Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-13 · Administracinė byla Nr. AS-520-789-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-07-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-11-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-13
Bylos Nr.
AS-520-789-13
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00155-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo
Kategorijos
  • 63.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS520-789/2013Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00155-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2013 m. liepos 15 d. pateikė skundą, kuriame prašė įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) Panevėžio skyrių (toliau – ir atsakovas, Panevėžio skyrius) išmokėti 19 394,68 Lt neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jam buvo mokama sumažinta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Pareiškėjas Panevėžio skyriaus Pasvalio skyriui (toliau – ir Pasvalio skyrius) pateikė 2013 m. gegužės 8 d. prašymą. Pasvalio skyrius 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (10.1) 3-21172 „Dėl informacijos apie valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją“ paaiškino, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojamos vadovaujantis Laikinuoju įstatymu ir pateikė informaciją apie nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtą perskaičiuotą pagal Laikinąjį įstatymą ir išmokėtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Pareiškėjas Pasvalio skyriui pateikė 2013 m. gegužės 16 d. prašymą „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo“, kuriame prašė apskaičiuoti ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią nepriemoką, neišmokėtos pensijos dalį. Pasvalio skyrius 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (10.1)3-24213 „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies“ nepatenkino 2013 m. gegužės 16 d. prašymo ir neišmokėjo prašomos neišmokėtos 19 394,68 Lt valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies. Pasvalio skyrius pranešė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį; kad šiuo metu dar nėra priimtas teisės aktas, nustatantis dėl Laikinojo įstatymo taikymo nuostatų 2010 ir 2011 metais mokėtų sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, todėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijų dalies; kad įsigaliojus tokiam teisės aktui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. skundu dėl Pasvalio skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. (10.1)3-24213 kreipėsi į Fondo valdybą, prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią nepriemoką, neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Fondo valdyba 2013 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4440 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą motyvuodama, kad suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl pensijos nepriemokos apgynė per 3 metus, t. y. į Fondo valdybą ir teismą kreipėsi nepraleidę Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino. Pareiškėjas teigė, kad iš esmės Fondo valdyba 2013 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4440 nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą.

Pareiškėjas teigė, jog skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui nepateikė, kadangi manė, jog šis ginčas dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies yra teismingas Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjas skunde paaiškino, jog apie pažeistas savo teises ir teisėtus interesus sužinojo, kai Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. įstatymo redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, t. y. nuo 2012 m. vasario 6 d. visuotinai tapus žinoma apie teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi ir teigė, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi skundą atsisakė priimti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Pensijų įstatymo 45 straipsniu. Teismas iš prie skundo pridėtų rašytinių įrodymų nustatė, jog pareiškėjas, nors ir kreipėsi į Fondo valdybą, tačiau pastaroji nustatė, kad skundas pateiktas praleidus jo padavimo terminą ir pareiškėjo skundą atsisakė nagrinėti. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad yra apskundęs šios institucijos sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą, taip, kaip yra nurodyta 2013 m. liepos 2 d. institucijos rašte Nr. (6.5)I-4440, bei kad Fondo valdyba išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir dėl jo priėmė sprendimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl jo skundo nepriėmė.

III.

Pareiškėjas A. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį.

Pareiškėjas atskirajame skunde be aplinkybių, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo, kad Fondo valdyba 2013 m. birželio 27 d. pažyma Nr. (5.48)IP-124 apie priimtą 2013 m. birželio 17 d. skundą jį informavo, jog 2013 m. birželio 25 d. skundas įtrauktas į apskaitos registrą ir nukreiptas nagrinėti bei parengti atsakymą Pensijų skyriaus specialistams, atsakymas parengtas tik 2013 m. liepos 2 d.

Pareiškėjas teigia, jog į Panevėžio apygardos administracinį teismą kreipėsi laikydamasis bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Pareiškėjas mano, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą privalėjo paduoti tik tuo atveju, jeigu jam teisines pasekmes būtų sukėlęs Fondo valdybos priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju jam teisines pasekmes sukelia teritorinės institucijos priimtas sprendimas, todėl skundą pagrįstai padavė Panevėžio apygardos administraciniam teismui pagal atsakovo buveinės vietą.

Pareiškėjas remiasi ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsniu, teigia, jog įstatymas nustato, kad sprendimai gali būti skundžiami Fondo valdybai Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) nustatyta tvarka, bei daro išvadą, jog tais atvejais, kai yra neprivaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, asmuo gali pasirinkti, kur kreiptis – į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją ar tiesiogiai į administracinį teismą. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju nebuvo būtina laikytis bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Atskirajame skunde remiamasi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas nurodo, jog teismas paneigė jo teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme bei dirbtinai, nepagrįstai apsunkino jo teisių įgyvendinimą.

Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 90 straipsnio nuostatos garantuoja teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas A. G. atskirajame skunde ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesilaikė bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, t. y. vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kuriame įtvirtinta nuostata, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Nagrinėjamu atveju iš esmės yra kilęs ginčas dėl įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos laikymosi kreipiantis į teismą su reikalavimu įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinį skyrių išmokėti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, kėlė tik reikalavimą įpareigoti Fondo valdybos Panevėžio skyrių išmokėti 19 394,68 Lt neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas neginčijo Fondo valdybos ar jos teritorinio skyriaus sprendimų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui nebuvo išmokėta valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis už 2010–2011 metus dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo (b. l. 6–7). Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Byloje nustatyta, jog Pasvalio skyrius 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (10.1) 3-21172 „Dėl informacijos apie valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją“, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. gegužės 8 d. prašymą, paaiškino, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojamos vadovaujantis Laikinuoju įstatymu ir pateikė informaciją apie nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtą perskaičiuotą pagal Laikinąjį įstatymą ir išmokėtą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (b. l. 6–7). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Pasvalio skyrių, prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią neišmokėtos pensijos nepriemoką (b. l. 8–9). Pasvalio skyrius 2013 m. gegužės 29 d. raštu Nr. (10.1)3-24213 „Dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies“ nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo 2013 m. gegužės 16 d. prašymą (b. l. 10). Pareiškėjas 2013 m. birželio 17 d. su skundu kreipėsi į Fondo valdybą. Fondo valdyba 2013 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4440 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 17 d. skundą, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą (b. l. 12–13).

Nagrinėjamu atveju svarbiausias bylos klausimas yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniuose teismuose, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į teismą, pagrįsta teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principais, laiduojama ir tarptautiniuose teisės aktuose: 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje bei 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio trečioje dalyje. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu kreipėsi į administracinį teismą ir kėlė administracinio, o ne civilinio teisinio pobūdžio ginčą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo.

Administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimas iš esmės yra kilęs dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo, t. y. pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Fondo valdybos Panevėžio skyrių išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, jog pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.

Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokį Fondo valdybos (jos teritorinio skyriaus) administracinį aktą (sprendimą) ar veiksmą (neveikimą) jis ginčija, t. y. nenurodė, ar skundžia teismui Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui sumažintą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, ar Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (t. y. Pasvalio skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (10.1)3-24213, kuriuo buvo nurodyta, jog Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijų dalies).

Atsižvelgus į administracinių teismų kompetenciją, Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, įvertinus pareiškėjo skundo turinį, darytina išvada, jog pareiškėjas iš esmės (pagal ginčo esmę ir turinį) ginčija atitinkamą Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą dėl valstybinio socialinio draudimo pensijos nemokėjimo.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas šį ginčą kėlė administraciniame teisme. Teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-191/2010).

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti skundą (prašymą) nagrinėti administraciniame teisme yra susijęs su tuo, jog pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Šioje įstatymo normoje nustatytu pagrindu gali būti atsisakoma priimti skundą tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-583/2012).

Pažymėtina, jog institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarka reglamentuota Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 dalis). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 dalis). Pagal naujos redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinus pirmiau įvardytas Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, konstatuotina, jog jos neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pažymėtina, jog būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013, kt.). Be to, tokį šių normų aiškinimą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo aiškinamos minėtos normos, reguliavusios ginčo teisinius santykius iki 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 (įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d.) priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-200/2006, 2007 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-518/2007, 2008 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS39-325/2008, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/2011, 2011 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-168/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-289/2011, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-806/2011).

Atsižvelgus į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus pareiškėjo skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjo keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjas turėjo laikytis. Pareiškėjui nesuteikta teisė rinktis alternatyvią instituciją (teismą), kurioje būtų nagrinėjamas jo keliamas ginčas. Darytina išvada, jog pareiškėjo atskirojo skundo argumentas, kad šiuo atveju jam nebuvo būtina laikytis bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nepagrįstas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog jis į teismą kreipėsi, laikydamasis bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Taigi spręstinas klausimas, ar pareiškėjas tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Nors pareiškėjas skunde bei atskirajame skunde nurodė, kad 2013 m. birželio 17 d. su skundu kreipėsi į Fondo valdybą dėl Pasvalio skyriaus 2013 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. (10.1)3-24213, kuriuo buvo nurodyta, jog Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijų dalies, t. y. pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijoje procedūrą, tačiau, kaip matyti iš Fondo valdybos 2013 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4440, juo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 17 d. skundą, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą (b. l. 12–13), t. y. nebuvo iš esmės išnagrinėtas klausimas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog Fondo valdybos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, kuriame nustatyta, kad, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Fondo valdybos 2013 m. liepos 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-4440 yra aiškiai įvardyta šio akto apskundimo tvarka, taip pat nurodyta, kad iki 2013 m. liepos 15 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, kad yra apskundęs Fondo valdybos sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ar kad Fondo valdyba išnagrinėjo pareiškėjo prašymą iš esmės ir dėl jo priėmė sprendimą.

Kaip jau buvo minėta, Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti Fondo valdybai, kuri pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Nagrinėjamu atveju nėra tokio Fondo valdybos sprendimo, kuriuo ginčas būtų išspręstas iš esmės, t. y. būtų patenkintas ar atmestas pareiškėjo skundas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo.

Be to, pažymėtina, jog Fondo valdybos 2013 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4440 pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes. Šiuo sprendimu buvo pareiškėjui nurodyta, kad jis praleido Fondo valdybos Panevėžio skyriaus Pasvalio skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti jam pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskundimo terminą, t. y. praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą. Jeigu pareiškėjas nesutinka su šiuo Fondo valdybos sprendimu, jame konstatuota aplinkybe, kad pareiškėjas praleido minėtą terminą, ar mano, kad Fondo valdyba priėmė sprendimą pažeisdama teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas šį sprendimą turi skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-717/2013).

Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Pažymėtina, jog analogiškas aiškinimas pateikiamas ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-2232/2013).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi nagrinėjamu atveju būtina užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą.

Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo priimtinumo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo A. G. skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Dėl nurodytų aplinkybių Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo A. G. atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasDalia VišinskienėSkirgailė Žalimienė