Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Danas Lisas, sekretoriaujant Linai Deržinskienei, dalyvaujant ieškovams A. Š., R. Š., nedalyvaujant ieškovų atstovei advokatei A. G., atsakovei V. Š., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų A. Š., R. Š. ieškinį atsakovei V. Š. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. Ieškinyje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) d. mirė ieškovų A. Š., R. Š. tėvas J. Š., kuris nepaliko testamento. Mirusiojo įstatyminiai įpėdiniai yra jo vaikai – ieškovai A. Š. ir R. Š., kurie padavė prašymą notarui dėl J. Š. palikimo priėmimo. Po J. Š. mirties liko šis jo palikimą sudarantis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 673/1000 dalys pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Šį turtą J. Š. įsigijo 1992 m. balandžio 1 d. turto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Šis turtas buvo įsigytas iš J. Š. asmeninių lėšų, kaip jo asmeninė nuosavybė, tačiau formaliai šis turtas laikytinas J. Š. ir jo buvusios sutuoktinės, t. y. V. Š. bendroji jungtinė nuosavybė, kadangi asmenys nuo (duomenys neskelbtini) d. buvo sudarę santuoką, o oficialiai jų ištuoka buvo įregistruota nuo (duomenys neskelbtini) d. Tačiau faktiškai J. Š. ir V. Š. kartu negyveno, jokio bendro ūkio nevedė, santuokinių ryšių nepalaikė ir bendromis pajamomis nedisponavo ir jų santuoka buvo nutraukta jau daug anksčiau – t. y. 1989 m. gruodžio 11 dieną, ką patvirtina Šiaulių rajono liaudies teismo 1989 m. gruodžio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2¹-519/89. Sutuoktiniai minėto turto įsigijimo metu gyveno atskirai ir jokio bendro ūkio nevedė, o minėtą butą, esantį (duomenys neskelbtini). J. Š. įsigijo vienas iš savo asmeninių lėšų bei jo valia buvo turtą įgyti būtent asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise su atsakove. J. Š. ir V. Š. santuoka buvo nutraukta pagal tuo metu šeimos santykius Lietuvoje reglamentavusį Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksą (toliau – SŠK), kurio 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninei nuosavybėn, nebuvo reikalaujama.

3. Ieškovas R. Š. teismo posėdyje patvirtino ieškinyje išdėstytas aplinkybes, papildomai paaiškindamas, kad butą tėvukas įgijo jau nebegyvendamas su atsakove, nors ištuoka ir nebuvo įregistruota tuo metu nustatyta tvarka.

4. Ieškovas A. Š. teismo posėdyje palaikė ieškinyje išdėstytas aplinkybes, papildomai paaiškindamas, kad bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės priteisti nereikalauja.

6. Į teismo posėdį atsakovė V. Š. neatvyko, teisme gautas pareiškimas, kuriame nurodyta, jog jokių pretenzijų į J. Š. turtą atsakovė neturi, nes tą turtą J. Š. įgijo iš savo lėšų, ji nedalyvavo jokiuose sandoriuose, todėl prašo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 10).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe

7. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovų A. Š. ir R. Š. tėvas J. Š. (duomenys neskelbtini) d. susituokė su atsakove V. Š.. Šiaulių rajono liaudies teismo 1989 m. gruodžio 11 d. sprendimu buvo nutraukta J. Š. ir V. Š. santuoka, sprendimas įsiteisėjo 1989 m. gruodžio 20 d. J. Š. ir V. Š. ištuoka Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota 1993 m. kovo 16 d. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 673/1000 dalys pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise 1992 m. balandžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 1-1101, pagrindu priklausė ieškovų tėvui J. Š.. Iš 1992 m. balandžio 6 d. Šiaulių teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro įrašo namų knygoje matyti, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė J. Š.. Iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2008 m. gegužės 6 d. pažymos matyti, kad nuo 1991 m. balandžio 25 d. J. Š. buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Jo buvusi sutuoktinė V. Š. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovei nepareiškus prieštaravimų, teismas pagal įstatymą turi teisę surašyti sutrumpintus motyvus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 268 straipsnio 5 dalis).

9. Pagal bendrąją materialinių įstatymų galiojimo laike taisyklę teisinių santykių kvalifikavimui turi būti taikomos jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos, jeigu atskiruose įstatymuose nenustatyta kitaip.

10. CK 1.138 straipsnyje numatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas pripažindamas tas teises.

11. Nagrinėjamu atveju ginčo santykius dėl santuokos metu įgyto turto reglamentavo tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki CK įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalyse). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis Nr. 3K-3-343/2006; 2006-10-06 nutartis Nr. 3K-3-538/2006; 2007-11-06 nutartis Nr. 3K-3-490/2007).

12. Pagal SŠK 40 straipsnį santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Santuokos nutraukimas registruojamas vienam iš sutuoktinių pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal SŠK 40 straipsnį savaime nesukėlė santuokos nutraukimo padarinių, jei jis nebuvo įregistruotas Civilinės metrikacijos įstaigoje (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2010).

13. Bylos duomenys patvirtina, kad įsiteisėjus 1989 m. gruodžio 11 d. teismo sprendimui dėl J. Š. ir V. Š. santuokos nutraukimo, šalių santuokos nutraukimo procedūra liko nebaigta, kadangi jie nei vienas nesikreipė pagal tuometines SŠK 40 straipsnio nuostatas, reglamentavusias, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose (skyriuje). Į skyrių buvo kreiptasi ir ištuoka įregistruota tik 1993 m. kovo 16 d., tačiau butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 673/1000 dalys pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), nors ir įgyti neįregistravus santuokos nutraukimo civilinės metrikacijos skyriuje (1992 m. balandžio 1 d.), tačiau įgyti esant faktui, kad Šiaulių rajono liaudies teismo 1989 m. gruodžio 11 d. sprendimu J. Š. ir V. Š. santuoka nutraukta, sprendimas nebuvo apskųstas. Ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog J. Š. ir V. Š. po teismo sprendimo įsiteisėjimo nevedė bendro ūkio ir negyveno kartu, nepaneigė ir atsakovė V. Š. teismui pateiktame pranešime nurodydama, kad jokių pretenzijų dėl ieškinio nereiškia, į jokį palikėjo turtą nepretenduoja. Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas išskirtinai asmeniniams, su santuoka nesusijusiems poreikiams tenkinti, už asmenines J. Š. lėšas.

14. Jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus CK, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-579/2002, 3K-3-343/2006, 3K-3-280/2008).

15. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą asmenine sutuoktinių nuosavybe laikoma turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ar lėšas gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninei nuosavybėn. Vadinasi, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninei nuosavybėn. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninei nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninei nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2011). Todėl sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

16. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad teismui 1989 m. gruodžio 11 d. priėmus sprendimą nutraukti J. Š. ir V. Š. santuoką, 1992 m. balandžio 1 d. J. Š. įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 673/1000 dalis pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę patvirtino ieškovai teismo posėdžio metu ir atsakovė, pareiškime nurodydama, kad šį turtą J. Š. įsigijo iš savų lėšų, kad ji nedalyvavo jokiuose sandoriuose. Tai, kad minėtas turtas buvo įgytas asmenine nuosavybe patvirtinta ir įrašas namų knygoje, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini)., asmeninės nuosavybės teise priklausė J. Š.. Taigi, vertinant bylos aplinkybes, teismui labiau tikėtina, kad J. Š. ginčo turtą įgijo asmeninės nuosavybės teise.

17. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu viešajame registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-464/2008, 3K-3-491/2009, 3K-3-491/2011). Aplinkybę, kad ginčo turtas yra asmeninė J. Š. nuosavybė, įgyta už asmenines jo lėšas, netiesiogiai patvirtina ir tai, kad Nekilnojamojo turto registre minėtas butas įregistruotas jo vieno vardu.

18. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus darytina išvada, kad nors J. Š. nekilnojamąjį turtą, kurį jo sūnūs ieškovai A. Š., R. Š. prašo pripažinti asmenine J. Š. nuosavybe, įgijo formaliai būdamas santuokoje, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės teismui nekelia abejonių, jog minėtas turtas buvo įgytas už asmenines J. Š. lėšas, todėl akivaizdu, kad įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta J. Š. valia įsigyti turtą asmeninei nuosavybėn. Nekilnojamojo turto registre aptariamas turtas taip pat įregistruotas vieno J. Š. vardu. Byloje nėra duomenų, kad V. Š. būtų prisidėjusi prie buto įsigijimo, priežiūros ir pan. Atsižvelgiant į tai, ieškovų ieškinys tenkintinas visiškai, pripažįstant, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 673/1000 dalys pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), įgyti 1992 m. balandžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 1-1101, pagrindu, buvo asmeninė J. Š. nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

19. Nagrinėjamu atveju civilinės bylos procesas inicijuotas ne dėl atsakovės kaltų ar neatsargių veiksmų, t. y. ne dėl to, kad atsakovė kaip nors pažeidė ieškovų teises. Atsakovė neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovų interesus, ieškovų reikalavimo neginčijo, su ieškiniu sutiko, proceso nevilkino. Be to, ieškovai teismo posėdžio metu pareiškė, kad nereikalauja priteisti iš atsakovės jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.

20. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, pakeistu 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411, nustatytą minimalią (8 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos valstybei iš šalių nepriteistinos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-267, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 673/1000 dalys pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini). sav., priklausė J. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiam (duomenys neskelbtini) d., asmeninės nuosavybės teise.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.