Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-09-04 · Administracinė byla Nr. A-444-2607-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-04
Bylos Nr.
A-444-2607-12
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-344-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė, Virgilijus Valančius (pran.)
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijos, Kauno miesto savivaldybės tarybai
Pareiškėjas
A. B.
Advokatai
Vilma Normantienė
Kategorijos
  • 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A444-2607/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-344-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2.; 11.6.1.5
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei

dalyvaujant apeliantės atstovei advokatei Vilmai Normantienei

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei S. T.,

atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Kauno miesto savivaldybės tarybos atstovei Neringai Žukauskienei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto savivaldybės tarybai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą ir skundu prašė: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2011 m. vasario 15 d. sprendimą (raštą ) Nr. 40-2-247; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės mero 2010 m. gruodžio 14 d. raštą (atsisakymą) Nr. R15-709-(K20-545); 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo 2011 m. kovo 31 d. raštą (sprendimą) Nr. ISS-(7.5)-739; 4) panaikinti Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 127 dalyje dėl automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimo nekilnojamojo turto registre bei panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios, (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją Kauno miesto savivaldybės vardu; 5) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. T-138 ,,Dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos“; 6) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. A-4267 dėl detaliojo plano patvirtinimo, kuriuo 0,2656 ha žemės dalis buvo prijungta prie Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų kiemo statinių – automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), Kaune; 7) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją atlikti veiksmus – pažymėti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, kaip laisvą (neužstatytą) žemę ir, atsižvelgiant į iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribas, suformuoti ir patvirtinti O. B. ir A. B. grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą; 8) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrių atlikti veiksmus – atkurti nuosavybės teises A. R. B. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,2656 ha žemės ir grąžinti natūra paveldėtojams žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pareiškėja skunde nurodė, kad sūnus O. B. pagal testamentą paveldėjo A. R. B. turtą, o jam mirus – ji tapo jo teisių perėmėja. Savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą paveldėjo iš savo sutuoktinio Margarijaus E. B.. Tiek M. E. B., tiek A. R. B. nuosavybės teisės į J. B. (tėvo) žemę atkurtos nepilnai, t. y. A. R. B. liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,2656 ha turėtos žemės, o M. E. B. į 0,7274 ha žemės. J. B. iki 1940 m. priklausė žemė, esanti (duomenys neskelbtini), Kaune, kurioje Kauno miesto savivaldybė įregistravo automobilių stovėjimo aikštelę. Turėjo būti grąžinta natūra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, dalis, nes jis buvo laisvas ir neužstatytas. Automobilių stovėjimo aikštelė pagal savo techninį stovį nelaikytina statiniu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad tam tikra apimtimi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 daliai. Nėra jokio pagrindo teigti, kad žemė sprendimo priėmimo metu buvo valstybės išperkama. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, siekiant pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Ginčo aikštelė nebuvo naudojama visuomenės poreikiams, yra laisva ir rengiama privatizavimui. Kauno miesto taryba 2001 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 127 nepagrįstai įgijo nuosavybės teisę į aikštelę. 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo aktas-važtaraštis negali būti laikomas pagrindu Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teisei įregistruoti, nes šiuo aktu buvo perduota Chemijos gatvė, tačiau ne aikštelė. Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 127 prieštarauja aukščiau paminėtoms Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo nuostatoms ir Konstitucijos 23 straipsniui, yra neteisėtas iš esmės, todėl turi būti panaikintas. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. T-138 taip pat neteisėtas. Žemės sklypas po automobilių stovėjimo aikštele įstatymo nustatyta tvarka nėra registruotas viešajame nekilnojamojo turto registre, todėl negali būti žemės nuomos sutarties dalyku. Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu aikštelė neteisėtai įregistruota ir yra toje vietoje, kur yra A. R. B. tėvui J. B. iki 1940 m. priklausęs žemės sklypas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. lapkričio 16 d. priėmė įsakymą Nr. A-4267 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo ir žemės sklypo panaudos“, kuriuo patvirtino 4311 m2 žemės sklypo prie automobilių stovėjimo aikštelės statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, detalųjį planą bei pasiūlė Kauno apskrities viršininkui perduoti neatlygintinai naudotis 50 metų apie 4311 m2 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, Kauno miesto savivaldybei. Tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios teritorijų planavimo tikslus. Aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo naudojama nuo 2003 metų. Konstrukciniu požiūriu jos danga yra pilnai susidėvėjusi ir naudojimui pagal paskirtį – automobilių saugojimo aikštelė – neatitinka statinio reikalavimų. Detaliojo plano rengimo metu nebuvo naudojamo statinio, todėl nebuvo pagrindo rengti detaliojo plano. Aplinkybė, kad šis žemės sklypas valstybės išperkama žemė, užimta statiniais, todėl negali būti grąžinamas natūra, yra nepagrįsta, nes aikštelė ant šio žemės sklypo yra įregistruota nepagrįstai, pažeidžiant pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises į J. B. iki 1940 m. turėtą žemės sklypo dalį natūra. Žemės sklypas, iki 1940 m. priklausęs J. B., traktuotinas kaip laisva žemė, jei nėra realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio.

Atsiliepimas

Atsakovai Kauno miesto savivaldybės taryba ir Kauno miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko. Atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 103–108, 115–120) nurodė, kad O. B. ir A. B. 2010 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, prašydami panaikinti Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 dalį ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. T-138. Ginčydama 2010 m. gruodžio 14 d. mero raštą Nr. R15-709-(R20-545) ir Urbanistikos skyriaus 2011 m. vasario 15 d. raštą Nr. 40-2-247, pareiškėja nenurodė administracinių aktų panaikinimo pagrindų ir nepateikė reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. kovo 31 d. raštas Nr. ISS-(7.5)-739 teisėtas, nes nenurodytas panaikinimo pagrindas. Kauno miesto taryba 2001 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 127 savo vardu įregistravo statinį – automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune. Priimant ginčijamą 2001 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 127, pretendentė neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą natūra į 0,2656 ha žemės sklypą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 29 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006, kurioje buvo išspręstas analogiškų administracinių aktų teisėtumas. Kauno miesto savivaldybė, būdama ginčo aikštelės savininku, turėjo teisę disponuoti savo turtu. Ginčijamo akto surašymo metu (1995 m. kovo 14 d.) galiojusio įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio 3 dalis nustatė, kad į savivaldybių balansą inter alia įeina vietinės reikšmės keliai, inžinerinė įranga bei komunikacijos (kurioms priskirtina ginčo aikštelė). Reikalavimas dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. T-138 panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 127. Pareiškėja nenurodė nei vieno ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrindo, todėl, atsakovų vertinimu, 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. T-138 yra teisėtas. Skundžiamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. A-4267 buvo patvirtintas 4311 m2 žemės sklypo prie automobilių stovėjimo aikštelės, (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas. Minėto įsakymo priėmimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktas numatė, kad detalieji planai gali būti rengiami inter alia, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių, todėl Kauno miesto savivaldybė turėjo teisę prie nuosavybės teise valdomo statinio suformuoti žemės sklypą. Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise. Šiuo atveju žemė užimta statiniu. Automobilių stovėjimo aikštelė yra statinys pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) nuostatas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad reikalavimas įpareigoti atkurti nuosavybės teises A. R. B. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,2656 ha žemės ir grąžinti natūra paveldėtojams žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, yra išvestinis reikalavimas iš kitų skundo reikalavimų. Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento Urbanistikos ir architektūros skyrius 2003 m. gegužės 5 d. raštu nurodė, kad ginčo žemė yra užimta pastatais. Ginčydama Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2011 m. vasario 15 d. sprendimą (raštą) Nr. 40-2-247, Kauno miesto savivaldybės mero 2010 m. gruodžio 14 d. raštą (atsisakymą) Nr. R15-709-(K20-545) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo 2011 m. kovo 31 d. raštą (sprendimą) Nr. ISS-(7.5)-739, A. B. nenurodė jų panaikinimo pagrindų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu bylos dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2011 m. vasario 15 d. sprendimo (rašto) Nr. 40-2-247, Kauno miesto savivaldybės mero 2010 m. gruodžio 14 d. rašto (atsisakymo) Nr. R15-709-(K20-545) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. kovo 31 d. rašto (sprendimo) Nr. ISS-(7.5)-739 panaikinimo, nutraukė. Skundo dalį dėl Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 dalyje dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo, atmetė kaip nepagrįstą. Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją Kauno miesto savivaldybės vardu nutraukė. Skundo dalį dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. T-138 ,,Dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos“, atmetė kaip nepagrįstą. Skundo dalį dėl įpareigojimo Kauno miesto savivaldybės administraciją pažymėti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, kaip laisvą (neužstatytą) žemę ir suformuoti bei patvirtinti O. B. ir A. B. grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą atmetė kaip nepagrįstą. Skundo dalį dėl įpareigojimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrių atkurti nuosavybės teises A. R. B. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,2656 ha žemės ir grąžinti natūra paveldėtojams žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 127 buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise automobilių stovėjimo aikštelė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Teismas nepagrįstu pripažino pareiškėjos A. B. argumentą, kad 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo aktas-važtaraštis negali būti laikomas pagrindu įregistruoti Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybei. Teismas nurodė, kad iš kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo akto-važtaraščio matyti, kad Kauno miesto savivaldybei buvo perduotos 923 gatvės, vėliau dar 169 gatvės (administracinė byla Nr. I-543-428-2012, I t., b. l. 62). Minėto akto priėmimo metu galiojusio įstatymo ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ (1994 m. gruodžio 20 d. redakcija, Nr. I-713) 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustatė, kad savivaldybių nuosavybėn priskiriama į savivaldybių balansą įeinantys socialinės paskirties objektai ir kitas turtas, t. y. miestų ir gyvenviečių bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms vykdyti vietinės reikšmės keliai ir nemagistralinių kelių gatvės su visais priklausančiais statiniais (tiltais, viadukais, požeminėmis bei antžeminėmis perėjomis, laiptais, atraminėmis sienelėmis, visuomeninio keleivinio transporto sustojimo vietomis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinerine įranga bei komunikacijomis), kurioms priskiriama ir ginčo aikštelė. Teismas konstatavo, kad nuo 1995 m. kovo 14 d. Kauno miesto savivaldybė įgijo teisę ne tik į Chemijos g., bet ir jos statinius – automobilių stovėjimo aikštelę. Be to, teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006 konstatuotą faktą, kad Chemijos g. Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn perduota 1995 m. priėmimo-perdavimo aktu-važtaraščiu, įvertino kaip nekvestionuotiną aplinkybę.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybių nuosavybėn perduodamos gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais (tiltais, viadukais, požeminėmis bei antžeminėmis perėjomis, laiptais, atramos sienelėmis, visuomeninio keleivinio transporto stotelėmis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinerine įranga, lietaus kanalizacijos tinklais bei komunikacijomis, automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelėmis). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įsakymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Žemės sklypas negali būti registruojamas kaip priklausinys. Žemės sklypo priklausiniu gali būti tik statinys. Statinys gali būti įregistruotas tik kaip žemės sklypo, kuriame jis yra, priklausinys (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalis). teismas konstatavo, kad 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo aktu-važtaraščiu atsakovui Kauno miesto savivaldybei buvo perduota Chemijos g. su joje esančiu statiniu – automobilių stovėjimo aikštele, todėl faktiškai nuo to momento Kauno miesto savivaldybė buvo aikštelės savininkas, realiai nuosavybės teisę patvirtinantį faktą įregistravusi tik 2001 metais.

Teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2002 m. kovo 14 d. administracinėje byloje Nr. A6-64/2002) konstatavo, kad automobilių stovėjimo aikštelė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, yra sukurta naudojant statybos medžiagas ir yra tvirtai sujungta su žeme, todėl yra statinys, kuris Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn perduotas kartu su Chemijos gatve. Konstatavęs, jog automobilių stovėjimo aikštelė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, yra statinys, teismas padarė išvadą, kad žemės sklypas, kuriame yra šis statinys, faktiškai yra užstatytas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad iki 2002 m. balandžio 19 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose esančią žemę turėjo būti priimtas nepriklausomai nuo to, ar yra pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintas tos teritorijos detalusis planas. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. I-543-428/2009 esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina automobilių stovėjimo aikštelės teisėtumą, t. y. visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Kadangi minėti duomenys nėra nuginčyti, teismas konstatavo, kad stovėjimo aikštelė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, yra teisėtas statinys.

Bylai aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 22 dalies 7 punktas numatė, kad detalieji planai gali būti rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių, todėl teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybė, kaip statinio savininkas, įstatymų nustatyta tvarka turėjo teisę prie nuosavybės teise valdomo statinio susiformuoti žemės sklypą. Aikštelės tinkamam eksploatavimui Kauno miesto savivaldybės administracija 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. A-4267 patvirtino 4311 m2 žemės sklypo prie automobilių stovėjimo aikštelės statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, detalųjį planą, nurodant, kad žemės paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorija, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad A. B. neturėjo gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, o ginčo sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, yra užstatytas automobilių stovėjimo aikštele, nuosavybės teise priklausančia Kauno miesto savivaldybei. Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei ir yra valstybės išperkama, nes iki ginčijamo įsakymo priėmimo galiojusi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcija reglamentavo, kad kiekvienu konkrečiu atveju turėjo būti nustatinėjama, ar pageidaujamas grąžinti natūra išlikęs savininko turėtas žemės sklypo plotas yra laisvas (neužstatytas).

Teismas pastebėjo, kad tik 2002 m. balandžio 2 d. įstatymu (įsigaliojo nuo 2002 m. balandžio 19 d.) pakeitus ir papildžius Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, jo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte reglamentuota, kad grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Įsigaliojus minėto įstatymo redakcijai nuosavybės teisės pradėtos atkurti grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Tai reiškia, kad iki minėtos įstatymo redakcijos įsigaliojimo pareiškėja neturėjo teisės ir nebuvo tinkamas subjektas atkurti nuosavybės teises natūra, Kauno mieste, į žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjai, dar nesant nuosavybės teisių atkūrimo subjektu į žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, iki įstatymo įsigaliojimo priimtas ginčijamas 2001 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 127, kuriuo Kauno miesto savivaldybės taryba tapo automobilių stovėjimo aikštelės juridinė savininkė, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį, kad visuomenės poreikio aspektas svarbus nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau šiuo atveju vertino, kad priimant ginčijamą 2001 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 127 pareiškėja A. B. negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo subjektas ir apskritai nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo galimas. Teismas konstatavo, kad ginčo teritorijos detalusis planas 2005 m. lapkričio 16 d. buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-4267, kuriuo patvirtinta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – inžinerinės struktūros teritorija, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų. Automobilių stovėjo aikštelės, patenkančios į sklypo, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, dalis negali būti grąžinama natūra, o yra valstybės išperkama pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Šalies argumentai

Pareiškėja prašė panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją Kauno miesto savivaldybės vardu. Teismas nustatė, kad 2011 m. lapkričio 3 d. A. B. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo atsisakė šio reikalavimo, todėl teismas, įvertinęs pareiškėjos išreikštą valią, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, bylą šioje dalyje nutraukė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad ginčijamo 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. T-138 1 punktu Kauno miesto savivaldybės taryba nusprendė išnuomoti 10 metų viešo konkurso tvarka 4242 m2 automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune, automobilių saugojimo aikštelei įrengti bei automobiliams saugoti. Kaip jau minėta, automobilių stovėjimo aikštelė 1995 m. kovo 14 d. perdavimo-priėmimo aktu-važtaraščiu buvo perduota Kauno miesto tarybos nuosavybėn. Savivaldybei teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalis) suteikia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas). Teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama automobilių aikštelės savininkė, turėjo realią teisę įstatyme nustatytais būdais įgyvendinti nuosavybės teises, t.y. išnuomoti automobilių stovėjimo aikštelę. Nustačius, kad 2001 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 127, kuriuo įregistruotos nuosavybės teisės, yra teisėtas, konstatuotinas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. T-138 teisėtumas (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis).

Teismas konstatavo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinę bylą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. A-4267 panaikinimo nutraukė, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu – pareiškėjai praleidus terminą skundui paduoti. Minėtos nutarties pareiškėja neskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, todėl ji yra įsiteisėjusi, o Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymas Nr. A-47267 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo ir žemės sklypo panaudos“, kuriuo patvirtintas 4311 m² žemės sklypo prie automobilių stovėjimo aikštelės statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas, galiojantis.

Teismas, įvertinęs Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kad žemė, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėja, pirmiausia yra laisva (neužstatyta). Nustatė, kad administracinėje byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008 m. kovo 9 d. išrašas patvirtina, kad žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėja, yra užimta pastatu – automobilių stovėjimo aikštele. Automobilių stovėjimo aikštelė nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Atsižvelgęs į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, yra užimtas statiniu, todėl jo pripažinti laisvu (neužstatytu) nėra pagrindo, ir į šį žemės sklypą nuosavybės teisės negali būti atkurtos. Teismui konstatavus, kad minėtas žemės sklypas yra užstatytas automobilių stovėjimo aikštele, negali būti tenkinamas reikalavimas įpareigoti pažymėti kaip laisvą žemę. Reikalavimas įpareigoti atkurti nuosavybės teises A. R. B. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,2656 ha žemės ir grąžinti natūra paveldėtojams žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, teismo vertinimu, nėra pagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad teismas gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą (ABTĮ 88 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad teismas gali įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau negali atsakovui konkrečiai nurodyti, kokio turinio sprendimą priimti ir tokiu būdu kištis į kitos institucijos veiklą, viršijant teismo kompetencijos ribas.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2011 m. vasario 15 d. sprendimu (rašto) Nr. 40-2-247 informavo pareiškėją, kad pagal valstybės įmonės ,,Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, yra įregistruotas nekilnojamasis daiktas – susisiekimo komunikacijos – automobilių stovėjimo aikštelė, nuosavybės teise priklausantis Kauno miesto savivaldybei. Nurodė, kad žemės sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, yra užimtas statiniu – automobilių stovėjimo aikštele. Pageidaujamas susigrąžinti žemės plotas yra valstybės išperkama žemė vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu. Kauno miesto savivaldybės meras 2010 m. gruodžio 14 d. raštu (atsisakymu) Nr. R15-709-(K20-545 atkreipė pareiškėjos dėmesį, kad reikalavimas dėl Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus buvo nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. A261-1436/2010. Pažymėjimo, kad nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka paskirtose teritorijose, reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis. Nurodė aplinkybę, kad žemės sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, yra užimtas statiniu – automobilių stovėjimo aikštele, nekilnojamojo daikto teisinė registracija nėra panaikinta.

Žemesnės instancijos teismas

Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vadovas 2011 m. kovo 31 d. raštu (sprendimu) Nr. ISS-(7.5)-739 pažymėjo, kad nei iki 1997 m. liepos 9 d. galiojęs įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nei iki 2001 m. balandžio 2 d. galiojusi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcija nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra miestų teritorijose. Nurodė, kad A. R. B. atkurtos nuosavybės teisės į 9,6644 ha žemės, liko neatkurtos 0,2656 ha turėtos žemės dalis. J. B. žemės dalis patenka į 4311 m2 žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kuris suplanuotas detaliuoju planu. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, įvertinęs minėtų raštų turinį, konstatavo, kad jie nesukelia pareiškėjai A. B. teisinių pasekmių. Minėti raštai yra informacinio pobūdžio, juose paaiškinamos tam tikros aplinkybės, tačiau nėra priimamas sprendimas iš esmės, kuriuo išplečiama ar susiaurinama pareiškėjos teisių apimtis. Be to, iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vadovo 2011 m. kovo 31 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-739 turinio suprastina, kad pareiškėja kelia reikalavimus, kurių institucija negali įgyvendinti, nes jos veiksmai priklauso nuo Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Kauno miesto savivaldybės mero veiksmų. Todėl reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vadovo 2011 m. kovo 31 d. rašto (sprendimo) Nr. ISS-(7.5)-739 panaikinimo yra išankstinio pobūdžio.

Teismas konstatavo, kad Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 priėmimo metu pareiškėja nebuvo nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, subjektas. Kauno miesto taryba 2001 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 127 teisėtai įregistravo nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę ir tapo jos savininke, turėdama teisę ją valdyti, naudoti ir disponuoti. Be to, teismas pastebėjo, kad pareiškėja, ginčydama administracinius aktus, teismui nepateikė jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad žemės sklypo, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises, ribos sutampa su ginčo automobilių stovėjimo aikštelės ribomis, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, nepagrindė reikalavimų ir nenurodė ABTĮ 89 straipsnyje reglamentuojamų ginčijamų aktų panaikinimo pagrindų.

III.

A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu jau buvo pripažinta, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, todėl sprendimo priėmimo metu – 2001 m. gegužės 24 d. turėjo būti laikomasi Konstitucinio Teismo išaiškinimo ir sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o ne priimamas neteisėtas administracinis aktas, dėl ko Kauno miesto savivaldybės tarybai buvo sudarytas neteisėtas pagrindas įregistruoti į aikštelę savo nuosavybės teises, tuo pažeidžiant pretendentų teises atgauti žeme natūra. Kauno miesto savivaldybės taryba 2001 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 127 nepagrįstai įgijo nuosavybės teisę į ginčo aikštelę, kas prieštarauja 1997 m. gruodžio 2 d. Vyriausybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktui, 4 straipsnio 7 daliai, nuosavybė buvo įregistruota į aikštelę nesant turto perdavimo-priėmimo akto, kuris šiuo atveju laikytinas pagrindu nuosavybės teisei įregistruoti. Prijungtoje administracinėje byloje Nr. 1-543-423/2009 esantis 1995 m. kovo 14 d. priėmimo- perdavimo aktas-važtaraštis negali būti laikomas pagrindu įregistruoti nuosavybės teises į aikštelę Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu, nes šiuo aktu buvo perduota tik Chemijos gatvė, tačiau jokiu būdu ne aikštelė. Priėmimo-perdavimo akto surašymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio 3 dalis numatė, kad savivaldybių nuosavybėn perduodama miestų ir gyvenviečių bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms vykdyti – vietinės reikšmės keliai ir nemagistralinių kelių gatvės su visais priklausančiais statiniais, tačiau automobilių stovėjimo automobilių saugojimo aikštelė nėra Chemijos gatvės priklausinys, objektų sąrašas yra baigtinis, todėl negali būti aiškinamas plečiamai. Teismas plečiamai aiškino įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nepagrįstai į šį sąrašą įtraukdamas aikštelę, kaip Chemijos gatvės statinį bei nevertindamas, ar nebuvo pažeista perdavimo tvarka. Teismui aikštelę vertinant kaip statinį, nagrinėjamam atvejui turėjo būti taikomos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 4 straipsnio nuostatos, numatančios kaip turtas turi būti perduodamas, t. y. pagal perdavimo priėmimo-perdavimo aktus, kuriuose nurodoma savivaldybės įstaigos pavadinimas, vieta, jos metinio balanso duomenys bei įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio trečiosios dalies 1 punkto nuostatas, numatančias, kad nurodytas turtas savivaldybių nuosavybėn perduodamas tik joms atlikus to turto techninę inventorizaciją, turto perdavimo-priėmimo aktuose nurodoma objekto pavadinimas ir vieta, techninės inventorizacijos data, balansinė ir likutinė vertė. 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo važtaraščio negalima laikyti priėmimo-perdavimo aktu, patvirtinančiu aikštelės perdavimo teisėtumą, nes jame nėra įtraukta aikštelė, įvardijama su aiškiu objekto pavadinimu, vieta, techninės inventorizacijos data, balansine ir likutine verte. Be to, įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 1 straipsnis numatė, kad pagal šį įstatymą dalis valstybės turto priskiriama savivaldybių nuosavybėn įstatymų nustatytoms funkcijoms vykdyti, o automobilių saugojimo aikštelė savo funkcine paskirtimi negali būti naudojama savivaldybės nustatytų funkcijų vykdymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006 nevertino 1995 m. priėmimo-perdavimo akto-važtaraščio atitikimo įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ nuostatoms, sprendimo atitikimas šio įstatymo reikalavimams nebuvo kasacinio nagrinėjimo dalykas, šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nėra įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyto fakto, kad 1995 m. priėmimo-perdavimo aktu-važtaraščiu buvo teisėtai perduota automobilių saugojimo aikštelė įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ nustatytais pagrindais ir tvarka ir šių faktų nereikia įrodinėti. Prijungtoje administracinėje byloje Nr. 1-543-423/2009 esantis Statybinės teismo ekspertizės aktas patvirtina, kad aikštelė neatitinka statinio reikalavimų, konstrukciniu požiūriu danga yra pilnai susidėvėjusi ir naudojimui pagal paskirtį „automobilių 5 saugojimo aikštelė“ šiuo metu netinka. Teismo argumentai, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas, yra nepagrįsti, nes žemės sklype statinio – automobilių stovėjimo aikštelės – nėra, aikštelė pagal šią paskirtį nėra naudojama, todėl jos eksploatacijai žemės sklypas taip pat nėra naudojamas. Administracinėje byloje Nr. 1-543-428/2009 esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas nepatvirtina automobilių stovėjimo aikštelės teisėtumo, nes šis įrašas apie aikštelės įregistravimą Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu yra atliktas būtent ginčijamo 2001 m. gegužės 24 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo pagrindu. Aikštelės tinkamam eksploatavimui Kauno miesto savivaldybės administracija 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. A-4267 patvirtino 4311 m² žemės sklypo prie automobilių stovėjimo aikštelės statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, detalųjį planą. Priimant minėtą įsakymą buvo pažeistos Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad nustatant teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininku ir trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius. Be to, kad detalusis planas buvo rengiamas neteisėtai, nes žemės sklypas buvo formuojamas remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. prie naudojamų statinių. Prijungtoje administracinėje byloje Nr. 1-543-423/2009 esantis susirašinėjimas (2003 m. kovo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos aiškinamasis raštas, 2000 m. lapkričio 2 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos aiškinamasis raštas) patvirtina, kad aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), Kaune, nebuvo naudojama nuo 2003 m. kovo 28 d. dienos, yra laisva. Be to, administracinėje byloje Nr. 1-543-423/2009 esantis Statybinės teismo ekspertizės aktas patvirtina, kad aikštelė neatitinka statinio reikalavimų. Sprendžiant klausimą, ar tam tikra žemė laikytina valstybės išperkama turi būti nustatytas aiškiai išreikštas ir konkretus visuomenės poreikis ir tas visuomenės poreikis objektyviai negalėtų būti patenkintas, jei atitinkama žemė būti grąžinta natūra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-3399/2011). Detalusis planas, kurio būtinybę numato Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, yra viena iš sąlygų laikyti žemę valstybės išperkama, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai patvirtinamas objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui. Nesant realaus ir objektyviai pagrįsto visuomenės poreikio, detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas turi būti traktuojamas kaip laisvas neužstatytas žemės sklypas, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, gražinant jį natūra, nes priešingu atveju be pateisinamo pagrindo būtu suvaržomos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-305/2008). Kauno apygardos administracinis teismas, sprendime nurodydamas, kad buvusio žemės savininko J. B. žemės dalis, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, patenka į detaliuoju planu suplanuotą 4311 m² teritorijos (duomenys neskelbtini). Kaune, dalį, ji yra valstybės išperkama, yra nepagrįstas. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 127 prieštarauja aukščiau paminėtoms Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatoms, Konstitucijos 23 straipsniui, yra neteisėtas iš esmės, todėl turi būti panaikintas.

2. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. T-138 „Dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune nuomos“ Kauno m. savivaldybės taryba, neteisėtas, nes yra priimtas neteisėto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 išdavoje, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, juo yra pažeidžiamos pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į neatkurtą žemės dalį, kuri laikytina laisva ir grąžintina paveldėtojai.

3. Kadangi ginčo žemės sklypas yra laisvas ir jį pareiškėjai turi būti atkuriamos nuosavybės teisės, grąžinant žemės sklypą natūra, pagrįstas yra pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti pažymėti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, kaip laisvą (neužstatytą) žemę ir įpareigoti atkurti nuosavybės teises A. R. B. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,2656 ha žemės ir grąžinti natūra paveldėtojai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Šios įstatymo normos įgyvendinimas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 106 punkte. Pagal minėtą teisinį reguliavimą savivaldybės 8 administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai, kai piliečiams grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, yra vienas būtinųjų dokumentų tam, kad įstatymų leidėjo įgaliotas viešojo administravimo subjektas galėtų priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra. Dar prieš rengiant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalųjį planą, Kauno miesto savivaldybės administracija 2003 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 526-2-771 užklausė Kauno apskrities viršininko administraciją apie galimybę atkurti nuosavybės teises iki 1940 metų J. B. turėtoje žemėje, tuo pačiu perduodant laisvos neužstatytos žemės sklypo, Pramonės prospekte schemą. Taip pat buvo prašoma peržiūrėti šią schemą ir informuoti, ar ši žemė tikrai laisva, nepriklauso kitiems asmenims, patikslinti iki 1940 m. turėtos žemės sklypo ribas ir nurodyti savininkų, kurie turi teisę susigrąžinti žemę pateikto sklypo vietoje, skaičių. Informacija apie kartografinėje medžiagoje laisvą žemę, sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune teritorijos ribose nebuvo teikiama. Todėl esant pateiktam užklausimui, ar žemė tikrai laisva, nepriklauso kitiems asmenims, prašant patikslinti iki 1940 m. turėtos žemės sklypo ribas, turi būti atliekami privalomi veiksmai ir per mėnesį laiko kartografinėje medžiagoje pažymimos savininko turėto žemės sklypo ribos, remiantis kartografuota planine medžiaga. Kadangi tai nebuvo padaryta laiku, yra pagrįstas pareiškėjos reikalavimas įpareigoti pažymėti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, kaip laisvą (neužstatytą) žemę.

4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. 1-543-423/2009 buvo panaikintas Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimas, nurodant, kad prieš kreipiantis su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, pareiškėjai nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne teismine tvarka, procedūros. Esant tokiam teismo išaiškinimui, buvo pasinaudota išankstine bylos nagrinėjimo ne teisme tvarka ir kreiptasi su skundu į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri atsakė 2011 m. gruodžio 12 d. raštu Nr.3B-(7.5)-B,N-1453-1867 nurodydama, kad tokius skundus dėl žemės grąžinimo pirmiausia turėtų išnagrinėti Nacionalinės žemės tarnybos Kauno žemėtvarkos skyrius. Vykdant šį nukreipimą, buvo pateiktas prašymas minėtam žemėtvarkos skyriui, kuris persiuntė skundą Kauno miesto savivaldybės administracijai pagal kompetenciją ir jis buvo išnagrinėtas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyrius 2011 m. vasario 15 d. raštu Nr. 40-2-247 informavo, kad pareiškėjos pageidaujama susigrąžinti žemė yra valstybės išperkama žemė, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu. 2010 m. gruodžio 14 d. Kauno miesto savivaldybės meras raštu Nr. R15-709-(RSO-545) informavo dėl prašymo panaikinti pareiškėjos teises pažeidžiančius Savivaldybės tarybos sprendimus, šiuo atsakymu buvo atsisakyta sprendimus panaikinti, dar kartą patvirtinta, kad aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), Kaune yra nuosavybės teise įregistruota Kauno miesto savivaldybės vardu. Toks susirašinėjimas patvirtina, kad pasinaudojus ikiteismine ginčo sprendimo procedūra, buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą, panaikinti neteisėtus administracinius aktus ir atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, todėl tai reiškia, kad pareiškėjai šie raštai (sprendimai) sukuria teisines pasekmes, todėl jie buvo skundžiami teismui. Todėl teismo išvada, šioje dalyje, kad minėti raštai nesukelia teisinių pasekmių yra nepagrįsti, sprendimas šioje dalyje taip pat yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Kauno miesto savivaldybės taryba ir Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

1. Atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, pradėtos atkūrinėti grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui tik nuo 2002 m. balandžio 19 d., įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui. Priimant ginčijamą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 127, negalėjo būti pažeistos pareiškėjos teisės, nes teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nenumatė galimybės natūra atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Apeliantė teigdama, kad ginčijamas administracinis aktas – Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 127 – negalėjo būti priimtas, nes pareiškėjai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, apeliaciniame skunde nenurodo, kokio teisės akto pagrindu nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūra turėjo būti vykdoma. Pažymi, kad net jei ginčijamo administracinio akto priėmimo metu teisės aktai būtų numatę galimybę atkurti nuosavybės teises natūra sugrąžinant žemę turėtoje vietoje, pareiškėjai vis tiek negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo teritoriją, nes žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėja, yra užimtas statiniu – susisiekimo komunikacija – automobilių stovėjimo aikštele.

Žemesnės instancijos teismas

2. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esantį rašytinį įrodymą – 1995 m. priėmimo-perdavimo aktą-važtaraštį – ir pagrįstai konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė nuo 1995 m. kovo 14 d. įgijo teisę ne tik į Chemijos gatvę, bet ir jos statinius – susisiekimo komunikaciją – automobilių stovėjimo aikštelę.

3. Vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006, kurioje buvo sprendžiamas tapačių administracinių aktų teisėtumas, nustatytas reikšmingas aplinkybes. Minėtoje civilinėje byloje inter alia buvo keliami reikalavimai panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 dalį, kuria nuspręsta įregistruoti nekilnojamojo turto registre Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybės teises į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), ir panaikinti Tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. T-138 dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), nuomos. Kauno apygardos teismas 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį su aukščiau nurodytais reikalavimais atmetė. Teismas inter alia konstatavo, kad atsakovas, id est, Kauno miesto savivaldybė, būdamas ginčo aikštelės savininku, turėjo teisę disponuoti savo turtu. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybė nėra ginčo aikštelės savininkas, teisėjų kolegija nurodė, kad šis argumentas prieštarauja byloje esančiam įrodymui. Kauno miesto Chemijos gatvė atsakovo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduota 1995 m. priėmimo-perdavimo aktu-važtaraščiu. Pagal Valstybės turto perdavimą savivaldybių nuosavybėn įstatymą, gatvės savivaldybių nuosavybėn perduodamos su visais priklausančiais statiniais. Pažymi, kad šioje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad aukščiau nurodyti administraciniai aktai yra teisėti, teismas taip pat nagrinėjo kasacinio skundo argumentus ir aplinkybes, ar Kauno miesto savivaldybė yra teisėtas ginčo aikštelės savininkas, nustatė, kad Kauno miesto Chemijos gatvė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduota 1995 m. priėmimo-perdavimo aktu-važtaraščiu, ir tai buvo atlikta pagrįstai ir teisėtai, nes pagal Valstybės turto perdavimą savivaldybių nuosavybėn įstatymą gatvės savivaldybių nuosavybėn perduodamos su visais priklausančiais statiniais. Be to, pagal tuo metu galiojusiu Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo“ patvirtinto kodekso 153 straipsnį, priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita, todėl pagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad automobilių stovėjimo aikštelė pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, kaip valstybės turto objektas, buvo perduota Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Priėmimo akto surašymo metu 1995 m. kovo 14 d. galiojusio įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio 3 dalis. nustatė, kad į savivaldybių balansą inter alia įeina vietinės reikšmės keliai, inžinerinė įranga bei komunikacijos (kurioms priskirtina ginčo aikštelė).

4. Pažymi, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra sukurta naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme bei yra nekilnojamasis daiktas, kas atitinka tiek ginčijamo administracinio akto priėmimo metu, tiek teismo sprendimo priėmimo metu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą statinio sąvoką. Be to, iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo susisiekimo komunikacijos – automobilių stovėjimo aikštelės – fizinio nusidėvėjimo procentas yra 60 %, taigi, nėra pagrindo teigti, kad aikštelė yra pilnai susidėvėjusi ir juolab, kad „automobilių stovėjimo aikštelės nėra“. Atkreipia dėmesį, kad net panaikinus pagrindą, kuriuo atlikta ginčo aikštelės teisinė registracija, apeliantė jokių teisių į šią aikštelę neįgytų, nes esamas statinys liktų įregistruotas, būtų išregistruota tik Kauno miesto savivaldybės nuosavybė, statinio statusas, kaip stacionaraus statinio, nebūtų keičiamas, o žemės sklypas, kaip ir anksčiau, liktų užstatytas esamu statiniu (aikštele), kuris, kol nėra sunaikintas teisės aktų nustatyta tvarka, liks įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip statinys.

Šalies argumentai

5. Pareiškėja A. B. 2011 m. spalio 28 d. patikslintu skundu teismo prašė inter alia panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. A-4267 dėl detaliojo plano patvirtinimo. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. priėmė nutartį, kuria nusprendė administracinę bylą dėl skundo reikalavimo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. A-4267 dėl detaliojo plano patvirtinimo, nutraukti. Minėta nutartis dalyje dėl administracinės bylos nutraukimo per septynias dienas nuo jos paskelbimo galėjo būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėja, sutikdama su tokia teismo nutartimi, jos atskiruoju skundu neskundė, taigi, nutartis yra įsiteisėjusi, o Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl detaliojo plano patvirtinimo yra teisėtas ir galiojantis.

6. Apeliantė pati patvirtina, kad reikalavimas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. T-138 yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 127, taigi, apeliantei neįrodžius, kad ginčijamas Tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 127 yra neteisėtas, atmestinais ir nepagrįstais laikytini ir kiti reikalavimai. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama automobilių aikštelės savininku, turėjo realią teisę įstatyme nustatytais būdais įgyvendinti nuosavybės teises, t. y. išnuomoti automobilių stovėjimo aikštelę. Atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog žemės sklypas po aikštele nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nėra kliūtis naudotis ginčo automobilių stovėjimo aikštele. Ta aplinkybė, kad savivaldybė šią automobilių stovėjimo aikštelę ketino išnuomoti, ginčo esmei reikšmės neturi, nes jos paskirtis nebuvo pasikeitusi ir poreikis bendram (viešam) naudojimui nebuvo išnykęs.

7. Žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėja, yra užimtas statiniu – susisiekimo komunikacija – automobilių stovėjimo aikštele ir, kaip jau minėta, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. A-4267 buvo patvirtintas apie 4311 m² žemės sklypo prie automobilių stovėjimo aikštelės statinių (duomenys neskelbtini) detalusis planas (žemės sklypo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorija, naudojimo pobūdis - susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos). Įsakymas dėl detaliojo plano patvirtinimo yra teisėtas ir galiojantis. Ginčo teritorija yra užimta statiniais, kurių eksploatacijai detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas, todėl jos pripažinti laisva (neužstatyta) žeme nėra pagrindo ir į šį žemės sklypą nuosavybės teisės negali būti atkurtos. Pažymi, kad net ir patenkinus apeliacinį skundą, tiek statinys, tiek jo teisinė registracija liktų galioti.

8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos reikalavimus panaikinti Kauno miesto savivaldybės mero 2010 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. R15-709-(R20-545, Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos skyriaus 2011 m. vasario 15 d. raštą Nr. 40-2-247, Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 31 d. raštą Nr. ISS-97.5-739 pagrįstai konstatavo, kad šie „raštai yra informacinio pobūdžio, juose paaiškinamos tam tikros aplinkybės, tačiau nėra priimamas sprendimas iš esmės, kuriuo išplečiama ar susiaurinama pareiškėjos teisių apimtis“. Tokia praktika formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1466/2010, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1467/2010; 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/2011; 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-270/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3478/2011).

Atsiliepimas

Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respubikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-241-402/2012 nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusios Tvarkos redakcijos 106 punkte reglamentuota, kad apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus, savivaldybės administracijos direktorius nustatinėja, kuri žemė yra valstybės išperkama, o kuri laisva. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo žemėtvarkos skyriui pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorijos detaliuosius planus pateikia informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius nepateikė informacijos kartografinėje medžiagoje, Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2003 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 526-2-771 „Dėl sklypo nuosavybei atkurti buvusioje J. B. žemėje“ buvo atsisakyta atlikti veiksmus, nurodžius, kad ginčo žemė yra užimta pastatais ir prie jų naudojamais sklypais, Chemijos gatvės įrenginiais, t. y. buvo nurodyta, kad žemė yra išperkama pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Minėtas Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos ir architektūros skyriaus sprendimas nebuvo skųstas. Atsižvelgiant į tai, kad žemė yra nurodyta kaip valstybės išperkama, nuosavybės teisės natūra negali būti atkurtos, tuo būdu negali būti tenkinamas reikalavimas dėl įpareigojimo Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriui atlikti veiksmus – atkurti nuosavybės teises A. R. B. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,2656 ha žemės ir grąžinti natūra paveldėtojams žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune.

Surinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria administracinė byla nutraukta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija šiuo klausimu yra nuosekli ir išreikšta ne viename procesiniame sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1466/2010, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1467/2010; 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/2011; 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-270/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3478/2011).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad pareiškėjai A. B. nepilnai atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Kauno miesto taryba 2001 m. gegužės 24 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 127 ir minėtu adresu įregistravo statinį – automobilių stovėjimo aikštelę.

Dėl Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 dalyje panaikinimo ir automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) Kaune, teisinės registracijos Kauno miesto savivaldybės vardu panaikinimo.

Pareiškėja teigia, kad automobilių stovėjimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), Kaune nelaikytina statiniu Statybos įstatymo prasme.

Statinio apibrėžimas pateikiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatyme. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Statybos įstatymo redakcija nurodė, jog statinys – pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.), statinio sklypas ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra pastoviai tvirtai sujungta su žeme. Tai gyvenamieji namai, pramonės, transporto, žemės ūkio, komercijos, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, valstybės valdžios institucijų, visuomeninių organizacijų ir kiti pastatai, taip pat tiltai, viadukai, pėsčiųjų perėjos, tuneliai, vandentiekio bokštai, rezervuarai, hidrotechnikos įrenginiai, vandens ir nuotekų valymo įrenginiai, pylimai, atraminės sienutės, keliai, gatvės, aikštės, inžineriniai tinklai, monumentalios skulptūros ir kt. Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje iš esmės laikosi nuoseklios pozicijos – tam, kad atitinkamas objektas būtų pripažintas statiniu Statybos įstatymo prasme, jis turi atitikti visus paminėtus požymius. Iš statinio sąvokos, pateiktos Statybos įstatyme, ir nurodytos Vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog „tvirtas sujungimas su žeme“ yra vienas iš pagrindinių požymių, siekiant tam tikrą objektą pripažinti statiniu. Akcentuotina, jog įstatymo leidėjo vartojama sąvoka „tvirtai sujungta su žeme“ reiškia, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę (jūrų, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugną) ar remiasi į žemės paviršių (vandens telkinių dugną). (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas). Administracinėje byloje Nr. A10-1630/2005 Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pripažino, kad asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė yra sukurta statybos darbais, naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme, todėl ji atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą statinio sampratą ir laikytina statiniu (2005 m. lapkričio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-1630/2005; taip pat žr. 2008 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-161/2008). Aplinkybė, kad ginčo teritorijoje esanti automobilių stovėjimo aikštelė yra iš dalie susidėvėjusi nepanaikina, jos kaip statinio statuso.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaunas, laikė statiniu ir konstatavo, kad ginčo teritorija yra užstatyta.

Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su neva neteisėtu automobilių stovėjimo aikštelės perdavimu Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų nekartoja.

Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. T-138 „Dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune nuomos“

Ginčijamo 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo 1 punktu Kauno miesto savivaldybės taryba nusprendė viešo konkurso tvarka 10 metų išnuomoti 4242 kv. m. automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune, automobilių saugojimo aikštelei įrengti bei automobiliams saugoti. Kaip jau minėta, automobilių stovėjimo aikštelė 1995 m. kovo 14 d. perdavimo-priėmimo aktu – važtaraščiu buvo perduota Kauno miesto tarybos nuosavybėn. 2001 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 127 buvo įregistruotos nuosavybės teisės. Minėti aktai nėra nuginčyti, todėl abejonių dėl to, kad ginčo teritorijoje esanti automobilių stovėjimo aikštelė priklauso Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise nėra. Būdama teisėtu savininku, Kauno miesto savivaldybė, turi teisę, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, savo nuožiūra valdyti, naudoti šį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.). Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, sąvoka disponuoti, pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą, apima ir teisę išnuomoti. To paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas įgyvendina Savivaldybės taryba. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. T-138 buvo priimtas teisėtai, neviršijant teisės aktais suteiktos kompetencijos, todėl jo naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, nėra pagrindo.

Dėl reikalavimų įpareigoti pažymėti žemės sklypą Chemijos g.4C, Kaune, kaip laisvą (neužstatytą žemę) ir įpareigoti atkurti nuosavybės teises A. R. B. į tenkančią nekilnojamo turto dalį 0,2656 ha žemės ir grąžinti natūra paveldėtojams žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pažymėtina, kad šioje byloje jau yra konstatuota, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune yra užstatytas, tai patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2008 m. kovo 9 d. išrašas (adm. byla Nr. I-543-428/2009, t. I, b. l. 171), atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad jo pripažinti laisvu (neužstatytu) nėra pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų. Taigi aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o jame (12 str.) nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus. (žr. pvz. 2005 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-799-05; 2006 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-962-06; 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-401-09).

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas nurodyta, kad aiškinant šią įstatymo normą pažymėtina, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog pašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz. toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte. Tais atvejais kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje A11-263/03, 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010, 2011 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-151/2011).

Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris reiškia, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu.

Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų.

Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas“.

Atsižvelgiant į šias nuosavybės teisinių santykių konstitucinio reguliavimo nuostatas, paaiškintas Konstitucinio Teismo nagrinėjant nuosavybės teisių į žemę, esančią miestų teritorijoje, atkūrimo suvaržymų konstitucingumą, darytina išvada, jog ne tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Dar daugiau, realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą. Pažymėtina, jog detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemės grąžinimui, kurio metu atliekamos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte numatytos procedūros. Priešingai aiškinant įstatymą galimos situacijos, dėl kurių be teisėto (konstituciškai pateisinamo, kaip tai apibrėžiama Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarime) pagrindo būtų suvaržyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą.

Būtina nustatyti, ar tokiai žemei yra realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant šį nuosavybės objektą.

Ginčo teritorijos detalusis planas buvo patvirtintas 2005 m. lapkričio 16 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-4267 (adm. byla Nr. I-543-428/2009, t. I, b. l. 68), kuriuo patvirtinta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – inžinerinės struktūros teritorija, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo teritorijoje yra automobilių stovėjimo aikštelė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir įvertinusi ginčo žemės sklypo paskirtį, konstatuoja, kad egzistuoja realus ir pagrįstas visuomenės poreikis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ginčo žemės sklypas negali būti grąžintas natūra. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atkurti nuosavybės teises į A. R. B. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,2656 ha žemės, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 3 dalimi negali būti įgyvendintas, kadangi teismas turi teisę įpareigoti viešojo administravimo subjektą tinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą, tačiau neturi teisės nurodyti, kokį sprendimą viešojo administravimo subjektas privalo priimti.

Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2011 m. vasario 15 d. sprendimo (rašto) Nr. 40-2-247, Kauno miesto savivaldybės mero 2010 m. rašto (atsisakymo) Nr. R12-709-(K20-545) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vadovo 2011 m. kovo 31 d. rašto (sprendimo) Nr. ISS-(7.5)-739 panaikinimo

Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2011 m. vasario 15 d. sprendimo (rašto) Nr. 40-2-247 (t. I, b. l. 47–48), Kauno miesto savivaldybės mero 2010 m. rašto (atsisakymo) Nr. R12-709-(K20-545) (t. I, b. l. 46) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vadovo 2011 m. kovo 31 d. rašto (sprendimo) Nr. ISS-(7.5)-739 (t. I, b. l. 49–51) panaikinimo nutraukė. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas.

Bylos įrodymai patvirtina, kad ginčas byloje kilęs nuosavybės teisių atkūrimo procese iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo ir nebaigus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, todėl tokiam ginčui, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Pažymėtina, kad pareigą ja pasinaudoti konkrečioje byloje nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinėje byloje pagal iš esmės tapačius pareiškėjos reikalavimus (žr. 2010 spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1436/2010).

ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis įtvirtina taisyklę, jog išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vadovo 2011 m. kovo 31 d. rašto (sprendimo) Nr. ISS-(7.5)-739 gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Kauno miesto savivaldybės mero 2010 m. raštu (atsisakymu) Nr. R12-709-(K20-545) ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2011 m. vasario 15 d. sprendimu (raštu) Nr. 40-2-247 buvo išnagrinėti pareiškėjos skundai ir priimti sprendimai jų netenkinti, nurodant iš esmės tas pačias aplinkybes. Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino šiuos raštus, kaip informacinio pobūdžio dokumentus ir bylą šioje dalyje nutraukė.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, į tai, kad nėra būtinybės rinkti naujus įrodymus, taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kitą skundo reikalavimą, iš esmės įvertino ir ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes (ginčo valstybinės žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžintinas), vadovaudamasi proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais, teisėjų kolegija iš esmės įvertins ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šioje byloje nagrinėjant pareiškėjų skundo reikalavimą pažymėti žemės sklypą Chemijos g.4C, Kaune, kaip laisvą (neužstatytą žemę) ir įpareigoti atkurti nuosavybės teises A. R. B. į tenkančią nekilnojamo turto dalį 0,2656 ha žemės ir grąžinti natūra paveldėtojams žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune konstatuota, kad ginčo žemė priskirtina valstybės išperkamai pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Dėl tų pačių argumentų konstatuotina, kad ginčijami Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2011 m. vasario 15 d. sprendimas (raštas) Nr. 40-2-247, Kauno miesto savivaldybės mero 2010 m. raštas (atsisakymas) Nr. R12-709-(K20-545) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vadovo 2011 m. kovo 31 d. raštas (sprendimas) Nr. ISS-(7.5)-739, kuriuose būtent ir nurodyta, kad ginčo žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžintinas, pripažintini taip pat pagrįstais ir teisėtais.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5)-739 panaikinimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis šioje dalyje keistina, pareiškėjų skundas šioje dalyje atmestinas. Likusi teismo sprendimo dalis pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti, išdėstant ją taip:

Skundo dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2011 m. vasario 15 d. sprendimo (rašto) Nr. 40-2-247, Kauno miesto savivaldybės mero 2010 m. gruodžio 14 d. rašto (atsisakymo) Nr. R15-709-(K20-545) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. kovo 31 d. rašto (sprendimo) Nr. ISS-(7.5)-739 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Skundo dalį dėl Kauno miesto tarybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 127 dalyje dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, teisinę registraciją Kauno miesto savivaldybės vardu nutraukti.

Skundo dalį dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. T-138 ,,Dėl automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos“ atmesti kaip nepagrįstą.

Skundo dalį dėl įpareigojimo Kauno miesto savivaldybės administraciją pažymėti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, kaip laisvą (neužstatytą) žemę ir suformuoti bei patvirtinti O. B. ir A. B. grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundo dalį dėl įpareigojimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrių atkurti nuosavybės teises A. R. B. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,2656 ha žemės ir grąžinti natūra paveldėtojams žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasVirgilijus ValančiusVirginija Volskienė