Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-4322-171/2015Proceso Nr. 3-61-3-03328-2014-6 Procesinio sprendimo kategorija 9.1.2; 9.1.3; 9.1.5; 74; (S)

2015 m. rugpjūčio 26 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Dainai Senapėdienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „In Public“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „In Public“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. S-109(7-208/2013), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 69-128 ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir PAVMI) 2013-06-26 sprendimą Nr. (36.9-61)SA-14.

Nurodo, kad VMI 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 69-74 pavedė papildomo patikrinimo metu atlikti pilną papildomą patikrinimą dėl pelno mokesčio, ką patvirtina ir PAVMI sprendimas, kuriame PAVMI analizavo ir dar kartą pasisakė dėl įsigytų prekių, priskaičiuotų palūkanų nuo paskolų, negautų pajamų pagal paslaugų sutartis, t. y. PAVMI surašant patikrinimo aktą ir sprendimą pasisakė dėl pareiškėjui paskaičiuoto pelno mokesčio ir ta apimtimi, kiek jis nebuvo susijęs su K. V. teiktomis vertimo paslaugomis. Tokiu būdu pati PAVMI patvirtino, kad pakartotinio pareiškėjo mokestinio patikrinimo ribos apima ne tik K. V. paslaugų suteikimo realumo patikrinimą, bet viso papildomai priskaičiuoto pelno mokesčio patikrinimą, todėl VMI aiškinimas, kad pakartotinis patikrinimas buvo vykdomas tik dėl K. V. teiktų vertimo paslaugų yra nepagrįstas.

Mano, kad MGK netinkamai interpretavo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ), ir kad PAVMI neturėjo teisinio pagrindo K. V. išmokėtas pajamas už atliktus vertimus laikyti A klasės pajamomis ir priskaičiuoti pareiškėjui papildomų mokesčių. Teigia, kad MGK nurodyta GPMĮ 23 straipsnio 1 dalis taikoma tik tuomet, kai juridinis asmuo išmoka fiziniam asmeniui A klasės pajamas. Pareiškėjo išmokėtos K. V. pajamos yra B klasės pajamos, nuo kurių mokesčius mokėti pareigą turi pati K. V.. Pažymi ir tai, kad K. V. remiantis GPMĮ 10 straipsnio 2 dalimi, 26 straipsniu už gautas iš pareiškėjo pajamas sumokėjo įsigydama verslo liudijimą.

Nei MGK, nei VMI priimtuose sprendimuose nepagrindė jokiais teisės aktais ar aktualia teismų praktika pozicijos, jog tai, kad verslo liudijime numatyta veiklos vieta – Panevėžio r. sav. reiškia, kad vertimo paslaugos fiziškai gali būti teikiamos tik Panevėžio r. sav. Nesutinka su VMI nuomone, jog vien tai, jog vertimo paslaugas K. V. pareiškėjo naudai ir jos prašymu suteikė fiziškai būdama už Panevėžio rajono ribų, reiškia, kad pareiškėjas privalėjo K. V. išmokėtas lėšas priskirti A klasės pajamoms ir, vadovaujantis GPMĮ 23 straipsnio 1 dalimi, nuo jų apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM.

Pabrėžia, jog jeigu vien tai, kad pareiškėjo prašymu K. V. išvyko su pareiškėjo vadovu į užsienį, kur atliko vertimo paslaugas būtent pareiškėjo naudai, reikštų, kad ji negalėjo naudotis turimu verslo liudijimu, nepagrįstai susiaurintų vertimo paslaugų, kaip paslaugų, aiškinimą bei neatitiktų protingo teisės normų aiškinimo principo. Todėl VMI konstatavimas, kad vertimo paslaugų suteikimo vieta turi būti siejama su fizine vertėjo buvimo vieta (nepaisant to, jog intelektinės paslaugos objektyviai negali turėti fizinės vietos), laikytinas dirbtinai siaurinančiu mokesčių mokėtojui suteikiamas teises, įskaitant teisę išsiimti verslo liudijimą vertimo veiklai.

Nesutinka, jog pareiškėjo nurodyta 2010 m. kovo 11 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) byla Nr. C19/09 nėra aktuali nagrinėjamos bylos atveju, kadangi bylos ir nagrinėjamo ginčo aplinkybės nėra tapačios. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nurodytoje byloje nagrinėjamas ir šiai bylai aktualus klausimas, kuris nėra reglamentuojamas teisės normomis, be to, nėra ir bylos, kurios faktinės aplinkybės būtų analogiškos nagrinėjamai bylai, bei kad ginčo byloje apie tai, kad vertimo paslaugos ir komercinio agentavimo paslaugos ar kažkurios iš jų yra ne intelektinės paslaugos, darytina išvada, kad tiek MGK, tiek VMI turėjo atsižvelgti į ESTT išaiškinimą.

Pareiškėjo nuomone, pareiškėjui negalėjo būti aišku, jog K. V. įsigytas verslo liudijimas nesuteikia teisės jai teikti vertimo paslaugų, ir kad pareiškėjas privalėjo K. V. išmokėtas pajamas laikyti A klasės pajamomis, nes pajamos, mokamos už vertimo paslaugas pagal GPMĮ priskiriamos B klasės pajamoms. Todėl pareiškėjas, deklaruodamas K. V. išmokėtas pajamas už atliktus vertimus, tinkamai jas deklaravo kaip B klasės pajamas. Mokesčių mokėtojui negali kilti pareiga nuo tų pačių pajamų mokėti mokesčius du kartus pagal du skirtingus teisinius rėžimus, o PAVMI sprendimas priskaičiuoti papildomus mokesčius nuo K. V. išmokėtų pajamų už vertimus, reiškia, kad K. V., kaip mokesčių mokėtoja, apmokestinta du kartus už tas pačias gautas pajamas, t.y. sumokėjo mokestį už verslo liudijimą, pagal kurį gavo minėtas pajamas už atliktus vertimus iš pareiškėjo, ir dar pareiškėjas priverstas nuo tų pačių K. V. sumokėtų pajamų už tuos pačius vertimo darbus papildomai išskaičiuoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį, kuris remiantis GPMĮ 26 straipsniu buvo sumokėtas.

Pareiškėjas nurodo, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos buvo apskaičiuotos tik dėl to, kad tiek PAVMI, tiek VMI sprendimu netinkamai interpretavo GPMĮ laikydamos, kad K. V. išmokėtos pajamos yra A klasės pajamos, kai jos yra B klasės pajamos, todėl mano, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokos šiuo atveju yra taip pat nepagrįstai apskaičiuotos, remiantis anksčiau išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas taip pat ginčija pelno mokesčio apskaičiavimą: nesutinka su PAVMI interpretavimu, kad pareiškėjas įsigytos prekės: maišytuvas vonios ilgu č. su žarna ir maišytuvas vonios ilgu snapu bei šviestuvas turi būti priskiriami prie neleidžiamų atskaitymų, nes šios išlaidos nėra susijusios su pajamų uždirbimu. Pareiškėjas niekada neprieštaravo ir neprieštarauja, kad PAVMI atvyktų registracijos adresu ir patikrintų ar minėtos prekės buvo panaudotos šiuo adresu, tačiau PAVMI pareigūnai niekada nepasinaudojo šia savo įstatymine teise (Mokesčių administravimo įstatymo 33 str.), kas dar kartą patvirtina, kad savo pareigas atlikti patikrinimą atliko formaliai, nesigilino į realią situaciją.

Pareiškėjas nesutinka su PAVMI paskaičiuotų palūkanų ir priskaičiuota mokesčių suma nuo paskolos sumos, pareiškėjo suteiktos akcininkui, nes PAVMI pritaikė aukštesnę palūkanų normą, nei rinkos sąlygomis tuo metu buvo taikoma. Pareiškėjas pripažįsta, kad palūkanos turėjo būti taikomos ir akcininkas sutinka jas sumokėti pareiškėjui, bei atitinkamai pareiškėjas sutinka priskaičiuoti ir sumokėti pelno mokestį už gautas palūkanas, tačiau nesutinka taikyti didesnes nei rinkoje vyraujančios palūkanos.

Pareiškėjas nesutinka su PAVMI atliktu pareiškėjo pateiktų sutarčių su klientais interpretavimu, pagal kurį PAVMI priėjo išvados, kad pareiškėjas turėjo gauti pajamas ir todėl nuo negautų pajamų, kurias anot PAVMI pareiškėjas turėjo gauti, priskaičiavo pelno mokestį.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu prašė skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškina, kad K. V. išduotas verslo liudijimas nesuteikė teisės teikti paslaugas už Panevėžio r. sav. ribų, todėl pareiškėjas privalėjo K. V. išmokėtas išmokas priskirti A klasės pajamoms ir, vadovaujantis GPMĮ 23 straipsnio 1 dalimi, nuo jų apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti į biudžetą GPM. Todėl pagrįstai pareiškėjui nuo 2009 m. ir 2010 m. išmokėtų A klasės pajamų (27 900 Lt ir 55 090 Lt) yra apskaičiuotas mokėtinas 12 449 Lt (27 900 Lt x 15 proc. ir 55 090 Lt x 15 proc.) GPM ir su juo susijusios sumos. Pareiškėjui, vadovaujantis GPMĮ 36 straipsnio 2 dalimi bei Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, taip pat MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, yra apskaičiuoti 4 189 Lt GPM delspinigiai ir 2 490 Lt GPM bauda.

Atsakovė nurodo, kad pareiškėjo K. V. išmokėtų pajamų už Didžiojoje Britanijoje suteiktas vertimo paslaugas apmokestinimas atitinka teisės aktų reikalavimus, K. V. vykdytos individualios veiklos turinys, t. y. vertimo paslaugų teikimas ne verslo liudijime nurodytomis sąlygomis, atitinka aplinkybes su kuriomis GPMĮ sieja A klasės individualios veiklos pajamų apmokestinimą. Byloje nustačius, kad K. V. vykdytos individualios veiklos turinys atitinka išmokėtų pajamų apmokestinimą, darytina išvada, jog nėra pagrindo taikyti turinio viršenybės prieš formą principo (MAl 10 str.).

Atsakydama į pareiškėjo argumentą dėl galimo dvigubo tų pačių pajamų apmokestinimo atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas siūlo sugretinti skirtingų mokesčių mokėtojų skirtingas GPMĮ požiūriu mokesčių mokėtojų mokestines prievoles. Mokesčių mokėtojas, vykdantis individualią veiklą, turi teisę pasirinkti individualią veiklą vykdyti pagal verslo liudijimą, t. y. sumokėti fiksuoto dydžio pajamų mokestį ir įgyti teisę jo paties pasirinktoje ir griežtai apibrėžtoje teritorijoje vykdyti jo paties pasirinktą ir verslo liudijime nurodytą veiklą. Bet kokia kita individuali veikla, kuri nėra nurodyta verslo liudijime, arba kuri yra vykdoma kitoje nei nustatyta verslo liudijime teritorijoje, apmokestinama pagal GPMĮ nuostatas, reglamentuojančias individualios veiklos apmokestinimą. Pareiškėjo atveju tai buvo padaryta vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjas, nustatęs, kad fiziniam asmeniui išmokamos individualios veiklos pajamos neatitinka verslo liudijime nustatytų sąlygų, privalėjo jas apmokestinti GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Sutinka su MGK, jog šioje byloje mokesčių administratorius atliko mokestį išskaičiuojančio asmens – pareiškėjo patikrinimą ir nustatė pareiškėjo prievoles. Byloje nėra sprendžiamas K. V. galimai susidariusios pajamų mokesčio už išduotą verslo liudijimą permokos grąžinimo ar įskaitymo klausimas.

Dėl pareiškėjui apskaičiuoto pelno mokesčio, kiek jis yra nesusijęs su vertimo paslaugomis, pažymi, jog pareiškėjui pelno mokestis už 2009 ir 2010 m. buvo apskaičiuotas nustačius tokias aplinkybes: 1) pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio – gruodžio mėn. įsigijo įvairias remontui skirtas medžiagas (PVC, šviestuvai, lemputės ir kt.) iš UAB „Vaišės viloje“, UAB „Prejolė“ ir UAB „Senukų prekybos centras“ bei statybos remonto darbus (už 4 900 Lt) iš V. N.. Pareiškėjas įsigytų prekių pirkimo PVM (616 Lt) įtraukė į PVM atskaitą, o prekių (2 932 Lt) ir statybos remonto darbų (4 900 Lt) įsigijimo išlaidas pripažino leidžiamais atskaitymais; 2) Pagal 2009 m. vasario 13 d. sutartį Nr. 09/02/13 pareiškėjas akcininkui R. V. suteikė beprocentę 20 000 Lt paskolą, t. y. už suteiktą paskolą neskaičiavo „menamų“ palūkanų; 3) pareiškėjas pagal 2009 m. sudarytas sutartis su fiziniais asmenimis pastariesiems suteikė informacijos apie laisvas darbo vietas Didžiojoje Britanijoje, įsidarbinimo galimybes, gyvenimo bei darbo apmokėjimo sąlygas, kelionės iki gyvenamosios vietos Didžiojoje Britanijoje ir kt. paslaugas. Visos šios faktinės aplinkybės buvo išnagrinėtos ir jų teisinė kvalifikacija yra atlikta Komisijos 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. S-138 (7-113/2012), kuris per MAĮ 158 straipsnyje nustatytą terminą nebuvo apskųstas ir tapo privalomai vykdytinas.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo PAVMI atsiliepimo į skundą nepateikė, jo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį jam pranešta tinkamai.

Skundas atmestinas.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo motyvus pirmiausia pasisako dėl ginčo šioje administracinėje byloje ribų. Teismas sutinka su MGK ir VMI pozicijomis, jog aplinkybės dėl pareiškėjo pelno mokesčio apskaičiavimo yra išnagrinėtos ir jų teisinė kvalifikacija yra atlikta MGK 2012-08-10 sprendimu Nr. S-138 (7-113/2012), kuris per MAĮ 158 str. nustatytą terminą nebuvo apskųstas. Atsižvelgiant į tai, skundo motyvai, ginčijantys pareiškėjui apskaičiuotą PM, yra išnagrinėti įsiteisėjusiu sprendimu ir šioje byloje pakartotinai nevertintini.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2009 m. rugpjūčio 5 d. K. V. išduotas verslo liudijimas Nr. V 0846919, verslo liudijime nurodytas veiklos pavadinimas ir EVRK klasė - „Vertimo veikla (įskaitant nedidelės apimties spausdinimą) (x)“ (EVRK klasė 74.30; įeina į EVRK klasę 82.19), veiklos vieta – Panevėžio r. sav., verslo liudijimo galiojimo laikotarpis nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2009 m. rugsėjo 4 d. (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 7-208/2013, b. l. 70).

Pareiškėjas ir K. V. 2009 m. rugpjūčio 5 d. sudarė sutartį Nr. 09/08/05, kuria viena šalis (vykdytoja K. V.) įsipareigojo teikti užsakovui reikalingas vertimo žodžiu ir raštu bei sinchroninio vertimo paslaugas, o užsakovas (pareiškėjas) įsipareigojo už suteiktas paslaugas atsiskaityti sutartyje ir jos prieduose nustatytomis sąlygomis (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 7-208/2013, b. l. 64-65).

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. iš K. V. pirko paslaugas už 83 090 Lt (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 7-208/2013, b. l. 68). Pagal pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir suvestinius registrus nustatyta, kad 2009 m. K. V. išmokėta 27 900 Lt, o 2010 m. – 55 090 Lt (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 7-208/2013, b. l. 69) už pirktas paslaugas pagal Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, kuriuose nurodyta, kad paslaugos atliktos pagal verslo liudijimą Nr. V 08046919 (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 7-208/2013, b. l. 66-67).

Tarp šalių kilus ginčui, 2014 m. birželio 4 d. MGK sprendimu (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 7-208/2013, b. l. 182-189) patvirtino VMI 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 69-128 (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 7-208/2013, b. l. 10-12), kuriuo buvo patvirtintas PAVMI sprendimas Nr. (36.9-61)-SA-14 (Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 7-208/2013, b. l. 21-26) dalyje dėl apskaičiuoto 12 449 Lt GPM, 4 189 Lt GPM delspinigių, 2 490 Lt GPM baudos, 1 674 Lt PSD įmokų, 489 Lt PSD įmokų delspinigių, 335 Lt PSD įmokų baudos, 1 300 Lt PM, 260 Lt PM baudos, nustatytos 115 Lt PM permokos; nutarta pakeisti PAVMI sprendimą dalyje dėl apskaičiuotų 358 Lt PM delspinigių, vietoje jų sumokėti 339 Lt PM delspinigius.

Ginčas šioje byloje tarp šalių kilęs dėl pareiškėjo K. V. 2009 m. ir 2010 m. išmokėtų 82 090 Lt pajamų pripažinimo A klasės pajamomis ir jų apmokestinimo pagrįstumo. Konkrečiai ginčas yra kilęs dėl to, ar K. V. teikiant pareiškėjui vertimo paslaugas Didžiojoje Britanijoje pagal verslo liudijimą Nr. V 0846919, kuriame nurodyta verslo vykdymo vieta Panevėžio r. sav., buvo pagrįstai konstatuota, kad K. V. vykdytos individualios veiklos turinys, t. y. vertimo paslaugų teikimas ne verslo liudijime nurodytomis sąlygomis, atitinka aplinkybes su kuriomis GPMĮ sieja A klasės individualios veiklos pajamų apmokestinimą.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad verslo liudijimas K. V. nesuteikė teisės teikti paslaugas už Panevėžio r. sav. ribų, todėl pareiškėjas negalėjo gyventojai išmokėtų išmokų priskirti pajamoms iš veiklos, kuriai ši įsigijo verslo liudijimą. Mokestinio tyrimo metu, remiantis pareiškėjo direktoriaus pavaduotojos Rasos Čepienės 2011 m. liepos 20 d. paaiškinimu, nustatyta, kad pagal 2009 m. rugpjūčio 6 d.–2009 m. rugsėjo 4 d. laikotarpiu surašytus darbų perdavimo-priėmimo aktus buvo atliktos vertimo žodžiu, raštu, sinchroninio vertimo paslaugos iš lietuvių kalbos į anglų ir kinų kalbas, taip pat spausdinimo paslaugos. Paslaugos buvo teikiamos įvairiuose miestuose Didžiojoje Britanijoje, ir jos buvo reikalingos bendraujant su įdarbinimo agentūrų atstovais. Papildomai nurodyta, jog K. V. studijuoja Liverpulio universitete Didžiojoje Britanijoje, studijos vyksta anglų kalba.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ (toliau – ir Nutarimas) 1.2 punktu patvirtintas individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Šio Nutarimo pastabų 4 punkte nustatyta, kad verslo liudijimai gyventojams gali būti išduodami verstis veikla: 1) neribojant veiklos teritorijos; 2) visoje Lietuvos Respublikoje, išskyrus Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus miestų savivaldybių ir Marijampolės bei Neringos savivaldybių teritorijas; 3) konkrečios savivaldybės teritorijoje. Gyventojas įsigydamas verslo liudijimą, turi pasirinkti ir Inspekcijai nurodyti veiklos teritoriją, kuri įrašoma į verslo liudijimą, tai įtakoja ir fiksuoto pajamų mokesčio dydį.

K. V. turėjo teisę teikti paslaugas Panevėžio r. sav. teritorijoje, tačiau nėra ginčo tarp šalių, jog faktiškai paslaugos buvo teiktos Didžiojoje Britanijoje. Pareiškėjas mokestinio tyrimo metu pateiktame 2011 m. liepos 20 d. paaiškinime nurodė, jog vertimo paslaugos buvo teikiamos pareiškėjo direktoriaus susitikimų su potencialiais verslo partneriais metu Wisbech mieste Kembridžo grafystėje, Liverpulio ir Londono miestuose Didžiojoje Britanijoje. Be to, pagal pareiškėjo direktoriaus 2009 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. 6 direktorius komandiruojamas į Londoną verslo ryšiams plėtoti nuo 2009 m. liepos 31 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo vertinama aplinkybė, jog K. V. galėjo sąžiningai suklysti nurodydama veiklos vietą. Teismas šioje dalyje pažymi, kad K. V. kreipdamasi dėl verslo liudijimo suteikimo turėjo galimybę pasirinkti tris alternatyvas, t. y.: 1) neriboti veiklos teritorijos; 2) vykdyti veiklą visoje Lietuvos Respublikoje, išskyrus Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus miestų savivaldybių ir Marijampolės bei Neringos savivaldybių teritorijas; 3) vykdyti veiklą konkrečios savivaldybės teritorijoje. K. V. pasirinko veiklą vykdyti būtent Panevėžio r. sav. teritorijoje. Žinodama apie tai, K. V. vis viena teikė paslaugas pareiškėjui Didžiojoje Britanijoje, nors tiek K. V., tiek pareiškėjas, kaip ūkio subjektai, kuriems yra keliami aukštesni sąžiningumo, atidumo ir rūpestingumo standartai, abu ūkio subjektai pasirinko tokį veiklos modelį, nors turėjo ir galėjo žinoti, jog verslo liudijimas už Panevėžio r. sav. ribų negalioja. Nei pareiškėjas, nei K. V. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad ši aplinkybė būtų įvertinta ir išspręsta.

Pažymėtina, kad pareiškėjų plečiamas verslo liudijimo veiklos vietos aiškinimas yra iš esmės nepagrįstas. Pagal pareiškėjų išaiškinimą iš esmės būtų sukurta tokia padėtis, jog ginčo objektu byloje esantis ribojimas taptų beprasmis ir neapibrėžtas. K. V. buvimo vieta vertinamuoju laikotarpiu sutampa su paslaugų suteikimo vieta, todėl paslaugos buvo objektyviai teiktos už Panevėžio rajono ribų, nesilaikant verslo liudijime nustatyto ribojimo. Tiek MGK, tiek VMI pagrįstai atmetė pareiškėjo motyvus dėl ESTT bylos Nr. C19/09 reikšmės, kadangi šis sprendimas priimtas ne dėl mokestinių teisinių santykių, įvertinus individualias tos bylos aplinkybes ir aiškinat Europos Sąjungos reglamentą, kuris neturi nieko bendro su nagrinėjama byla. Atsižvelgiant į tai, teismas sutinka su MGK ir VMI išaiškinimais dėl verslo liudijimo veiklos vietos. Pareiškėjo pateikiamas motyvas, jog tokiu būdu yra dirbtinai siaurinama veikla yra nepagrįstas, kadangi verslo liudijimo veiklos vietos ribojimas neriboja pačios vykdomos veiklos, o nagrinėjamu atveju riboja veiklos teritoriją. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas yra susijęs su Administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsnio (atsakomybė už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla) taikymo išaiškinimu, o tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, tiek MGK, tiek VMI pagrįstai konstatavo, kad verslo liudijimas K. V. nesuteikė teisės teikti paslaugas už Panevėžio rajono ribų, todėl pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo gyventojai išmokėtų išmokų priskirti pajamoms iš veiklos, kuriai ši įsigijo verslo liudijimą.

Atitinkamai, MGK pagrįstai nurodė, jog GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2008 m. gruodžio 23 d.) numatė, jog A klasės pajamoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus, neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto, ir šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas, taip pat šiame punkte nenurodytas pajamas iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

Įvertinus anksčiau nurodytus motyvus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nagrinėjamu atveju turėjo mokestį išskaičiuojančio asmens statusą ir nustatytą pareigą apskaičiuoti ir sumokėti GPM nuo gyventojams išmokamų A klasės pajamų.

Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kaip jie apibrėžti GPMl, gaunantys kitas, negu šio straipsnio 1–6 dalyse nurodytos, pajamas, nuo kurių GPMĮ nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas GPM, nuo šių pajamų moka 6 procentų dydžio PSD įmokas. 18 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad PSD įmokas nuo išmokamų A klasės pajamų apskaičiuoja ir sumoka tokias pajamas išmokantis asmuo GPMĮ nustatytais terminais. Kadangi, kaip konstatuota anksčiau, pareiškėjas nurodytos prievolės neįvykdė, todėl jam pagrįstai nustatyta prievolė sumokėti ir PSD įmokas ir su jomis susijusias sumas.

Apibendrinat tai, kas išdėstyta, teismas sutinka su Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. S-109(7-208/2013) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 69-128 sprendimų motyvais ir konstatuoja, kad šiuose ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos faktinės aplinkybės, ginčo santykius reglamentuojantys teisės aktai taikyti tinkamai, sprendimai pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįsti ir teisėti, todėl skundo reikalavimai panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. S-109(7-208/2013), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 26 d. -sprendimą Nr. 69-128 ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (36.9-61)SA-14, atmestini.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „In Public“ skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.