- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-13
- Bylos Nr.
- 2S-26-302/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Marijonas Greičius, Danutė Kutrienė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos, Lietuvos
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 16 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus, civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė Irena Beliačic, K. Š. , Kupiškio rajono apylinkės teismas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Lietuvos Respublika, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų, prašydamas panaikinti antstolės Irenos Beliačic 2010-05-24 raginimą įvykdyti sprendimą. Taip pat prašė sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0011/10/02923, kol bus išnagrinėtas šis pareiškėjo skundas. Prašymą grindė tuo, kad antstolė nežino, kuri valstybės institucija yra tinkamas Lietuvos valstybės atstovas išieškojimo procese, todėl egzistuoja realus pavojus, kad antstolė nukreips priverstinį išieškojimą į netinkamą asmenį, tokiu būdu padarydama žalą tai institucijai ir valstybei.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. liepos 16 d. nutartimi prašymą sustabdyti vykdymo veiksmus atmetė. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad jeigu priverstinis vykdymas bus pradėtas pažeidžiant vykdymo proceso nuostatas, suinteresuoti asmenys turės teisę skųsti atitinkamus antstolio veiksmus. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo padaryti išvados, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidarys neįmanomas, valstybei gali būti padaryta žala, jeigu nebus sustabdyti antstolės veiksmai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti.
Nurodo, kad teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad vykdymo veiksmų sustabdymas gali būti taikomas ne tik tuo atveju, kai jų taikymo tikslas yra teismo sprendimo įvykdymo be apsunkinimų galimybės užtikrinimas, bet ir tuo atveju, kai vykdymo procese gali būti pažeidžiamos skolininko teisės.
Akivaizdu, kad antstolei nukreipus išieškojimą į Vyriausybės įsteigtos biudžetinės įstaigos, padedančios vykdyti Ministro Pirmininko ir Vyriausybės funkcijas – Ministro Pirmininko tarnybos lėšas, o vėliau teismui nustačius, kad ši institucija nėra tinkamas valstybės atstovas išieškojimo procese, bus padaryta žala ne tik pačiai institucijai. Apeliantas nurodo, kad Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vykdant išieškojimą iš valstybės, savivaldybės ar biudžetinių įstaigų, išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į joms priklausančias pinigines lėšas. Kadangi Ministro Pirmininko tarnybai nėra suteikta funkcija vykdyti teismo sprendimus, lėšų šiam tikslui jai skiriamuose biudžetiniuose asignavimuose nėra numatyta. Antstolei pradėjus priverstinio vykdymo procesą ir išieškojus priteistą pakankamai didelę sumą (76 000 Lt) iš netinkamo subjekto, šių lėšų pritrūktų kitiems būtiniems tikslams apmokėti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo K. Š. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo jos naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamoje byloje dėl antstolio veiksmų, todėl nėra pagrindo jos keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais.
Pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolės Irenos Beliačic veiksmų, prašydamas panaikinti antstolės 2010-05-24 raginimą įvykdyti sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 0011/10/02923, taip pat prašė sustabdyti vykdymo veiksmus nurodytoje vykdomojoje byloje, kol bus išnagrinėtas šis skundas, t.y. prašė pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę siekdamas apsaugoti skolininko interesus.
Civilinio proceso kodekso 510 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad skundo padavimas vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, jeigu pripažįsta tai esant reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka. Taigi įstatymų leidėjo valia pats skundo padavimas nesustabdo vykdymo veiksmų, ir tik tuomet, kai teismas pripažįsta tai esant reikalingu, jis turi teisę taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės ir vykdymo veiksmus sustabdyti. Tai paaiškinama tuo, kad vykdytinas teismo sprendimas, kuriuo įrodymų vertinimo procese jau būna pripažintos ar apgintos kurios nors subjektyvios asmenų teisės ir/ar teisėti interesai, jau būna įsiteisėjęs, taigi įsigalioja teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims bei institucijoms principas, įtvirtintas Civilinio proceso kodekso 18 str., 281 str., 584 str. Tokiu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones (išieškojimo vykdymo procese sustabdymą pagal Civilinio proceso kodekso 145 str. 1 d. 10 p.) ir nukeliant neapibrėžtam laikui teismo sprendimo realų įvykdymą - ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pagrindinių civilinio proceso tikslų bei principų, t.y. teismo sprendimo įvykdymo per įmanomai trumpiausią laiką, kuo greitesnės teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (Civilinio proceso kodekso 2 str.).
Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių, numatytų Civilinio proceso kodekso 145 straipsnyje, taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinta, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, kol nebus išnagrinėtas skundas dėl antstolio veiksmų, nes tokios laikinosios apsaugos priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju neatitiktų tokia priemone siekiamų įstatyme įtvirtintų tikslų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kupiškio rajono apylinkės teismui, joje 2008-11-10 priimtas sprendimas, kuriuo K. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teismas priteisė 93 781,64 Lt nesumokėto darbo užmokesčio dalies, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-11-12 nutartimi šis sprendimas paliktas nepakeistas, taigi jis yra įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas. Atsižvelgiant į tai, kad skundu dėl antstolio veiksmų yra skundžiamas raginimas, kuris pagal vykdymo procesą reglamentuojančias procesines teisės normas yra vienas iš pradinių antstolio vykdymo veiksmų, atliekamų vykdymo procese, kai yra priimamas vykdymui vykdomasis raštas (Civilinio proceso kodekso 655 str.), kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino esant reikalingu sustabdyti vykdymo veiksmus esant tokio turinio ir reikalavimo skundui dėl antstolio veiksmų, kuomet priverstinio vykdymo procedūra dar nėra pradėta ir nėra pakankamo pagrindo manyti, kad priverstinio pobūdžio priemonės, kurios bus pritaikytos ateityje, padarys žalos pareiškėjo nurodomai institucijai ar tuo labiau valstybei apskritai.
Pažymėtina, kad vykdymo proceso šalys turi pareigą vykdymo procese bendradarbiauti su antstoliu, vykdančiu vykdomąją bylą. Apelianto argumentas, kad dėl to, jog antstolė pasiuntė raginimą netinkamam valstybės atstovui ir gali pradėti priverstinį išieškojimą iš jo tuo padarydama žalos ne tik šiai institucijai, bet ir valstybei, yra atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi skolininkas, matydamas, kad antstolė pradėjo vykdymo veiksmus netinkamo skolininko atstovo atžvilgiu, turi teisę reikšti antstolei prašymus netęsti tokių vykdymo veiksmų, bei pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, kad antstolė, išanalizavusi tokį prašymą galėtų spręsti, kokių imtis priemonių, kad teismo sprendimas būtų tinkamai vykdomas. Apeliantas tokių aplinkybių atskirajame skunde nenurodo.
Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2010-12-27 Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas antstolės Irenos Beliačic prašymas išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką administracinėje byloje Nr. I-3868-437/2008, t.y. byloje, kurioje priimto sprendimo pagrindu yra išduotas vykdomasis raštas ir antstolės vykdomas vykdomojoje byloje Nr. 0011/10/02923, posėdis paskirtas 2011-01-27, prieš tai teisme 2010-07-28 taip pat buvo gautas antstolės Irenos Beliačic prašymas išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką, kuris išnagrinėtas 2010-11-26 teismo nutartimi, kas leidžia daryti išvadą, kad antstolė nurodytu laikotarpiu neatliko vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje, nes jai nėra aiški sprendimo vykdymo tvarka, todėl pripažinti esant reikalingu taikyti pareiškėjo nurodomą laikinąją apsaugos priemonę ir dėl šios priežasties nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.