Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 129 str.1 d., ir BK 138 str. 1 d. bei nuteistas:

pagal BK 129 str. 1 d. - laisvės atėmimu dešimčiai metų;pagal BK 138 str. 1 d. - laisvės atėmimu dvejiems metams.

LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p. pagrindu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu R. I. išteisintas pagal LR BK 135 str. 1 d., nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Iš R. I. priteista 3000 litų turtinės žalos, 200 litų už advokato paslaugas ir 50 000 litų neturtinės žalos nukentėjusiajam V. K. . . bei 6384 litai Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. I. nuteistas už tai, kad 2003 m. liepos 31 d., apie 20 val. L. J. bute, (duomenys neskelbtini), Jonavoje, apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su L. J. metu, tyčia, kumščiais sudavė ne mažiau, kaip vienuolika smūgių L. J. į kaktą, veidą, krūtinę, kairį petį, kairį žastą, pilvą, šlaunis bei ranka paėmęs ją už sprando, jėga trenkė į žemę, kuo padarė nukentėjusiai L. J. kūno sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdijimu kaktoje, poodinėmis kraujosruvomis dešinės ir kairės akies apatiniuose vokuose, krūtinės srityje, kairio peties, kairio žasto, pilvo, dešinės ir kairės šlaunų srityse, kairės krūtinės ląstos pusės IV, V, VII šonkaulių lūžimus, ir tuo padarė L. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d.

Taip pat R. I. nuteistas už tai, kad 2003 m. gruodžio 27 - 28 dienomis, apie 17 valandą, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, L. J. bute, Chemikų g. 8-101, Jonavoje, apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su L. J. metu, tyčia L. J. ranka sudavė ne mažiau, kaip vieną smūgį į kairį skruostą, tuo jai padarė kraujosruvą kairiame skruoste, bei, tęsdamas savo neteisėtus smurto veiksmus, 2003 m. gruodžio 31 d., apie 22 val., tyčia ranka paėmęs L.Jokubauskienę už sprando, jėga trenkė ją kakta į spintos kampą, kuo padarė nukentėjusiajai L. J. kaktos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva kaktoje, pereinančia į dešinės akies vokus, lydimą kraujo išsiliejimo iš susiformavusios ankstesnių, 2003 metų lapkričio – gruodžio mėnesių laikotarpiu suduotų smūgių pasėkoje, kapsulės po kietuoju smegenų dangalu dešinio smegenų pusrutulio paviršiuje, kas sukėlė galvos smegenų suspaudimą, pabrinkimą, strigimą bei abipusį plaučių uždegimą, dėl ko L. J. 2004 m. sausio mėn. 25 d. mirė ir taip ją nužudė, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 1 d.

Dėl kaltinimo tuo, jog 2003 metų lapkričio – gruodžio mėnesį, tikslesnis laikas ikiteisminiu tyrimu nenustatytas, L.Jokubauskienės bute, Chemikų g. 8 – 101, Jonavoje, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su L.Jokubauskiene metu, tyčia sudavė nukentėjusiajai daugybinius smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, kuo jai padarė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, susiformavusį į kapsulę ir tuo ją sunkiai suluošino – padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 str. 1 d., R. I. išteisintas.

Skunde nurodoma, kad nei vienas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų nenurodė, kad būtų matęs, kaip apeliantas muša L. J. , apie tai jie buvo girdėję vien tik iš jos pačios pasakojimų ir matę mėlynes ant kūno ir veido. Apeliantas teigia, jog, L. J. dažnai būdavo neblaivi, išgėrusi blogai orientuodavosi aplinkoje, dažnai atsitrenkdavo į kokius nors jos kelyje pasitaikančius daiktus, taip jai ir atsirasdavo mėlynės. Norėdama tai nuslėpti nuo savo pažįstamų ir kaimynų, kaltę ji suversdavo R. I. . Nei viena iš kaimynių (liudytojos S. T. , I. S. ), nėra girdėjusios bute, kur gyveno nuteistasis ir nukentėjusioji, triukšmo, ar muštynių garsų. Tai liudytojos patvirtino tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaip nužudymas gali būti kvalifikuojamas tik tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 2 p.) Apeliantas teigia, jog niekada savo veiksmais neketino nužudyti L. J. , nenumatė ir nesuprato, kad tokiais veiksmais, kaip burnos užčiaupimas ranka ar stumtelėjimas, gali sukelti tokias pasėkmes, t.y. nesitikėjo, kad nukentėjusioji parkris, atsitrenks į spintos kampą ir susižalos, o juo labiau taip sunkiai, kad šios traumos sukels jos mirtį. Apeliantas teigia nenumatęs, kad tokiais savo veiksmais prieš L. J. gali ją sunkiai sužaloti ir net atimti jai gyvybę. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 26 p. yra išaiškinta, kad esant gyvybės atėmimui dėl neatsargumo (esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui) baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 132 str. Tame pačiame Senato nutarimo punkte yra nurodyta, kad neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Kadangi, apelianto teigimu, jis šį nusikaltimą padarė neturėdamas tikslo nužudyti L. J. , tokių savo veiksmų pasekmių nesitikėjo, nenumatė ir net negalėjo numatyti, jo veika turėtų būtų kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 132 str., kaip neatsargus gyvybės atėmimas, esant nusikalstamam nerūpestingumui ir, atitinkamai, turi būti sumažinta jam paskirta bausmė.

Be to, apeliaciniame skunde R. I. teigia, jog yra teisiamas pirmą kartą, administracinių nuobaudų neturėjęs, L. J. pasijutus blogai ėmėsi priemonių, kad ji būtų nuvežta į ligoninę, vienas išlaiko savo antros grupės invalidę motiną, ankstesnėje darbovietėje buvo charakterizuojamas teigiamai, iki šio nuosprendžio priėmimo dirbo, dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi, todėl net ir kvalifikavus jo veiksmus, kaip nužudymą, pirmosios instancijos teismas paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 str. yra pateiktas neturtinės žalos sąvokos išaiškinimas. Jame nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nei vieno iš šių kriterijų, apelianto teigimu, V.Kim prašydamas priteisti iš nuteistojo R. I. 50 000 Lt dydžio neturtinę žalą, nenurodė. Todėl R. I. teigia, kad iš jo V.Kim naudai priteista 50 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįsta ir aiškiai per didelė.

Byloje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas, priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Šis nuosprendis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame padarytos išvados, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu skunde esantys nuteistojo R. I. argumentai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad R. I. savo kaltės dėl nesunkaus L. J. sveikatos sutrikdymo 2003 m. liepos 31 d., kuomet jis apie 20 val. L. J. bute, Chemikų g. 8-101, Jonavoje, apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su L. J. metu, tyčia kumščiais sudavė ne mažiau, kaip vienuolika smūgių L. J. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d., neginčyja, apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies neskundžia, todėl šio epizodo apeliacinio teismo teisėjų kolegija plačiau nenagrinėja.

Apeliaciniame skunde R. I. skundžia 2003 m. gruodžio 27 – 28 d. ir gruodžio 31 d. epizodą ir teigia, jog tarpusavio konflikto su L. J. metu nukentėjusiosios nemušęs, tik kaire ranka jai suspaudęs veidą, norėdamas užčiaupti burną, kad ji liautųsi jam priekaištavusi, o mėlynės jos veide likusios nuo minėto suspaudimo, taip pat teigia, kad 2003 m. gruodžio 31 d. apie 22 val., jis L. J. pastūmė, o kadangi pastaroji buvo girta, ji pargriuvo, griūdama trenkėsi galvą į spintos kampą ir taip susižalojo. Nurodydamas šiuos apeliacinio skundo argumentus apeliantas iš esmės laikosi tos pačios gynybinės pozicijos, kuria, iš dalies neigdamas savo kaltę, jis rėmėsi ir pirmosios instancijos teisme. Kauno apygardos teismas pagrįstai šiuos R. I. parodymus vertino, kaip jo pasirinktą gynybos versiją, siekiant palengvinti baudžiamąją atsakomybę, bei juos atmetė, kaip nepagrįstus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir be nuosprendyje nurodytų šią išvadą pagrindžiančių įrodymų, atsižvelgia ir į šiuos argumentus: kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, t.y. paties nuteistojo R. I. parodymų, jis pripažįsta, jog aukščiau nurodytu laiku tarp jo ir sugyventinės konfliktai buvo kilę, be to, nuteistasis pripažįsta ir tai, kad šių konfliktų metu naudojo prieš nukentėjusiąją smurtą, t.y., vienu atveju, stipriai suspaudė jai burną, kitu atveju – pastūmė ją taip, kad ši trenkėsi kakta į spintą. Tokiu būdu, darant prielaidą, jog minėti apelianto teiginiai yra teisingi, sektų išvada, jog dėl R. I. pavartoto smurto, nukentėjusiajai turėjo būti padaryti sužalojimai tik galvos srityje, tiksliau - jos veide, ir tik 2 trauminių poveikių pasėkoje.

Tačiau teismo medicinos ekspertizės aktu Nr EKM 47/05 (02) neginčyjamai nustatyta, jog L. J. , be galvos smegenų sužalojimų, konstatuotos poodinės kraujosruvos abiejuose žastuose, krūtinės abiejose pusėse, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, kairėje šlaunyje ir kairiame kelyje. Šie sužalojimai L. J. padaryti ne mažiau, kaip 12 trauminių poveikių į nurodytas sužalotas kūno vietas pasėkoje. Nors teismo medicinos ekspertizės akte teigiama, jog nesant detalaus kraujosruvų pobūdžio aprašymo, jų tikslaus padarymo laiko nustatyti negalima, tačiau čia pat nurodoma, jog jos padarytos seniau nei prieš 7-9 dienas nuo L. J. apžiūrėjimo KMUK 2004-01-13, kas neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams, jog L. J. sužalojimai padaryti būtent 2003 m. gruodžio 27 – 28 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.

Be to, pats nuteistasis R. I. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuo 2003-12-26 iki 2004-01-02 jis visą laiką buvo pas nukentėjusiąją L. J. bute, Chemikų g. 8-101, Jonavoje, per šias dienas jie abu niekur nėjo, į svečius taip pat niekas nebuvo atėjęs (t.3, b.l. 63). Šie nuteistojo parodymai duoda pagrindo teigti, jog tuo laikotarpiu, kuomet nukentėjusiajai L. J. ir buvo padaryti sužalojimai (2003-12-27 – 2003-12-31), tarp jų ir sužalojimai, sukėlę jos mirtį, kitų asmenų, išskyrus nuteistąjį R. I. , su nukentėjusiaja bute nebuvo. Nors apeliantas nuosekliai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, jog nukentėjusioji kitus sužalojimus galėjo pasidaryti pati, kadangi dažnai būdavo girta ir griūdavo, tačiau nei jis pats, nei byloje apklausti liudytojai nenurodė, kad būtų matę L. J. griūnant, išskyrus atvejus, kuomet pats nuteistasis pripažino ją pastūmęs. Be to, minėtame teismo medicinos ekspertizės akte nurodyta, kad mirtį sąlygojusio galvos sužalojimo atsiradimo griuvimu paaiškinti negalima, nes nėra griuvimui būdingos galvos sužalojimų visumos.

Apeliantas, neigdamas savo kaltę, skunde taip pat nurodo, jog nei vienas iš apklaustų liudytojų nėra betarpiškai matęs, kad jis muštų nukentėjusiąją. Iš tiesų, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, dauguma apklaustų liudytojų nurodė matydavę nukentėjusios veide ir kitose kūno vietose mėlynes ir kitas sumušimo žymes, tačiau nei vienas nebuvo betarpiškai matęs, kad jas, mušdamas L. J. , padarytų nuteistasis R. I. . Visi liudytojai parodė, jog pati nukentėjusioji jiems pasakodavo, kad ją muša R. I. . Tačiau apeliantas nepagrįstai skunde teigia, kad nukentėjusioji L. J. apkalbėdavo jį prieš minėtus liudytojus, kadangi jai būdavo gėda prisipažinti, kad ji būdama girta susižalojo pati. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad po gautų mirtį sukėlusių sužalojimų, nukentėjusioji L. J. tam tikrą laiko tarpą buvo gyva bei sąmoninga. Nukentėjusysis V.Kim bei liudytoja J. S. savo parodymuose patvirtino, jog būdama sužalota L. J. tiesiogiai nurodė R. I. , kaip ją sužalojusį asmenį.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama tiek į pirmosios instancijos teismo įvertintus bei nuosprendyje nurodytus įrodymus, tiek ir į aukščiau išdėstytus apeliacinės instancijos teismo argumentus, daro išvadą, jog byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad R. I. , 2003 m. gruodžio 27 – 28 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d., be jo paties pripažįstamo nukentėjusiosios veido suspaudimo ranka ir jos pastūmimo, dėl ko pastaroji griuvo ir susitrenkė galvą į spintą, L. J. sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą. Dėl nuteistojo smūgių į galvą nukentėjusiajai padaryto galvos sumušimo įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kuris sukėlė galvos smegenų suspaudimą, pabrinkimą, strigimą, susikomplikavusį abipusiu plaučių uždegimu, dėl ko nukentėjusioji ir mirė. R. I. visus L. J. sužalojimus padarė atlikdamas ne mažiau, kaip 12 trauminių poveikių į aukščiau nurodytas sužalotas jos kūno vietas.

Apeliacinio skundo teiginys, kad R. I. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal LR BK 132 str., kaip neatsargus gyvybės atėmimas, esant nusikalstamam nerūpestingumui, ir, atitinkamai, turi būti sumažinta jam paskirta bausmė, nepagrįstas.

Apeliantas skunde akcentuoja tai, kad jis nukentėjusiosios nužudyti nesiekė ir neketino, nenumatė, kad jo veiksmai sukels tokias pasėkmes. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog L. R. I. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, t.y. darydamas šį nusikaltimą jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad taip veikdamas gali nužudyti nukentėjusiąją, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Taigi, šiuo atveju R. I. kaltė nėra siejama su jo noru nužudyti nukentėjusiąją ir tokio jo siekio įrodyti nebūtina. Pagrindiniai požymiai, lemiantys R. I. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodytumą, šiuo atveju yra jo subjektyvus suvokimas, kad savo nusikalstamais veiksmais jis gali nužudyti nukentėjusiąją ir sąmoningas leidimas tokiems padariniams atsirasti.

Nors apeliantas skunde teigia nenumatęs, kad savo veiksmais gali sukelti tokias pasėkmes, t.y. L. J. mirtį, tačiau byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais nustatyta priešingai. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, nuteistasis nukentėjusiajai padarė ne mažiau, kaip 12 trauminių poveikių, tarp kurių buvo ir stiprūs smūgiai į labiausiai pažeidžiamą žmogaus kūno dalį – galvą. Pastarieji smūgiai sukėlė L. J. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto žmogus, koks yra R. I. , neabejotinai suvokia, kad suduodamas stiprius tiesioginius smūgius kitam žmogui į tokią vietą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe ir pavojingi gyvybei, dėl kurių jis gali mirti. Taigi kaltininkui darančiam tokią veiką yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato kaip vystysis priežastinis ryšys ir, kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Taigi, nuteistasis R. I. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veika jis gali nužudyti L. J. , ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Są­mo­nin­gas lei­di­mas pa­da­ri­niams at­si­ras­ti, ne­tie­sio­gi­nės ty­čios at­ve­ju, kaip nurodyta Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 2004 m. bir­že­lio 18 d. nu­ta­ri­mo Nr. 46 „Dėl teis­mų prak­ti­kos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 p., reiš­kia kaltininko abe­jin­gu­mą ga­li­mam ki­to žmogaus gy­vy­bės at­ėmi­mui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokį abejingumą ne būtinai parodo kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos (pvz., nesiėmimas priemonių suteikti medicininę pagalbą), tačiau ir tai, jog kaltininkas, suvokdamas pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, bei numatydamas, kad savo veika jis gali nužudyti kitą žmogų, vis tiek atlieka tokius nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis med. pagalbą iškvietė tik 2004-01-02, t.y. tik praėjus dviems dienoms po nukentėjusiosios sumušimo, tačiau jo abejingumą nukentėjusiosios L. J. gyvybės atėmimui parodo tai, kad jis, nors ir suvokdamas pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, bei numatydamas, kad savo veika jis gali nužudyti L. J. , vis tiek atliko tokius nusikalstamus veiksmus. Nuteistojo abejingumą parodo ir tai, kad jis ir anksčiau, kaip tai pats pripažino, naudodavo smurtą prieš nukentėjusiąją L. J. , buvo sulaužęs jai šonkaulius.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. I. veikė netiesiogine tyčia ir pagrįstai veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Taigi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo mažinti R. I. paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, kad R. I. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pripažinta pagrįstai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 138 str. 1 d. ir BK 129 str. 1 d. padarymą, taigi, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad jis šias nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pripažinta abiem atvejais. Pirmuoju atveju nuteistojo apsvaigimo nuo alkoholio faktas nustatytas objektyviais duomenimis, t.y. alkotesterio parodymais. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, R. I. 2003-08-01 nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 2,10 promilių (t.3, b.l. 30). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog 2003-07-31 R. I. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Antruoju atveju, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nuteistojo R. I. girtumas nustatinėjamas nebuvo. Teismas, pripažindamas, jog ir antruoju atveju, darydamas nusikalstamą veiką R. I. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, iš tiesų, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, rėmėsi paties nuteistojo parodymais apie tai, kad jis buvo išgėręs degtinės (t. 3, b.l. 51, 62). Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto skundo teiginį, jog į R. I. apklausos protokolus tokius teiginius savo iniciatyva įrašė pati tyrėja, jog jis to nesakė, o būdamas šoko būsenoje dėl sugynetinės mirties, pasirašė protokolus neskaitęs. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, minėtose R. I. apklausose dalyvavo jo gynėjas advokatas Vidmantas Pauris, kuris, kaip ir R. I. , susipažino ir pasirašė minėtus įtariamojo apklausos protokolus. Nei pats R. I. , nei jo gynėjas, jokių pastabų ar papildymų nenurodė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. I. apklausos, kuriose jis nurodė išgėręs degtinės, darytos 2004-01-07 ir 2004-01-14, o nukentėjusioji L. J. mirė tik 2004-01-25. Taigi, apklausiant įtariamuoju R. I. nukentėjusioji dar nebuvo mirusi, todėl apeliantas visiškai nepagrįstai skunde teigia buvęs šoko būsenoje dėl nukentėjusiosios mirties ir neskaitydamas pasirašęs minėtus jo apklausos protokolus.

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija spręsdama minėtos sunkinančios aplinkybės pripažinimo pagrįstumo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kad R. I. apsvaigimas nuo alkoholio neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Tokią išvadą leidžia daryti nustatyti faktiniai bylos duomenys, apie neadekvatų nuteistojo elgesį nukentėjusiosios atžvilgiu susiklosčiusiomis konfliktinėmis aplinkybėmis.

Pirmuoju atveju, kalbant apie 2003-07-31 padarytą nesunkų L. J. sveikatos sutrikdymą, nustatyta, kad R. I. ir L. J. susipykus, R. I. , jokių neteisėtų ar smurto veiksmų prieš jį nenaudojančiai bei norinčiai išeiti iš buto ir taip išvengti konflikto tęsinio L. J. tyčia, kumščiais sudavė ne mažiau, kaip vienuolika smūgių į kaktą, veidą, krūtinę, kairį petį, kairį žastą, pilvą, šlaunis bei ranka paėmęs ją už sprando, jėga trenkė į žemę. Antruoju atveju taip pat, 2003 m. gruodžio 27-28 d. ir 31 d., tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios kilus žodiniams konfliktams, R. I. vėlgi panaudoja prieš nukentėjusiąją smurtą, suduoda jai smūgius į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą, pastumia ją taip, kad ši trenkiasi kakta į spintą, taip L. J. padarydamas daugybinius sužalojimus įvairiose kūno vietose.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės duoda pagrindo daryti išvadą, kad tokiai neišprovokuotai, neadekvačiai agresijai bei smurto panaudojimui nukentėjusiosios atžvilgiu neabejotinai turėjo įtakos nuteistojo R. I. apsvaigimas nuo alkoholio. Todėl, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apygardos teismas, pripažindamas šią aplinkybę nuteistojo atsakomybę sunkinančia, klaidos nepadarė.

Nepagrįstas apelianto prašymas nukentėjusiajam Valerijui Kim pripažinti teisę į civilino ieškinio dėl neturtinės žalos patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. LR BPK 115 str. 2 d. nurodoma, jog tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taigi, kaip matyti iš minėtos įstatymo normos, pagrindinė sąlyga, leidžianti teismui civilinio ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, yra galimybės tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio nebuvimas dėl to, kad byloje nėra surinkti tam tikri objektyvūs duomenys, pagrindžiantys žalos dydį. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, turtinės žalos dydis pilnai įrodytas byloje surinktais dokumentais apie patirtas išlaidas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

R. I. apeliaciniame skunde ginčyja tik neturtinės žalos dydį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad neturtinė žala, skirtingai nuo turtinės žalos, nėra apskaičiuojama objektyviais duomenimis ar skaičiavimais. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo asmuo, kuriam padaryta žala, o teismas, įvertina jį priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taigi, tikslus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimas, BPK 115 str. 2 d. prasme, apskritai neįmanomas, kadangi, kaip minėta, ji nėra apskaičiuojama objektyviais duomenimis ar dokumentais. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus kriterijus gali tik įvertinti ar ieškovo nurodytas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas, ar jis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visus aukščiau išvardytus kriterijus, civilinio ieškinio klausimą pagrįstai išsprendė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o ne perduodamas jį nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai nurodo, jog V.Kim naudai priteista 50 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįsta ir aiškiai per didelė. Pagrindiniai argumentai, kuriais apeliantas grindžia šį savo teiginį yra tai, kad V.Kim apklaustas teisme nurodė, kad tokio dydžio civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos pareiškė tik todėl, kad taip jam nurodė advokatė, kad su motina L. J. jis bendraudavo retai, jam nepatiko jos gyvenimo būdas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad V.Kim, kaip nukentėjusysis ir civilinis ieškovas turi teisę naudotis asmens, teikiančio jam teisinę pagalbą, ginančio jo teises ir teisėtus interesus, paslaugomis. Taigi tai, kad civilinis ieškovas, pats nebūdamas šios srities specialistu ir nežinodamas teismų praktikos šiuo klausimu, dėl paties civilinio ieškinio ir jo dydžio pasitarė su savo atstovu, nėra pagrindas teigti, jog civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydis nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad civilinis ieškovas nenorodė jokių CK 6.250 str. numatytų kriterijų, kuriais remiantis būtų galima grįsti jo patirtą neturtinę žalą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir civiliniame ieškinyje V.Kim nurodė, kad dėl R. I. padaryto L. J. tyčinio nužudymo jis patyrė skriaudą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą. Be to pažymėtina ir tai, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus civilinio ieškovo argumentus, taip pat į tai, kad R. I. tyčia nužudė nukentėjusiosjo V.Kim motiną L. J. , taip sukeldamas itin sunkias, neatstatomas pasekmes, bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais padarė išvadą, kad 50 000 Lt civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydis yra pagrįstas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, todėl sprendžia, kad civiliniam ieškovui priteistos neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir nelaikytinas aiškiai per dideliu, todėl nemažintinas.

Nepagrįstas ir apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, kad apygardos teismas, skirdamas R. I. bausmę, BK 54 str. nurodytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė, įvertino nusikalstamų veikų pobūdį, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl R. I. skirtinos laisvės atėmimo bausmės, artimos sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, dydžio.

Kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į R. I. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes: jis teisiamas pirmą kartą, administracinių nuobaudų neturėjęs, L. J. pasijutus blogai ėmėsi priemonių, kad ji būtų nuvežta į ligoninę, ankstesnėje darbovietėje buvo charakterizuojamas teigiamai. Nors pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. I. , į tai, kad jis vienas išlaiko savo antros grupės invalidę motiną ir neatsižvelgė, tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė bausmės individualizavimui lemiamos reikšmės neturi ir tai nėra pakankamas pagrindas švelninti jam paskirtąją bausmę.

Apeliaciniame skunde R. I. prašo atsižvelgti į tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus, jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą: pagal duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, davė ne visiškai teisingus parodymus apie nusikaltimų aplinkybes. Be to, pažymėtina, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tuo atveju, jei kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl nusikaltimo iki bylos išnagrinėjimo teisme ir daro tai savo noru. Šiuo atveju R. I. pareiškė, kad gailisi dėl padaryto nusikaltimo tik apeliaciniame skunde, kitaip tariant ne savo noru, bet tik sužinojęs apie jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir norėdamas palengvinti jam taikytiną baudžiamąją atsakomybę. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti R. I. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo apeliaciniame skunde nurodytą nuoširdų gailėjimąsi dėl nusikaltimo, taigi - ir mažinti R. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad R. I. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dešimčiai metų nelaikytina aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo R. I. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo R. I. apeliacinį skundą atmesti.