Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2003 m. balandžio 16 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui išduotą statybos leidimą Nr. 429/03-0355/NS degalinės su plovykla statybai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą patenkino. Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė. Teismas atsakovo apeliacinį skundą paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad atsakovo vardu apeliacinį skundą padavė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, atstovaujamas Kęstučio Ramonaičio. Tokius įgalinimus patvirtinančių įrodymų nepateikta, todėl teismas padarė išvadą, kad apeliacinį skundą atsakovo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, ir atsakovo apeliacinį skundą paliko nenagrinėtą (ABTĮ 49, 50 str., 103 str. 3 p.). Teismas pažymėjo, jog, aiškinant Konstitucijos 30 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, išryškėja du reikalavimo teisės aspektai: procesinis teisinis, apimantis teisę kreiptis į teismą, ir materialinis teisinis – teisė į reikalavimo patenkinimą. Dėl teisės kreiptis į teismą teismas nurodė, kad Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtino žmogaus galimybę kreiptis į teismą, tačiau tokia teisė nėra besąlyginė – ji realizuojama esant tam tikriems įstatymų įtvirtintiems pagrindams. ABTĮ tokie pagrindai nustatyti 37 straipsnio 2 dalyje. Teismui nustačius bent vieną iš jų – konstatuojamas procesinės subjektinės teisės (teisės kreiptis į teismą) nebuvimas. Vienas iš ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų – praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Teismas pažymėjo, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato dvi faktines aplinkybes, nuo kurių pradedama termino skundui paduoti atskaita. Tai – skundžiamo akto paskelbimas arba individualaus akto įteikimas suinteresuotai šaliai. Įstatymas nenustato, kaip turi būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti, kai tokio individualaus akto įteikimas neprivalomas, tačiau asmuo mano, kad toks aktas, nors skirtas kitam asmeniui, pažeidžia jo teises. Tokiu atveju kiti suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į teismą per 30 dienų, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie šio akto turinį ir juo pažeidžiamas savo teises ar teisėtus interesus (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pareiškėjas priskirtinas kitų suinteresuotų asmenų kategorijai, todėl sprendžiant, ar jis kreipėsi į teismą laiku, būtina nustatyti, kada jis objektyviai sužinojo ar turėjo sužinoti apie prašomą panaikinti administracinį aktą ir juo pažeidžiamas jo teises. Teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas apie skundžiamą statybos leidimą ir juo tariamai padarytą teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2003 m. balandžio 17 d. (statybos leidimo viešo paskelbimo diena), tačiau, atsižvelgęs į pareiškėjo intereso į gretimą žemės sklypą atsiradimo laikotarpį ir trečiojo suinteresuoto asmens naudojamame sklype statybos darbų pradžią, teismas padarė išvadą, kad realus galimo pareiškėjo teisių pažeidimo (suvaržymo statyti žemės sklype norimus objektus dėl gretimo sklypo režimo) sužinojimo laikas – žemės sklypo įsigijimo nuosavybės teise momentas (2004 m. rugsėjo 19 d.). Pareiškėjas pasidomėjo statybos leidimu ir jį lydinčiais dokumentais tik 2004 m. gruodžio 7 d., jau po sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, kreipdamasis raštu į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, ir juos gavo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį dėl šių dokumentų anksčiau, t. y. dar iki žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo ar tuoj po jo, ir jam buvo kliudoma su šiais dokumentais susipažinti, todėl, kreipdamasis į teismą su skundu dėl 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimo panaikinimo 2004 m. gruodžio 15 d., pareiškėjas praleido įstatymų nustatytą terminą ir jo atnaujinti neprašo. Tokia aplinkybė daro bylą negalima. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė nei vieno teisės aktuose (Statybos įstatymo 23 str., STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ IV skyrius) nustatyto reikalavimo, kuris būtų pažeistas, išduodant 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimą, ir apie kurį pareiškėjas nežinojo, negalėjo žinoti ar buvo trukdoma sužinoti dar prieš sudarant sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Tik paaiškėjus tokiai aplinkybei, nuo sužinojimo apie ją momento galėtų būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundžiamo administracinio akto išdavimo metu nebuvo gretimo sklypo savininkas nei naudotojas ir neturėjo šiame sklype jokių visuomeninės paskirties objektų, todėl jo sutikimas degalinės statybai nebuvo reikalingas. Pareiškėjas neginčija statybos leidimo tuo pagrindu, kad, išduodant šį dokumentą, nebuvo gauti leidimai degalinės statybai iš buvusių sklypo savininkų, teigdamas, kad jam apie tai nežinoma, o jei tokie leidimai ir būtų, jie, pareiškėjo nuomone, laikytini niekiniais, nes neišreiškia pareiškėjo valios ir neturi jam teisinės galios. Teismas konstatavo, kad toks teiginys nepagrįstas (CK 4.48 str.). Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjo minimas pastatas įsigytas jo nuosavybėn dar iki ginčijamo statybos leidimo išdavimo ir degalinės statybos pradžios (pastato priėmimo – perdavimo aktas surašytas 1992 m. spalio 1 d.) ir yra 0,6439 ha žemės sklype, nesiribojančiame su trečiojo suinteresuoto asmens naudojamu sklypu. Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pareiškėjo rūpestingumą, aktyvumą, statybos leidimo viešo paskelbimo laiką ir statybos pradžią, padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo objektyvias galimybes sužinoti apie statybos leidimą, jo išdavimą sąlygojusius kitus dokumentus (statybos leidime nurodytas projekto numeris ir data) ir juo leista degalinės statyba daromą teisių pažeidimą nuo degalinės statybos darbų pradžios – 2004 m. birželio 15 d. Pareiškėjas apie statybos leidimą ir jo priedus pasidomėjo tiktai 2004 m. gruodžio 7 d., o į teismą kreipėsi 2004 m. gruodžio 15 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą, neprašydamas jo atnaujinti, dėl to byla dėl statybos leidimo panaikinimo ir šiuo pareiškėjo nurodytu pagrindu (netinkamo atstumo iki pastato) yra negalima. Dėl teisės į reikalavimo patenkinimą teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė teisės pažeidimo – trukdymo vykdyti statybą nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame greta trečiojo suinteresuoto asmens sklypo. Asmens teisė į reikalavimo patenkinimą siejama su materialinio teisinio pobūdžio aplinkybėmis, pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo fakto pagrindimu bylos nagrinėjimo iš esmės procese (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Būtinybę šalims įrodyti teisės pažeidimo faktą įtvirtina ABTĮ 23 straipsnis, 57 straipsnio 4 dalis. Teismo pareiga – ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes, konstatuojant ar paneigiant pareiškėjų teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apsiribojo statybos leidimo išdavimo tvarkos įvertinimu, netyrė ir nevertino pareiškėjo nurodomo ginčijamu statybos leidimu jam daromo teisių pažeidimo – negalimos statybos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nurodytą tariamą teisių pažeidimą – realius ketinimus patvirtinančių įrodymų (projektų ir kt. dokumentų) ir dėl jų priimtų valstybės institucijose neigiamų sprendimų, kitų draudimų, trukdymą vykdyti norimą veiklą sklype, patvirtinančių įrodymų. Kadangi įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomą teisių pažeidimą nėra, o prielaidomis sprendimo pagrindimas negalimas (ABTĮ 57, 86, 86 str.), teismas padarė išvadą, kad ginti pareiškėjo subjektines teises nėra pagrindo. Trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą ir neįrodė savo teisių pažeidimo – teisingi ir pagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 24 d. nutartimi suformuotos praktikos administracinėje byloje Nr. A5-693/2004, kur buvo pripažinta, kad apsaugos zonų nustatymas svetimiems sklypams apriboja tų sklypų savininkų teisę naudoti juos pagal paskirtį.

6. Viena iš degalinės projektą derinančių institucijų – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos – 2006 m. vasario 7 d. paneigė atsakovo ir teismo vertinimą, kad dujų degalinės statybai buvo pritarta, ir aiškiai patvirtino, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai. Tai yra naujai paaiškėjusi aplinkybė, itin reikšminga bylai..