Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, sekretoriaujant Jovitai Jasionytei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Neringai Adomaitienei, atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Ingai Titovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau ? Vilniaus apskrities VPK) ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos (toliau ? Policijos departamentas), trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

VTĮ 26 str. 1 d. bei 3 d. nustatyta, kad priemokos mokamos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, darbo krūvį viršijančia veiklą ar atliekant papildomas darbo užduotis, tačiau, neviršijant 60 procentų pareiginės algos. Minėtos nuostatos įtvirtintos ir Vidaus tarnybos statuto (toliau ? Statutas) 38 str. 1 ir 3 d. bei 36 str. Pareiškėjo manymu, toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d., kurioje įtvirtinta teisė gauti teisingą atlyginimą bei turėti tinkamas, saugias darbo sąlygas. Tad, remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, asmeniui atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus jam priklausantis atlyginimas, gi pagal Konstitucinio Teismo (KT) 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimą draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl savybių (lyties, rasės, religijos, tautybės ir pan.), nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis bei nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kai valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už jį nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau, negu priklauso pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovaujantis KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, jog valstybės tarnautojui, dirbančiam poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis sąlygomis, atliekant įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, už atliekamą viršijant nustatytą darbo trukmę darbą būtų nemokamas atlyginimas ar šis darbas būtų apmokamas neteisingai. VTĮ bei Statutu nustatytas reguliavimas sudaro prielaidas neišmokėti pareiškėjui priklausančių priemokų už darbą aukščiau minėtomis išskirtinėmis sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo rėžimo. Skirtingai nuo Darbo kodekse (toliau ? DK) įtvirtinto reguliavimo, VTĮ 23 str. 2 d. apriboja galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Ir nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, pažymi, kad toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Remiasi 2009-12-11 KT nutarimu, pagal kurį VTĮ skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai.

Per teismo posėdį pareiškėjo atstovė prašė skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais.

Atsakovo Lietuvos valstybės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies .

Šioje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui, viso – 1 340,05 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2006-04-01 iki 2008-12-31, kai atsakovas nemokėjo jam priedų ir priemokų už viršvalandžius darbe.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? Įstatymo) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. K. yra Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės Raitosios policijos kuopos 2-ojo būrio vadas ir laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėjo viso – 1 340,05 Lt (b. l. 5?10). Už 2006 m. balandžio mėn. ? 71,78 Lt, už 2006 m. gruodžio mėn. – 145,17 Lt, už 2007 m. balandžio mėn. – 153,28 Lt, už 2007 m. liepos mėn. ? 241,69 Lt, už 2007 m. rugpjūčio mėn. ? 55,04 Lt, už 2007 m. rugsėjo mėn. ? 65,20 Lt, už 2007 m. lapkričio mėn. ? 42,10 Lt, už 2007 m. I ketv. ? 73,46 Lt, už 2007 m. III ketv. ? 126,00 Lt, už 2008 m. rugsėjo mėn. ? 316,02 Lt, už 2006 m. II ketv., kai priemoka susidarė 2008 m. rugsėjo mėn. ? 50,31 Lt.

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad „už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje“.

Pareiškėjas skunde be Vilniaus apskrities VPK, atsakove taip pat nurodo Lietuvos valstybę. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susiję su Vilniaus apskrities VPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamų atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t. y. Vilniaus apskrities VPK.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio l dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos ? nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų ? nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą. Taigi, valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009 ir kt). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Pareiškėjas prašo priteisti viso 1 340,05 Lt. Atskaitymus nuo pareiškėjo darbo užmokesčio patvirtina pateikti atsiskaitymo lapeliai. Juose nurodytos sumos (su minuso ženklu) atitinka pareiškėjo skunde nurodytas sumas, t. y. ginčo dėl nurodytų sumų nėra. Atsakovas taip pat sutinka, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma nurodyta teisingai.

Pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų už 2006 m. balandžio ir gruodžio mėnesius. Šiam pareiškėjo reikalavimui yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trijų mėnesių senaties terminas. Šioje skundo dalyje pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nes į Vilniaus apygardos administracinį teismą jis kreipėsi 2010-01-29, todėl šioje dalyje administracinė byla nutrauktina.

Byloje reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies, t. y. 1 123, 10 Lt (1 340,05 Lt -216,95 Lt = 1 123,10 Lt) priteisimo pateiktas nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Prašomas atlyginti periodas už 2007 m. ir 2008 m. neviršija 3 metų (Darbo kodekso 298 str.). Įvertinęs teisės aktų normas ir nustatytas bylos aplinkybes teismas daro išvadą, kad skundas tenkintinas ir pareiškėjui priteisiama už 3 metų laikotarpį dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo viso ? 1 123,10 Lt.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 str., 88 str. 4 p., 101 str. 1 d. 6 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. K. iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK 1 123,10 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt tris litus ir dešimt centų) neišmokėto darbo užmokesčio.

Skundo dalyje, dėl lėšų, kurios buvo atskaitytos 2006 m. balandžio ir gruodžio mėn. ? viso 216,95 Lt, administracinę bylą nutraukti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.