Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas, ir D. Š.) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 30000 Eur neturtinės žalos, patirtos per kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. spalio 19 d., atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. spalio 19 d. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad Marijampolės PN buvo kalinamas nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d., nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. vasario 9 d., nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 29 d., ir nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. spalio 19 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl poilsio kambario.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad Marijampolės PN nebuvo įrengti poilsio kambariai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d., toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose kiekvienam būriui įrengiamas laisvalaikio kambarys. Marijampolės PN pripažino, kad 2 lokaliniame sektoriuje nebuvo poilsio kambario. Atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, kad dėl gyvenamųjų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti laisvalaikio kambarį Marijampolės PN 2 lokaliniame sektoriuje.

Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas atliko bausmę Marijampolės PN 2 lokaliniame sektoriuje, Marijampolės PN pažeidė Eksploatavimo taisyklių 5.8. punktą.

Teismo vertinimu, atsakovės atstovo nurodytos aplinkybės, kad nuteistųjų judėjimas lokaliniuose sektoriuose yra neribojamas, nepašalina atsakovės atstovo padaryto pažeidimo, kadangi teisė į laisvalaikio kambarius ir galimybę pailsėti juose yra garantuojama teisės aktais.

Dėl privatumo duše.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad nebuvo užtikrintas privatumas duše, kadangi duše nebuvo pertvarų, dušo patalpa neatitverta nuo likusios patalpos dalies.

Iš fotonuotraukų matyti, kad duše yra įrengtos užuolaidos, kurios leidžia atsitverti nuo likusios patalpos dalies (b. l. 69-71).

Nors teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau– ir EŽTT) jurisprudencijoje yra pasisakyta, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau– ir LVAT) praktikoje taip pat yra pateiktas aiškinimas, kad privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas vertinama kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; LVAT 2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad pertvarų duše nebuvimas pats savaime nelaikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, tačiau ši aplinkybė vertinama kaip neužtikrinanti visiško asmens privatumo (LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas atliko bausmę Marijampolės PN 2 lokaliniame sektoriuje, Marijampolės PN neužtikrino pareiškėjui visiško privatumo naudojantis dušu.

Dėl gyvenamųjų patalpų ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose vienam žmogui teko mažesnis gyvenamasis plotas negu numatyta teisės aktuose.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (galiojo iki 2020 m. sausio 22 d., toliau– ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės PN 7 būryje ir buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą Nr. 5, kurios plotas 34,56 kv. m, joje buvo iki 11 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 3,14 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 20, 84). Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m ploto norma.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamosios patalpos ribų - nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelio būklės.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, jame trūko sportavimui skirtos įrangos, kiemelio danga buvo prastos būklės.

Eksploatavimo taisyklių 18-21 punktuose yra numatyti reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui. Eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore, 21 punkte – kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Eksploatavimo taisyklėse reikalavimų bendram pasivaikščiojimo kiemo ar vienam kalinamam asmeniui tenkančiam plotui nenustatyta. Iš anksčiau aptarto matyti, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta privalomų reikalavimų, kaip turi būti įrengti pataisos namų pasivaikščiojimo kiemai. Be to, fotonuotraukose užfiksuota, jog pasivaikščiojimo kiemelių būklė yra tinkama, juose, kaip ir nurodyta Eksploatavimo taisyklių 20 punkte, yra įrengta sporto įranga (b. l. 62-67). Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelio būkle pažeidimu.

Dėl rūkymo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad nebuvo įrengtos rūkymui skirtos patalpos, todėl buvo rūkoma gyvenamojoje patalpoje, pasivaikščiojimo kieme tebuvo užkabintas užrašas, žymintis rūkymo vietą, pasivaikščiojimų metu nerūkantieji nebuvo atskirti nuo rūkančiųjų, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2015 m. birželio 25 d. redakcija, galiojo iki 2021 m. sausio 1 d.) yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, o šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Be to, ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojo iki 2018 m. lapkričio 1 d., toliau– ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos 134:2015 7 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas turi būti organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Įvertinus aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad teisės aktai įtvirtina draudimą rūkyti patalpose, kuriose nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, įpareigojimą rūkymui įrengti specialias patalpas (vietas) ir iškabinti jas nurodančius užrašus ar ženklus.

Iš Marijampolės PN atsiliepimo matyti, kad visų būrių kiemuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Šias aplinkybes ir esmės patvirtino ir pareiškėjas savo skunde. Pažymėtina, kad nebuvo nustatyta duomenų, kad pareiškėjas nustatyta tvarka būtų informavęs Marijampolės PN apie gyvenamojoje patalpoje rūkančius asmenis ir dėl to jam keliamus nepatogumus, o atsakovo atstovas į tokius prašymus nebūtų reagavęs. Atsižvelgus į tai, konstatuojama, kad atsakovės atstovas, siekdamas įgyvendinti Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą draudimą ir užtikrinti, jog pataisos įstaigoje būtų rūkoma specialioje tam skirtoje vietoje, veikė tinkamai ir neteisėtų veiksmų neatliko.

Dėl karšto vandens prausykloje.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad prausykloje nebuvo šilto vandens, vandens šildytuvo.

Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato baigtinį sąrašą pataisos įstaigos patalpų, į kurias privalo būti tiekiamas karštas vanduo, šiame sąraše prausykla nenurodyta. Atsižvelgus į taikomą teisinį reguliavimą, pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens netiekimo į prausyklą atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl sanitarinio mazgo būklės.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, nes unitazai buvo atitverti tiktai sienelėmis, nebuvo durų. Be to, sanitarinio mazgo patalpoje buvo netinkama vėdinimo sistema, todėl jausdavosi nemalonus kvapas, drėgmė, joje veisėsi pelėsis.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ normų (toliau- ir Patalpų aprūpinimo normos) 7.6 punkte nurodyta, kad klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.

Iš fotonuotraukų matyti, kad sanitariniame mazge įrengtos unitazus skiriančios sienelės (b. l. 72-74).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ta aplinkybė, jog nuteistasis naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant, EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Įvertinus tai, kad unitazai vienas nuo kito buvo atskirti pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu, esančiu specialioje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, ir atsižvelgus į suformuotą teisminę praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos tinkamos privatumo sąlygos.

Be to, pareiškėjo teiginiai apie sanitarinio mazgo patalpos netinkamą vėdinimą yra abstraktūs ir nekonkretūs, nes Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte, kuriame užfiksuoti 2016 m. spalio 25 d. atlikto periodinio patikrinimo rezultatai, pažeidimų, susijusių su netinkamų patalpų vėdinimo sistemų įrengimu ir eksploatavimu, įskaitant ir pelėsio buvimu sanitarinių mazgų patalpose, neužfiksuota. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai šiame akte nurodė, kad Marijampolės PN kiekviename būryje dirba nuteistasis tvarkdarys (patalpų valytojas), kasdien valantis ir dezinfekuojantis bendro naudojimo patalpas (b. l. 31-33).

Atsižvelgus į auksčiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės atstovas sanitariniame mazge, kuriuo naudojosi pareiškėjas, neužtikrino ventiliacijos ir tinkamos patalpų būklės.

Dėl daiktų sandėlio būklės.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad daiktų sandėlis buvo drėgnas ir apipelijęs, todėl jame sudėti daiktai pelydavo, sandėlyje truko lentynų, daiktai per kratas buvo išmėtomi ir sumaišomi.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad daiktų sandėlis yra tvarkingas, pelėsio jame nėra. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, šių aplinkybių neginčijo, todėl teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. Be to pareiškėjas nenurodė, kokią konkrečiai žalą jis patyrė dėl jo daiktų netinkamo laikymo sandėlyje ir jų sugadinimo, ir nenurodė kokie jo daiktai buvo sugadinti ar netinkamai laikomi, ar tokie jo daiktai apskritai buvo, todėl konstatuotina, jog ši pareiškėjo skundo dalis yra deklaratyvi ir atmestina kaip neįrodyta.

Dėl išsiskalbimo ir išsidžiovinimo paslaugų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius.

Dėl bendro unitazų ir praustuvių kiekio.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad neproporcingai mažai buvo įrengta unitazų ir praustuvių, nes prie tualetų ir prausyklos tekdavo laukti eilėse dėl per didelio jais besinaudojančių nuteistųjų skaičiaus.

Eksploatavimo taisyklių 5.7 punkte numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal Eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Patalpų aprūpinimo normos numatė, kad unitazas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras įrengiami 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Taip pat, Patalpų aprūpinimo normos numatė, kad praustuvė įrengiama 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, neatliko nuobaudų kamerų tipo patalpose. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis Marijampolės PN 7 būrys priklauso 2 lokaliniam sektoriui, kuriam taip pat priklauso 5 ir 6 būriai. Marijampolės PN 5, 6 ir 7 būriai naudojosi 2 sanitarinių mazgų patalpomis bei dvejomis prausyklų patalpomis. Marijampolės PN 5 būryje viso gali gyventi iki 61 nuteistojo, 6 būryje iki 52 nuteistųjų, o 7 būryje iki 58 nuteistųjų, todėl viso šiuose būriuose būna apgyvendinta iki 171 nuteistojo, kurie naudojasi dvejomis 2 sanitarinių mazgų patalpomis bei dvejomis prausyklų patalpomis (b. l. 132-133). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų ir fotonuotraukų matyti, kad 2 lokalinio sektoriaus 2 sanitariniuose mazguose buvo įrengti 6 unitazai ir 6 pisuarai (b. l. 72-74, 132-133). Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais (iki 171 nuteistojo) 2 lokaliniame sektoriuje naudojosi 6 unitazais su 6 pisuarais (171 / 12 = 14,25), iš ko matyti, kad vienu unitazu ar pisuaru naudojosi mažiau nei 15 nuteistųjų.

Be to, iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų ir fotonuotraukų matyti, kad 2 lokalinio sektoriaus 2 sanitariniuose mazguose, vienoje iš prausyklų buvo įrengta viena ilga praustuvė su 6 kranais ir vienu dušu, o kitoje prausykloje buvo įrengta viena ilga praustuvė su 7 kranais ir vienu dušu (b. l. 68, 70-71, 132-133). Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais (iki 171 nuteistojo) 2 lokaliniame sektoriuje naudojosi 13 prausimosi vietų (171 / 13 = 13,15), iš ko matyti, kad viena prausimosi vieta naudojosi mažiau nei 14 nuteistųjų.

Teismas įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir būrio nuteistųjų skaičių, sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko minėtose normose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Dėl dušinės naudojimosi tvarkos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad dušinė buvo perpildyta, be to, atsižvelgiant į didelį nuteistųjų skaičių ir trumpą laiką, praustis įrengti vandens maišytuvai buvo netinkami.

Taisyklių 73² punkte numatyta, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į dušą. Be to, Taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.

Iš Marijampolės PN dušinės darbo grafiko matyti, kad 7 būrys, kartu su 8 būriu, dušu naudojasi sekmadieniais nuo 14.30 val. iki 17.00 val.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad į dušą įleidžiama tiek nuteistųjų, kiek tuo metu yra laisvų dušų, o dušines patalpoje yra įrengta 15 dušo kranų, be to dušinėje esančio vandens bėgimo trukmė yra reguliuojama, tereikia dar kartą paspausti vandens maišytuvą, kad vėl tekėtų vanduo. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, šių aplinkybių neginčijo. Taip pat atsakovės atstovo pateiktus duomenis patvirtino Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2017 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo aktas, kuriame užfiksuoti 2017 m. liepos 28 d. atlikto patikrinimo rezultatai, ir pažeidimų, susijusių su dušinės įrengimo ir naudojimosi tvarka, nebuvo užfiksuota (b. l. 36-37). Be to, byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl jam iškilusių sunkumų besinaudojant dušu, ar kad pareiškėjui apskritai nebuvo suteikta galimybė juo pasinaudoti, todėl konstatuotina, jog ši pareiškėjo skundo dalis yra deklaratyvi ir atmestina kaip neįrodyta.

Dėl higienos reikmenų išdavimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad trūko tualetinio popieriaus, nebuvo nemokamai išduodamos skalbimo priemonės.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (2010 m. kovo 3 d. redakcija, galiojo iki 2017 m. sausio 1 d.) numato, kad nuteistiesiems yra išduodamas tualetinis popierius ir skalbimo muilas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2017 m. sausio 1 d. redakcija, galiojo iki 2020 m. sausio 11 d.) 5 punktas numato, kad higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui, be to paties įsakymo 1 priedas numato, jog higienos reikmenys yra skalbimo milteliai ir tualetinis popierius (ritinėlis).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nėra teikęs nei vieno prašymo išduoti higienos priemones. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, šių aplinkybių neginčijo. Taip pat atsakovės atstovo pateiktus duomenis patvirtino Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2016 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-318, kuriame užfiksuota, kad nuteistiesiems išduodamas skalbimo muilas. Pažymėtina, jog pareiškėjo sąskaitoje (b. l. 45-52), ginčo laikotarpio metu, yra užfiksuotos 4852,06 Eur pajamos, tai yra pareiškėjas buvo mokus, todėl jam negalėjo būti nemokamai išduodami higienos reikmenys. Atsižvelgus į taikomą teisinį reguliavimą, pareiškėjo argumentai dėl higienos reikmenų trūkumo ir neišdavimo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pasivaikščiojimo kieme laiko.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad buvo tik 3 valandas išleidžiamas į kiemą.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, po kurias, taip pat ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą, galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. (apytiksliai nuo 2017 metų spalio mėnesio iki l7 val.) vakaro, o kitur galėjo judėti pagal Marijampolės PN direktoriaus nustatytą laiką ir tvarką. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nes pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, šių aplinkybių neginčijo. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl per trumpo pasivaikščiojimo kieme laiko, todėl konstatuotina, jog ši pareiškėjo skundo dalis yra deklaratyvi ir atmestina kaip nepagrįsta.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau- ir ABTĮ) normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 1031 parą buvo kalinamas ribojant jo teisę ilsėtis poilsio kambaryje ir ribojant jo teisę į privatumą naudojantis dušu.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovės veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė psichologinį ir dvasinį sukrėtimus, dvasinius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo bendravimo galimybėmis, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, EŽTT 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų pažeidimų į Marijampolės pataisos namų administraciją nesikreipė, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad nuo 2015 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 8 d., nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. vasario 9 d., nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 29 d., ir nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. spalio 19 d. buvo pažeista pareiškėjo D. Š. teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose.

Kitą skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.