Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. ir atsakovės J. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-7897-735/2009 pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovei J. L. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Rezoliucinė dalis

1) Priteisti iš I. G. valstybės naudai 15,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

2) Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-04-21 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą J. L. nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui ir piniginėms lėšoms.

3) Grąžinti J. L. atstovui advokatui M. Navickui 2009-09-02 prašymą dėl įrodymų prijungimo bei 2009-06-25 mokėjimo nurodymo Nr. 1 nuorašą. Teismas nustatė, jog reikalavimas atlyginti žalą yra grindžiamas deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis. Teismas konstatavo, jog pareiga įrodyti, jog atsakovės veika buvo neteisėta, tenka ieškovei. Teismas pažymėjo, jog ieškovei ir atsakovei nuosavybės teise priklauso po ½ dalį 0,1685 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei 357,7 m² bendro ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir jos yra minėto turto bendrasavininkės. Teismas konstatavo, jog ieškovė turi teisę gyventi jai nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojo namo dalyje, nuomoti ją, tačiau dėl to turi būti susitarta su kita bendrasavininke atsakove. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus bei atsakovės 2007-08-27 atsakymą ieškovei dėl prašymo pagaminti raktus, antstolio Mindaugo Dabkaus 2008-11-19 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 28-53-2008 bei jo priedus, nustatė, kad šalys nesutaria dėl gyvenamojo namo valdymo bei naudojimosi. Teismas padarė išvadą, jog šie nesutarimai yra esminiai, nes nesutariama dėl to, kuriomis konkrečiai gyvenamojo namo patalpomis turi teisę naudotis ieškovė, o kuriomis – atsakovė. Teismas pažymėjo, jog byloje yra pateikti duomenys, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė kreipėsi į teismą dėl naudojimosi gyvenamojo namo konkrečiomis patalpomis tvarkos nustatymo, dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau teismo sprendimas iki šiol nėra priimtas. Teismas konstatavo, kad kol nebus nustatyta naudojimosi konkrečiomis gyvenamojo namo dalimis tvarka, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė pažeidė ieškovės teisę valdyti bei naudotis jai priklausančia nuosavybe, nes iki šiol nėra aišku, kokias konkrečiai gyvenamojo namo patalpas ji turi teisę valdyti bei jas naudoti išnuomojant. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji kreipėsi į atsakovę dėl jai priklausančios gyvenamojo namo dalies nuomos. Teismas pažymėjo, jog byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad ieškovė reikalavo raktų nuo gyvenamojo namo, įleisti ją ir reikalavo teisės būti name bei naudotis juo. Teismas konstatavo, jog pagal atsakovės paaiškinimus, kurie nėra paneigti kitokiais įrodymais, nustatyta aplinkybė, kad tarp šalių vyko pokalbiai dėl gyvenamojo namo valdymo, ir dėl asmeninio pobūdžio tarpusavio nesutarimų bei nenoro derinti skirtingus interesus išsivystė konfliktas, kuris tebesitęsia iki šiol. Teismas pabrėžė, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, jog atsakovė nesutinka jos įleisti į gyvenamąjį namą, nereiškia, kad apskritai nebuvo galima pasiekti susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo bei naudojimosi, taip pat ir nuomos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ir žalos ieškovei padarymo fakto. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovė, nes negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Teismas pripažino, kad ginčo gyvenamojo namo nuoma yra verslo rūšis, kuriai būdinga tam tikra ūkinė rizika. Byloje nustatyta, kad ginčo gyvenamasis namas anksčiau nebuvo nuomojamas ir pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šio namo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai). Teismas padarė išvadą, kad gyvenamasis namas iki šiol nėra pritaikytas gyventi dviems šeimoms, nes jame yra tik viena virtuvė, viena elektros, dujų bei vandens apskaitos sistema. Tai, kad nepadarius esminių gyvenamojo namo pertvarkymų, gyventi dvi šeimos negali, iš esmės patvirtino ir ieškovės pateikta Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009-05-21 pažyma Nr. (101)-11.56-248. Teismas konstatavo, jog dėl šių priežasčių realaus naujo nuomininko paieška gali ilgai užsitęsti. Teismas pažymėjo, jog tokią išvadą leidžia daryti ir ieškovės pateikta 2007-05-25 Tarpininkavimo paslaugų sutartis, pagal kurią ieškovė pavedė UAB „NTB Namėjos grupė“ ieškoti ginčo gyvenamojo namo dalies nuomininkų. Teismas pabrėžė, jog į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie tai, jog minėta įmonė surado ieškovei potencialių nuomininkų, juo labiau, kad pati atsakovė nurodė nesulaukusi nei vieno suinteresuoto asmens paklausimo dėl galimybės apžiūrėti neva nuomojamas patalpas. Teismas pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje turi būti nurodytas išnuomojamų patalpų adresas, kambarių ir kitokių patalpų skaičius, plotas, patalpose esanti inžinerinė (techninė) įranga, priklausiniai ir naudojimosi bendro naudojimo patalpomis sąlygos, atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarka. Tokių duomenų ieškovė sutartyje negali nurodyti, nes iki šiol nėra nustatyta naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarka. Teismas konstatavo, jog ieškovės atstovo argumentas, jog ieškovė turi teisę nuomoti bet kokias gyvenamojo namo patalpas yra nepagrįstas ir atmestinas. Be to, dėl vieningos visam namui elektros, vandens bei dujų apskaitos sudėtingas būtų ir atsiskaitymo už komunalines paslaugas sąlygų nurodymas nuomos sutartyje. Teismas padarė išvadą, jog ieškovės galimybės nuo 2007 m. balandžio mėnesio išnuomoti jai priklausančią gyvenamojo namo dalį buvo ir yra minimalios. Kritiškai vertintinas ir ieškovės nurodytas negautų pajamų dydis. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog turto vertintojas, atlikęs tikėtinos nuomos kainos vertinimą, neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra aišku, kurios konkrečiai gyvenamojo namo patalpos bus nuomojamos. Akivaizdu, jog nuomos kaina nuomojant gyvenamojo namo rūsyje esančias patalpas bus žymiai mažesnė nei nuomojant pirmo aukšto patalpas, bei bus skirtingos pirmo ir antro aukšto patalpų nuomos kainos. Nuomos kainą iš dalies lemia ir nuomojamose patalpose esanti įranga, tuo tarpu turto vertintojas jos neįvertino. Teismas pažymėjo, jog buvo neatsižvelgta į tai, koks yra kito bendraturčio, t.y. atsakovės, požiūris į gyvenamojo namo nuomą, nes tai apspręs nuomininkų ir vieno iš bendrasavininkių tarpusavio santykius ir, atitinkamai, įtakos nuomos kainą. Be to, nuomos kainą apsprendžia ir nuomos terminas, tuo tarpu turto vertintojo ataskaitoje nenurodyta, kokiam terminui bus nuomojama. Teismas pabrėžė, jog esminė aplinkybė, kuri neleidžia daryti išvados, jog ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti minėtą 1500 Lt per mėnesį nuomos mokestį yra ta, jog ginčo gyvenamojo namo dalis už tokią kainą niekada nebuvo išnuomota. Be to, turto vertinimo ataskaitoje nurodyta viso gyvenamojo namo nuomos kaina, tačiau nenurodyta bent preliminari turto vertintojo išvada dėl pusės namo nuomos kainos. Ieškovės atstovo argumentai, jog pusės namo nuomos kaina visiškai atitinka pusę viso namo nuomos kainos ar būtų net didesnė, nėra pagrįsta įrodymais. Teismas padarė išvadą, jog ieškinys šioje dalyje taip pat nėra įrodytas. Teismas konstatavo, jog nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų bei ieškovei padarytos žalos, negali būti konstatuotos ir kitos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos.

Teismas konstatavo, kad atsakovė prašė priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, t.y. iki baigiamųjų kalbų, nepateikė dokumentų, patvirtinančių patirtas išlaidas. Teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, atsakovės atstovas pateikė prašymą prijungti prie bylos dokumentus, patvirtinančius atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, jog įrodymų priėmimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra nebegalimas, nes tokiu atveju būtų pažeisti CPK įtvirtinti principai. Teismas padarė išvadą, jog prašymas bei 2009-06-25 mokėjimo nurodymo Nr. 1 nuorašas grąžintinas atsakovės atstovui adv. M. Navickui, nes šalies turėtos bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Dėl to teismas konstatavo, jog atsakovė išlaidų nepatyrė (CK 4.75 str. 1 d., 6.246 str. 1 d., 6.249 str. 1 d., 6.263 str. 2 d., 6.580 str. 1 d., CPK 14 str., 17 str., 93 str. 1 d., 96 str. 1 d., 98 str. 1 d., 150 str. 4 d., 251 str., 253 str.).

Ieškovė I. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-09-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 34500 Lt bei už kiekvieną mėnesį, skaičiuojant nuo šio ieškinio priėmimo dienos iki atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukimo dienos po 1500 Lt, bei bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas, neįvertinus byloje reikšmingų faktinių aplinkybių. Apeliacinio skundo argumentai:

1) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Atsakovė, būdama ginčo nekilnojamojo turto bendrasavininkė, fiziškai neįsileidžia ieškovės į gyvenamąjį namą ir neduoda ieškovei namo raktų. Dėl šių atsakovės veiksmų ieškovė neteko galimybės įgyvendinti savo nuosavybės teisės – naudotis ir valdyti jai priklausančią gyvenamojo namo bei žemės sklypo dalį ir jomis disponuoti. Akivaizdu, kad atsakovės veiksmai šiuo atveju šiurkščiai pažeidžia ieškovės nuosavybės teisę (faktiškai - ją panaikina) ir todėl yra neteisėti. Atsakovė neturi jokio teisėto pagrindo trukdyti gyventi ieškovei kartu su atsakove kaip bendrasavininkėms gyvenamojo namo dalyje, tame tarpe neturi jokio teisėto pagrindo neleisti ieškovei nuomoti jai priklausančią gyvenamojo namo dalį. Teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas nuosavybės teisę reglamentuojančias normas, padarė nepagrįstą išvadą, kad kol nebus nustatyta naudojimosi konkrečiomis gyvenamojo namo dalimis tvarka, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė pažeidė ieškovės teisę valdyti ir naudotis jai priklausančia nuosavybe, nes iki šiol nėra aišku, kokias gyvenamojo namo patalpas ji turi teisę valdyti. Teismas konstatavo, jog kilus ginčui dėl to, kurios konkrečios gyvenamojo namo patalpos priklauso konkretiems idealiųjų turto dalių savininkams, vienas iš dviejų lygiaverčio turto savininkų turi teisę valdyti bei naudotis visu turtu, o kitas netenka teisės naudotis jokia turto dalimi. Tokia teismo išvada paneigė ieškovės nuosavybės teisę, taip pat prieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui. Vilniaus apygardos teismo žinioje esanti civilinė byla Nr. 2-1140-560/09 dėl naudojimosi tvarka nustatymo ir turto atidalijimo buvo iškelta dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, atsakovės atsisakymo įsileisti ieškovę į gyvenamąjį namą, todėl aplinkybė, kad šis ginčas šiuo metu vyksta, negali pateisinti atsakovės veiksmų. Atsakovė klaidino pirmosios instancijos teismą, nurodydama naudojimosi gyvenamuoju namu aplinkybes, jog ji viena savo gera valia apsiėmė padengti gyvenamojo namo išlaikymo išlaidas. 2008-05-14 pažyma apie atsiskaitymą už gamtines dujas vienareikšmiškai patvirtina, jog dar nuo 2008-01-07 buvo nedeklaruojami dujų kiekiai ir už sunaudotas dujas atsakovė apskritai nemokėjo.

2) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo namo neįmanoma išnuomoti, kadangi praktikoje ir gyvenamojo nekilnojamojo turto nuomos rinkoje yra įprasta, kai asmuo ar šeima, kuriai priklauso panašių charakteristikų namas, išnuomoja namo dalį (kambarį, kelis kambarius, vieną iš namo aukštų), nepaisant to, jog nėra įrengta atskiro sanitarinio mazgo, yra tik viena dujų, vandens, elektros apskaitos sistema ir tokiu būdu gauna pajamas. Teismo argumentas, jog byloje nėra duomenų, jog UAB „NTB Namėjos grupė“ surado ieškovei potencialių nuomininkų, nepagrįstas, kadangi gyvenamojo nekilnojamojo turto nuomos verslo praktikoje gyvenamąsias patalpas dažniausiai nuomojasi fiziniai asmenys ir jie dėl nuomos, kaip taisyklė, tariasi telefonu. Tuo atveju, jeigu nuomininkas yra susidomėjęs nuomotis atitinkamą gyvenamąjį plotą, įprasta, jog dėl nuomos teiraujamasi žodžiu, skambinant nurodytu nuomotojo ar jo atstovo telefonu. Nei ieškovė, nei nekilnojamojo turto agentūra, kuriai buvo patikėta surasti nuomininkus, nei jokios kitos nekilnojamojo turto agentūros savo veikloje nenaudoja tokio dokumento kaip rašytinis nuomininko pasiūlymas nuomotojui dėl nuomos ar sutikimas tapti nuomininku dėl konkretaus nuomojamo turto. Ieškovei buvo ne kartą skambinę fiziniai asmenys dėl galimybės nuomotis dalį ginčo nekilnojamojo turto, tačiau nei viena nuomos sutartis nebuvo pasirašyta būtent dėl atsakovės neteisėtais veiksmais apribotos ieškovės nuosavybės teisės - ieškovė nuomininkams net negalėjo realiai suorganizuoti siūlomų nuomoti patalpų apžiūros. Atsakovei aiškiai žinant, jog ji visiškai neįleidžia ieškovės į namą, toks atsakovės įrodytas argumentas, kad ji nesulaukė nei vieno suinteresuoto asmens paklausimo dėl namo apžiūrėjimo vertintinas kritiškai, nes ieškovė, kaip teisėta turto savininkė, nėra įleidžiama į jai priklausantį nekilnojamojo turto objektą, ir negalima tikėtis, jog atsakovė įsileis nepažįstamus asmenis.

3) Sudarant nuomos sutartį, ieškovė galėjo išnuomoti idealiąją gyvenamojo namo dalį, o nuomininkai būtu turėję galimybę tartis su atsakove dėl konkrečių patalpų naudojimo. Taigi nebūtų jokių kliūčių nuomos sutartyje nurodyti tiek išnuomojamų patalpų kambarių ir kitokių patalpų skaičių, tiek plotą, tiek patalpose esančią inžinerinę (techninę) įrangą, priklausinius ir naudojimosi bendro naudojimo patalpomis sąlygas (naudojamasi bendrai su atsakove), nuomos mokesčio dydį ir šio mokesčio mokėjimo terminus, atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarką (pvz., jog mokama per pusę su atsakove). Akivaizdu, kad tokia sudaryta ginčo gyvenamojo namo nuomos sutartis atitiktų CK 6.580 str. reikalavimus ir tokia sutartis būtu visiškai teisėta, galiojanti ir vykdytina.

4) 2007 metais maksimaliai pakilus nekilnojamojo turto kainoms rinkoje, ieškovė pagrįstai tikėjosi gauti 1500 Lt dydžio nuomos mokestį už pusę apie daugiau nei 260 kv.m naudingojo ploto turinčio gyvenamojo namo dalies nuomą - t.y. pusę 2009-03-06 Nekilnojamojo turto vertinimu nustatytos žemės sklypo ir namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vieno mėnesio nuomos vertės. Tokia nuomos kaina laikytina ieškovės minimalia negautų mėnesinių pajamų suma. Jei teismas laikė, kad ieškovės nurodyta ir tinkamais rašytiniais įrodymais pagrįsta nuostolių suma yra per didelė, teismas turėjo teisę pagal CK 6.249 str. nuostolių dydį mažinti, tačiau neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad ieškovė nepatyrė jokios žalos.

Atsakovė J. L. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė J. L. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-09-04 sprendimo dalį, kuria konstatuota, jog atsakovė nepatyrė atstovavimo išlaidų ir grąžintas atstovo 2009-09-02 prašymas, ir patenkinti atsakovės atstovo prašymą dėl išlaidų už atstovo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, ir rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas priteisimo ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 2380 Lt atstovavimo išlaidų sumą. Teismas netinkamai įvertino visas aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė civilinio proceso teisės normas ir nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės. Teismas nepagrįstai CPK 98 str. 1 d. išaiškino imperatyviai, kaip užkertančią kelią priteisti bylą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas tais atvejais, kai įrodymai apie apmokėjimą ir patirtos realios bylinėjimosi išlaidos, pateikiami po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Remiantis CPK 3 str. 1 d. įtvirtintais principais, šalies prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo turi būti sprendžiamas ne tik vadovaujantis CPK 98 str. 1 d. norma, bet ir atsižvelgiant į visas prašymo bei įrodymų pateikimo aplinkybes, galinčias turėti įtakos tokio prašymo pagrįstumo nustatymui. Atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir bylos nagrinėjimo metu teikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš kitos šalies. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu negalėjo pateikti apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, kadangi:

1) 2009-08-27 atvykusi į parengiamąjį teismo posėdį atsakovė nesitikėjo ir nepageidavo, jog parengiamojo teismo posėdžio metu šalys pereitų prie bylos nagrinėjimo iš esmės, nes atsakovė pageidavo kviesti į bylos nagrinėjimą papildomus liudytojus. Parengiamojo posėdžio metu bylą nagrinėjęs teisėjas padarė 15 min. pertrauką, kad atsakovė apsigalvotų ir sutiktų pereiti prie bylos nagrinėjimo iš esmės. Teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad atsakovė prašė atidėti teismo posėdį ir apklausti liudytojus. Atsakovė buvo įsitikinusi, jog be liudytojų byla parengiamojo teismo posėdžio metu nebus išnagrinėta. Visi šie veiksniai atsakovei leido pagrįstai manyti, kad ji turės galimybę pateikti atstovavimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus kitame teismo posėdyje, kai byla bus nagrinėjama iš esmės.

2) Pagal atsakovės ir jos atstovo (advokato) susitarimą dėl teisinių paslaugų teikimo numatyta, jei minėtoje civilinėje byloje teikiamos atstovavimo, dokumentų rengimo paslaugos neviršys 10 (dešimties) advokato darbo valandų, tokiu atveju bus mokamas tik fiksuotas honoraras, kuris buvo sumokėtas 2009-06-25. Viršijus numatytą dešimties valandų teisinių paslaugų teikimo limitą minėtu susitarimu kiekviena papildoma advokato darbo valanda apmokestinama atskirai prie minėto fiksuoto honoraro. Taigi įvertinant tai, kad 2009-08-27 buvo šaukiamas parengiamasis teismo posėdis ir iki jo dar negalėjo būti aiški galutinė advokato atstovavimo išlaidų suma, todėl atsakovė negalėjo pateikti teismui sumokėjimą įrodančius dokumentus.

Šios faktinės aplinkybės sudarė pagrindą teismui priimti papildomai pateikiamus ir apmokėjimą už suteiktas atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teismas tuo atveju, kai įrodymai — apmokėjimo kvitas ir sąskaita, kurie patvirtina patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, pateikiami po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi įvertinti, dėl kokių priežasčių šalis negalėjo pateikti šių dokumentų anksčiau ir ar šios priežastys yra pakankamai svarbios. Atsakovės nuomone, atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, iš kurių akivaizdu, jog atsakovė pagrįstai tikėjosi ir manė, kad parengiamojo teismo posėdžio metu nebus pereita prie kitos procesinės stadijos ir byla bus pilnai išnagrinėta bei užbaigta, teismas turi atnaujinti CPK 98 str. 1 d. nurodytą terminą. Iš pateiktų į bylą įrodymų akivaizdu, kad atsakovė patyrė atstovavimo išlaidas, apmokėdama pateiktą sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas šioje civilinėje byloje. Taigi atsižvelgiant, į tai kad CPK 98 str. 2 d. įtvirtinta teismo teisė sumažinti pateikiamas realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir įvertinęs tai, kad šie įrodymai negalėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo metu kitai proceso šaliai, galėjo priteisti atsakovei, atsižvelgiant į jos prašymą, ne didesnes bylinėjimosi išlaidas, kaip yra numatytos patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliantės atstovas pateikė teismui įrodymus — apmokėjimo kvitą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo po baigiamųjų kalbų, tačiau iki sprendimo paskelbimo šioje byloje, ne piktnaudžiaudamas atsakovės procesinėmis teisėmis ir ne vilkindamas procesą, o dėl svarbių priežasčių negalėjęs CPK 78 str. 1 d. nustatytu terminu tinkamai įgyvendinti savo teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Ieškovė I. G. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009-09-04 sprendimo dalį, kuria konstatuota, jog atsakovė nepatyrė atstovavimo išlaidų ir grąžintas atsakovės atstovo 2009-09-02 prašymas, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniai skundai atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama apeliacinių skundų ribose. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinius teisinius santykius, nustatė, kad subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

Nagrinėjant bylas dėl nuostolių atlyginimo, yra būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, būtinas jai atsirasti: neteisėtus atsakovo veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusių nuostolių, o taip pat atsakovo kaltę.

Įstatymų leidėjas nustatė, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, padariusių nuostolius ieškovei. Ta aplinkybė, kad atsakovė neįleidžia ieškovės į ginčo namą, savaime nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį pagal jame suformuluotą pagrindą ir dalyką. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, nereiškia atsakovės veiksmų teisėtumo pripažinimo. Aplinkybės, kad atsakovė, būdama ginčo nekilnojamojo turto bendrasavininkė, fiziškai neįsileidžia ieškovės į gyvenamąjį namą ir neduoda ieškovei namo raktų, sudaro teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl atitinkamų įpareigojimų atsakovei nustatymo, ar ieškovės įkeldinimo teismine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl naudojimosi konkrečiomis gyvenamojo namo dalimis tvarkos nustatymo, kuris pagal Liteko duomenis dar nėra išspręstas įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad šalims abipusių nuolaidų būdu geruoju nesusitarus dėl naudojimosi konkrečiomis gyvenamojo namo dalimis tvarkos nustatymo, ieškovė dėl kilusio abipusio konflikto neturi galimybės konkrečių patalpų pateikti kaip nuomos objekto. Tai, kad ieškovė mano, kad ½ dalis gyvenamojo namo, nenustačius naudojimosi konkrečiomis gyvenamojo namo dalimis tvarkos, gali būti nuomos objektu, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, nes galimai nuomai pateikiamas objektas turi būti konkrečiai apibrėžtas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustačius naudojimosi konkrečiomis gyvenamojo namo dalimis tvarkos, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė pažeidė ieškovės teisę valdyti ir naudotis jai priklausančia nuosavybe, nes iki šiol nėra aišku, kokias gyvenamojo namo patalpas ieškovė turi teisę valdyti. Tokia teismo išvada nepaneigė ieškovės nuosavybės teisės ir neprieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, nes yra susijusi su ieškovės pateikto ieškinio pagrindu ir dalyku, sprendžiant nuostolių atlyginimą. Pažymėtina, kad ieškovė nėra pateikusi įrodymų, patvirtinančių, kad ji, kaip ½ gyvenamojo namo dalies savininkė, patiria nuostolius ir išlaidas, susijusias su šio turto išlaikymu ir priežiūra. Tai, kad atsakovė deklaruoja viena savo gera valia apsiimanti padengti gyvenamojo namo išlaikymo išlaidas, neturi įtakos ieškovės pareigai išlaikyti jai tenkančias paveldėto turto dalis, atsižvelgiant į ieškovės nurodytą konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė turėjo potencialių nuomininkų, kurie realiai domėjosi galimybe išsinuomoti ½ dalį gyvenamojo namo be naudojimosi konkrečiomis gyvenamojo namo dalimis tvarkos nustatymo ir buvo atvykę apžiūrėti nuomos objekto pagal faktinę padėtį. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ieškovės argumentą, kad ieškovė, sudarydama nuomos sutartį, galėjo išnuomoti idealiąją gyvenamojo namo dalį, o nuomininkai būtu turėję galimybę tartis su atsakove dėl konkrečių patalpų naudojimo. Pažymėtina, kad ne nuomininkai, bet gyvenamojo namo dalių savininkai turi susitarti dėl naudojimosi konkrečiomis gyvenamojo namo dalimis tvarkos nustatymo, nes, priešingu atveju, į konfliktinę situaciją tarp bendraturčių būtų įtraukti pašaliniai asmenys.

Tai, kad pagal nekilnojamojo turto rinkos pokyčius ieškovė tikėjosi gauti 1500 Lt dydžio nuomos mėnesinį mokestį už pusę apie daugiau nei 260 kv.m naudingojo ploto turinčio gyvenamojo namo dalies nuomą, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, nes nėra nustatytos sudėtinės civilinės atsakomybės sąlygas, sudarančios teisinį pagrindą priteisti ieškovės prašomas nuostolių atlyginimo sumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl ieškovės reikalavimų atsakovei pagrįstumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą tenkinti ieškinį. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė J. L., apmokėjusi 2009-06-25 mokėjimo nurodymu 2380 Lt už advokato teisines paslaugas, turėjo operatyviai ir rūpestingai pateikti pirmosios instancijos teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį dokumentą, nelaukdama 2009-08-27 paskirto parengiamojo posėdžio, tuo užtikrindama tinkamą savo procesinių teisių įgyvendinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas nustatė, kad byloje dalyvaujantys asmenys privalo rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus. Nagrinėjamu atveju nesuprantamas atsakovės ir jos atstovo advokato delsimas pateikti 2009-06-25 mokėjimo nurodymą per dviejų mėnesių laikotarpį nuo apmokėjimo datos iki 2009-08-27 parengiamojo teismo posėdžio ir jo metu, siekiant pagrįsti jau patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Tai, kad 2009-08-27 parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovė J. L., atstovaujama advokato, teismui nutarus šalių sutikimui pereiti prie bylos nagrinėjimo iš esmės iki baigiamųjų kalbų pradžios nepateikė rašytinių įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, sukūrė teisines pasekmes ir teisinį pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos ir atsakovės atstovui advokatui grąžinamas 2009-09-02 prašymas dėl įrodymų prijungimo bei 2009-06-25 mokėjimo nurodymo Nr. 1 nuorašas.

Tai, kad atsakovė procesiniuose dokumentuose teikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš kitos šalies, nesuteikia atsakovei jokių teisinių privilegijų, nes iki baigiamųjų kalbų pradžios pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikti atsakovės bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai. Teisėjų kolegija kritiškai vertina atsakovės argumentus, kad ji bylos nagrinėjimo metu negalėjo pateikti apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, kadangi atvykusi 2009-08-27 į parengiamąjį teismo posėdį atsakovė nesitikėjo ir nepageidavo, jog parengiamojo teismo posėdžio metu šalys pereitų prie bylos nagrinėjimo iš esmės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir remiasi pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turiniu (b.l. 122 - 130), nes dėl jo byloje dalyvaujantys asmenys neteikė pastabų CPK nustatyta tvarka. Šiame protokole yra aiškiai užfiksuotas atsakovės sutikimas (b.l. 127) pereiti prie bylos nagrinėjimo iš esmės. Tai, kad iki 2009-08-27 parengiamojo teismo posėdžio nebuvo aiški galutinė atsakovės advokato atstovavimo išlaidų suma, neužkirto kelio atsakovei ir jos atstovui iki baigiamųjų kalbų pradžios pateikti teismui 2009-06-25 mokėjimo nurodymo nuorašą dėl apmokėtų išlaidų dydžio.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas nutarė grąžinti atsakovės J. L. atstovui advokatui 2009-09-02 prašymą dėl įrodymų prijungimo bei 2009-06-25 mokėjimo nurodymo Nr. 1 nuorašą, patvirtina, kad teismas tinkamai užtikrino šalių lygiateisiškumo principą procese, nes įstatymų leidėjas nustatė, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti negali būti priteisiamos, jeigu išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 2380 Lt atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų sumą, nes atsakovė ir jos atstovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teisme nepateikė išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų. Tai, kad apeliantės atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus — apmokėjimo dokumentą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo po baigiamųjų kalbų iki sprendimo paskelbimo šioje byloje, nesudaro teisinio pagrindo apeliacinėje instancijoje tenkinti atsakovės prašymą, nes tai pažeistų CPK 17 str. ir 98 str. 1 d. nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 1.5 str., 6.245 str. – 6.249 str., CPK 7 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniai skundai atmetami, kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo priteisti apeliantėms jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme ir jos turi atlyginti valstybei po 4,15 Lt (b.l. 192) bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 98 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. sprendimą nepakeistą. Priteisti iš ieškovės I. G. ir atsakovės J. L. valstybės naudai po 4,15 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme.