios jie būklės. Šiuo atveju R. M. nesikreipė į teismą dėl daiktų iškraustymo, todėl tai turi savavaldžiavimo požymių, policija to netyrė. Policija apsiribojo tuo, kad R. M. yra buto savininkė. Bet jai nesuteikta teisė išgabenti J. M. daiktus būnant bejėgiškos būklės, ir ji buvo išmesta iš buto, išregistruota ir buvo sukelta krūva nepatogumų, tiek ligoninės, tiek pensijos gavimo atveju. Todėl J. M. atstovas prašo panaikinti nutarimą ir grąžinti pareiškimą iš naujo nagrinėti policijai.
Pareiškėjos J. M. atstovas pagal įgaliojimą H. M. paaiškino, kad jo mama gulėjo dviejose ligoninėse, pasakė, kad mirs, bet sveikata pradėjo gerėti ir ją išdeklaravo jai nežinant ir gulint ligoninėje. Po to R. M. jam pasakė, kad „tavo mama yra bomžas“. Ji gulėjo ligoninėje, negalėjo būti išrašyta, nes jai buvo dubens kaulų lūžiai. Labai daug problemų buvo deklaruoti gyvenamąją vietą, gauti pensiją. Jokio daiktų apyrašo nėra, juk žmogus pragyvenęs šiokį tokį amžių šį tą sutaupo, o ji dabar nieko neturi. Kol brolis Romualdas buvo gyvas, nebuvo jokių problemų su mama.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo R. M. paaiškino, kad gavo butą iš darbovietės Medeinos g., 1987 metais, kaip jauna specialistė ir jie į butą įsikraustė su vaikais. Butas nebuvo išpirktas. Ji gyveno, mokėjo mokesčius, bet čia ne J. butas, o R. M. nuosavybė. Jos vyras išsipirko butą, už investicinius čekius. J. M. davė investicinių čekių, ir jos vyras, o Reginos investiciniai čekiai buvo likę, ji juos vėliau irgi panaudojo. H. M. ne kartą buvo sakyta, kad pasiimtų mamą, jis gi turi butą dar Palangoje ir vis tiek motinai pas jį nebuvo vietos, o R. M. vaikai neturi kur gyventi. Ji paprašė pasiimti mamą, bet H. M. jai sakė: „tik pabandyk, Regina, tik pabandyk“. H. M. ją gąsdindavo kiekvieną kartą, kai sakydavo paimti mamą. Ir kai paskambino, kad mamai blogai, tada jie nuvažiavo. J. M. buvo bloga, ir močiutė atidavė jos sūnui R. M. raktus nuo buto. Tie daiktai buvo išvežti, kai Janina gulėjo ligoninėje. Antstolis tikrai buvo tame bute, ir aprašė tuos daiktus. Butą ji paveldėjo ir priklauso jai. Buvo testamentas ir R. M. paveldėjo butą.
Suinteresuotas asmuo R. M. paaiškino, kad atvykęs į butą rado silpną močiutę, jis iškvietė greitąją, ji nenorėjo važiuoti. R. M. paskambino Henrikui, J. M. sūnui. Jis važiavo su mašina iš paskos greitajai. J. M. paprašė jo paimti iš namų kai kuriuos daiktus, kai ką nupirkti. J. M. pasakė, kad tegul jis turi raktus, nes reikėjo važinėti skalbti drabužius. Pats sūnus H. M. negalėjo, ir nesirūpino ja nieko. Šis konfliktas prasidėjo nuo to, kad R. M. atsisakė prižiūrėti močiutę, nes iš darbo pradėjo atsiprašinėti po pusę dienos kiekvieną dieną, ir tada prasidėjo pykčiai. Jis pasakė Henrikui, kad negali daugiau, liepė prižiūrėti motiną pačiam. Daiktai nebuvo išvežti be jų leidimo, jie buvo informuoti. Savavališkai nebuvo išvežti daiktai, buvo aprašyti daiktai, bet pats Henrikas neranda laiko atvažiuoti pasiimti. Buvo įleidę į butą Henriką kažko paimti, jis vaikščiojo po butą, knisosi po stalčius. Po daiktų išvežimo būtent R. M. apsigyveno Medeinos gatvėje, birželio mėnesį. Daiktus išvežė dėl to, kad jam tie daiktai svetimi ir jų niekaip negalėjo paimti. Jis negalėjo su jais gyventi, tai pažeidžia jo paties interesus. Ten jo deklaruota gyvenamoji vieta.
Suinteresuotų asmenų atstovas advokatas G. P. (tolius atstovas) paaiškino, kad butas Medeinos gatvėje niekada nepriklausė J. M., nepaisant to, ji padėjo sūnui R. M. įsigyti tą butą, bet ji į butą nepretendavo. Kitoje byloje, pas teisėją Striauką buvo užduotas klausimas ar kas ginčijo testamentą, tai niekas testamento neginčijo, nebuvo paduoti civiliniai ieškiniai. O šiandien kalba daugiau gal apie iškeldinimą, ar teisėtai. Galima kelti tokį klausimą, bet yra ir kitas kontra faktas, kad nuo vasario mėnesio, kai J. M. buvo ligoninėje, ji nebuvo „išėjusi į laisvę“, ji iš vienos ligoninės keliauja į kitą. Dėl daiktų ir baldų, tai kuo jos teisės pažeidžiamos jei jos spinta atsidūrė supakuota garaže, tai kokios J. M. teisės pažeidžiamos. Atstovas nori atkreipti teismo dėmesį į įvykių chronologiją, vienas faktinių aplinkybių protokolas surašytas 2018-06-05, buvo prašymas, kad J. M. sūnus H. M. paimtų daiktus ir išsivežtų, bet H. M. nereagavo į prašymus. Ir, kada į prašymus jau nebuvo sureaguota, daiktai buvo išvežti su antstoliu ir vėlgi viskas buvo pranešta, kad nebūtų kokio ginčo ir pretenzijų, bet tie daiktai ir tuomet nebuvo paimti. Kolega sako, kad tie daiktai turėjo būti paimti teismo leidimu, tačiau atstovas mano kitaip. Bet čia turėtų būti kreipiamasi į teismą dėl iškeldinimo, bet ne išvežant daiktus iš savo buto. Nėra tokio įstatymo, kiek asmuo turi saugoti savo daiktus, nei termino. Buvo elgtasi pagal įstatymą, ir įspėta. Dėl faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų, tai suinteresuoti asmenys neprivalo teikti jų pareiškėjams, jie pateikiami tik teismui, prokuratūrai, tai jie tą ir padarė, faktinių apklinkybių konstatavimo protokolai yra byloje. Koks tikslas grąžinti šitą medžiagą policijai nagrinėti, jeigu teismas viską jau padarė. Atstovas mano, kad teisminio nagrinėjimo metu įrodyta, kad nei R. M. nei R. M. savavaldžiavimo nepadarė, jie legalizavo savo teises, tiek civilines tiek pilietines, nepažeidžiant įstatymų, viską darė antstoliui dalyvaujant. J. M. interesai niekaip nebuvo pažeisti. Tokie būtinieji daiktai, kaip kraujospūdžio aparatas, dantų protezai, cukraus matavimo aparatas buvo grąžinti. Todėl nėra taip, kaip teigiama, kad paimti daiktai negrąžinami. Norima grąžinti tuos daiktus, artimiausiu metu, kai tik bus įmanoma, tai nors ir šiandien. Todėl atstovas mano, kad nutarimas pagrįstas, jo naikinti arba grąžinti tirti iš naujo, nėra jokio pagrindo, todėl prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta pilnai ir sprendimas priimtas remiantis byloje ištirtais įrodymais. Be to, nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos visos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe. Administracinio nusižengimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Susipažinęs su pateiktu skundu teismas vertina, kad skundo dalykas šiuo atveju yra tik tai ar R. M. ir R. M. be J. M. leidimo ir sutikimo, be teismo sprendimo išsiveždami J. M. daiktus iš buto, adresu Medeinos g. 17-55, Vilniuje, nuosavybės teise priklausančio R. M., neįvykdė administracinio nusižengimo numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnyje. Skundo nagrinėjimo metu išdėstyti šalių argumentai dėl J. M. nepriežiūros, buto priklausomybės, neteisėto iškeldinimo ir prielaidos/ pamąstymai ar išvežtuose daiktuose nebuvo paslėptas kitas turtas nėra šio skundo dalykas, todėl plačiau dėl jų teismas nepasisakys. Akcentuotina ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi jau buvo iš esmės pasisakyta dėl dalies išdėstytų argumentų.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnyje numatyta atsakomybė už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadariusį esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Veikos kvalifikavimui pagal šį straipsnį yra reikšminga nustatyti veikos teisėtumą, t. y. ar asmuo savo tariamą ar tikrąją teisę įgyvendina įstatymo nustatyta tvarka, ar savavališkai. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į nuosavybę, tačiau, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų teisės paskirčiai. Esant civilinių teisių pažeidimams, jos gali būti nustatyta tvarka apgintos teismo įstatymų numatytais būdais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnis, 1.138 straipsnis). Savavaldžiavimas pasireiškia aktyviais veiksmais – savavališku, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkų savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, vykdymu.
Teismo vertinimu, nei R. M., nei jos sūnaus R. M. veiksmai nesudaro pagrindo konstatuoti nei savavaldžiavimo nusižengimo, nei kaltę padarius neteisėtus veiksmus. Minėtų asmenų veikoje teismas nenustatė neteisėto ir pavojingo veikimo (neveikimo) įgyvendinant ginčijamą teisę tyčia nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos. Pastebėtina, kad butas nuosavybės teise priklauso R. M., bylos medžiagoje esantys duomenys patvirtina, kad nuo 2018 metų vasario 9 d. mėnesio J. M. faktiškai minėtame bute negyveno, kadangi serga, todėl ilgai gulėjo ligoninėse. Byloje yra rašytinis R. M. prašymas raginantis pasiimti J. M. daiktus. Be to, 2018 m. birželio 26 antstolio R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodoma, kad atvykęs J. M. atstovas advokato padėjėjas S. S. atsisakė pasiimti J. M. daiktus, perkeltus į garažą esantį A.P. K. g. 28-13, Vilniuje, paaiškindamas, kad jis nėra įgaliotas pasiimti jos daiktų. Nagrinėjant skundą suinteresuoti asmenys teisme paliudijo, kad tikrai neprieštarauja daiktų pasiėmimui, tiesiog pats H. M. delsia tą padaryti, daiktus gali pasiimti esant galimybei bet kada. Šios išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nei R. M. nei jos sūnaus R. M. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo požymių, visi veiksmai buvo atliekami teisėtai, dalyvaujant antstoliui, kuris viską tinkamai užfiksavo. Buto savininkė turi teisę disponuoti butu kaip nori. Vien tai, kad R. M. kaip teisėtos buto savininkės elgesys netenkina pareiškėjos, nėra pagrindas teismui pripažinti tokius veiksmus neteisėtais.
Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina ir tai, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją turi paneigti institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent jai, šiuo atveju Institucija ištyrusi pareiškėjos pateiktą pareiškimą, padarė pagrįstą išvadą, kad nepateikta objektyvių ir patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima vienareikšmiškai konstatuoti, jog R. M. ir R. M. savavališkai vykdė savo tikrą ar tariamą teisę nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos.
Įvertinęs byloje esančius faktinius duomenis teismas daro išvadą, kad byloje nenustatyta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog R. M. ir R. M. įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą LR (duomenys neskelbtini) straipsnyje.
Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog J. M., imdamasi ginti savo galimai pažeistas daiktines teises, privalėjo apsvarstyti visas optimaliausias teisines galimybes pažeistoms teisėms apginti. Lietuvos Respublikos įstatymai numato teisę asmeniui išsireikalauti jam nuosavybės teise priklausančius daiktus iš priešingos šalies ar prisiteisti už juos kompensaciją, t. y. savo pažeistas teises ginti civiline tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnis).
Vien tik pareiškėjos siekis patraukti baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn dėl tarp jų susiklosčiusių konfliktiškų santykių, nesudaro pagrindo R. M. ar R. M. veiksmų vertinti kaip savavaldžiavimą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, 2018 m. liepos 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato vyresniosios tyrėjos L. Š. nutarimas paliktinas galioti, o skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 638 straipsniu, 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
nutarė:
2018 m. liepos 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato vyresniosios tyrėjos L. Š. nutarimą palikti nepakeistą, o J. M. skundo netenkinti.
Nutartis per 20 (dvidešimt) dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.