- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-18
- Bylos Nr.
- 2S-1459-577/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33398-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- R. P.
- Ieškovas
- D. P.
- Trečiasis asmuo
- „Swedbank“
- Išvadą teikia
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. patikslintą ieškinį atsakovui R. P., trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir dėl santuokos nutraukimo pasekmių, institucija, teikianti išvadą - Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė D. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: nutraukti ieškovės ir atsakovo R. P. 2001 m. rugsėjo 15 d. sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; nustatyti nepilnamečių vaikų L. P. ir G. P. gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 500 Lt kiekvienam vaikui per mėnesį iki jų pilnametystės; nustatyti skyriumi gyvenančio tėvo ieškinyje nurodytą bendravimo su vaikais tvarką; priteisti ieškovei butą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovui žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini) ir santuokoje įgytą automobilį; priteisti ieškovei skolinius įsipareigojimus pagal būsto paskolos sutartį Nr.04-031550-FA; priteisti atsakovui skolinius įsipareigojimus pagal būsto paskolos sutartis Nr.07-061744-FA, Nr.08-119544-FA, Nr.11-027346-FA; priteisti ieškovei iš atsakovo 5000 Lt neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą gyventi skyriumi; įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovei naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams L. P. ir G. P. po 500 Lt kiekvienam vaikui per mėnesį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; priteisti 1000 Lt įsiskolinimą, kuris susidarė nuo lapkričio mėnesio, kai ieškovei teko išeiti su vaikais iš namų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą R. P., gyventi skyrium nuo sutuoktinės D. P.; įpareigojo atsakovą netrukdyti naudotis šeimos turtu – butu, esančiu (duomenys neskelbtini); nustatė nepilnamečių vaikų L. P. ir G. P. laikiną gyvenamąją vietą su ieškove; priteisė iš atsakovo nepilnamečiams vaikams L. P. ir G. P. laikiną išlaikymą kiekvienam po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir pavedė ieškovę šiomis lėšomis uzufrukto teise disponuoti. Vilniaus apygardos teismas 2014m balandžio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį pakeitė. Panaikino nutarties dalį, kuria atsakovas R. P. įpareigotas gyventi skyrium nuo sutuoktinės D. P..
2014-04-29 Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas atsakovo R. P. prašymas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties pakeitimo, kuriuo atsakovas prašė nustatyti nepilnamečių vaikų L. P. ir G. P. laikiną gyvenamąją vieta su tėvu R. P. ir nustatyti, kad nepilnamečiams vaikams L. P. ir G. P. laikiną išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį atsakovas privalėjo skirti nuo 2014-02-01 iki 2014-04-24. Nurodė, kad vaikų motina D. P. netinkamai vykdo savo, kaip vaikų motinos, pareigą. Nepilnamečio L. mokymosi rezultatai suprastėjo, vaikas nuolatos praleidžia pamokas dėl galvos skausmo. Nuo 2014-03-17 nepilnametis L. nelankė mokyklos, nes sirgo. Ieškovė taip ir nesugebėjo nepilnamečio L. nuvesti pas gydytojus. Vaiką pas gydytoją vežė atsakovas, o ieškovė nenupirko vaikui net vaistų. Taip pat ieškovė nutraukė vaikų ortodontinį gydymą. D. P. klaidino teismą, teigdama, kad atsakovas nesirūpina vaikais ir neskiria lėšų jų poreikių tenkinimui. Atsakovas nurodė, kad jis 2013 m. gruodžio mėnesį šeimos poreikiams išleido 2 644 Lt, o 2014 m. sausio mėnesį išleido 2 334 Lt, todėl prašė nustatyti, kad laikiną išlaikymą vaikams atsakovas privalo mokėti nuo 2014-02-01 iki 2014-04-24.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi atmetė atsakovo R. P. prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties pakeitimo. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad pakeitus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir nustačius nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą kartu su atsakovu, būtų pažeisti nepilnamečių vaikų interesai ir teisėti lūkesčiai suprasti ir žinoti, kur ir su kuo yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad būtent dėl ieškovės kaltės suprastėjo nepilnamečio L. P. pažangumas mokykloje (CPK 178 str.), juolab, kad ieškovė teigia, jog vaiko pažangumas yra suprastėjęs būtent dėl atsakovo R. P. kaltės. Be to, pirmos instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 17 d. nutartimi buvo nutarta priteisti iš R. P., nepilnamečiams vaikams L. P. ir G. P. laikiną išlaikymą kiekvienam po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-12-03 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pavedant šiomis lėšomis uzufrukto teise disponuoti nepilnamečių vaikų įstatyminei atstovei – motinai D. P., o Vilniaus apygardos teismas 2014m. balandžio 24 d. nutartimi konstatavo, kad laikinoji apsaugos priemonė dėl laikino išlaikymo priteisimo buvo paskirta teisingai, atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, prieštaringus šalių paaiškinimu, laikantis materialinės teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo priteisimo pagrindus, taip pat atsižvelgus į įtemptus šalių tarpusavio santykius ir nesutarimus. Kadangi Vilniaus apygardos teismas nekonstatavo pažeidimų ir paliko šią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties dalį galioti, pirmos instancijos teismo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ir atsakovo prašymo dėl nurodytos nutarties pakeitimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas R. P. atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį pakeisti ir nustatyti, kad nepilnamečiams vaikams L. P. ir G. P. laikinas išlaikymas po 500 Lt kas mėnesį turi būti mokamas nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. bei nustatyti nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą kartu su juo. Pasak apelianto, ieškovė netinkamai vykdo savo, kaip motinos, pareigas, nesirūpina vaikais taip pažeisdama jų teises ir teisėtus interesus, todėl yra pagrindas vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su juo. Apelianto nuomone, nesirūpinimo vaikais faktą liudija sūnaus L. mokymosi rezultatų pokyčiai, vis dažnesnis mokyklos nelankymas, vaiko sveikatos būklė, ieškovės įsipareigojimų tęsti abiejų vaikų ortodontinį gydymą nevykdymas. Taip pat atsakovas tvirtina, kad ieškovė teismui melavo apie tai, kad jis neskyrė lėšų vaikų poreikiams tenkinti ir jais nesirūpino. Atsakovo nuomone, jo teiginius apie rūpinimąsi vaikais patvirtina jo sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad 2013 m. gruodžio mėnesį šeimos poreikiams buvo išleista 2 644 Lt, o 2014 m. sausio mėnesį - 2 334 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovė D. P. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad nesutinka su atsakovo atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ieškovės nuomone, atsakovo kaltinimai dėl pablogėjusių sūnaus L. pažymių yra visiškai nepagrįsti. Ieškovė paaiškina, kad sūnaus mokymosi rezultatams įtakos gali turėti tai, kad jis mokosi antroje pamainoje ir jautriai išgyvena tėvų skyrybas. Pažymi, kad dabar su sūnumi dirba psichologas, o ji pati lanko vaikų auklėjimo kursus, todėl atsakovo kaltinimai, jog jai nerūpi vaikai, yra nepagrįsti. Paaiškina, kad vaikų užrašymas ortodontiniam gydymui yra vis nukeliamas dėl paties atsakovo kaltės, nes jis nevykdo savo įsipareigojimo sumokėti už gydymą. Taip pat atsakovė nesutinka ir su kitu atsakovo reikalavimu - nustatyti, kad nepilnamečiams vaikams L. P. ir G. P. laikinas išlaikymas po 500 Lt kas mėnesį turi būti mokamas nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. Nurodo, jog tai, kad pagal atsakovo banko sąskaitos išrašus matosi, jog tam tikros pinigų sumos buvo išleistos maistui, nereiškia, kad maistas buvo pirktas vaikams. Ieškovė tvirtina, kad ji su vaikais tuo laikotarpiu gyveno pas seserį, o atsakovas jokių pinigų vaikams neperdavė ir jų poreikiais nesirūpino.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės D. P. patikslintą ieškinį atsakovui R. P., trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartimi nepilnamečių šalių vaikų L. ir G. P. laikina gyvenamoji vieta yra nustatyta su jų motina D. P. bei nepilnamečiams šalių vaikams L. P. ir G. P. buvo nustatytas laikinas išlaikymas po 500 Lt kas mėnesį, kurį atsakovas privalėjo skirti nuo 2014-02-01 iki 2014-04-24. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi atmetė atsakovo R. P. prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties pakeitimo, kuriuo atsakovas prašė nustatyti nepilnamečių vaikų L. P. ir G. P. laikiną gyvenamąją vieta su tėvu R. P. ir nustatyti, kad nepilnamečiams vaikams L. P. ir G. P. laikiną išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį atsakovas privalėjo skirti nuo 2014-02-01 iki 2014-04-24.
Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Pabrėžtina, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai.
Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo apriboti priešingos šalies veiksmų laisvę pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeis ginčo šalių interesų pusiausvyros, bus pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, preliminariai įvertinus bylos medžiagą, akivaizdžių įrodymų dėl to, kad šalių nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su motina prieštarautų jų interesams, kol kas byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių realios grėsmės vaikų interesams buvimą, atsakovo teiginiai, kad ieškovė netinkamai vykdo savo, kaip motinos, pareigas yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (CPK 178 str.).
Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal CPK 144-148 str. teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti ir vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus iš esmės išspręsti ieškinio reikalavimai. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas tik tikrina, ar yra pagrindas šias priemones pritaikyti iki teismo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad pareikštų reikalavimų pagrįstumas bus sprendžiamas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, išklausius šalių paaiškinimus bei visapusiškai įvertinus kitus į bylą visus pateiktus įrodymus. Esant nurodytoms aplinkybėms, pritartina pirmos instancijos teismo pozicijai, kad pakeitus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir nustačius nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą kartu su atsakovu galimai būtų pažeisti nepilnamečių vaikų interesai ir teisėti lūkesčiai.
Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 17 d. nutartimi nutarė priteisti iš R. P., nepilnamečiams vaikams L. P. ir G. P. laikiną išlaikymą kiekvienam po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013-12-03 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pavedant šiomis lėšomis uzufrukto teise disponuoti nepilnamečių vaikų įstatyminei atstovei – motinai D. P.. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi konstatavo, kad laikinoji apsaugos priemonė dėl laikino išlaikymo priteisimo buvo paskirta teisingai, atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, prieštaringus šalių paaiškinimus, laikantis materialinės teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo priteisimo pagrindus, taip pat atsižvelgus į įtemptus šalių tarpusavio santykius ir nesutarimus. Kadangi Vilniaus apygardos teismas jau kartą nekonstatavo pažeidimų ir paliko šią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties dalį dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo galioti, tai apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymą, kuris yra grindžiamas analogiškais argumentais kaip ir atsakovo atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties dėl nurodytos nutarties dalies pakeitimo ir tokį atsakovo prašymą pagrįstai atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta, nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to, apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.