- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-31
- Bylos Nr.
- A-1796-492/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00660-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- R. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. E. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad apytiksliai nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d., etapavus į Šiaulių TI, iki paskyrimo į kamerą ar iki kratos momento, etapuojant iš Šiaulių TI, būdavo laikomas laikino sulaikymo ir karantino kamerose, kur jausdavosi pažemintas, susidurdavo su nepatogumais, atsirasdavo psichologinė įtampa, nes buvo nežmoniškos sąlygos. Kamerose buvo tamsu, drėgna, nebuvo langų, ventiliacijos, lemputė apšviesdavo tik kameros kampą, sanitarinis mazgas įrengtas kampe, jame čiaupas, iš kurio tekdavo gerti vandenį, tvyrojo dvokas. Šiose kamerose būdavo laikoma po 7–11 asmenų, buvo labai ankšta, trūko oro. Tokiose kamerose jis buvo laikomas po 2–3 valandas. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą (b. l. 13–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas, suimtieji (nuteistieji) iš paskirstymo kamerų į gyvenamąsias paskirstomi tą pačią dieną. Sanitariniai mazgai laikino sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtiems asmenims apgyvendinti skirtos patalpos. Pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. sausio 12 d. Šiaulių TI buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-4 tik keturis kartus. Ši kamera buvo tikrinta 2015 m. kovo 4 d. ir nustatyta, kad pelėsio nėra, nuo lubų tinkas nesilupa, nebyra, užfiksuoti oro temperatūros bei dirbtinės apšvietos pažeidimai, tualetas neatitvertas nuo likusios kameros dalies. Ventiliacijos sistemos įrengimas ir su tuo susijęs oro judėjimo greitis, langų dydis, jų įrengimo aukštis nevertinti, nes reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte nurodyta, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Laikino sulaikymo kameros yra valomos. Atsakovas nurodė, kad skundai dėl nusiskundimų sveikata yra fiksuojami kalinamųjų asmens sveikatos istorijose. Šiaulių TI dėl psichologinio sukrėtimo, depresijos ar kitų dvasinių išgyvenimų konsultuoja įstaigos psichiatras. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendimu (b. l. 57–61) iš dalies patenkino pareiškėjo R. E. skundą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, jog Šiaulių TI buvo laikomas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis. Teismas pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI trumpalaikio laikymo (paskirstymo) ir karantino kamerose per laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d.Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11 punktą į tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pagal Taisyklių 19 punktą, priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Taisyklių 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Remdamasis 2016 m. balandžio 1 d. pažyma Nr. 60/09-12192, teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. sausio 12 d., o trumpalaikio laikymo kameroje Nr. PK-4 buvo laikomas keturis kartus: 2014 m. lapkričio 10 d., 2014 m. lapkričio 26 d., 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. sausio 7 d. Teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-84, padarė išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją trumpalaikio laikymo kameroje Nr. PK-4, neatitinkančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) reikalavimų – kameroje per žema oro temperatūra (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 p. reikalavimas), dirbtinė apšvieta neatitiko reglamentuojamos mažiausios gyvenamųjų patalpų dirbtinės apšvietos (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 p. reikalavimas), sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusios kameros dalies. Šios aplinkybės pagal CK 6.271 straipsnio prasmę sudarė teismui pagrindą konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Teismas nustatė, kad, pareiškėjo teigimu, trumpalaikio laikymo kameroje jis buvo laikomas po 2–3 valandas, nors galima laikyti ne daugiau kaip po 2 val., kad buvo laikoma po 7–11 asmenų, buvo neįmanoma pajudėti, kameros nevėdinamos. Atsakovas šių pareiškėjo teiginių nepaneigė nei į bylą pateiktais dokumentais, nei atsiliepime išdėstytais paaiškinimais, todėl teismas laikė, kad atsakovas pažeidė ir Taisyklių 11 punkto reikalavimus.Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti laikomam Šiaulių TI teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista (CK 6.250 str. 1 d.). Teismas atkreipė dėmesį, kad pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas trumpalaikio laikymo kameroje Nr. PK-4 buvo laikomas tik keturis kartus (2014 m. lapkričio 10 d., 2014 m. lapkričio 26 d., 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. sausio 7 d.). Teismas nenustatė, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose Nr. 98 ir Nr. 66 per laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. sausio 12 d. įvertintos administracinėje byloje Nr. I-1431-394/2016 ir 2016 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 punktu, CK 1.138 straipsnio 6, 8 punktais, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)), taip pat Lietuvos Respublikos teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, padarė išvadą, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui; taigi teismui nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir nuspręsta pažeidimo pripažinimą laikyti pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, nes tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
III.
Pareiškėjas R. E. apeliaciniu skundu (b. l. 65–66) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą ir patenkinti skundą.Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog jo teisės buvo pažeistos, tačiau nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teismas nemotyvuotai atmetė skundą. EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas, bet pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šio teismo nustatytais kriterijais. Teismo sprendime nepateikta jokių argumentų, kodėl atsisakyta vadovautis Konvencija. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 71–73) prašo atmesti apeliacinį skundą.Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teismas teisingai pritaikė galiojančias teisės normas. EŽTT yra pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui R. E. kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis.Pareiškėjas kreipėsi su skundu į pirmosios instancijos teismą dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią nurodė patyręs apytiksliai nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 1 d. Šiaulių TI kalėdamas laikino sulaikymo ir karantino kamerose nežmoniškomis sąlygomis: kamerose tamsu, drėgna, nebuvo langų, ventiliacijos, sanitarinis mazgas įrengtas kampe, tvyrojo dvokas, laikomas po 2–3 val. kartu su 7–11 asmenų. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą – nustatęs asmenų uždarymo į trumpalaikio laikymo kameras ir higienos normų pažeidimus, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, pripažinęs, jog jo teisės buvo pažeistos, nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).Kaip matyti, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kelia neturtinės žalos atlyginimo būdo klausimą, nenurodo, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė. Pareiškėjo prašymas išreikalauti fotografijas motyvuotai atmestas pirmosios instancijos teismo protokoline nutartimi (b. l. 51–53). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271 str. 1 d.).Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. LVAT 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (per 2014 m. lapkričio 10 d.–2015 m. sausio 12 d. laikotarpį tik keturias dienas – 2014 m. lapkričio 10 d., 2014 m. lapkričio 26 d., 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. sausio 7 d. – po kelias valandas pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. E. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.