Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. (toliau – A. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 MGL (2000 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2) punkto a) papunkčiu, į bausmę įskaitytas A. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. gruodžio 18 d., 20.15 val. iki 2020 m. gruodžio 19 d., 13.57 val. (viena para), skiriant A. G. galutinę bausmę – 38 MGL (1900 eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 5 punktu, A. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. gruodžio 19 d. (kardomosios priemonės specialios teisės vairuoti transporto priemones sustabdymo, paskyrimo dienos).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsnio 2, 3, 6 dalimis, buvo nuspręsta konfiskuoti transporto priemonę – automobilį VW Caddy, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), saugomą UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių saugojimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialios teisės sustabdymą, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. G. Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. gruodžio 18 d., apie 20.15 val., (duomenys neskelbtini), ties sankirta su (duomenys neskelbtini) gatve, vairavo automobilį VW Caddy, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) o policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis neblaivumą

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

6. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai nuteistojo A. G. veiksmus kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. G. vairavo motorinę transporto priemonę ir policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis neblaivumą. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Iš šio straipsnio lingvistinio aiškinimo seka, kad, sprendžiant, ar asmens veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, pakanka nustatyti, jog asmuo atliko bent vieną iš komentuojamame straipsnyje numatytų alternatyvių veiksmų, t. y. vairavo neblaivus arba mokė praktinio vairavimo, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Esant šiems duomenims, nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog atsisakymas pasitikrinti neblaivumą baudžiamosios atsakomybės neužtraukia, yra nepagrįstas.

9. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ginčo dėl to, jog nuteistasis vengė neblaivumo patikrinimo, nėra. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtina byloje esantys vaizdo įrašai, kurių duomenimis nuteistasis į policijos pareigūnų jam kelis kartus užduotą klausimą, ar šis sutinka pasitikrinti savo neblaivumą, atsako, jog to daryti neketina. Net ir po ilgų policijos pareigūnės įkalbinėjimų, A. G. pozicija nepakito, neblaivumo patikrinimo alkotesteriu jis kategoriškai atsisakė. Šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pats nuteistasis, ją patvirtina ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų R. K. ir K. J. parodymai. Jų teigimu, A. G. kalbėjo nerišliai, jo bendravimas su policijos pareigūnais buvo neadekvačiai agresyvus, judesiai nekoordinuoti. Būtent toks A. G. elgesys matomas ir peržiūrėjus byloje esančius vaizdo įrašus. Iš jų matyti, kad nuteistasis elgiasi agresyviai, atsisako vykdyti bet kokius policijos pareigūnų reikalavimus, sunkiai rezga žodžius, jo kalba neaiški, emocijos neadekvačios, kas visumoje neabejotinai atitinka neblaivaus asmens elgesį. Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, A. G. neneigiant atsisakymo tikrintis savo neblaivumą fakto, šią aplinkybę betarpiškai patvirtinant tiek byloje esančiais vaizdo įrašais, tiek ir liudytojų policijos pareigūnų parodymais, pagrindo abejoti A. G. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, nėra. Vien tik faktas, jog jis atsisakė tikrintis savo neblaivumą, kai to jis buvo paprašytas policijos pareigūnų, leidžia pagrįstai spręsti, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą komentuojamame straipsnyje.

10. Klausimas dėl A. G. atsisakymo tikrintis neblaivumą apeliaciniame skunde nekeliamas. Nesutinkama tik su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta aplinkybe, kad A. G. vairavo automobilį, teigiant, jog šį faktą patvirtinančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, o automobilyje jis tiesiog miegojo, kai jį toje vietoje paliko automobilį vairavęs D. Ž.. Ir vis tik, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, su tokiais apeliacinio skundo motyvais nesutiktina.

11. Kaip nustatyta A. G. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, komentuojamo įvykio dieną automobilį VW Caddy vairavo jo pažįstamas D. Ž., kurio nuteistasis dažnai paprašydavo parvežti jį iki namų, kai šis būdavo neblaivus. Kelionės namo metu A. G. susiginčijo su D. Ž., dėl ko, D. Ž. išlipo iš automobilio ir jį paliko vieną. Po kurio laiko automobilyje jį rado policijos pareigūnas (bylos duomenimis, E. R.). Po to, kai D. Ž. išlipo iš automobilio, nuteistasis su juo niekur nevažiavo. Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Tačiau, vertinant šiuos nuteistojo parodymus visų pirma pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

12. Atsižvelgiant į išdėstytą būtina pažymėti, jog A. G. versija apie tai, kad automobilį komentuojamo įvykio dieną vairavo ne jis, bet kitas asmuo – D. Ž., atsirado tik teisiamojo posėdžio metu. Kaip matyti iš byloje esančių vaizdo įrašų, kuriose užfiksuotas A. G., sėdintis automobilio vairuotojo vietoje ir teigiantis pareigūnei, kad alkoholį jis vartojo, tačiau atsisako tikrintis savo neblaivumą, apie tai, kad automobilį vairavo kitas asmuo, A. G. neužsiminė. Tuo tarpu duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu A. G. atsisakė, pageidaudamas, kad jo apklausoje dalyvautų gynėjas, tačiau viso ikiteisminio tyrimo metu gynėjo nuteistasis savo pastangomis taip ir nepasisamdė, dėl ko, ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas surašant kaltinamąjį aktą, A. G. pakartotinai neapklausiant. Sutikti su apelianto teiginiais, jog tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į gynybą ar jo apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta pažeidžiant BPK reikalavimus, nėra pagrindo. Apklausos metu A. G. išreiškus pageidavimą, kad jo apklausoje dalyvautų gynėjas, tolesnė jo apklausa nebuvo vykdoma, kas visiškai atitinka BPK reikalavimus, taikytinus atliekant įtariamojo apklausą ikiteisminio tyrimo metu, todėl šie nuteistojo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

13. Aptartų duomenų visumoje įvertintina ir tai, kad, pasak liudytojo E. R., jam patikrinus VW Caddy automobilį, jame buvo tik vienas asmuo, t. y. miegantis A. G.. E. R. teigimu, apie jokį kitą asmenį, galimai vairavusį VW Caddy automobilį, A. G. nekalbėjo. Nors, sprendžiant iš E. R. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, jis nesustabdė A. G. vairuojančio automobilį VW Caddy, prie jo priėjo šiam stovint netoli degalinės, tačiau, tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog komentuojamo įvykio metu automobilį vairavo būtent A. G.. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad E. R. priėjus prie automobilio, A. G. miegojo vairuotojo vietoje, automobilio užvedimo raktai buvo spynelėje, automobilyje matėsi alkoholio buteliai, kurie buvo rasti ir automobilio apžiūros metu, apie jokį kitą asmenį, galimai vairavusį automobilį, A. G. E. R. neužsiminė.

14. Be to, būtina pažymėti ir tai, kad, pasak E. R., VW Caddy automobilį vertinamo įvykio dieną jis matė net kelis kartus. Apie 16.00 val. šis automobilis dideliu greičiu nuvažiavo link UAB „(duomenys neskelbtini)“. Praėjus daugiau nei valandai, tas pats automobilis vėl dideliu greičiu pravažiavo pro vietą, kurioje automobilius tikrino E. R.. Tuo metu matėsi, kad automobilio padangos buvo nuleistos, automobilis važiavo tik ant diskų, iš kurių sklido žiežirbos. Apie 20.30 val. tą patį automobilį E. R. pastebėjo dar kartą prie išvažiavimo iš degalinės. Automobilis stovėjo, pusiau užtverdamas kelią į degalinę, be įjungtų šviesų. Priėjęs prie automobilio E. R. pamatė jame miegantį žmogų. Šiam atidarius langą, E. R. iš automobilio užvedimo spynelės ištraukė automobilio raktus. Iš aptarto seka, kad tas pats automobilis pro E. R. įvykio dieną pravažiavo net kelis kartus. Automobilis pro komentuojamą vietą pravažiuodavo dideliu greičiu, antrą kartą jau ir su nuleistomis padangomis. Toks automobilio vairavimo būdas neabejotinai neatitinka atidaus ir rūpestingo vairuotojo elgesio, todėl pagrindo manyti, jog tuo metu automobilis buvo vairuojamas blaivaus asmens, nėra. Nors A. G. tvirtino, jog automobilį vairavo D. Ž., tačiau niekaip nesugebėjo paaiškinti, kodėl toje pačioje vietoje automobilis buvo pastebėtas važiuojantis dideliu greičiu net kelis kartus, vieną iš kurių, su nuleistomis automobilio padangomis. Esant šiems duomenims, nesant pagrindo netikėti E. R. teiginiais, jog jam priėjus prie stovinčio automobilio, jame buvo rastas miegantis A. G., sėdintis vairuotojo vietoje, o automobilio užvedimo raktai buvo spynelėje, pagrįstai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog automobilis analizuojamu atveju buvo vairuojamas būtent A. G..

15. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, netikėti liudytojo E. R. parodymais, nėra pagrindo. Teisiamojo posėdžio metu liudytojo E. R. pateikta komentuojamo įvykio versija buvo nuosekli, atitiko ir kitus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus. Be to, E. R. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, iki įvykio A. G. nepažinojo, todėl neturėjo pagrindo jį melagingai apkalbėti. Esant šių duomenų visumai, E. R. parodymai laikytini patikimais ir jais teisėjų kolegija remiasi, spręsdama A. G. kaltės klausimą. Pagrindo nesiremti liudytojo E. R. parodymais nesudaro ir apeliacinio skundo motyvai, kad pareigūnės R. K. tarnybiniame pranešime užfiksuotos kitokios E. R. jai neva išdėstytos komentuojamo įvykio faktinės aplinkybės. Šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad pats E. R. jokio tarnybinio pranešimo pateikęs nebuvo, jis buvo apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, todėl teisėjų kolegija remiasi būtent jo teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, bet ne E. K. tarnybiniame pranešime užfiksuota jai pateikta E. R. versija.

16. Abejonių A. G. kalte teisėjų kolegijai nekelia ir liudytojo D. Ž. parodymai, kuriais jis iš esmės patvirtino A. G. pirmosios instancijos teisme pateiktą įvykio versiją, paaiškindamas, kad automobilį vairavo jis, bet ne A. G.. Įvertinus šio liudytojo parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, atsižvelgiant į juose esančius neaiškumus, tikėti jais, nėra pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamame nuosprendyje sprendė ir pirmosios instancijos teismas. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, jog nors D. Ž. parodė, kad įvykio dieną vežė A. G. namo, tačiau jiems susiginčijus paliko jį Ateities plente, tačiau jis nesugebėjo paaiškinti, kodėl automobilio padangos buvo nuleistos, taip pat nesugebėjo nurodyti, kokiu būdu nuo Ateities plento jis grįžo į savo namus, neįvardino, kokios markės buvo jo neva vairuotas automobilis, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti D. Ž. parodymų patikimumu ir objektyvumu. Šioje vietoje būtina įvertinti ir tai, kad, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, D. Ž. ir A. G. yra artimi pažįstami, todėl neatmestinas ir galimas D. Ž. suinteresuotumas bylos baigtimi, siekiant padėti A. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu D. Ž. patvirtino, jog jam vairuojant automobilį VW Caddy, jo padangos buvo tinkamos važiavimui, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog net ir tikint A. G. ir D. Ž. teiginiais, jog komentuojamo įvykio dieną automobilį vairavo D. Ž., po D. Ž. pasišalinimo iš įvykio vietos automobilį galėjo vairuoti A. G., kuris prakirto automobilio padangas ir nebegalėdamas važiuoti toliau sustojo prie degalinės, kur užmigo. Juo labiau, jog miegojo jis būtent vairuotojo vietoje, o automobilio užvedimo rakteliai buvo spynelėje.

17. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl A. G. veiksmų kvalifikavimo ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Priimdamas skundžiamą nuosprendį A. G. atžvilgiu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, pagrįstai spręsdamas, kad A. G. veiksmai atitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tokiu būdu, nuteistojo teiginiai, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

18. 2022 m. sausio 8 d. Kauno apygardos teisme gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 133,40 (vieną šimtą trisdešimt tris eurus, 40 ct), ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam A. G. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

19. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

20. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra būtinas. Svarbu ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, todėl nagrinėti jo apeliacinį skundą Kauno apygardos teisme rašytinio proceso tvarka nebuvo galimybės. Be to, jokių duomenų apie nuteistojo A. G. finansinę padėtį byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantas, todėl konstatuoti jo prastą finansinę padėtį, dėl kurios asmuo nesugebėtų sumokėti iš jo priteistinų išlaidų dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, pagrindo nėra.

21. Dėl išdėstyto, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 133,40 (vieną šimtą trisdešimt tris eurus, 40 ct), ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam A. G. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinamas, iš nuteistojo A. G. valstybės naudai priteisiant 133,40 (vieną šimtą trisdešimt tris eurus, 40 ct) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo A. G. valstybės naudai priteisti 133,40 (vieną šimtą trisdešimt tris eurus, 40 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.