Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-05-08 · Administracinė byla Nr. eI2-6596-809/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-05-08
Bylos Nr.
eI2-6596-809/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07455-2024-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
M. P.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-6596-809/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07455-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 8 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo M. P. atstovui advokatui T. V.,atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei L. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024-11-19 sprendimą Nr. 24S263338 ir 2024-12-04 sprendimą Nr. 24S281793.

Nurodo, kad 2024-11-19 sprendimu atsakovas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis vienu argumentu – pareiškėjas turi skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI). 2024-12-04 sprendimu Departamentas nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025-01-03. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti - Ukraina. 2024-12-04 sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760197947, Departamento sprendimu panaikintas ir 2024-06-26 paskelbtas negaliojančiu, todėl užsienietis Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2024-09-24 pasibaigus bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo laikyti, kad atsakovas laikėsi išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl įpareigojimo išvykti iš šalies. Priimdamas 2024-11-19 sprendimą atsakovas nesiaiškino aplinkybių, dėl kokių priežasčių pareiškėjas laiku nesusimokėjo baudos. Ginčijamo 2024-12-04 sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo susimokėjęs jam paskirtą baudą ir neturi jokių skolinių įsipareigojimų, nei jokių mokestinių nepriemokų. Pareiškėjas Lietuvoje dirba ir gyvena nuo 2021-01-06. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena beveik 4 metus. Per šį laikotarpį pareiškėjas teisinėn atsakomybėn patrauktas nebuvo. Pareiškėjo padarytas vienkartinis KET taisyklių pažeidimas nėra ant tiek pavojingas, kad dėl šio pažeidimo būtų būtinybė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, visiškai neįvertino nurodytų aplinkybių. Nors pareiškėjas ir nėra sudaręs santuokos, tačiau Lietuvoje gyvena kartu su savo gyvenimo drauge. Pareiškėjo gyvenimo draugė V. A. turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. jai įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Taigi, anot pareiškėjo, akivaizdu, jog visa šeima Lietuvoje jau integravosi. Socialinė integracija pagrindžiama tuo, kad šeima nuomojasi butą Kauno mieste. Pareiškėjo gyvenimo draugė laukiasi vaiko, kurio tėvas yra pareiškėjas. Pareiškėjas yra dirbantis ir turi teisėtą pragyvenimo šaltinį. Išsiuntus pareiškėją į Ukrainą, likę šeimos nariai praras dirbantį šeimos narį ir neturės kitos išeities kaip kreiptis paramos, kadangi į savo šalį negali grįžti dėl karo. Mano, jog atsakovo priimti sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Departamento sprendimu Nr. 24S130726 buvo panaikintas ir 2024-06-26 paskelbtas negaliojančiu, todėl pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2024-09-24 pasibaigus bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis numato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos ar leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Įstatymo 124 straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo, todėl iki 2024-09-23 (24:00 val.) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu leidžia bevizis režimas, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Migracijos departamentas atsižvelgdamas į turimus duomenis bei teisės aktų nuostatas priėmė ginčijamą sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025-01-03. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, - Ukraina.

Nurodo, kad 2024-12-04 sprendime buvo įvertintos su pareiškėju individualiai susijusios aplinkybės (anksčiau išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, socialiniai, ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir kt.). Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760197947 buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų, bei 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindais, kurio pareiškėjas neskundė. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodomas asmuo (gyvenimo draugė) nėra laikoma šeimos nariu, kaip tai apibrėžia Įstatymo 2 straipsnio 26 punktas. Nors iš pareiškėjo su skundu pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjo nurodomas asmuo (gyvenimo draugė) 2024-11-15 buvo 18 nėštumo savaitėje, atitinkamai atmestini pareiškėjo skundo teiginiai dėl vaikų teisių apsaugos ir šeimos susijungimo kaip nepagrįsti. Pažymi, kad Įstatymas numato aiškią pareigą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos, leidimo laikinai gyventi galiojimo ar bevizio režimo pabaigos išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje, iki jo pabaigos dėl leidimo gyventi ar kito dokumento patvirtinančio jo teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje nesikreipė ir savo teisėto būvimo neįteisino. Todėl Departamentas, priešingai nei teigia pareiškėjas, pagrįstai taikė Įstatymo normas ir priėmė ginčijamą sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Departamentas nurodė vienintelį argumentą – skolą VMI. Pareiškėjo turima mokestinė nepriemoka VMI sudarė imperatyvų pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Ši faktinė aplinkybė buvo pakankama ginčijamam 2024-11-19 sprendimui priėmimui, tačiau, nepaisant to, Departamentas įvertino ir kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes – turėtus darbo ryšius, faktą, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvoje ir aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teisėtu buvimu Lietuvoje (viza, leidimas laikinai gyventi).

Pažymi, kad Departamentas neturi diskrecijos teisės dėl ginčijamo 2024-11-19 sprendimo priėmimo. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Departamentas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių pareiškėjas laiku nesusimokėjo baudos. Savo skunde pareiškėjas pateikia baudos sumokėjimą 2024-11-25 patvirtinantį dokumentą, tačiau nenurodo priežasčių, dėl kurių bauda nebuvo sumokėta laiku, taip pat nepateikia jokių įrodymų, kad kreipėsi į VMI dėl skolos atidėjimo ar mokėjimo išdėstymo dalimis. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kad dėl baudos mokėjimo būtų vykęs mokestinis ginčas. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas negalėjo sumokėti baudos dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjui buvo siunčiami 4 pranešimai, į kuriuos pareiškėjas nereagavo, nepateikė jokios paaiškinančios informacijos, todėl nėra pagrindo teigti, kad Departamentas nesiekė išsiaiškinti, kodėl pareiškėjas laiku nesumokėjo baudos. Pareiškėjas kartu su skundu pateikė įrodymus, kad 300 eurų bauda buvo sumokėta 2024-11-25, tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti ginčijamą sprendimą kaip nepagrįstą, kadangi sprendimo priėmimo metu pareiškėjas baudos VMI nebuvo sumokėjęs. Sprendimas priimtas vadovaujantis sprendimo priėmimo metu konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024-11-19 sprendimo Nr. 24S263338 ir 2024-12-04 sprendimo Nr. 24S281793.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024-11-19 sprendimu Nr. 24S263338

nusprendė pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi asmuo turi 300 Eur, t. y. didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Departamentas 2024-09-24 per MIGRIS komunikaciją pareiškėjui išsiuntė pranešimą informuodamas apie jo turimą mokestinę nepriemoką VMI ir prašydamas sumokėti mokestinę nepriemoką arba pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl jų vyksta mokestinis ginčas. Pakartotinai pareiškėjui buvo siunčiami pranešimai 2024-10-02, 2024-10-25, 2024-10-29. Pareiškėjas įsipareigojimo VMI nevykdė, Migracijos departamentui papildomos informacijos nepateikė, todėl Departamentas 2024-11-19 priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760197947, Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S130726 buvo panaikintas ir 2024-06-26 paskelbtas negaliojančiu, todėl buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2024-09-24 pasibaigus bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Pareiškėjas iki 2024-09-23 (24:00 val.) privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjui iki nurodytos datos iš Lietuvos neišvykus, Departamentas priėmė 2024-12-04 sprendimą Nr. 24S281793 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai per 30 dienų išvykti Ukrainą.

Pareiškėjas nesutikdamas su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

Dėl Departamento 2024-11-19 sprendimo Nr. 24S263338 teisėtumo ir pagrįstumo

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jei jis turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio skolą Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar valstybės socialinių fondų biudžetams, nevykdo įsipareigojimų muitinei (išskyrus atvejus, kai užsieniečiui mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas) arba nėra pateikęs bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų. Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje neišdavimo pagrindas.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, skundžiamo sprendimo priėmimo metu turėjo mokestinę nepriemoką VMI. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (MIGRIS komunikacija) patvirtina, kad Departamentas 2024-09-24 per MIGRIS komunikaciją pareiškėjui išsiuntė pranešimą informuodamas apie jo turimą mokestinę nepriemoką VMI ir prašydamas sumokėti mokestinę nepriemoką arba pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl jų vyksta mokestinis ginčas. Pakartotinai pranešimai pareiškėjui buvo siunčiami ne vieną kartą, t. y. 2024-10-02, 2024-10-25, 2024-10-29. Tačiau pareiškėjas įsipareigojimų VMI nevykdė, Migracijos departamentui papildomos informacijos nepateikė.

Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas aktualiu laikotarpiu (2024-11-19 sprendimo priėmimo metu) turėjo mokestinę nepriemoką VMI.

Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą ginčija ir tuo aspektu, kad nebuvo įvertinti jo šeimyniniai ryšiai su V. A..

Įstatymo 2 straipsnio 26 punktas reglamentuoja, kokie asmenys, Įstatymo prasme, patenka į šeimos narių sąrašą, tai sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Pareiškėjas nėra sudaręs santuokos su minėtu asmeniu, todėl argumentai dėl šeimos išsaugojimo, kaip teisingai nurodė Departamentas, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra pagrįsti.

Preziumuotina, jog pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo/ neišdavimo pagrindai (pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir pareiškėjui supratus, kad turi mokestinę nepriemoką, siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį, kreiptis į VMI dėl įmokos atidėjimo ar pan. Be to, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas Departamento ne kartą buvo raginamas sumokėti skolą, tačiau tinkamai bei savalaikiai savo mokestinės prievolės nevykdė ir į pranešimus nereagavo. Reikalavimo neįvykdžius pareiškėjas pats prisiėmė atsakomybę dėl jam kilsiančių neigiamų pasekmių.

Pabrėžtina, kad Departamentas privalo (imperatyvi nuostata) atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad užsienietis neatitinka bent vienam Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui. Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindas, kurio pareiškėjas priešingai neįrodė. Taigi, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi išdavimo/neišdavimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad ginčijamo 2024-12-04 sprendimo priėmimo metu pareiškėjas jau neturėjo jokių skolinių įsipareigojimų, nei jokių mokestinių nepriemokų teisinės reikšmės neturi, nes 2024-11-19 sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindas. Nagrinėjamo ginčo dalykas yra 2024-11-19 sprendimo teisėtumas ir teismas vertina, ar buvo faktinis ir teisinis pagrindas šiam sprendimui priimti.

Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad 2024-11-19 sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl leidimo laikinai gyventi neišdavimo. Iš Sprendimo motyvų suprastinos leidimo laikinai gyventi neišdavimo priežastys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas, priimdamas 2024-11-19 sprendimą Nr. 24S263338 VAĮ nuostatų nepažeidė.

Dėl Departamento 2024-12-04 sprendimo Nr. 24S281793 teisėtumo ir pagrįstumo

Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis numato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos ar leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760197947, kuris Departamento sprendimu Nr. 24S130726 buvo panaikintas ir 2024-06-26 paskelbtas negaliojančiu. Išduoto leidimo panaikinimo teisiniai pagrindai – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai, bei 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas. Sprendimo, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas neskundė.

Pareiškėjui savalaikiai neišvykus iš Lietuvos buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2024-09-24, pasibaigus bevizio buvimo Šengeno erdvėje laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Kadangi pareiškėjui iki paskutinės teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos viza ar leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo išduoti, todėl pareiškėjas iš Lietuvos turėjo išvykti iki 2024-09-23 (24:00 val.). Pareiškėjui iki nurodytos datos neišvykus, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl pagrįstai 2024-12-04 sprendimu įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Iš pirmiau aptartų nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl įpareigojimo išvykti priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Tačiau toks sprendimas turi būti priimtas ne tik nustačius formalius pagrindus dėl užsieniečių įpareigojimo išvykti, tačiau taip pat įvertinus, ar, konkrečiu atveju, yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią asmens grąžinimui į užsienio valstybę.

Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo įpareigojimo savanoriškai išvykti į Ukrainą, atliko jo kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. Tokią išvadą suponuoja sprendime pateiktos išvados dėl darbinių santykių (pareiškėjas įdarbintas jam būnant neteisėtai Šengeno erdvėje), neturi šeimyninių ryšių su V. A., taip pat, nors Ukrainoje vyksta karo veiksmai, Departamentas įvertinto galimybę pareiškėjui grįžti į jo gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini) srityje (kariniai veiksmai nevyksta; galimas apsigyvenimas saugesnėje vietoje ir kt.). Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo laikyti, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Pareiškėjas šio sprendimo neteisėtumą taip pat ginčija tuo aspektu, kad nebuvo įvertinti jo šeimyniniai ryšiai su V. A., tačiau, kaip jau pirmiau minėta, ryšiai su V. A. nepatenka į Įstatymo 2 straipsnio 26 punkte įtvirtintą šeimos narių sąrašą. Pareiškėjas pateikė įrodymus apie vaiko gimimą, tačiau 2024-12-04 sprendimo priėmimo metu Departamentas duomenų apie pareiškėjo nepilnamečius vaikus neturėjo, todėl pagrįstai, vertindamas faktinę situaciją ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, įvertino, kad pareiškėjas Lietuvoje šeimyninių ryšių neturi.

Darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamo ginčo dalykas yra 2024-12-04 sprendimo teisėtumas, todėl teismas vertina, ar buvo faktinis ir teisinis pagrindas šiam sprendimui priimti. Bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad 2024-12-04 sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose įtvirtinti pagrindai.

Pažymėtina, jog 2024-12-04 sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl pareiškėjo savanoriško išvykimo iš Lietuvos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas, priimdamas 2024-12-04 sprendimą Nr. 24S281793 VAĮ nuostatų taip pat nepažeidė.

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėEgidija PuzinskaitėEglė Žulytė-Janulionienė