- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-18
- Bylos Nr.
- AN2-122-932/2024
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė
- Nukentėjusysis
- A. P.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal nukentėjusiojo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. nutarimo, kuriuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) 2023 m. spalio 31 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-26383-2023 administracinio nusižengimo byloje panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena E. Š. nutraukta, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Institucijos 2023 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-26383-2023 E. Š. nubaustas už tai, kad jis 2023 m. rugsėjo 8 d., apie 15.43 val., Vilniuje, Oslo gatvėje, vairuodamas automobilį Volvo S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), persirikiuodamas nepraleido gretima juosta ta pačia kryptimi važiavusio motociklo SUZUKI R GSX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės, A. P. patyrė sužalojimus, kvalifikuojamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais veiksmais E. Š. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 2 dalyje, ir jam buvo paskirta 200 Eur dydžio bauda.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. nutarimu panaikintas Institucijos 2023 m. spalio 31 d. nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena E. Š. nutraukta, nesant jo veikoje administracinio nusižengimo, numatyto ANK 423 straipsnio 2 dalyje, sudėties.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. nutarimą ir palikti galioti Institucijos 2023 m. spalio 31 d. nutarimą.
2.1. Nukentėjusysis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas besąlygiškai patikėjo paties E. Š. surastos liudytojos parodymais, kuri, duodama parodymus, neprisiekė įstatymų nustatyta tvarka. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, ignoravo buvusius prieštaravimus tarp E. Š. ir liudytojos parodymų, nebuvo aktyvus, nesiėmė priemonių rinkti naujus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą nutarimą, kuriuo nutraukė administracinio nusižengimo teiseną.
2.2. Apelianto nurodo, kad jis važiavo 40-50 km/h greičiu antroje eismo juostoje, kai pirmoje eismo juostoje važiavęs E. Š. persirikiuodamas sudarė netikėtą kliūtį, todėl nukentėjusysis nespėjo sustabdyti motociklo ir atsitrenkė į automobilio kairės pusės galinę dalį. Nukentėjusysis pabrėžia, jog E. Š., persirikiuodamas į antrąją eismo juostą, neįsitikino, kad tai daryti saugu ir nepraleido šia juosta tiesiai važiuojančio nukentėjusiojo, dėl ko ir įvyko eismo įvykis. Apeliantas pabrėžia, kad planuodamas atlikti persirikiavimo manevrą, automobilio vairuotojas privalėjo būti itin atidus ir įsitikinti, jog tai daryti saugu, tačiau E. Š., nepaisydamas tokių reikalavimų, sudarė netikėtą kliūtį.
2.3. Nukentėjusysis akcentuoja, jog kardinaliai skyrėsi administracinėn atsakomybėn patraukto E. Š. pozicija įvykus eismo įvykiui ir praėjus laikui po šio įvykio. Vėlesnė pastarojo iškelta versija neatitinka jo pirminių paaiškinimų, kurie sutampa su apelianto paaiškinimais, be to, vėlesnių E. Š. parodymų nepatvirtina eismo įvykio vietos schema bei įvykio vietoje darytos nuotraukos, tačiau skundžiamą nutarimą priėmęs teismas dėl to išvis nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
2.4. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai pažymėjo, jog liudytoja V. P. parodė analogiškas aplinkybes kaip ir administracinėn atsakomybėn patrauktas E. Š.. Apeliantas akcentuoja, jog liudytoja teigė, kad automobilio Volvo vairuotojas baigė manevrą ir tik tada motociklininkas trenkėsi į automobilio galą bei parkrito. Tuo tarpu pats E. Š. paaiškino, kad pradėdamas persirikiuoti pajautė smūgį ir išlipęs pamatė gulintį motociklo vairuotoją. Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas jokių motyvų, atsirinko atitinkamas šių asmenų parodymų dalis, nutylėdamas tarpusavio prieštaravimus.
2.5. Taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas netikslingai naudojo lenkimo terminą ir netinkamai aiškino Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 125 punktą. Nukentėjusysis pabrėžia, kad kelias, kuriame įvykio eismo įvykis, pažymėtas siaura brūkšnine linija. Šią liniją leidžiama kirsti iš abiejų pusių, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog motociklui KET 125 punktas draudė apvažiuoti automobilius iš dešinės pusės yra neteisinga.
2.6. Nukentėjusysis taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis važiavo ne važiuojamąja kelio dalimi, o tarp juostų. Čia apeliantas pabrėžia, kad tokia išvada padaryta remiantis liudytojos V. P. bei E. Š. parodymais, nors nė vienas iš jų nematė atvažiuojančio motociklo, todėl negalėjo matyti, ar motociklas važiuoja kelio juostoje ar tarp jų.
2.7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad būtent Institucija, priimdama nutarimą, palygino įrodymus tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kad E. Š. pažeistas KET 104 punkto reikalavimas priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiu eismo įvykiu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik liudytojos V. P. parodymais, nors jie skyrėsi ir nuo paties E. Š. parodymų. Be to, skunde nurodomos aplinkybės ir dėl to, kad galima nesunkiai atrasti tariamą bet kokio eismo įvykio liudininką bei, imituojant susirašinėjimą su juo, pateikti naudingas įvykio detales.
2.8. Apeliantas kaip nepagrįstą vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. Š. neturėjo galimybės pamatyti tarp eismo juostų bei automobilių atvažiuojančio motociklo. Čia pažymima, kad eismo įvykis kilo dienos metu, esant geroms eismo sąlygoms. Nėra jokių duomenų, kad kažkas būtų bloginęs matomumą automobilio vairuotojui. Net ir tuo atveju, jei nukentėjusysis važiavo greičiau nei kitos transporto priemonės, tai nesudaro pagrindo daryti išvados, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam E. Š., pažeidusiam KET 104 punkto reikalavimus, nekyla administracinė atsakomybė pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos įgaliotasis atstovas G. R. nurodo sutinkantis su apeliaciniame skunde pateiktais motyvais ir mano, kad Institucijos nutarimas turėjo būti paliktas nepakeistas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas netenkinamas.
1. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra jokio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nagrinėjamoje byloje esminis klausimas yra tai, ar E. Š., persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą, pažeidė KET 104 punktą, numatantį pareigą persirikiuojančiam vairuotojui duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi bei KET 101 punktą, numatantį pareigą prieš persirikiavimą įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Šioje byloje E. Š. ir nukentėjusysis akivaizdžiai skirtingai aiškino kilusio eismo įvykio aplinkybes. Asmens, kuriam administracinio nusižengimo byla nutraukta, teigimu, abiejose eismo juostose buvo spūstis, automobiliai važiavo lėtai ir jis ketino persirikiuoti į antrąją eismo juostą, rodė posūkio signalą. Antroje eismo juostoje važiavęs automobilis sulėtino greitį, praleido jį persirikiuoti ir, kaip nurodė E. Š., pradėjęs manevrą jis pajuto smūgį į automobilio galą (b. l. 96-99). Tuo tarpu nukentėjusiojo A. P. teigimu, jis motociklu važiavo antroje eismo juostoje apie 50 km/h greičiu, o spūstis buvo tik pirmoje eismo juostoje. Automobilis staiga išvažiavo iš pirmosios eismo juostos ir jis atsitrenkė į besirikiuojančio automobilio galinę dalį (b. l. 96-99). Abu asmenys davė iš esmės identiškus paaiškinimus ir iškart po įvykio, jų paaiškinimai yra užfiksuoti bylos medžiagoje (b. l. 56, 71-73). Nors apeliantas ir teigia, kad E. Š. pirminiai paaiškinimai kardinaliai skyrėsi nuo teismo posėdyje nurodytų aplinkybių, tokie teiginiai yra nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš karto po įvykio E. Š. taip pat nurodė važiavęs apie 20 km/h greičiu, jį persirikiuoti į antrą eismo juostą įleido kitas automobilis ir rikiavimosi metu pajuto smūgį į automobilio galinę dalį. Taigi jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nurodyti iš esmės tapatūs tiek iškart po įvykio, tiek ir teismo posėdžio metu.
3. Esant akivaizdiems prieštaravimams tarp eismo įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų, ypač reikšmingi tampa kiti byloje surinkti įrodymai, galintys patvirtinti arba, priešingai, paneigti inkriminuoto administracinio nusižengimo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiesiogiai eismo įvykį matė antroje eismo juostoje važiavusi V. P., kuri teismo posėdyje buvo apklausta kaip liudytoja. Priešingai nei teigia apeliantas, šios liudytojos parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo su E. Š. nurodytomis įvykio aplinkybėmis. V. P. teismo posėdyje paaiškino, kad važiavo antra eismo juosta, abiejose juostose buvo automobilių spūstis, todėl greitis nebuvo didelis. Iš pirmos juostos Volvo automobilio vairuotojas paprašė persirikiuoti, todėl ji sumažino greitį, kad įleistų automobilį. Volvo vairuotojui rikiuojantis ir baigiant manevrą, staiga tarp eismo juostų atsirado motociklas, kuris ir atsitrenkė į Volvo automobilio galinę dalį (b. l. 96-99). Tai, kad motociklas atsitrenkė į automobilio galinę dalį, patvirtina ir nustatyti automobilio apgadinimai, kurie užfiksuoti būtent automobilio galinės dalies kairėje pusėje. Be to, liudytoja patvirtino, kad automobilis į antrą juostą rikiavosi lėtai, neatlikdamas jokio staigaus manevro. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad E. Š. nurodytą eismo įvykio eigą patvirtina ir tiesiogiai eismo įvykį mačiusios liudytojos V. P. parodymai. Vien tik kitais bylos duomenimis nepatvirtinti nukentėjusiojo parodymai, kurie yra aiškiai prieštaraujantys liudytojos bei paties E. Š. nurodytoms aplinkybėms, nėra pakankami išvadai dėl ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo.
4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad, siekiant sumenkinti liudytojos parodymus, sukelti abejones dėl jų, pažymima, kad duodama parodymus teismo posėdyje liudytoja V. P. neprisiekė įstatymų nustatyta tvarka. Dėl nurodyto apelianto teiginio pažymėtina, jog prieš duodamas parodymus liudytojas prisiekia vykdant jo apklausą baudžiamajame procese (apklausiant teisme) Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka. Tuo tarpu ANK nenumatyta pareiga prisaikdinti liudytoją prieš jam duodant parodymus. Prieš liudytojo apklausą administracinio nusižengimo byloje jam yra išaiškinamos teisės ir pareigos, liudytojas įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (ANK 632 straipsnio 4 dalis). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos bei teismo posėdžio garso įrašo, minėtų reikalavimų buvo laikomasi. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad nors ANK nenumato pareigos prisiekti liudytojai, tačiau teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, jog V. P. visgi buvo prisaikdinta pagal BPK 277 straipsnį atitinkančius liudytojo priesaikos reikalavimus. Taigi apelianto argumentai dėl neteisėtai atliktos liudytojos apklausos atmestini kaip nepagrįsti. Be kita ko, apeliaciniame skunde modeliuojama situacija, kuomet suinteresuotas asmuo, sukurdamas fiktyvias paskyras, bendrauja su tariamu įvykį mačiusi asmeniu, nors faktiškai toks asmuo realiai neegzistuoja, o bendravimą imituoja pats suinteresuotas asmuo. Nesunku suprasti, kad tokia skunde dėstoma situacija siekiama sukelti abejones dėl liudytojos V. P., kas yra aiškiai nepagrįsta, kadangi minima liudytoja šioje byloje buvo nustatyta ir, laikantis ANK 632 straipsnio 4 dalies nuostatų, apklausta teismo posėdžio metu. Tai, kad liudytojos parodymai neatitinka apelianto lūkesčių, ar tai, kad ji į procesą įtraukta vieno iš eismo įvykio dalyvių iniciatyva, savaime nesudaro pagrindo nesivadovauti tokios liudytojos parodymais, o aplinkybių, kurios leistų liudytojos parodymus vertinti kaip suinteresuotus, neatitinkančius tikrovės, nenustatyta.
5. Nors apeliantas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, neapklausė policijos pareigūnų, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nebuvo nustatyta jokių kitų asmenų, mačiusių eismo įvykį. Policijos pareigūnai atvyko jau praėjus kiek laiko, apžiūrėjo įvykio vietą, užfiksavo aplinkybes, kurios patvirtina tik patį eismo įvykio faktą, transporto priemonių apgadinimus. Be to, dalis tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių (dėl automobilio atsitrenkimo į motociklą), kaip nustatyta teisme išnagrinėjus šią administracinio nusižengimo bylą, taip pat nėra teisingos. Daugiau jokių duomenų, galinčių suteikti esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, nebuvo gauta. Pabrėžtina ir tai, kad byloje priimant nutarimą nebūtina išnaudoti visas įmanomas priemones surenkant kuo daugiau duomenų, teisingo sprendimo priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, bylos nagrinėjimo procesas nėra savitikslis ir beribis, juo siekiama nustatyti reikšmingas aplinkybes teisiniam asmenų padarytų veikų įvertinimui, kas šioje byloje ir buvo padaryta.
6. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat neteisingai interpretuoja KET 125 punkto reikalavimus, aiškindamas, kad kirsti siaurą brūkšninę liniją galima iš abiejų pusių be jokių apribojimų. Pirmiausia, nagrinėjamai bylai KET 125 punktas apskritai nėra aktualus, kadangi šis punktas numato draudimą apvažiuoti ta pačia kryptimi važiuojančias transporto priemones iš dešinės važiuojant kelkraščiu, lėtėjimo ar greitėjimo juosta. Kaip nustatyta byloje, nukentėjusysis A. P. neapvažiavo transporto priemonės kelkraščiu, lėtėjimo ar greitėjimo juosta. Apeliantas teisingai nurodo, kad leidimas kirsti siaurą brūkšninę liniją iš tiesų numatytas KET priede. Visgi šis leidimas neatsiejamai turi būti aiškinamas kartu su KET 117 punktu, numatančiu leidimą užvažiuoti ant brūkšninių horizontaliojo ženklinimo linijų tik persirikiuojant į kitą eismo juostą. Taigi brūkšninės linijos kirtimas negali būti betikslis, kadangi važiuojamajai daliai esant suskirstytai horizontaliojo ženklinimo linijomis į eismo juostas, transporto priemonės ir turi važiuoti šiomis juostomis. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, nukentėjusysis neatliko jokio persirikiavimo manevro, todėl privalėjo važiuoti eismo juosta. Vis dėlto A. P., važiuodamas tarp dviejų eismo juostų, apvažiavo kairėje eismo juostoje važiavusią liudytoją V. P. ir atsitrenkė į iš dešinės eismo juostos besirikiavusį E. Š.. Būtent dėl tokio paties nukentėjusiojo pasirinkto važiavimo būdo, be kita ko, pažeidžiančio KET 117 punktą, jis ir negalėjo būti iškart pastebėtas, dėl ko įvyko eismo įvykis. Pažymėtina, kad E. Š. ir V. P. nurodė, jog abiejose eismo juostose buvo spūstis. Nors jie dėl per didelio motociklo greičio ir nespėjo pastebėti, kaip motociklas staiga atsidūrė šalia, tačiau pabrėžtina, kad dėl abiejose eismo juostose buvusių automobilių apvažiuoti transporto priemones buvo galimybė tik važiuojant tarp eismo juostų. Taigi pagal nustatytas aplinkybes galima daryti aiškią išvadą, jog E. Š., prieš atlikdamas persirikiavimo manevrą, įsitikino, kad tai daryti saugu (rodė posūkio signalą, apsidairė, matė, kad jį įleidžia gretima juosta važiuojantis automobilis) ir, nekliudydamas gretima eismo juosta važiuojančioms transporto priemonėms, atliko persirikiavimo manevrą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. Š. nepadarė KET pažeidimo, kuris būtų lėmęs kilusį eismo įvykį, yra pagrįsta.
7. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą E. Š. veiksmuose nesant ANK 423 straipsnio 2 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties, todėl atitinkamai nėra jokio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 20 d. nutarimą palikti nepakeistą ir nukentėjusiojo A. P. (A. P.) apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.