Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui G.T., dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M.K., nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje nutrauktina, likusioje dalyje skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008-11-14 iki 2016-04-19, o skundą teismui pateikė 2016-08-02 (b. l. 25). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2013-08-02 iki 2016-04-19. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką (2015-01-07 nutartis byloje Nr. A-46-442/2015).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis (b. l. 34-35, 28, 36-37) nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2013-08-13 iki 2013-09-03, nuo 2013-09-10 iki 2013-10-29, nuo 2013-11-12 iki 2014-01-14, nuo 2014-01-28 iki 2014-08-22 buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr. 43, kurios plotas yra 12,29 kv. m. ir joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi, pareiškėjui teko 4,09 kv. m. ploto. Laikotarpiais nuo 2014-08-25 iki 2014-08-26 ir nuo 2014-12-11 iki 2014-12-21 pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kurios plotas – 28,66 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi, pareiškėjui teko 3,6 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2014-08-26 iki 2014-09-01 pareiškėjas buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr.1, kurios plotas – 28,77 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi, pareiškėjui teko 3,6 kv. m. ploto. Pareiškėjas skunde nenurodo, jog kamerose būtų buvę laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Konstatuotina, kad minėtais laikotarpiais kamerų tipo patalpoje Nr. 43 ir baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 5 bei Nr. 1 pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

Laikotarpiais nuo 2014-10-17 iki 2014-11-14, nuo 2014-11-17 iki 2014-12-11, nuo 2014-12-21 iki 2015-02-25, nuo 2015-02-26 iki 2015-08-25, nuo 2015-10-16 iki 2015-10-23 pareiškėjas buvo kalinamas kamerų tipo patalpoje Nr. 29, kurios plotas – 15,10 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,77 kv. m. ploto. Pareiškėjo pateiktame kameros Nr. 29 plane (b. l. 8) taip pat matyti, kad joje įrengtos dvi dviaukštės lovos, t.y. 4 miegamosios vietos ir šios aplinkybės pareiškėjas neginčija bei nenurodo, kad kameroje buvo kalinama daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Konstatuotina, kad minimalaus ploto norma kamerų tipo patalpoje Nr. 29 ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta.

Laikotarpiais nuo 2014-09-03 iki 2014-10-16, nuo 2015-10-25 iki 2016-04-19 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 21 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 42,60 kv. m. ir joje įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,04 kv. m. ploto. Pareiškėjas pateikia savo braižytą 19 būrio gyvenamosios patalpos planą, kuriame pavaizduotos 16 miegamųjų vietų, tačiau, remiantis bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas šiame būryje negyveno (b. l. 34-35). Nors pareiškėjas minėtame plane nurodo, jog visos bendrabučio tipo patalpos yra vienodos, todėl suprastina, jog, pareiškėjo teigimu, 21 būrio patalpoje taip pat buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, teismas pažymi, kad pareiškėjas plane nurodo datą „nuo 2012 m. 12 mėn.“, tuo tarpu skundas nagrinėtinas už laikotarpį 2013-08-02 iki 2016-04-19. Be to, atsakovo atstovas į bylą pateikia duomenis apie ginčo patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės programos „Įskaita“ (b. l. 36-37). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pateiktame plane nėra tiksliai pavaizduotos būtent 21 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 1 išdėstymas, be to, nurodoma plano data yra neaktuali ginčo laikotarpiui, teismo vertinimu, atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos išrašai) paneigia pareiškėjo argumentus bei pateiktus duomenis (ranka braižytą patalpų planą). Vis dėlto, teismas konstatuoja, kad laikotarpiais nuo 2014-09-03 iki 2014-10-16, nuo 2015-10-25 iki 2016-04-19, pareiškėjui kalint 21 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, minimalaus gyvenamojo ploto norma jam nebuvo užtikrinta (atitinkamai trūko 0,06 kv. m.).

Iš bylos duomenų matyti, kad laikotarpiais nuo 2014-08-22 iki 2014-08-25, nuo 2014-2014-09-01 iki 2014-09-03 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 18 būrio gyvenamąsias patalpas, o laikotarpiais nuo 2013-08-02 iki 2013-08-13, nuo 2014-11-14 iki 2014-11-17, nuo 2015-02-25 iki 2015-02-26 ir nuo 2015-08-25 iki 2015-08-26 – į 9 būrio patalpas (b. l. 35). Byloje nėra duomenų, koks buvo šių patalpų plotas ir kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde neginčija kalinimo sąlygų 18 ir 9 būriuose ir nepateikia aplinkybių, susijusių su kalinimu šiuose būriuose. Teismas neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir, nagrinėjant bylą, paprastai negali išeiti iš reikalavimo ribų, todėl, sprendžiant dėl pareiškėjui galimai nesudarytų tinkamų kalinimo sąlygų, vertintinos kalinimo sąlygos tik tuose būriuose, kuriuos skunde nurodo pareiškėjas, nagrinėjamu atveju – 21 būryje.

Tiek skunde, tiek atsikirtime į atsiliepimą pareiškėjas teigia, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šie pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, trūko oro, sienos ir lubos buvo pažeistos grybelio, aptrupėję ir avarinės būklės, trūko spintelių daiktams susidėti.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35-65 % (26 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134: 2015 įtvirtintos iš esmės analogiškos nuostatos dėl pelėsių, drėgmės ir vėdinimo.

Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-12 patikrinimo aktą Nr. PA-369 ir 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA-436 (b. l. 39-44). Šių pareiškėjo kalinimo laiku atliktų patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Minėtuose aktuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad visose kamerų tipo patalpose ir lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas (b. l. 40), pataisos namų patalpos bei jose esantys įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi, ant sienų bei lubų pelėsių nėra (b. l. 43). Abiejų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų nenustatyta. Atsakovo atstovas taip pat pateikia Statybos-remonto darbų rangos sutartį Nr. 52 ir Pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę (b. l. 45-51). Iš minėtų byloje pateiktų duomenų matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Nors ir galimai nevisos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau negali būti reikalaujama iš Alytaus PN, kad jis atliktų kapitalinį patalpų remontą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Nors pareiškėjas yra pateikęs į bylą fotonuotraukas, jo teigimu, įrodančias netinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN, teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo. Be to, tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teisės aktų nustatytai tvarkai. Kadangi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 1 priede pateikiamas sąrašas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, tarp jų 14 punkte nurodyti fotoaparatai, pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, negali būti pripažintos įrodymais šioje byloje (ABTĮ 57 str. 5 d.). Pareiškėjas taip pat pateikia 2008-02-27 Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 pripažinimo avariniu aktą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpis šioje byloje yra nuo 2013-08-02 iki 2016-04-19, o minėtas aktas priimtas 2008-02-27, t.y. ne ginčo laikotarpiu ar jam artimu metu, teismo vertinimu, šis įrodymas nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje ir yra nesusijęs su ginčo dalyku, todėl atmestinas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamų sanitarinių sąlygų atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių savo nurodomą aplinkybę dėl spintelių trūkumo pagrindžiančių duomenų. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo reikiamas skaičius baldų (b. l. 30). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl spintelių trūkumo, netinkamumo naudoti, pakeitimo kita ar su panašaus pobūdžio prašymu, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad atidavęs savo patalynę skalbti, savaitę turėdavo miegoti be patalynės, nes pataisos namų administracija neišduodavo jam papildomo komplekto. Pareiškėjas taip pat teigia, kad turėjo du patalynės komplektus, tačiau vienas iš jų suplyšo ir teko naudotis tik vienu komplektu. Atsakovas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas naudojosi savo asmenine patalyne, todėl pataisos namuose papildomas komplektas jam nebuvo išduodamas.

Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodo, kad vienas patalynės komplektas suplyšo, tačiau šios aplinkybės nedetalizuoja, nenurodo tikslios datos, taip pat konkrečiai nenurodo, kokių patalynės dalių jam trūko bei ar buvo kreipęsis į Alytaus PN administraciją su tokio pobūdžio prašymu, kuris galimai nebuvo patenkintas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normomis (toliau – Materialinio aprūpinimo normos) pareiškėjo vartojama sąvoka „patalynės komplektas“ yra nenumatyta. Materialinio aprūpinimo normose nurodoma, kad vienam nuteistajam skiriamas 1 čiužinys, 1 antklodė, 1 pagalvė, 4 paklodės (arba 2 antklodės užvalkalai) ir 2 pagalvių užvalkalai. Pareiškėjas, be kito ko, pateikia prieštaringas aplinkybes, jog pataisos namai išduodavo dalį priklausančios patalynės, t.y. du užvalkalus pagalvėms ir dvi paklodes, todėl iš pareiškėjo argumentų negalima nuspręsti, kokių konkrečiai patalynės dalių Alytaus PN pareiškėjui neišduodavo, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją su tokiu prašymu. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl neišduotos patalynės yra tipiniai (vartojami daugelio kalinamųjų/nuteistųjų skunduose dėl žalos priteisimo) ir abstraktūs. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti abstraktaus pobūdžio argumentai dėl neišduoto patalynės komplekto nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 191 parą bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Alytaus PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto patalpose.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinant pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, jis patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į pažeidimo trukmę – 191 para, įvertinus tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 31 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė sveikatos pablogėjimu, nepatogumais, nuovargiu, nurodo, jog ne kartą kreipėsi į gydytoją dėl tokių sveikatos sutrikimų, kaip sunkus kvėpavimas, kuris, pareiškėjo teigimu, buvo sukeltas netinkamų kalinimo sąlygų. Vis dėlto, iš pareiškėjo pateikto Medicinos dokumentų išrašo (b. l. 15-20) negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo nurodomi sutrikimai buvo sąlygoti kalinimo sąlygų - per mažo gyvenamojo ploto. Iš minėtų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę matyti, jog jam yra diagnozuoti daugybiniai sveikatos sutrikimai – lėtinis bronchitas, hepatitas, ŽIV, žarnos opaligė, lėtinis otitas ir kt., dėl kurių pareiškėjas periodiškai lankėsi pas gydytoją. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai, kuriuos jis sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis, buvo sąlygoti daugelio pareiškėjui diagnozuotų lėtinių ligų, ir objektyviai negali būti laikomi susijusiais su neteisėtais atsakovo veiksmais, konkrečiu atveju – suteiktu per mažo gyvenamuoju plotu. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad kalinimo sąlygos būtų turėjusios įtakos pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei.

Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir kita, tą patvirtina į bylą pateikti bibliotekos, koplyčios lankymo grafikai, Pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašas (b. l. 53-57). Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.

Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamo gyvenamojo ploto pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, taip pat nenustačius jokių kitų skunde nurodomų pažeidimų, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 80 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti Alytaus pataisos namų veiksmus neteisėtais ir suteikti aukos statusą, pasisakytina, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, o 24 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodoma, kas gali būti skundo dalyku - konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas. Atsižvelgiant į minėtuose straipsniuose įtvirtintas nuostatas, skundo reikalavimu turi būti formuluojamas asmens prašymas teismui priimti tokį patvarkymą, kuris tiesiogiai pakeistų tarp ginčo šalių esantį materialinį teisinį santykį. Taigi, skundo reikalavimas gali būti tik toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, o tuo pačiu nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus.

Remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais ir suteikti aukos statusą, negali būti skundo dalyku ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies prasme, todėl byla dalyje dėl šio skundo reikalavimo nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio l punkto pagrindu.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 103 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais ir suteikti pareiškėjui aukos statusą nutraukti.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies.

Priteisti G.T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.