Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. (R. K. priklausančių daiktų vagystė įsibrovus į gyvenamąjį namą) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

pagal BK 159 str. (vaikų V. G. ir E. I. įtraukimas į vagystę įsibrovus į R. K. gyvenamąjį namą) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal BK 187 str. 3 d. areštu 20 parų.

Taikant BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas 8 mėnesiams.

pagal BK 178 str. 2 d. (A. D. priklausančių daiktų vagystė įsibrovus į dirbtuvių patalpas) laisvės atėmimu 9 mėnesiams;

pagal BK 159 str. (vaiko V. G. įtraukimas į A. D. priklausančių daiktų vagystę) laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Taikant BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Taikant BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.

Taikant BK 64 str. 1 d., 3 d., prie Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtos 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta paskirtos bausmės dalis ir R. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. Š. ir V. G. solidariai priteisti 624 Lt nukentėjusiojo A. D. naudai, o nepilnamečiui V. G. neišgalint, iš civilinės atsakovės D. G. subsidiariai – 312 Lt.

Iš R. Š. priteista 350 Lt nukentėjusiosios R. K. naudai.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti V. G. ir E. I., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su nepilnamečiu V. G., R. Š. pasiūlius nepilnamečiui V. G., gim. (duomenys neskelbtini), įvykdyti vagystę ir taip įtraukus nepilnametį į nusikalstamą veiką, 2009 m. lapkričio 3 d. apie 18 val., rastu vamzdžiu nulaužę durų spyną, įsibrovė į V. D. priklausantį dirbtuvių pastatą, esantį Joniškio r., (duomenys neskelbtini) k., iš kur pagrobė A. D. priklausantį akumuliatorinį suktuvą „Macita" su plastikine dėže ir pakrovėju, kurių bendra vertė 500 Lt, akumuliatorių, kurio vertė 50 Lt, akumuliatorių pakrovėją „MACH 116", kurio vertė 120 Lt, 5 litrų talpos plastikinę bevertę talpą su jame buvusiais 2 litrais benzino, kurio vertė 7 Lt, išardę vandens siurblį, iš jo pagrobė ne mažiau kaip 2 litrus benzino, kurio vertė 7 Lt, tuo nukentėjusiajam A. D. padarė bendrą 684 Lt turtinę žalą.

Be to, R. Š. nuteistas už tai, kad su E. I., veikdamas bendrininkų grupėje su nepilnamečiu V. G., gim. (duomenys neskelbtini), kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar neturėjo amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, R. Š. iš anksto pažadėjus E. I., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. G., gim. (duomenys neskelbtini), už dalyvavimą vagystėje pinigų ir taip įtraukus nepilnamečius į nusikalstamą veiką, apie 2009 m. rugsėjo 23 d., tiksli data ir laikas bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, R. Š. akmeniu išdaužus lango stiklą, kurio vertė 150 Lt, įsibrovė į R. K. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį Joniškio r., (duomenys neskelbtini) k., ir iš ten pagrobė R. K. priklausančius daiktus: dujų balioną su reduktoriumi, kurių bendra vertė 125 Lt, muzikinį grotuvą, kurio vertė 150 Lt, stiklinių komplektą, kurio vertė 19 Lt, du komplektus ledainių, kurių bendra vertė 60 Lt, stiklinį kibirėlį, kurio vertė 30 Lt, pakuotę stiklinių lėkščių, kurių vertė 40 Lt, arbatos komplekto indus, kurių vertė 86 Lt, ne mažiau kaip 15 vnt. patalynės, 3 staltieses, 4 užuolaidas, 5 pagalvių užvalkalus, kurių bendra vertė 60 Lt, vyrišką striukę, kurios vertė 30 Lt, tuo nukentėjusiajai R. K. pagrobdami daiktus padarė 600 Lt, o sugadindami lango stiklą – 150 Lt turtinę žalą.

Apelianto nuomone, nukentėjusiojo A. D. parodymai apie tai, kad jis prieš vagystę domėjosi vėliau iš dirbtuvių pagrobtais daiktais, negali būti laikomi jo kaltės įrodymu, nes tai tik nukentėjusiojo spėjimai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad dėl vagystės iš R. K. gyvenamojo namo jis buvo prisipažinęs, nes jo atžvilgiu policijos pareigūnai naudojo psichologinį spaudimą – praėjus keliems mėnesiams po nusikaltimo nepagrįstai sulaikius ir žadant ,,...uždaryti ilgam...“, todėl jokio savanoriško jo prisipažinimo nebuvo, tariami jo parodymai buvo užrašyti areštinėje, nedalyvaujant advokatui, apie nusikaltimą, kurio nepadarė, todėl teismas neturėjo jais remtis.

Nuteistasis R. Š. skundu atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos policijos tyrėjos S. K. parodymais, kuri teigė turėjusi duomenų apie jo daromą poveikį nepilnamečiui liudytojui V. G., siunčiant SMS žinutes, nors nebuvo paimti nei telefonai su SMS žinutėmis, nei telefonų išklotinės.

Skunde akcentuojama, kad nukentėjusioji R. K. apie vagystę pranešė seseriai Z. Ž., kuri paskambino policijai ir kuriai dalyvaujant buvo apžiūrėti nukentėjusiosios namai, tačiau byloje nėra duomenų nei apie Z. Ž. pranešimą, nei apie įvykio vietos apžiūrą.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad nebuvo rastas nei vienas iš R. K. namo pagrobtas daiktas, neapžiūrėta jo keturračio priekaba, kad įsitikinti, ar ten galėjo tilpti visi pagrobti daiktai bei V. G. ir E. I., kas aiškiai neįmanoma.

Nuteistasis teigia, kad teismo šališkumą rodo jam paskirtos bausmės griežtumas, neatsižvelgiant į jo asmenybę, į tai, kad ankstesnes nusikalstamas veikas jis padarė būdamas nepilnametis, buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nors baudžiamojo įstatymo nuostatos nedraudžia taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Nukentėjusioji R. K. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad R. Š. jai talkino 2008 metais balandžio pradžioje ir matė, kaip viskas yra sudėta name. Be to, teigia, kad grįžusi į namus trumpam iš Vilniaus, ji pastebėjo vagystę, per 30 min. apžiūrėjo, kas dingo, uždarė langą ir grįždama atgal paskambinusi seseriai paprašė, kad ši apie įvykį praneštų policijai. Kadangi raktus ji buvo pasiėmusi su savimi, tai į namą negalėjo patekti nei sesuo, nei policija, todėl mano, kad dėl to ir nebuvo apžiūrėta įvykio vieta.

Nukentėjusysis A. D. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad teisme ištirti įrodymai patvirtina R. Š. dalyvavimą vagystėje iš dirbtuvių, kad teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo teisingai ir paskyrė motyvuotas bei pagrįstas bausmes nuteistiesiems R. Š. ir V. G..

Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad R. Š. iš kaimo į mokyklos bendrabutį atvykdavo autobusu, važiuojančiu pro (duomenys neskelbtini) kaimą maršrutu Joniškis-Žeimelis-Pakruojis-Šiauliai-Pakruojis-Žeimelis-Joniškis, kuris į Joniškio autobusų stotį atvyksta 20.45 val., todėl R. Š. turėjo pakankamai laiko, įvykdęs vagystę iš dirbtuvių, nuvykti į mokyklos bendrabutį iki 22 val.

Be to, A. D. atsikirtime akcentuoja, kad vagystę iš dirbtuvių galėjo įvykdyti tik asmuo, gerai žinojęs tų daiktų lokalizaciją, nes būtų sunku susiorientuoti, o be to buvo pasinaudota peiliu, kuris buvo laikomas tik tam tikroje vietoje, kurią galėjo žinoti tik asmuo, dirbęs dirbtuvėse – R. Š., kuris 2009 m. vasarą pas jį dirbo padienius darbus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. Š. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl R. Š. kaltės padarius visas jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kaip teisiamajame posėdyje, taip ir apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. neigia dalyvavęs vykdant nusikalstamas veikas, todėl prašo jį išteisinti.

Nuteistasis, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teigia, kad apylinkės teismas neįvertino jo teisingų parodymų, kuriuos, pasak apelianto, patvirtina liudytojų A. B. ir E. G. parodymai, ir nepagrįstai rėmėsi kitų nuteistųjų V. G. ir E. I. parodymais, kuriuos pats teismas įvardijo nenuosekliais. Dėl tokių apelianto argumentų kolegija pažymi, kad BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų apelianto, liudytojų ir kitų nuteistųjų parodymus, kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs visete padarė atitinkamas išvadas tiek dėl apelianto ir kitų nuteistųjų parodymų, tiek dėl liudytojų A. B. ir E. G. parodymų, motyvuotai nurodė, kuriais parodymais remiasi ir kuriuos atmeta. Dalį įrodymų, kurių nebuvo ištyręs pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje, atlikęs įrodymų tyrimą, ištyrė apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantas savo skundu kritikuoja ne tik jam nepalankų pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau ir ikiteisminio tyrimo procesą. Nuteistojo manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko kai kurių veiksmų – neišėmė mobiliųjų telefonų ir išklotinių apie telekomunikacinius ryšius, neapžiūrėjo jo keturračio priekabos, netyrė versijos, kad A. D. priklausančių daiktų vagystę V. G. galėjo įvykdyti su A. T.. Dėl tokių skundo argumentų kolegija pažymi, kad Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu tiriamu atveju atlikti visus minėtame įstatyme numatytus procesinius veiksmus. Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi ekonomiškumo, proporcingumo, greitumo principai, įpareigojantys už ikiteisminį tyrimą atsakingus pareigūnus per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 2 str.). Taigi, kokius procesinius veiksmus, tyrimus ir pan. reikalinga atlikti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir už ikiteisminį tyrimą atsakingas prokuroras, ir vien tai, kad kažkurie, pareigūnų manymu, nebūtini tyrimai nebuvo atlikti, nesurinkti tam tikri ikiteisminiam tyrimui nereikšmingi duomenys, nėra pagrindas išvadai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Byloje esantis tarnybinis pranešimas (1 t. 77 b. l.) paneigia apelianto teiginius, kad nebuvo kreipiamas dėmesys į vienos apklausos metu nuteistojo V. G. įvardytą A. T., kaip vagystės iš A. D. dirbtuvių bendrininką.

Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad R. Š. teiginiai dėl, jo nuomone, neišsamaus, kryptingo bylos tyrimo ir įrodymų vertinimo yra visiškai nepagrįsti. Tai, kad byloje surinkti įrodymai yra nepalankūs nuteistajam, neigiančiam savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, negali būti pagrindas išvadai, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, įrodymus įvertino neišsamiai, nevisapusiškai – pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Dėl A. D. turto vagystės (BK 178 str. 2 d.) ir V. G. įtraukimo į nusikalstamą veiką (BK 159 str.)

Apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo išvados dėl A. D. turto vagystės, iš esmės yra tokie, kokius nuteistasis deklaravo teisiamajame posėdyje teigdamas, kad įvykio dieną (2009-11-03) jis išvis (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo ir A. D. turto nepagrobė (3 t., 12-13 b. l), ką, apelianto teigimu, patvirtina liudytojai A. B. ir E. G., nurodydami, kad įvykio dieną jis buvo mokymo įstaigos bendrabutyje, Joniškyje.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl minėtų liudytojų parodymų ir kolegija sutinka su teismo padarytomis išvadomis. Liudytoja E. G. patvirtino tik tai, kad R. Š. 2009-11-03 apie 22 val. buvo (duomenys neskelbtini) mokyklos bendrabutyje (3 t., 18-19 b. l.), tačiau ji negalėjo nurodyti, ką pastarasis veikė prieš tai, vadinasi, ir tada, kai buvo įvykdyta A. D. turto vagystė – 2009-11-03 apie 18 val. Pats apeliantas teisiamajame posėdyje nurodė, kad iš namų (duomenys neskelbtini) kaime į Joniškį, į mokyklos bendrabutį, vyksta autobusu ir į Joniškį atvažiuoja 20.30 val. (3 t. 12-13 b. l.). Vadinasi, R. Š. turėjo realią galimybę patekti į mokyklos bendrabutį iki 22 val., nes, kaip galima suprasti, tai yra įprastas apelianto vykimas į mokyklos bendrabutį. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo A. B. parodymai (3 t. 29 b. l.) prieštarauja apelianto parodymams, nes A. B. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jam į bendrabutį atvykus 2009-11-02 apie 19 val., R. Š. jau buvo bendrabutyje nors, kaip minėta, būti negalėjo. Iš liudytojo A. B. parodymų aišku, kad jis su R. Š. gyveno viename bendrabučio kambaryje, buvo bendramoksliai, todėl šio liudytojo parodymais, kad 2009-11-03 apeliantas visą dieną buvo su juo Joniškyje, apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė, nes jie ne tik prieštarauja nuteistojo parodymams, bet gali būti įtakoti objektyvių ar subjektyvių faktorių – supainiojus dienas ar noro padėti buvusiam kambario draugui. Taigi liudytojų E. G. ir A. B. parodymai nepatvirtina R. Š. keliamos versijos, kad jis A. D. turto vagystėje nedalyvavo ir objektyviai dalyvauti negalėjo.

Apeliantas savo skunde kreipia ypatingą dėmesį į nuteistojo V. G. parodymus viso baudžiamojo proceso metu ir siūlo jais nesiremti, nes pastarieji, apelianto nuomone, yra nenuoseklūs. Nuteistasis V. G. teisiamajame posėdyje savo kaltę dėl dalyvavimo pagrobiant A. D. turtą pripažino ir kategoriškai tvirtino, kad įvykdyti vagystę jam pasiūlė R. Š., jis sutiko, kartu su R. Š. įsibrovė į A. D. dirbtuves, iš kur pagrobė kaltinime nurodytus daiktus, kuriuos parsinešę padėjo garaže pas apeliantą (3 t. 10-11 b. l.). Kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo V. G. parodymai nebuvo vienodi viso baudžiamojo proceso metu. Akistatos su apeliantu metu V. G. teigė vogęs vienas (1 t. 170-171 b. l.), tačiau apklausiamas tą pačią dieną dalyvaujant gynėjui jis paneigė akistatos metu duotus parodymus ir pripažino, kad vagystę įvykdė kartu su R. Š.. Tokius pat parodymus jis davė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2 t. 9-10 b. l.) ir teisiamajame posėdyje (1 t. 172-173 b. l.). Todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi, tuo labiau, kad ir dalis pagrobtų daiktų (akumuliatorių pakrovėjai ,,Macita“ ir ,,Mach 116“) buvo paimti iš paties apelianto (1 t. 63 b. l.). Kolegija atkreipia dėmesį, kad R. Š., apklausiamas liudytoju dėl pas jį rastų ir išimtų A. D. daiktų 2010-01-19, minėjo, jog V. G. 2009 metų lapkričio mėnesį buvo atnešęs jam ne tik tuos daiktus, kurie buvo rasti jo naudojamame garaže, bet aiškiai įvardijo ir kitus daiktus, kurie buvo pagrobti 2009-11-03 iš A. D. naudojamų dirbtuvių – akumuliatorinį suktuvą su dėže, 5 l talpos benzino bakelį (1 t. 70-71 b. l.). Taigi paties apelianto parodymai buvo prieštaringi – teisiamajame posėdyje jis tvirtino, kad vagystės metu buvo mokyklos bendrabutyje, Joniškyje, o apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė buvęs namuose ((duomenys neskelbtini) kaime), kai V. G. jam į namus atnešė jau minėtus daiktus, kurių R. Š. nebūtų galėjęs nurodyti, jei pats nebūtų dalyvavęs vagystėje. V. G. pripažino ikiteisminio tyrimo metu melavęs, kad A. D. turto vagystę įvykdė su A. T. ir kategoriškai tvirtino, jog teisiamajame posėdyje sako tiesą (3 t. 11 b. l.).

Teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėjai S. K. ir T. K. (3 t. 17, 28-29 b. l.) patvirtino, kad joks poveikis apklausiamiesiems (R. Š., V. G.) nebuvo daromas, pasak liudytojų, parodymus jie davė savo noru. Nėra pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais, nes pagrįstų argumentų, dėl ko V. G. turėtų priežastį apkalbėti R. Š., nenurodė nei apeliantas.

Apylinkės teismui nebuvo pagrindo nesiremti nukentėjusiojo A. D. parodymais (3 t. 13-14 b. l.), kaip skunde siūlo apeliantas. Be abejonės, nukentėjusiojo parodymai savaime nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltės, tačiau neprieštarauja kitiems surinktiems įrodymams, su kuriais sudaro vieningą R. Š. kaltę pagrindžiančią medžiagą. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo spėjimai apie tai, kad vagystė iš dirbtuvių galėjo įvykdyti tik asmuo, gerai pažįstantis dirbtuvių aplinką, pasitvirtino, nes nuteistasis R. Š. iš tikrųjų ankščiau padėdavo A. D. dirbtuvėse dirbti, ko neneigia ir pats apeliantas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad po įvykio praėjus 2-3 savaitėms, A. D. kalbėjosi su R. Š. apie pagrobtus daiktus, vadinasi, ir apie akumuliatorių pakrovėjus, kuriuos dirbdamas dirbtuvėse apeliantas naudojo, tačiau, nukentėjusiojo teigimu, R. Š. neigė, ką nors žinantis apie juos, nors pagal paties nuteistojo parodymus, akumuliatorių pakrovėjus jis jau turėjo savo garaže ir laikė iki tol, kol juos rado ir paėmė policija (3 t. 12-13 b. l.).

Kolegija, dar kartą išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Dėl visų aptartų aplinkybių nėra pagrindo abejoti apelianto bendrininko nuteistojo V. G., nukentėjusiojo A. D., liudytojų S. K. ir T. K. parodymais, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl R. Š. kaltės, idealioje sutaptyje padarius dvi atskiras nusikalstamas veikas – pirmiausia įtraukus vaiką (nepilnametį V. G.) į nusikalstamą veiką ir bendrininkų grupėje su V. G. įvykdžius kvalifikuotą vagystę.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad R. Š. bendravo su nuteistuoju V. G. nuo mažens, vadinasi, aiškiai žinojo, koks pastarojo amžius (14 m), tikslingai rinkosi elgesio variantą – pasiūlė įvykdyti nusikaltimą – vagystę, įsibraunant į patalpą, kurią bendrininkaudami ir įgyvendino. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog R. Š., grobdamas nukentėjusiojo A. D. turtą, suvokė, kad į dirbtuves pateko neteisėtai, numatė nusikalstamos veikos padarinius ir jų norėjo. Apelianto veikoje yra nustatyti visi būtini BK 159 str. ir 178 str. 2 d. numatytų nusikaltimų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl naikinti nuosprendį šioje dalyje, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

Dėl R. K. turto vagystės (BK 178 str. 2 d.), V. G. ir E. I. įtraukimo į nusikalstamą veiką (BK 159 str.), ir svetimo turto sugadinimo (BK 187 str. 3 d.)

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad apylinkės teismas jo kaltę dėl vagystės iš R. K. namo iš esmės grindė tik nepilnamečio nuteistojo E. I. parodymais ir, tuo labiau, neteisus R. Š. teigdamas, kad pastarojo parodymai skyrėsi dėl esminių įvykio aplinkybių.

Nuteistasis E. I. viso baudžiamojo proceso metu (akistata su V. G.; parodymų patikrinimas vietoje; apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją; teisiamajame posėdyje) esmines įvykio aplinkybes dėl vagystės iš R. K. namo nurodė vienodai (1 t. 157-159 b. l.; 2 t. 24-32; 46-48 b. l.; 3 t. 11-12 b. l.). E. I. parodė, kad įvykio dieną apeliantas paprašė padėti, pasiūlė pinigų, ir jis kartu su V. G. nuėjo pas R. Š. į namus, visi su R. Š. keturračiu nuvyko į R. K. namus, R. Š. išdaužė namo langą ir įlipęs į vidų atkabino namo duris – taip visi įsibrovė į namą. Nuteistasis E. I. pripažino, kad iš namo pagrobė įvairius daiktus (dujų balioną su reduktoriumi, muzikinį centrą, indus, patalynę ir kt.), sudėjo į keturračio priekabą ir grįžo į kaimą.

Apeliantas, įvardydamas E. I. parodymus nenuosekliais, kreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu 2010-01-11 apklausiamas E. I. buvo minėjęs, kad braunantis į namą jie nudaužė durų spyną, o bylos duomenimis nustatyta, kad į namą buvo įsibrauta išdaužiant langą. Konkrečiu atveju nėra pagrindo šio netikslumo laikyti esminiu, nes, paprasčiausia, nepilnamečiui E. I. dėl objektyvių aplinkybių galėjo susidaryti dviprasmiškas įspūdis. Bylos duomenimis ir nukentėjusiosios R. K. parodymais nustatyta, kad į pastarosios namą buvo įsibrauta ir išdaužiant langą ir iš vidaus atkabinant duris. Pasak E. I., jis ir R. Š. į namą pateko įlipdami pro langą, o V. G. įėjo pro duris, kurias atrakino apeliantas. Nuteistasis E. I. parodymų patikrinimo vietoje aiškiai nurodė, kurį langą R. Š. išdaužė ir kurias duris vėliau atidarė. Nukentėjusioji R. K. teisiamajame posėdyje išreiškė spėjimą, kad jos namą galėjo apvogti tik žmogus, lankęsis pas ją namuose, nes žinojo, kuris langas neužkrautas rėmeliais, kurios iš durų yra užkabinamos iš vidaus ir kurios užrakinamos (3 t. 14-15 b. l.). Kaip tokį asmenį nukentėjusioji, vėlgi, įvardijo R. Š., kuris, kaip ir A. D. turto vagystės atveju, buvo dirbęs R. K. namuose. Neneigia ir apeliantas, kad yra dirbęs pas nukentėjusiąją. Taigi dėl apeliaciniame skunde įvardyto netikslumo E. I. parodymuose apylinkės teismui nebuvo pagrindo abejoti pastarojo parodymais ir jais nesiremti priimant skundžiamą nuosprendį.

Kaip buvo minėta, ne tik nuteistojo E. I. parodymai įrodo R. Š. dalyvavimą pagrobiant R. K. turtą. Kolegija atkreipia dėmesį, kad dar prieš tai, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas E. I., 2010-01-08 apklausiamas įtariamuoju R. Š. buvo prisipažinęs kartu su E. I. ir V. G. įvykdęs vagystę iš R. K. namo (2 t. 76-77 b. l.). Tą sykį apeliantas nurodė tapačias vagystės įvykdymo aplinkybes (nuvyko keturračiu; įsibrovė į namą išdaužiant langą; pagrobė dujų balioną su reduktoriumi, muzikinį centrą, patalynę, indus ir kt.), kurias tik vėliau (2010-01-11) atpasakojo nuteistasis E. I.. Dėl išdėstytų aplinkybių apelianto skunde minimas policijos pareigūnų, neva, naudotas psichologinis spaudimas jam prisipažįstant dėl vagystės, kurios tariamai nepadarė, yra niekuo nepagrįstas pareiškimas. Liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėjai T. K. ir S. K. teisiamajame posėdyje patvirtino (3 t. 17; 28-29 b. l.), kad jokia prievarta, spaudimas ar kiti neteisėti veiksmai R. Š. atžvilgiu nebuvo naudojami, o tai, kad jis 2010-01-08 buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui, kolegija laiko pastarojo valios išraiška, nes R. Š. gynėjo atsisakymas buvo priimtas pagal BPK nuostatas (2 t. 73-74; 76-77 b. l.).

Be to, kas paminėta, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir nepilnamečio V. G. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais (2 t. 9-10 b. l.), kai jis patvirtino nuteistojo E. I. parodymus dėl vagystės iš R. K. namo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad teisiamajame posėdyje V. G. ėmė neigti kartu su R. Š. ir E. I. dalyvavęs vagystėje iš R. K. namo, tačiau jokių vienareikšmiškų paaiškinimų, iš kur jis sužinojo faktines įvykdytos vagystės aplinkybes, nurodyti negalėjo (3 t. 11 b. l.). V. G. neneigė ikiteisminio tyrimo metu nurodęs aptariamo nusikaltimo aplinkybes ir tuo pačiu tvirtino melavęs, nors jokių logiškų tokio savo elgesio paaiškinimų nepateikė – ,,Kodėl melavau – nežinau.“ (3 t. 11 b. l.). Be abejonės, tokie nenuoseklūs V. G. parodymai skirtingose baudžiamojo proceso stadijose savaime negalėtų būti laikomi įrodymu, patvirtinančių apelianto kaltę dėl nukentėjusiosios R. K. turto vagystės ir turto sugadinimo, vaiko įtraukimo į nusikaltimą veiką, tačiau parodymai, kuriais jis patvirtino kartu su R. Š. ir E. I. dalyvavęs vagystėje iš nukentėjusiosios namo, neprieštarauja kitais byloje surinktais įrodymais nustatytoms įvykio aplinkybėms ir nepaneigia R. Š. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Kolegijai, įvertinusiai visumą aptartų, ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų, nekyla abejonių, kad apeliantas, už dalyvavimą vagystėje pažadėdamas pinigų nepilnamečiams E. I. ir V. G., pastaruosius įtraukė į nusikalstamą veiką (BK 159 str.), ir bendrininkų grupėje su nuteistuoju E. I. realizavo sumanymą – pagrobė nukentėjusiosios R. K. turtą (BK 178 str. 2 d.). Be to, R. Š., braudamasis į namą, dar ir sugadino svetimą, R. K. priklausantį, turtą (BK 187 str. 3 d.).

Tai, kad nukentėjusioji R. K., pastebėjusi vagystę, apie ją pranešė pirmiausia seseriai Z. Ž., o ne policijai, nėra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymais. Teisiamajame posėdyje R. K. paaiškino, dėl kokių priežasčių pirmiausia pranešė seseriai, o liudytoja apklausta Z. Ž. patvirtino nukentėjusiosios parodymus (3 t. 16 b. l.), kad 2009 m. rugsėjo mėn. pabaigoje į ją kreipėsi sesuo su prašymu pranešti policijai apie įvykdytą vagystę iš jos namo, nes pati skubiai turėjo išvykti į Vilnių. Byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad 2009-09-27 Z. Ž. pranešė Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono policijos komisariatui apie pastebėtą išdaužtą R. K. namo lango stiklą (t. 1 22 b. l.). Pranešusi policijai, Z. Ž. negalėjo nurodyti galimai įvykdyto nusikaltimo aplinkybių (kas iš kur pagrobta, ar pagrobta, ar įsibrauta ir pan.), todėl logiška, kad ikiteisminis tyrimas dėl R. K. turto vagystės buvo pradėtas ir procesiniai veiksmai atliekami vėliau, kai pati nukentėjusioji R. K. 2009-10-13 kreipėsi į policiją (1 t. 3 b. l.).

Byloje nėra duomenų, kad kažkurie daiktai, pagrobti iš nukentėjusiosios R. K. namo, būtų atrasti, tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusiosios turtas nebuvo pagrobtas ir savaime nepaneigia apelianto dalyvavimo aptariamoje vagystėje. R. Š. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo yra pagrįsta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetu, todėl ir šioje dalyje nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašo apeliantas.

Dėl R. Š. paskirtų bausmių

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. Š. bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką, atsižvelgė į padarytos atitinkamos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, apelianto asmenį apibūdinančius duomenis (nusikaltimas veikas padarė būdamas teistas, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, neišnykus teistumui) į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad R. Š. yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.) – asmuo, keliantis didesnį pavojų visuomenei, kuriam, paprastai, už tyčinio nusikaltimo padarymą skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Taigi teismas, įvertinęs visumą bausmių skyrimui reikšmingų aplinkybių, R. Š. paskyrė atitinkamai laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžius nustatė žymiai mažesnius už BK 159 str. ir 178 str. 2 d. sankcijose numatytus tokių bausmių vidurkius (atitinkamai – 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų ir 3 metai 1 mėnuo 15 dienų) ir 20 parų areštą pagal BK 187 str. 3 d., kurio vidurkis apie 27 paras (BK 49 str. 3 d.). Kolegijos nuomone, R. Š. paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, todėl švelninti jų nėra pagrindo.

Iš tikrųjų, nusikalstamų veikų, už kurias apeliantas buvo nuteistas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžiu ir skundžiamu nuosprendžiu, recidyvas nedraudžia teismui dar sykį taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą, jei padaroma išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Minėto instituto, numatyto BK 75 str., taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Š. atžvilgiu jau dviem skirtingais teismų nuosprendžiais buvo atidedamas laisvės atėmimo bausmės vykdymas (2 t. 91-101 b. l.), tačiau akivaizdu, kad apeliantas pozityvių išvadų dėl savo elgesio nepadarė – per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, nepraėjus nei pusei metų po Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžio priėmimo, kuriuo jis taip pat buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dvi kvalifikuotas vagystes (BK 178 str. 2 d.), R. Š. padarė du apysunkius, du nesunkius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

Pažymėtina, kad bausmės esmę sudaro nubaudimas, kuris negali būti suvokiamas atskirai nuo kitų bausmės tikslų ir turi būti traktuojamas kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti. Nuteistojo kartotinis visuomenėje nepriimtinas elgesys byloja apie jo susiformavusį aiškiai klaidingą įspūdį dėl nebaudžiamumo už daromas nusikalstamas veikas. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pakartotinis atidėjimas R. Š. toliau formuotų neadekvatų savo elgesiui atsakomybės suvokimą, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti apeliantui realią bausmę, nes kitaip bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d, pasiekti nepavyktų.

R. Š. savo skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę pirmosios instancijos teisme, o vien dėl to, kad apylinkės teismas priėmė nuteistajam nepalankų apkaltinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo pripažinti teismą šališku.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.