Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2022-11-22 · Administracinė byla Nr. I1-9202-780/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-11-22
Bylos Nr.
I1-9202-780/2022
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ramūnas Šarka
Pareiškėjas
R. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-9202-780-2022Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02017-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 22 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės ir PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-11-30 iki 2019-08-21 buvo laikomas Marijampolės PN 3-ojo būrio kamerose Nr. 304 ir Nr. 306, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teigė, kad nebuvo užtikrinamas tinkamas pastatų ir patalpų įrengimas, inžinerinės bei kitos technikos eksploatavimas. Gyvenamųjų patalpų plotas buvo per mažas, todėl kamerose nebuvo galimybės oriai judėti. Nebuvo sudarytos prieinamos sąlygos operatyviai susisiekti su pareigūnais, kadangi kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Kamerose neįrengta tinkama vėdinimo sistema, todėl trūko gryno oro, laikėsi blogas pelėsio kvapas, drėgmė, dėl per mažų radiatorių patalpos nebuvo pakankamai šildomos šaltuoju metų laiku. Gyvenamųjų patalpų apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, dušo sieteliai buvo su defektais, vandens srovė nepakankamai stipri. Sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas. Taip pat teigė, kad nebuvo aprūpintas būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis. Marijampolės PN nebuvo įrengtas poilsio kambarys bei drabužių džiovyklos patalpa, todėl nuteistieji buvo priversti drabužius džiovinti miegamosiose patalpose. Maisto produktams susidėti skirtų virtuvių patalpos buvo per mažos, todėl maisto produktus nuteistieji laikė kamerose. Taip pat teigė, kad atsakovės atstovas nesudarė sąlygų pareiškėjo užimtumui, pareiškėjas nebuvo supažindintas su pasinaudojimo užimtumo priemonėmis tvarka. Marijampolės PN pastatų stogai buvo padengti asbesto turinčia danga, o tai kenkia nuteistųjų sveikatai. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo), neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis (b. l. 1-6).

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti trejų metų senaties terminą. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, nenurodė jokių svarbių priežasčių dėl ko negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl tariamai netinkamų kalinimo sąlygų, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ir priežasčių (b. l. 26-28).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2017-11-30 iki 2019-08-21, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Kaip ne kartą yra pažymėjęs LVAT, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN, kuris prasidėjo nuo 2017-11-30 ir tęsėsi iki 2019-08-21. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė (išsiuntė paštu iš įkalinimo įstaigos) tik 2022-08-27. Pats skundas pareiškėjo surašytas 2022-08-26. Tuo tarpu atsakovo atstovės pažeidimai, kuriais pareiškėjas kaltina valstybę, pasibaigė 2019-08-21, tai yra daugiau kaip prieš tris metus iki kreipimosi į teismą.

Vertinant nurodytų teisės pažeidimų mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinamos tinkamos kalinimo sąlygos (neužtikrintas minimalus plotas, pažeisti higienos normų reikalavimai ir kt.), tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2022 metais, jau praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį atsiliepime į skundą prašo taikyti atsakovės atstovas Marijampolės PN (b. l. 26-28).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra išaiškinęs, jog tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Tačiau šiuo atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino nei skunde, nei iki teismo posėdžio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006-03-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat kalinimo Marijampolės PN pradžios, nes net ir atliekant laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjas turėjo realią galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją kalint Marijampolės PN. Taip pat pažymėtina, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą (LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-575/2015, 2015-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015 ir kt.).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, nes pareiškėjas tokio prašymo nepateikė, priežasčių, dėl kurių praleido ieškinio senaties terminą, nenurodė ir šias priežastis patvirtinančių įrodymų nepateikė. Ginčo laikotarpiui taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai, pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su jo nurodytu laikotarpiu ir galimu žalos padarymu, nevertintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. L. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Ramūnas Šarka