- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-06
- Bylos Nr.
- Iv-55-484/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00608-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Vidai Verikienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės, ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti jo naudai solidariai iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinė) ir Lietuvos valstybės 576,37 Lt.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dirba VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardoje. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (23 straipsnio 2 dalis). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Taikant nurodytą teisinį reguliavimą, jam nuo 2005-05-01 iki 2008-12-31 neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime konstatavo, jog toks įstatyminis reguliavimas yra neteisėtas.
Pareiškėjo teigimu, darbo užmokesčio nepriemoka atsirado tiek dėl netinkamų darbdavio veiksmų organizuojant darbą, tiek dėl neteisėtų valstybės veiksmų, todėl galimas civilinės atsakomybės valstybei taikymas (b. l. 1-3).
Atsakovai Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė bei trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą nurodė, kad išimtinė teisė spręsti, ar teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, priklauso Konstituciniam Teismui, o valstybės institucijos pareiga vykdyti teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo piniginiai reikalavimai, vadovaujantis Darbo kodekso 298 str., galėtų būti tenkinami nuo 2010-02-24 iki 2007-02-24. Be to, sprendimai riboti priedus ir priemokas buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (b. l. 13-15).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2005-2008 metais dirbo VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardoje (b. l. 25-73).
VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių duomenimis nustatyta, kad VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinė dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą 2005 metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais, bei 2008 metų gruodžio mėnesio pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 7-21).
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.
VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą nuo 2005 m. gegužės 1 d. iki 2008 metų gruodžio 31 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.
Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo motyvais, VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinė darbą privalėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tačiau nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam 2007-2008 metais nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Taigi, tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a.b. Nr. A575-1839/2011).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio nuo 2005-2008 metais dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010-03-05, t. y. praleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties terminą už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2007 m. vasario mėn., todėl turi teisę į dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą už laikotarpį nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2010 m. kovo mėn.
Vadovaujantis VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės duomenimis, nustatyta, kad VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinė dėl priedų ir priemokų sumai taikyto pareiginės algos ribojimo už darbą pareiškėjui 2008 m. lapkričio mėn. nesumokėjo 284,43 Lt, už gruodžio mėn. – 31,34 Lt. Iš viso R. K. už nurodytą laikotarpį nesumokėta 315,77 Lt (b. l. 4-5). Ginčo dėl pateiktose kortelėse užfiksuotų duomenų nėra. Būtent ši suma ir priteistina pareiškėjui iš VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties terminą, pareiškėjui nepriteistina darbo užmokesčio dalis: už 2005 metų gegužės mėn. – 23,22 Lt, už lapkričio mėn. - 28,81 Lt, už gruodžio mėn. – 171,99 Lt. Iš viso pareiškėjui nepriteistina – 224,02 Lt. Todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos (224,02 Lt) už laikotarpį nuo 2005 m. gegužės mėnesio iki 2005 metų gruodžio mėnesio priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Kaip jau minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Lietuvos valstybė neturėjo pareigos laikotarpiu nuo 2005-05-01 ir 2008-12-31 pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika - jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėtina, jog VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinė, apskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, dėl ko pareiškėjui 2005-2008 metais buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Kadangi VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinė veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju neatsiranda.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendė:
R. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės R. K. naudai 315,77 (tris šimtus penkiolika litų, 77 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.