- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-09
- Bylos Nr.
- A-143-843-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. tikrosios ūkinės bendrijos ,,Be priekaištų“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. tikrosios ūkinės bendrijos ,,Be priekaištų“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Š. tikroji ūkinė bendrija ,,Be priekaištų“ (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 3 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Valstybinė mokesčių inspekcija) 2006 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 69-312 dalį.
Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su mokesčių administratorių apskaičiuotais 69 665 Lt pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), 16 578,07 Lt delspinigių ir 20 900 Lt bauda. Teigė, jog vietos mokesčių administratorius, pripažinęs, jog nepateikti tam tikri suvestiniai dokumentai, nepagrįstai suvestinius dokumentus (suvestinius apskaitos registrus, duomenis apie inspekcijoje įsigytų SAD blankų panaudojimą) įvardina pirminiais apskaitos dokumentais. Turėdamas visus bendrijos pirminius dokumentus, mokesčių administratorius galėjo tinkamai įvertinti bendrijos veiklos rezultatus. Kasos knygos trūkstami lapai taip pat netrukdė nustatyti bendrijos veiklos rezultatų. Bendrija nepagrįstai apkaltinta buhalterinių dokumentų trūkumu. Pažymėjo, kad buvo skirtingai įvertintos rangos sutartys. Sutartyse su klientais nebuvo numatyta, kad darbai bus atlikti vėliau nei 12 mėnesių nuo avanso gavimo dienos. Todėl nėra pagrindo skaičiuoti PVM nuo gautų avansų. Pajamuojamos ir įtraukiamos į apskaitą realiai gautos sumos (PVM įstatymo 14 str. 4 d., 83 str., 71 str. 1 d.). Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius manipuliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 716 patvirtintos Nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų teikimo apskaitos dokumentų išrašymo ir pateikimo (išsiuntimo) ūkine veikla nesiverčiantiems fiziniams asmenims tvarkos 25 punktu. Suteiktas paslaugas jis įformina išrašydamas sąskaitas – faktūras. Mokesčių administratorius nepagrįstai nustato PVM apskaitą pagal išrašytus darbų priėmimo – perdavimo aktus. Toks PVM įstatymo nuostatų traktavimas prieštarauja Konstitucijos ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjo nuomone, apskaičiuojant delspinigius nesivadovauta CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostata, kad delspinigiams išieškoti taikomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas. Be to, skiriant baudą neatsižvelgta, kad žlugdoma bendrija. Paskirta nemotyvuotai didelė bauda.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 47 – 52) prašė skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas teikia juridines paslaugas ir vykdo statybos darbus pagal pasirašytas rangos sutartis su juridiniais bei fiziniais asmenimis. Juridiniai asmenys už atliktus darbus pagal išrašytas sąskaitas – faktūras atsiskaitė banko pavedimais, o fiziniai asmenys didžiąja dalimi atsiskaitydavo grynais pinigais, neišrašius jiems sąskaitų – faktūrų. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2002 m. liepos 26 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. gavo 703 996 Lt pajamų, iš kurių 179 205,55 Lt neįtraukė į buhalterinę apskaitą, nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių. Pareiškėjas pažeidė PVM įstatymo (2002 m. kovo 5 d. įstatymas Nr. IX-751) 71 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nustatytu laiku neįsiregistravo PVM mokėtoju bei neskaičiavo, nedeklaravo ir nemokėjo PVM, nors bendrijos paskutinių 12 mėnesių pajamos viršijo 100 000 Lt 2003 m. gegužės mėnesį. Prašymą registruotis PVM mokėtoju bendrija pateikė tik 2004 m. birželio 23 d. Vadovaujantis PVM įstatymo 123 straipsnio 3 dalimi, patikrinimo metu pareiškėjui nuo 2003 m. gegužės mėnesio iki 2004 m. birželio 30 d. papildomai apskaičiuota 64 855 Lt mokėtina į biudžetą PVM suma. Įvertinus 2004 m. liepos 1 d. – 2005 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu nepagrįstai padidintą 3 158 Lt pardavimo ir 2 851 Lt pirkimo PVM, patikrinimo akte papildomai apskaičiuota 307 Lt PVM. Iš viso pareiškėjui už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. papildomai apskaičiuota 651 62 Lt PVM suma. Atsakovas pažymėjo, jog patikrinimo akto tvirtinimo metu, apibendrinus pareiškėjo sudarytas rangos sutartis, perskaičiavus bendrijos PVM apmokestinamąsias pajamas, nustatyta, kad bendrijos paskutinių 12 mėnesių pajamos viršijo 100 000 Lt 2003 m. kovo mėnesį. Dėl šios priežasties patikrinimo akto tvirtinimo metu, perskaičiavus PVM bei įvertinus kitus patikrinimo metu nustatytus PVM apskaičiavimo pažeidimus, vietoje patikrinimo akte papildomai apskaičiuotos 65 162 Lt PVM sumos, apskaičiuota 69 665 Lt PVM suma, 16 578,07 Lt PVM delspinigių bei vadovaujantis PVM įstatymo 123 straipsnio 2 ir 4 dalimis bei atsižvelgus į pažeidimo padarymo pobūdį bei visas aplinkybes nuo papildomai apskaičiuotos 69 665 Lt PVM sumos paskirta vidutinė 30 procentų – 20 900 Lt PVM bauda. Aplinkybės, dėl kurių sankcija galėtų būti švelninama, nenustatytos. 16 578,07 Lt PVM delspinigių apskaičiuota vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymas Nr. IX-2112) 96 straipsnio 1 dalimi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (b. l. 58, 86) prašė skundo nepatenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad palaiko atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimu (b. l. 98 – 105) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 69-312 dalį, kuria patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. (27.183)-256-101 skirti pareiškėjui 20 900 Lt baudą, sumažindamas baudą iki 6 966,50 Lt. Kitą skundo dalį teismas atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo finansinę veiklą tyręs mokesčių administratoriaus pareigūnas negalėjo tinkamai įvykdyti užduoties dėl to, jog bendrija nepateikė dokumentų, reikalingų tikrinant 2002 m. liepos 26 d. – 2005 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpio veiklą. Tuo pagrindu pareiškėjui duoti nurodymai pateikti pardavimo pirminius ir suvestinius dokumentus, pirkimo suvestines, pirminius kasos dokumentus ir suvestines, SAD blankų įsigijimo ir panaudojimo suvestines, darbo užmokesčio apskaičiavimo dokumentus, visas sutartis su samdomais darbuotojais, tiekėjais, pirkėjais, rangovais ir subrangovais, pažymas apie turimas sąskaitas bankuose. Nurodymai įvykdyti iš dalies. Mokesčių administratorius, siekdamas objektyviai įvertinti bendrijos finansinės veiklos rezultatus, patikrinimo metu naudojo ir iš kitų institucijų gautus dokumentus bei informaciją. Nustatyta, kad bendrija teikia juridines paslaugas ir vykdo statybos darbus pagal pasirašytas rangos sutartis su juridiniais bei fiziniais asmenimis. Juridiniai asmenys už atliktus darbus pagal išrašytas sąskaitas – faktūras atsiskaitė banko pavedimais, o fiziniai asmenys didžiąja dalimi atsiskaitydavo grynais pinigais, neišrašius jiems sąskaitų – faktūrų. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrija nuo 2002 m. liepos 26 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. gavo 703 996 Lt pajamų, iš kurių 179 205,55 Lt neįtraukė į buhalterinę apskaitą, nedeklaravo ir mokesčių nuo jų nemokėjo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pažeidė PVM įstatymo (2002 m. kovo 5 d. įstatymas Nr. IX-751) 71 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nustatytu laiku neįsiregistravo PVM mokėtoju bei neskaičiavo, nedeklaravo ir nemokėjo PVM, nors bendrijos paskutinių 12 mėnesių pajamos viršijo 100 000 Lt 2003 m. kovo mėnesį. Prašymą registruotis PVM mokėtoju bendrija pateikė 2004 m. birželio 23 d. Vadovaujantis PVM įstatymo 123 straipsnio 3 dalimi, patikrinimo akto tvirtinimo metu, perskaičiavus PVM bei įvertinus kitus patikrinimo metu nustatytus PVM apskaičiavimo pažeidimus, vietoje patikrinimo akte papildomai apskaičiuotos 65 162 Lt PVM sumos, apskaičiuota 69 665 Lt PVM suma, 16 578,07 Lt PVM delspinigių bei vadovaujantis PVM įstatymo 123 straipsnio 2 ir 4 dalimis paskirta vidutinė 30 procentų – 20 900 Lt PVM bauda. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo motyvas, jog mokesčių administratorius atsižvelgė tik į jo pastabas dėl rangos sutarties su V. V. ir V. V., o kitas dvi sutartis – su A. Š. bei su R. U. ir R. U., kur yra analogiškos situacijos, vertino kaip pažeidimą, yra nepagrįstas. Inspekcija sprendime bendrijos PVM apmokestinamų pajamų sumą apskaičiavo ne pagal R. U. ir R. U. avansu sumokėtas sumas, o pagal atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktuose nurodytą datą ir vertę. Byloje nustatyta, kad atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktuose, pasirašytuose su užsakove A. Š., nenurodyta atliktų darbų vertė. Atsižvelgiant į tai, kad atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktuose nurodytų atliktų darbų aprašymas atitiko sąmatoje nurodytus darbus, mokesčių administratorius bendrijos gautas pajamas iš A. Š. pagrįstai apskaičiavo įvertinęs sąmatoje nurodytas atliktų darbų vertes. Teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas turėjo sumokėti į biudžetą 69 665 Lt PVM, bet to nepadarė, pagrįstai, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymas Nr. IX-2112) 96 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui apskaičiavo 16 578,07 Lt PVM delspinigių. Pareiškėjo atstovės tvirtinimas, kad delspinigiai turi būti skaičiuojami tik už šešis mėnesius, vadovaujantis CK normomis, yra nepagrįstas, kadangi mokestiniuose santykiuose taikomos ne civilinės teisės, bet viešosios teisės normos. Teismo nuomone, pareiškėjui skirta per didelė, neproporcinga bauda, lyginant su mokesčių administratoriaus apskaičiuotu, pareiškėjo nesumokėtu PVM. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas ir praeityje būtų nustatyta tvarka neskaičiavęs ir nemokėjęs mokesčių. Todėl ši skundžiama atsakovo sprendimo dalis keistina, PVM bauda mažintina iki 10 procentų (6 966,50 Lt) nuo papildomai apskaičiuoto PVM mokesčio – 69 665 Lt (PVM įstatymo 123 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad pareiškėjo atstovė skundą palaikė iš dalies, nes dalį mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių sumokėjo du kartus į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą įmokėdama pinigus: 2006 m. liepos 26 d. – 12 952,59 Lt, ir tą pačią dieną – 932,59 Lt.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 108 – 111) prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį dėl papildomai apskaičiuoto 69 665 Lt PVM ir priimti naują sprendimą – pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 69-312 dalį, sumažinant priskaičiuotą PVM sumą iki 36 604,27 Lt, atitinkamai sumažinant baudą iki 3 660,43 Lt; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį dėl priskaičiuotų delspinigių ir priimti naują sprendimą – pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 69-312 dalį dėl priskaičiuotų delspinigių, pripažinus, kad jiems taikytina 6 mėnesių išieškojimo senatis; 3) pripažinus, kad delspinigių išieškojimo senaties terminą reguliuojanti specialioji viešosios teisės norma paneigia bendrąją teisės normą bei pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kreiptis su prašymu dėl išaiškinimo į Konstitucinį Teismą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Skirtingai buvo įvertintos rangos sutartys, sudarytos su A. Š. ir R. U. bei R. U. Pirmosios sutarties pagrindu gautos visos pajamos PVM apmokestintos neatsižvelgus, kad dalis įmokų grąžinta užsakovui. Nuo likusios po pinigų grąžinimo pajamų sumos sumokėjo mokesčius ir delspinigius. Neatsižvelgta į PVM įstatymo 15 straipsnio 19 punkto nuostatas. Šio įstatymo nuostatų traktavimas prieštarauja Konstitucijai ir CK 1.5 straipsniui. PVM apmokestinama suma ir nuo jos apskaičiuota bauda turi būti sumažintos. Atsakovas iš dalies pripažįsta mokesčių apskaičiavimo neteisingumą.
2. Apskaičiuojant delspinigius nepagrįstai netaikyta CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostata, numatanti delspinigiams išieškoti sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą. Teismas nenurodė konkrečios viešosios teisės normos dėl išieškojimo senaties termino netaikymo. Pažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas (Konstitucijos 29 str.). Jei būtų nustatyta, kad konkreti viešosios teisės norma nustato išskirtinę mokesčių administratoriaus teisę skaičiuoti valstybės naudai delspinigius, netaikant jų išieškojimo senaties, kreiptinasi į Konstitucinį Teismą, ar tokia norma atitinka Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 120 – 124) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktuose, pasirašytuose su užsakove A. Š., nenurodyta atliktų darbų vertė. Atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktuose nurodytų atliktų darbų aprašymas atitiko sąmatoje nurodytus darbus, todėl iš A. Š. gautos pajamos buvo apskaičiuotos įvertinus sąmatoje nurodytas atliktų darbų vertes. Pareiškėjo išrašyta debetinė sąskaita – faktūra, kuria grindžiamas pinigų grąžinimas A. Š., nevertinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 patvirtintos Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos 25 punktu, pagal kurį kreditinės arba debetinės sąskaitos išrašomos tik tada, kai parduodant prekes ar suteikiant paslaugas buvo išrašytas analogiškas dokumentas. Nesant juridinę galią turinčių įrodymų, kurie patvirtintų ginčijamą pinigų grąžinimo faktą, nėra pagrindo konstatuoti, kad pinigų grąžinimas realiai įvyko, todėl pareiškėjo pateiktas mokesčių perskaičiavimas yra nepagrįstas.
2. Delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalimi. Tvirtinimas, kad delspinigiai turi būti skaičiuojami tik už šešis mėnesius, vadovaujantis CK normomis, yra nepagrįstas, kadangi mokestiniuose santykiuose taikomos ne civilinės teisės, bet viešosios teisės normos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 119) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad palaiko atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš apeliacinio skundo bei pareiškėjo atstovės paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės trimis argumentais: 1) kad mokesčių administratorius nepagrįstai atmetė (nesirėmė) pareiškėjo pripažintu 2003 m. gruodžio 1 (23) d. defektiniu aktu ir šio akto pagrindu jo ir užsakovės A. Š. 2003 m. gruodžio 4 d. sudaryta taikos sutartimi, pagal kurią užsakovei A. Š. dėl nekokybiškai atliktų darbų (užfiksuotų minėtame defektiniame akte), numatytų 2002 m. gruodžio 13 d. rangos sutartyje Nr. 6, buvo grąžinta 133 600 Lt, kurie mokesčių administratoriaus buvo apskaityti ir apmokestinti PVM; 2) kad mokesčių administratorius, nesivadovaudamas CK 1.125 straipsnio nuostata dėl sutrumpinto šešių mėnesių ieškinio senaties termino taikymo, neteisingai apskaičiavo delspinigius, be to, apskaičiuodamas mokėtinų delspinigių sumą taip pat neatsižvelgė į minėtus defektinį aktą bei taikos sutartį; 3) kad mokesčių administratorius, nustatydamas mokėtino PVM sumą, pritaikė neteisingą PVM tarifą (pagal apeliantą, mokesčių administratorius turėjo taikyti 15,25 proc., o ne 18 proc. tarifą).
Atsakydama į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kolegija pažymi, kad (kaip matyti iš pareiškėjo skundžiamo mokesčių administratoriaus sprendimo (taip pat iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006-03-14 sprendimo Nr. (27.183)-256-101, kuriuo buvo patvirtintas pareiškėjo mokestinio patikrinimo 2006-01-09 patikrinimo aktas), pagal minėtą rangos sutartį Nr. 6 užsakovė A. Š. už pareiškėjo atliktus darbus sumokėjo 155 600 Lt. Iš minėto patikrinimo akto (Mokestinių ginčų komisijos byla, T. 1, b. l. 84-95, 102-109) matyti, kad mokestiniam patikrinimui pareiškėjas pateikė tik 5 kasos pajamų orderius, pagal kuriuos A. Š. sumokėjo pareiškėjui (nurodytos rangos sutarties pagrindu) 80 600 Lt. Kitų finansinių dokumentų, patvirtinančių, kad A. Š. sumokėjo pareiškėjui papildomas sumas, byloje nėra. Tačiau pagal nurodytos rangos sutarties sąmatą bei atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktus mokesčių administratorius nustatė, kad A. Š. buvo sumokėjusi pareiškėjui už atliktus darbus 155 600 Lt sumą. Kolegija pažymi, kad pareiškėjas (jo atstovė A. Š., kuri buvo užsakovė pagal minėtą rangos sutartį) pripažįsta, kad pagal aptariamą rangos sutartį užsakovė sumokėjo didesnę, negu minėta 80 600 Lt sumą. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyta, kad tai buvo 179 000 Lt suma, o, pateikdamas minėtus defektinį aktą ir taikos sutartį, pareiškėjas jau vien dėl to pripažįsta, kad tai buvo didesnė nei 133 600 Lt, suma. Todėl, atsižvelgdama į mokesčių administratorių pateiktus argumentus ir nurodytos rangos sutarties kainos apskaičiavimo pagrindus, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo revizuoti mokesčių administratoriaus nustatytos sumos (155 600 Lt) ir pagrįstai ja vadovavosi, nustatydamas PVM apmokestinamą sumą.
Pagal pareiškėjo poziciją minėti 133 600 Lt A. Š. buvo grąžinti pareiškėjui. Siekdamas tai įrodyti, pareiškėjas pateikė mokestiniam tikrinimui minėtus defektinį aktą, taikos sutartį bei 2004 m. spalio 29 d. debetinę sąskaitą-faktūrą (Mokestinių ginčų komisijos byla, T. 1, b. l. 49). Kolegija pažymi, kad nurodyta debetinė sąskaita-faktūra neatitinka tuo metu galiojusių PVM įstatymo 83 straipsnio (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) reikalavimų nei formos, nei turinio prasme. Byloje nėra duomenų, kad šis pareiškėjo pateiktas dokumentas buvo įtrauktas į pareiškėjo PVM apskaitą (PVM įstatymo 83 str. 2 d.). Todėl kolegija daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino šio dokumento tinkamu debetiniu dokumentu PVM įstatymo 83 straipsnio taikymo prasme. Kolegija, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytu turinio viršenybės prieš formą principu, taip pat konstatuoja, kad pareiškėjo pateikti minėti defektinis aktas, taikos sutartis bei debetinė sąskaita-faktūra negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, patvirtinantys, jog juose nurodyta suma realiai buvo grąžinta pareiškėjui, nes: byloje nėra duomenų apie šios sumos užpajamavimą; byloje esantys defektiniai aktai (pareiškėjas teigia, kad buvo surašytas vienas defektinis aktas) skiriasi datomis (Mokestinių ginčų komisijos byla, T. 1, b. l. 44; T. 3, b. l. 61); A. Š. prašymas „skubiai organizuoti objekto apžiūrą tikslu užfiksuoti atlikto darbo broką“ (Mokestinių ginčų komisijos byla, T. 3, b. l. 60) ir vienas iš minėtų defektinio akto egzempliorių yra tos pačios (2003-12-01) datos, o tai, atsižvelgiant į akte nurodytų nekokybiškai atliktų darbų apimtį ir nesant kitokios informacijos apie konkrečių defektų fiksavimą ir aprašymą, mažai tikėtina. Todėl mokestinės teisės taikymo prasme nurodyti dokumentai taip pat negali būti pripažinti pakankamais ir patikimais daryti išvadą, kad nurodyta suma (133 600 Lt) mokesčių administratoriaus turėjo būti apskaičiuota (minusuota) nustatant pareiškėjo mokėtiną PVM sumą.
Kolegija pažymi, kad mokestiniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami specialaus įstatymo – Mokesčių administravimo įstatymo. Toks specialus šių santykių reglamentavimo principas yra įtvirtintas ir CK 1.1 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Mokesčių administravimo įstatymo (kurio nuostatomis vadovavosi mokesčių administratorius) 96-98 straipsniuose yra nustatyti delspinigių skaičiavimo pagrindai, pradžia ir trukmė. Todėl apelianto argumentai, kad mokesčių administratorius (pirmosios instancijos teismas) apskaičiuodamas delspinigius privalėjo vadovautis CK nuostatomis, negali būti pripažinti pagrįstais. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodytas specialaus teisinio reguliavimo principas nepatenka į Konstitucijos 29 straipsnio reguliavimo sferą, todėl apelianto nurodytas klausimas dėl Konstitucijos 29 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje nėra aktualus.
Apeliantas nepateikė teisinių argumentų dėl būtinumo šioje mokestinėje byloje taikyti 15,25 proc. dydžio PVM tarifą. Pareiškėjui pritaikytas 18 proc. PVM tarifas yra pagrįstas atitinkamomis PVM įstatymo nuostatomis (19 str.). Todėl ir šio apelianto argumento negalima pripažinti pagrįstu.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo, 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.