- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-380-72-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-77-1-00240-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
- Nuteistasis
- S. Z.
- Nukentėjusysis
- A. Č.
- Advokatai
- Mykolas Vytautas Kazlauskas
- Kategorijos
Teisėjas Algirdas Švedavičius Baudž. byla Nr. 1A-380-72/2012
2012 m. birželio 19 d.
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant Valdemarai Chodorcevičienei, nuteistajam S. Z., gynėjams advokatams Mykolui Vytautui Kazlauskui, Alfonsui Mašalui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Z. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo S. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. ir nuteistas dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Į S. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityta 1 (para) diena, išbūta sulaikyme (laikotarpis nuo 2010-10-12 iki 2010-10-13). Priteista iš S. Z. nukentėjusiajam A. Č. 70 Lt padarytai žalai atlyginti ir valstybės naudai 5588 Lt proceso išlaidų, t. y. jo pargabenimo į Lietuvą pagal Europos arešto orderį, išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. Z. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą pavartodamas fizinį smurtą, o būtent: 2010 m. birželio mėn. 21 d., apie 00 val. 40 min., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, ištraukęs kilpą iš durų staktos, per duris įsibrovė į E. K. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Pasvalio m., kur prožektoriumi sudavė smūgį į veidą lovoje gulėjusiam nukentėjusiajam A. Č., padarydamas jam galvos sumušimą ir poodinę kraujosruvą kaktoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir paėmęs nuo greta lovos pastatytos kėdės nukentėjusiojo A. Č. kelnes, ištraukęs iš kelnių kišenės pagrobė A. Č. priklausančią piniginę su joje buvusiais 70 Lt, padarydamas pastarajam 70 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. Z. prašo skirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad nesutinka su apkaltinamuoju nuosprendžiu bei jam paskirta bausme. Teigia, jog jam inkriminuotos veikos jis nepadarė. Teismas atsižvelgė tik į nukentėjusiojo parodymus ir visiškai atmetė jo paties parodymus. Nukentėjusysis tvirtino, kad į kambarį įėjo vyriškis ir švietė prožektoriumi. Bet tai neįrodo, kad tas vyriškis buvo būtent jis. Mano, kad jie jį kaltindami turėjo asmeninių motyvų. Atsižvelgiant į senyvą jų amžių, jų atmintis nėra tokia gera ir jie sunkiai orientuojasi aplinkoje. Jie, žinodami, kad jis dirba Anglijoje, norėjo iš jo pasipelnyti, ir tai sprendžia iš to, kad jie teisme prašė jiems sumokėti iki 200 Lt. Taip pat mano, kad juos galėjo primokyti K. duktė, nes ji jam jautė pyktį ir jai buvo gera proga jam atkeršyti. Prašo atsižvelgti į tai kad nebuvo teismo ekspertų nustatyta pirštų antspaudų ant durų ir kraujo žymių ant lovos patalynės (tai galėjo būti ir ne kraujo žymės). Be to, liudytoja E. K. tiksliai neapibūdino žmogaus, buvusio pas ją tą naktį. Mano, kad byloje nėra pagrįstų įrodymų jį nuteisti. Nurodo, kad jis tikrai jokių pinigų neėmė ir nukentėjusiojo nemušė. Nukentėjusysis jam pats davė 20 Lt, kupiūromis po 10 Lt. Nuo policijos nesislapstė.
Prokuroras teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą atmesti, o nuosprendžio rezoliucinę dalį pakeisti, joje nurodant bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo dienos. Nuteistasis bei pastarojo gynėjai advokatai
prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Tenkinama nuteistojo apeliacinio skundo dalis.
Žemesnės instancijos teismas
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės, nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, jo veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 180 str. 2 d. yra teisingas. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo apeliantui skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tačiau yra pagrindas keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl nuteistajam suėmimo užsienio valstybėje pagal Europos arešto orderį laiko neįskaitimo į bausmės laiką ir dėl nuteistajam nustatytos bausmės atlikimo pradžios (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 str. 1 p.).
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. Z., neigdamas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, iš esmės nesutinka su žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimu. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 str. 2 d.). Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir padarė visiškai nekeliančias abejonių išvadas, kad nuteistasis S. Z. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, o tuo tarpu apeliaciniame skunde išdėstyti apelianto samprotavimai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą ir teiginiai, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra paneigti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetu – nukentėjusiojo A. Č., liudytojų E. K., A. Š. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvada, akistatomis. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (nuteistojo S. Z. paaiškinimus), apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka.
Kolegija apelianto skundo argumentus, kad byloje nėra pagrįstų įrodymų jį nuteisti, o nukentėjusįjį A. Č. ir liudytoją E. K. apkalbėti jį lėmė asmeniniai motyvai, t. y. jų noras iš jo pasipelnyti, vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės ir juos atmeta kaip prieštaraujančius kitiems baudžiamojoje byloje surinktiems ir teisiamojo posėdžio metu ištirtiems įrodymams. Kaip matyti iš nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų, jis pripažįsta, kad naktį buvo nuėjęs pas E. K., pas kurią anksčiau gyveno, norėdamas pasiimti ten likusius jam priklausančius dokumentus. Taip pat pripažįsta, kad pastūmęs jos buto duris, kurios, nuteistojo teigimu, atsidarė ir galimai tuo metu iš durų staktos išsitraukė durų kilpa, pateko į E. K. namus, bei nurodė, kad po to, kai nukentėjusysis jo paklausė, ko jam čia reikia, ranka pastūmė jį ant lovos. Tačiau nuteistojo paaiškinimu, jis nukentėjusiajam jokių smūgių prožektoriumi nesudavė, o 20 Lt alui jam padavė pats nukentėjusysis, kuriuos jis paėmęs išėjo jo pirkti, tačiau pas E. K. daugiau nebegrįžo, alų išgėrė su A. Š. ant suoliuko prie parduotuvės. Tačiau kolegija, įvertinusi tokius nuteistojo paaiškinimus, konstatuoja, kad jie yra nelogiški ir prieštarauja kitiems baudžiamojoje byloje surinktiems bei teisiamojo posėdžio metu ištirtiems įrodymams - nukentėjusiojo A. Č., liudytojų E. K. ir A. Š. parodymams, įvykio vietos apžiūros protokolui, teismo medicinos specialisto išvadai bei kitai bylos medžiagai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jam pasilikus pas E. K. miegoti ir jiems naktį jau miegant, pamatė, kaip į kambarį įėjo nuteistasis ir nieko nesakęs rankoje turėtu prožektoriumi sudavė jam smūgį į galvą bei iš jo kelnių, buvusių padėtų ant šalia lovos stovinčios kėdės, kišenės ištraukė piniginę, kurioje buvo 70 Lt. Tokie nukentėjusiojo parodymai atitinka ir liudytojos E. K. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad naktį jai miegant su A. Č. į kambarį įėjęs S. Z., nieko nesakęs rankoje turėtu prožektoriumi sudavė A. Č. į galvą, po to paėmė ant kėdės buvusias A. Č. kelnes ir iš kelnių kišenės ištraukė piniginę. Kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. Č. ir liudytojos E. K. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, išsamūs ir tarpusavio detalėmis visiškai sutampa, be to, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Tokius parodymus nukentėjusysis A. Č. ir liudytoja E. K. patvirtino ir akistatų su nuteistuoju metu. Jų parodymus patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad prie E. K. buto durų staktos dešinėje pusėje matyti laužymo žymės, o bute ant stalo matyti padėta durų kilpa. E. K. priklausančiame bute esančioje lovoje ant patalynės stebimos dėmės, panašios į kraują. Kad A. Č. vieną ar daugiau kartų suduodant kietu buku daiktu buvo padarytas galvos sumušimas, poodinė kraujosruva kaktoje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina specialisto išvada Nr. G 1244/10 (05). Liudytojas A. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis su S. Z. niekada naktį prie parduotuvės nėra gėręs alaus. Taigi vertinant nukentėjusiojo A. Č. ir liudytojos E. K. parodymus kitų įrodymų kontekste, nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir liudytojos parodymais, kad nukentėjusiojo A. Č. atžvilgiu nusikalstamą veiką įvykdė būtent S. Z., t. y. kad jis turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, ištraukęs kilpą iš durų staktos, per duris įsibrovė į E. K. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Pasvalio m., kur prožektoriumi sudavė smūgį į veidą lovoje gulėjusiam nukentėjusiajam A. Č., taip padarydamas jam galvos sumušimą ir poodinę kraujosruvą kaktoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir paėmęs nuo greta lovos pastatytos kėdės nukentėjusiojo A. Č. kelnes, ištraukęs iš kelnių kišenės pagrobė A. Č. priklausančią piniginę su joje buvusiais 70 Lt, padarydamas nukentėjusiajam 70 Lt turtinę žalą. Tokia veika visiškai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., sudėtį (plėšimas - svetimo turto pagrobimas pavartojant fizinį smurtą - įsibrovus į patalpą), todėl S. Z. veika kvalifikuota teisingai. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nebuvo teismo ekspertų nustatyta pirštų antspaudų ant durų ir kraujo žymių ant lovos patalynės, kolegijos nuomone, nuteistojo kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą nepaneigia. Apelianto skundo argumentą, kad nukentėjusįjį ir liudytoją E. K. jį apkalbėti lėmė jų noras gauti iš jo turtinės naudos, paneigia ta aplinkybė, kad nukentėjusysis civilinį ieškinį byloje pareiškė tik dėl jam padarytos turtinės žalos, t. y. tik dėl pagrobtų pinigų – 70 Lt. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis, kaip kad skunde nurodo apeliantas, būtų prašęs jam sumokėti iki 200 Lt. Apelianto skundo teiginiai, kad nukentėjusysis ir liudytoja E. K. jį apkalbėjo primokyti K. dukters, jautusios jam pyktį, atmetami kaip deklaratyvūs. Tokių apelianto skundo teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Be to, kolegija pažymi, jog apeliantas versiją apie nukentėjusiojo ir liudytojos E. K. galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, iškėlė tik savo apeliaciniame skunde, nei ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisme metu jis nenurodė jokių nukentėjusįjį ir liudytoją E. K. galimai jį apkalbėti lėmusių motyvų bei priežasčių. Taigi kolegija atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu dėl plėšimo įsibrovus į patalpą, todėl jo išteisinti dėl šios veikos nėra jokio pagrindo.
Atmetamas S. Z. apeliacinio skundo prašymas skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmė, alternatyvių bausmių šis straipsnis nenumato. BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad bausmę teismas skiria pagal kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali peržengti baudžiamojo įstatymo sankcijos ribas. Šie atvejai numatyti BK 54 str. 3 d. ir BK 62 str.
BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 str. 1 d. nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, S. Z. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo neprisipažino. Taigi jau vien dėl šios aplinkybės S. Z. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatas.
BK 62 str. 2 d. yra įtvirtintos kitos sąlygos, kurioms visoms esant nusikaltimą padariusiam asmeniui teismas taip pat gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pagal BK 62 str. 2 d. tokia bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas S. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, todėl nėra ir BK 62 str. 2 d. taikymui būtinų sąlygų.
BK 54 str. 3 d. nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių S. Z. turėtų būti švelninama bausmė BK 54 str. 3 d. pagrindu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių savo apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis. Tuo tarpu kolegija konstatuoja, kad iš esmės į visas bausmės dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes apylinkės teismas atsižvelgė ir teisingai jas įvertinęs paskyrė nuteistajam S. Z. tinkamą bausmę. Apeliantui paskirta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, atsižvelgiant į jo įvykdytos veikos pavojingumą – padarė tyčinį, baigtą, savanaudišką, sunkų nusikaltimą pieš senyvo amžiaus žmogų, į apelianto asmenybę – anksčiau nėra teistas, tačiau daug kartų baustas administracine tvarka, jam paskirtų administracinių nuobaudų - baudų nemoka, nusikaltimo padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, niekur nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje, kaip matyti iš Pasvalio rajono savivaldybės administracijos, Pasvalio apylinkių seniūnijos, vertėsi atsitiktiniais darbais, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpė po to, kai jam buvo pareikštas įtarimas ir paskirta kardomoji priemonė, į tai, kad nebuvo nustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, negali būti laikoma aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, todėl švelninti ją nėra jokio teisinio pagrindo.
Tačiau yra pagrindas skundžiamą nuosprendžio dalį dėl suėmimo užsienio valstybėje pagal Europos arešto orderį laiko neįskaitymo į nuteistajam paskirtos bausmės laiką bei jam nustatytos bausmės atlikimo pradžios pakeisti. Pagal BK 66 str. 1 d. teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Ši nuostata turi būti taikoma ir pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui, jei jis iki perdavimo buvo suimtas užsienio valstybėje pagal Europos arešto orderį. Skundžiamu nuosprendžiu S. Z. į bausmės atlikimo laiką įskaityta viena jo sulaikymo diena, t. y. laikotarpis nuo 2010-10-12 iki 2010-10-13, o bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo jo sulaikymo, tiksliau nuo jo perdavimo Lietuvos Respublikai dienos, t. y. 2012-01-11. Tačiau, nuo kada S. Z. buvo suimtas užsienio valstybėje pagal Europos arešto orderį, apylinkės teismas netyrė. Kolegijai ištaisius šį pažeidimą ir gavus papildomus dokumentus bei juos ištyrus apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad S. Z. pagal Lietuvos Respublikos išduotą Europos arešto orderį buvo sulaikytas 2011-12-23 Jungtinėje Karalystėje ir suėmime laikytas iki 2012-01-11 jo perdavimo Lietuvos Respublikai. Šis suėmimo laikotarpis neįskaitytas į skundžiamu nuosprendžiu S. Z. paskirtą bausmę. Taigi atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-03-06 nuosprendžio dalis dėl S. Z. suėmimo Jungtinėje Karalystėje pagal Europos arešto orderį laiko neįskaitimo į bausmės atlikimo laiką bei jam nustatytos bausmės atlikimo pradžios keistina ir laikotarpis nuo S. Z. sulaikymo 2011-12-23 Jungtinėje Karalystėje iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos – 2012-03-06 įskaitytinas į skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės laiką, bausmės atlikimo pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. nuo 2012-03-06 (BPK 328 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Tenkinti nuteistojo S. Z. apeliacinio skundo dalį.
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-03-06 nuosprendį pakeisti:
Į S. Z. paskirtos bausmės atlikimo laiką prie skundžiamu nuosprendžiu įskaityto sulaikymo laiko (laikotarpio nuo 2010-10-12 iki 2010-10-13) įskaityti ir laikotarpį nuo S. Z. sulaikymo 2011-12-23 Jungtinėje Karalystėje pagal Europos arešto orderį iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos – 2012-03- 06, nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo pradžią S. Z. skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos – 2012-03-06.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.