- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-28
- Bylos Nr.
- I-2270-422/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M. K. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 100 000 Eur (345280 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5,6) ir skundo papildyme (b.l. 11) nurodė, jog jis nuo 2013 metų atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose nežmoniškomis, antisanitarinėmis ir kankinančiomis sąlygomis, neužtikrinant teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, esant netinkamam gyvenamųjų patalpų apšvietimui, temperatūrai, ventiliacijai. Tam tikrais laikotarpiais gyveno kartu su ŽIV infekuotais asmenimis. Tvirtina, kad jo kalėjimo vietoje neįrengta drabužių džiovykla, todėl drabužius džiauna gyvenamosiose patalpose, kuriose tvyro didelė drėgmė, dėl to blogai miega, dažnai suserga. Nurodė, kad anksčiau į teismą negalėjo kreiptis dėl pareigūnų grasinimų susidoroti. Pareiškėjas tvirtina, kad pareigūnai skaito jo laiškus. Pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinės asmenybės sindromo, nors sprendžiant iš jų elgesio su pareiškėju, dauguma iš jų serga sadizmu. Nurodė, kad valstybė turi užtikrinti galimybę naudotis tinkamu, uždaru tualetu, sudaryti sąlygas į tinkamą ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą, gyvenimą be parazitų ir graužikų, žmogišką konvojavimą. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos sužalojo pareiškėjo sveikatą, sukėlė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo jo savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, nervingas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 18-22) bei Alytaus pataisos namų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog iš dalies sutinka, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui galėjo trūkti gyvenamojo ploto, tačiau paaiškino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, kuris neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose dėl nuolatinės jų rotacijos keičiasi, todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo miegamosiose patalpose (ne kameroje) ir dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme, žaisti įstaigos futbolo, krepšinio, tinklinio aikštynuose, sportuoti sporto salėje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, užsiimti kita leistina veikla. Be to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Visa tai kompensuoja santykinai mažą gyvenamųjų patalpų plotą. Paaiškino, kad nuteistieji maitinami pagal galiojančių teisės aktų nustatytus reikalavimus, tai patvirtina visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo duomenys. Nuteistiesiems gyvenamosiose bei bendro naudojimo patalpose draudžiama rūkyti, todėl minėtose patalpose nėra rūkoma. Nuteistiesiems sudaryta galimybė pagal nustatytą grafiką praustis visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, tualetai pataisos namuose yra atitverti, jų neatitiktis higienos normų reikalavimams nebuvo nustatyta. Alytaus pataisos namai sudarę sutartį su V. M. IĮ, įstaigoje pagal poreikį atliekama dezinfekcija, dezinsekcija bei deratizacija. Atvykę į pataisos namus, nuteistieji supažindinami su ŽIV plitimo būdais, užsikrėsti ŽIV gyvenant vienoje patalpoje neįmanoma, be to pareiškėjas negalėjo žinoti, kas iš nuteistųjų serga ŽIV, nes apie tai žino tik Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai ir patys sergantieji. Nurodė, kad pareigūnų psichinė būklė prieš priimant į tarnybą yra tikrinama, be to, pareiškėjas neturi reikiamo išsilavinimo, kad galėtų diagnozuoti psichinius sutrikimus. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas į Alytaus PN administraciją nesikreipė. Alytaus PN nežemino nuteistųjų, pareiškėjo orumo, nesielgė su juo nežmoniškai, t.y. jam nebuvo sudarytos išskirtinės blogesnės nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas iš dalies tenkinamas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau - ir Alytaus PN) netinkamomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus - Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Higienos normas - jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose nebuvo užtikrintos higieninės ir sanitarinės sąlygos.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas M. Š. į Alytaus PN atvyko 2013-12-10 (b.l. 23). Laikotarpiais nuo 2013-12-13 iki 2014-02-25, nuo 2014-03-04 iki 2014-04-15, nuo 2014-10-09 iki 2014-10-28 ir nuo 2014-11-04 iki 2015-02-10 pareiškėjas kalėjo 21 būrio 3 miegamajame, laikotarpiu nuo 2014-04-15 iki 2014-10-09 – gyveno 13 būrio 4 miegamajame (b.l. 18, 24).
Kadangi objektyvių duomenų apie Alytaus pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad 21 būrio 3 miegamojo gyvenamasis plotas yra 43,77 kv.m., jame įrengta 19 miegamųjų vietų (b.l.18,19,27,78), todėl vienam asmeniui tenka 2,3 kv.m. gyvenamojo ploto; 13 būrio 4 miegamojo gyvenamasis plotas yra 37,13 kv.m., jame įrengta 16 miegamųjų vietų (b.l.18,19,26), todėl vienam nuteistajam tenka 2,32 kv.m.
Akivaizdu, kad per visą pareiškėjo kalėjimo Alytaus PN laikotarpį jam teko 0,8 kv.m. mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pareiškėjas tvirtina, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas, ventiliacija, temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, dėl neįrengtos drabužių džiovyklos, drabužius turėjo džiovinti gyvenamosiose patalpose, jose tvyrojo didelė drėgmė, dėl to jis blogai miegojo, dažnai sirgo. Pareiškėjas jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas).
LVAT formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Atsakovo atstovas į bylą nepateikė teismui jokių įrodymų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas (21 būrio 3 miegamojo ir 13 būrio 4 miegamojo), natūralų ir dirbtinį apšvietimą, ventiliaciją, temperatūrą, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl 21 būrio 3 miegamojo ir 13 būrio 4 miegamojo natūralios ir dirbtinės apšvietos, temperatūros, ventiliacijos neatitikimo Higienos normos HN 76:2010) 22, 23, 24, 26 punktuose nurodytiems reikalavimams lieka nepaneigtos. Į bylą pateiktame Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-12 patikrinimo akte Nr. PA-369 (b.l.81-82) nurodyta, kad kiekvienam būriui yra skirti gyvenamieji kambariai, virtuvėlės, asmeninių daiktų sandėlis, rūbų džiovyklos, tualetai, prausyklos, tai paneigia pareiškėjo teiginius dėl rūbų džiovyklos nebuvimo.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, kildina ir dėl to, kad gyvenamosiose patalpose buvo laikomas kartu su asmenimis sergančiais ŽIV. M. Š. nenurodė kilusių pasekmių dėl laikymo vienose gyvenamose patalpose su ŽIV užsikrėtusiais asmenimis.
Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Priešingai, Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos.
LVAT teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, t.y. iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjas, be aukščiau aptartų aplinkybių skunde deklaratyviai nurodė, kad valstybė turi užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, kaloringą maistą, gyvenimą be parazitų ir graužikų, žmogišką konvojavimą taip pat kitas sąlygas aprašytas dalyje aplinkybės, taip pat skunde prašo teismą išreikalauti duomenis apie tai, kiek nuteistųjų naudojosi būrio, kuriame kalėjo pareiškėjas, tualetu, ar yra sudarytos sąlygos rūkymui, kur yra dušo patalpa, ar į ją reikia eiti per lauką, tačiau skunde šių aplinkybių neginčijo, nedetalizavo, neindividualizavo, t.y. nenurodė, ar Alytaus PN jo gyvenamajai vietai priskirti tualetai buvo netinkamai įrengti, ar jam buvo neužtikrintas tinkamas maitinimas, ar gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų, pareiškėjas neišdėstė jokių aplinkybių dėl jo konvojavimo bei konvojavimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, dėl dušo patalpos, rūkymo pataisos namuose ir pan. (b.l. 5), todėl nurodytos aplinkybės nelaikytinos skundo pagrindu ir teismo nevertintinos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad į teismą anksčiau negalėjo kreiptis dėl Alytaus PN pareigūnų grasinimų susidoroti, taip pat tvirtina, kad Alytaus PN pareigūnai atplėšia ir skaito jam adresuotus laiškus, tačiau nenurodė konkrečių šias veikas atlikusių pareigūnų, jų pavardžių, nepateikė jokių šias aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. liudytojų parodymų ir pan.), todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti. Pažymėtina, jog teisės aktai (BVK 99, 112) tam tikrais atvejais pataisos įstaigų pareigūnams suteikia teisę nuteistųjų gaunamus ir siunčiamus laiškus cenzūruoti, tačiau pareiškėjui tik abstrakčiai nurodžius aplinkybes, jo argumentų pagrįstumas konkrečiu atveju negali patikrinamas.
M. Š. nurodė, kad Alytaus PN pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinės asmenybės sindromo, nors sprendžiant iš jų elgesio su pareiškėju, dauguma pareigūnų serga sadizmu. Pareiškėjas nenurodė, kokias individualias pasekmes jam sukėlė reguliarus pareigūnų jo nurodyto pobūdžio netikrinimas, neįvardijo konkrečių pareigūnų, jų pavardžių, konkrečių pareigūnų veiksmų, kurie jam sukėlė įtarimus dėl pareigūnų sveikatos būklės, todėl nurodytos aplinkybės taip pat laikytinos neįrodytomis.
Įvertinus byloje esančius išrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b.l. 28-37), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose nenustatyti, pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Pareiškėjas nurodė, jog bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Nors pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno pakankamai ilgą laiko tarpą (apie 400 dienų), tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos. Pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, koplytėlę, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Alytaus PN vykdomos keturios užimtumo programos, kuriose dalyvauja gana žymus skaičius nuteistųjų, taip pat Alytaus pataisos namuose veikia Alytaus jaunimo ir suaugusių mokykla, Alytaus profesinio rengimo centras, vykdantys nuteistųjų bendrąjį lavinimą bei profesinį mokymą (b.l. 66,74). 2014 m. liepos 1 d. Alytaus PN direktorius įsakymu Nr. 1-181 patvirtino pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato laisvalaikio leidimo organizavimo formas: fizinę kultūrą, sportą; dvasinių, religinių poreikių tenkinimą; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbą; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veiklą (b.l. 63-65). Taigi, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.
Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Alytaus PN būtų ženkliai pablogėjusi ir kad būtų taikytas stacionarinis gydymas.
Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo apšvietimo, ventiliacijos, temperatūros), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. M. Š. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Atsakovo atstovas prašė teismą priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas (b.l. 22,87-90).
ABTĮ 44 str. 1 d. numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Prašymai dėl proceso šalies išlaidų atlyginimo, vadovaujantis ABTĮ 45 str. 1 d., teismui pateikiami raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsakovo atstovas turėtas teismo išlaidas pagrindžiančius dokumentus pateikė teismui išėjus priimti sprendimą (b.l. 87-90), todėl šioje stadijoje teismo išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (ABTĮ 45 str.). Atsakovo prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo bus išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka įsiteisėjus teismo sprendimui byloje (ABTĮ 45 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo M. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjo M. Š. reikalavimą dėl 100 000 Eur (345280 Lt) neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.