Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Česlovas Kulikauskas Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6

2015 m. kovo 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Ulienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. S., a. k. (duomenys neskelbtini) bei D. N., a. k. (duomenys neskelbtini) išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo G. L. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. bei D. N. išteisinti iš kaltinimo tuo, kad jie laikotarpyje nuo 2014 m. kovo 29 d. 22.16 val. iki 2014 m. kovo 30 d. 10.20 val., veikdami bendrininkų grupėje, išdaužius G. L. priklausančio automobilio dešinės pusės durelių stiklą ir atidarius automobilio variklio skyriaus dangtį, įsibrovė į saugyklą – automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini) ir iš jo pavogė svetimą, G. L. priklausantį turtą – 350 litų vertės akumuliatorių.

Apeliaciniu skundu nuteistasis Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė K. Ulienė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-11-27 nuosprendį panaikinti bei priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant T. S. ir D. N. kaltais pagal BK 178 str. 2 d., paskiriant jiems po 11 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant T. S. bei D. N. būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., mokytis, taip pat visiškai tenkinti nukentėjusiojo G. L. civilinį ieškinį.

Prokurorė cituoja skundžiamą teismo nuosprendį bei tvirtina, jog teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o apibendrinta išvada, pripažindamas, kad kaltinimas T. S. ir D. N. daugiau grįstas prielaidomis, o ne faktais, tačiau atskirai neįvertino bylos duomenų jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu, taip pat nevertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Pasak prokurorės teismas savo išvadas grindė individualių pėdsakų leidžiančių teigti, kad nusikaltimo vietoje buvo kaltinamieji, liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, ar kaltinamuosius įvykio vietoje ar netoli jos, trūkumu, tačiau nepakankamai analizavo ir nevertino kitų įrodymų ir aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas T. S. ir D. N., todėl padarė klaidingas ir prieštaringas išvadas. Tvirtina, kad kaltinamieji nuo pat pirmos apklausos siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl tai, kad nuo pat tyrimo pradžios kaltinamieji nepripažino padarę nusikalstamą veiką, teismo nepagrįstai buvo įvertina kaip duomenys, leidžiantys suabejoti kitais įrodymais, tuo tarpu, pasak prokurorės iš bylos duomenų akivaizdu, kaltinamieji žino byloje nagrinėjamus įvykius, bet apie juos sąmoningai nutyli, versdami teismą ieškoti kitų būdų visapusiškai patikrinti įrodymus. Aplinkybė, jog apžiūrint įvykio vietą nebuvo aptikta individualių pėdsakų, nėra liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį ir galinčių neabejotinai patvirtinti kaltinamųjų dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, pas kaltinamuosius nebuvo surasti pavogti daiktai, galimi nusikaltimo įrankiai ar pėdsakai, nepaneigia jų kaltės, bei ji gali būti nustatoma netiesioginiais įrodymais. Prokurorės teigimu, teismas nepakankamai vertino elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenimis, pagrindžiančius įrodinėtinas nusikaltimo aplinkybes, nes atmesdamas minėtus duomenis, teismas su kitais byloje esančiais įrodymais lygino tik tiek, kiek reikėjo teismo išvadai, kad minėti pokalbiai nėra konkretūs ir nepakankamai analizavo pokalbių turinį.

Būtent bylos duomenys – V. M. teisme pripažino, kad teismui pateikto pokalbio metu yra įrašytas jo pokalbis; apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. M. aiškiai įvardijo kaltinamojo T. S. pravardę – (duomenys neskelbtini), bei kaltinamojo D. N. vardo trumpinį; neabejotinai patvirtina, kad liudytojas V. M. su E. N. (D. N. brolis) bei D. N. kalbasi būtent apie kaltinamuosius T. S. ir D. N.. Kad V. M. pokalbiuose minimi asmenys – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra tikrai kaltinamieji patvirtina liudytojai A. E. Č., A. C..

Taip pat teismo išvada, jog nėra aiškus vagystės laikas ir tai mažina surinktų duomenų patikimumą, niekuo nepagrįsta. Nors byloje nėra tiksliai apibrėžta įvykio valanda, tačiau, atsižvelgiant į įrodinėjimą įvykį, nusikaltimo laikas nustatytas pakankamai tiksliai, tai yra iš nukentėjusiojo G. L. parodymų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenų, Panevėžio AVPK Panevėžio miesto PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo D. N. tarnybinio pranešimo yra aišku, kad vagystė įvykdyta laikotarpyje nuo 2014 m. kovo 29 d. 22.16 val. iki 2014 m. kovo 30 d. 10.20 val., o liudytojo V. M. pokalbiuose su D. N. (Įrašas Nr. 1694) minima būtent naktis iš 2014 m. kovo 29 d. į kovo 30 d ir neabejotinai sutampa su nusikaltimo padarymo laiku. Būtent liudytojo V. M. pokalbis su E. N. ( įrašas Nr. 1684 ), sugretinus jį su aukščiau minėtais duomenimis atskleidžia, kad D. N. ir T. S. naktį buvo prie automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei dalyvavo vagystėje. Tvirtina, jog nors telefoninių pokalbių tarp V. M. ir E. N. bei D. N. metu ir nebuvo tiesiogiai įvardinti kaltinamųjų veiksmai, iš 2014-03-30 pokalbio turinio akivaizdu, jog pokalbis buvo būtent apie vagystę.

Be to teismas neįvertino situacijos, kuri buvo 2014-03-30 naktį nagrinėjamo įvykio vietoje. Panevėžio AVPK Panevėžio miesto PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo D. N. tarnybinis pranešimas parodo, kad pokalbiuose minėtą naktį Parko g. gyvenamųjų namų rajone buvo vykdomos nusikalstamos veikos, susijusios su vagystėmis iš automobilių. Šie faktai buvo svarbūs modeliuojant nagrinėjamo įvykio situaciją. Šiuos duomenis palyginus su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenimis (įrašas Nr. 1643: 2014-03-29 22:16 val. užfiksuotas V. M. skambutis E. N. bei Įrašas Nr. 1684: 2014-03-30 10:52 val. užfiksuotas V. M. skambutis E. N.) yra aišku, kad kaltinamieji yra tiesiogiai susiję su šioje teritorijoje vykusiais nusikaltimais, nes iš įrašytų pokalbio turinio aišku, kad pokalbio metu (2014-03-29, 22:16) kaltinamieji buvo „prie (duomenys neskelbtini) šulės“, esančios (duomenys neskelbtini). Apvogto automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vieta minima, kaip vieta „už (duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini). Vertinant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenimis svarbi ir ta bylos aplinkybė, kad V. M. pokalbių metu su E. N. bei D. N. tiesiogiai išreiškia susirūpinimą nusikaltimo dėl pėdsakų ant automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paieška ( „ kri... anspaudus žinai žiūri“, „ (...) karoče stovi ten tie žiūrinėja“). Tačiau teismas neanalizavo ir neįvertino duomenų, patvirtinančių situaciją, kad tiek V. M., tiek E. N. ir D. N. pokalbio metu žinojo apie įvykdytus nusikaltimus. Taigi būtent elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenys, įvertinus kitų surinktų bylos duomenų – nukentėjusiojo parodymų, įvykio vietos apžiūros, liudytojų parodymų kontekstą, ir, vadovautis logikos dėsniais, jie patvirtina T. S. ir D. N. dalyvavimą nusikaltimo padaryme ir leidžia kritiškai vertinti išteisintųjų parodymus.

Skiriant bausmę už nusikaltimą, parenkant bausmės rūšį ir dydį T. S. ir D. N. atsižvelgtina į tai, kad tiek T. S. tiek D. N. įvykdė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką – nesunkų nusikaltimą, jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta. T. S. administracine tvarka nebaustas (neturi galiojančių administracinių nuobaudų ), gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas teigiamai, mokosi, D. N. administracinės teisės pažeidimų nėra padaręs, mokosi. Įvertinant šias aplinkybes tiek T. S. tiek D. N. teisinga būtu laisvės apribojimo bausmė, skiriant šios bausmės vidurkį.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis T. S. bei jo gynėjas, taip pat išteisintojo D. N. gynėja – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, jog T. S. bei D. N. dalyvavo padarant BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Esminis ir iš esmės vienintelis skundo argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bet apibendrinta išvada, pripažindamas, kad kaltinimas T. S. ir D. N. yra daugiau grįstas prielaidomis, o ne faktais, ir atskirai neįvertino pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų jų tarpusavio liečiamumo bei patikimumo aspektu. Taigi, prokurorė skundu iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių. Šioje vietoje kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl T. S. bei D. N. nekaltumo padarė įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Pasak prokurorės byloje esantys elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenys, sugretinus juos su kitais (papildančiais) bylos duomenimis – būtent liudytojų V. M., A. E. Č., A. C. parodymais, Panevėžio AVPK Panevėžio miesto PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo D. N. tarnybiniu pranešimu, įvykio vietos apžiūros protokolu, patvirtina, jog išteisintiesiems buvo žinoma apie padarytus nusikaltimus, ir, įvertinant nustatytų įvykio aplinkybių kontekstą, neabejotinai patvirtina T. S. bei D. N. kaltę įvykdžius vagystę iš automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tačiau kolegija su šiais teiginiais negali sutikti.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus nukentėjusiojo G. L. pranešimą apie 2014-03-30 apvogtą automobilį. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2014-06-04 nutarimu buvo leistas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos, kuri buvo surinkta apie V. M. pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-03-20 nutartį, panaudojimas baudžiamojoje byloje Nr. 45-1-00362-14 (3 b.l.). Iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo (1 t., 4-7 b.l.), kuris pasak prokurorės pagrindžia išteisintųjų kaltę, matyti, jog juose užfiksuoti laikotarpiu nuo 2014-03-29 19.09 val. iki 2014-03-30 11.15 val. tarp D. N. ir V. M., V. M. ir E. N., taip pat tarp A. Č. ir V. M. vykę pokalbiai. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. N., fiksavęs elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, parodė, jog jis klausėsi pokalbių kitoje byloje ir pagal įvykio suvestines, pagal pokalbius suprato, jog T. S. ir D. N. įvykdė vagystę. Jie kalbėjo apie vietą prie kažkokios parduotuvės, automobilio spalvą bei kas buvo prie to automobilio. T. S. buvo vadinamas (duomenys neskelbtini), o D. N. - (duomenys neskelbtini). Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nurodytų asmenų pokalbiai nėra konkretūs, tai yra jų pagrindu galima daryti tik prielaidą, jog yra kalbama apie galimai T. S. bei D. N. padarytą nusikalstamą veiką – „...krimai jau dirba...“, „..antspaudus žinai žiūri...“, „prie tos vietos kur T. su D....“, „...prie žalio tamsaus“ (1 t., 6 b.l.). Prokurorės nurodomi liudytojai iš esmės tik leidžia identifikuoti išteisintuosius, tačiau viso proceso metu duoti jų parodymai yra prieštaringi bei taip pat, vertinant visų aplinkybių kontekste, nepatvirtina išteisintųjų kaltės. Nagrinėjamu atveju jokių faktinių duomenų, kad T. S. ir D. N. atliko kokius nors veiksmus, atitinkančius BK 178 str. 2 d. aprašyto nusikaltimo sudėtį, nesurinkta. Pareikštas kaltinimas T. S. ir D. N. bei apeliacinio skundo motyvai grindžiami išimtinai tik prielaidomis, kad galimai būtent jie galėjo padaryti šį nusikaltimą, kadangi buvo netoli įvykio vietos, ką patvirtina ir prokurorės skunde išdėstytos aplinkybės, tačiau jokių kitų objektyvių, išteisintųjų kaltę pagrindžiančių, įrodymų byloje nėra.

Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, T. S. ir D. N. nuo pat pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos neigė įvykdę nusikaltimą, o apžiūrint įvykio vietą (1 t., 15-16 b.l.) nebuvo aptikta individualių pėdsakų, leidžiančių teigti, kad nusikaltimo vietoje buvo kaltinamieji, nebuvo nustatyti liudytojai, tiesiogiai matę įvykį ar kaltinamuosius įvykio vietoje ar netoli jos, taip pat tyrimo metu nebuvo surasti pavogti daiktai (1 t., 47-48, 97-98, 151-152 b.l., 2 t., 11-12 b.l.), galimi nusikaltimo įrankiai ar pėdsakai, taigi neginčijamų objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių T. S. ir D. N. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, nebuvo surinkta. Vien tai, kad išteisintieji, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto liudytojo D. N. parodymų bei telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo, buvo nusikaltimo padarymo vietoje ar jo apylinkėse, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pagrindas konstatuoti, jog jie įvykdė ir vagystę iš automobilio.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nusikalstamą veiką – akumuliatoriaus iš automobilio vagystę – padarė T. S. ir D. N.. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis. Taigi, nagrinėjamu atveju, T. S. bei D. N. pagrįstai išteisinti pagal BK 178 str. 2 d., neįrodžius, jog jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Esant aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti prokuroro apeliacinį skundą bei panaikinti skundžiamą nuosprendį. Kartu konstatuotina, kad pagrįstai atmestas ir nukentėjusiojo G. L. civilinis ieškinys dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Ulienės apeliacinį skundą atmesti.