Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiųjų D. A. , Z. A. ir nuteistojo S. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

S. B. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį (dėl 9 800 Lt ir 50 000 Lt prievartavimo) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš S. B. priteista nukentėjusiesiems Z. A. ir D. A. 310 000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Iš S. B. priteista 2 360 litų proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

S. B. nuteistas už tai, kad jis nuo 2002 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesio, tiksliai tyrimo metu nenustatytomis dienomis, iki 2003 m. birželio 13 d., veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, panaudodamas prieš nukentėjusiuosius Z. A. ir D. A. psichinę prievartą, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su Z. A. ir jo šeimos nariais, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė ginčijamą savo tikrą teisę ir padarė didelės žalos nukentėjusiesiems, t. y. reikalavo perrašyti nukentėjusiajai D. A. priklausančias 100 procentų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų jo vardu ir 2003 m. birželio 13 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), privertė nukentėjusiuosius perrašyti D. A. priklausančių 100 procentų 10 000 litų nominalinės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų B. Š. vardu ir tuo faktiškai įgijo nuosavybės teisę į UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, kurio vertė 300 000 litų.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad nuo 2002 m. birželio mėn. iki 2003 m. balandžio mėn. Panevėžyje, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, panaudodamas prieš nukentėjusįjį Z. A. psichinę prievartą, tai yra grasindamas Z. A. smurtu, atvirai grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ir jo šeimos nariais, neturėdamas teisėto pagrindo, už tariamą apsaugą - ,,stogą“ savo naudai vertė Z. A. ateityje, kas mėnesį perduoti jam ir jo bendrininkams jo nurodytas pinigų sumas ir 2002 m. birželio bei liepos mėnesiais, tiksliai nenustatytomis dienomis, (duomenys neskelbtini), iš Z. A. gavo po 400 Lt, o nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. iki 2003 m. balandžio mėn., tyrimo nenustatytomis dienomis, (duomenys neskelbtini), bei dar kartą (duomenys neskelbtini), iš Z. A. gavo po 1 000 Lt kas mėnesį, tokiu būdu per vienuolika kartų iš nukentėjusiojo neteisėtai gavo 9 800 Lt.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2002 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytą datą, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, panaudodamas prieš nukentėjusįjį Z. A. psichinę prievartą, tai yra atvirai grasindamas Z. A. smurtu, grasindamas nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti su juo ar jo šeimos nariais, neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai privertė Z. A. parašyti jam tariamos Z. A. 50 000 Lt skolos raštelį ir taip suteikti jam turtinę teisę į 50 000 Lt vertės nukentėjusiojo turtą.

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu S. B. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl 9 800 Lt ir 50 000 Lt prievartavimo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Teismo nuosprendyje tai motyvuota tuo, kad byloje, be paties nukentėjusiojo parodymų, nėra kitų neginčijamų įrodymų, leidžiančių teismui daryti kategorišką išvadą, jog S. B. padarė šias nusikalstamas veikas.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti, S. B. dėl 9 800 Lt ir 50 000 Lt prievartavimo pripažinti kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, taip pat perkvalifikuoti S. B. veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 181 straipsnio 3 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat prašo patenkinti civilinį ieškinį ir priteisti iš S. B. D. A. ir Z. A. naudai 509 800 Lt. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir išspręsti kiti klausimai.

Prokuroras teigia, kad teismas S. B. nepagrįstai išteisino dėl 50 000 Lt prievartavimo. Mano, kad teismas dėl šios dalies neteisingai įvertino liudytojos O. K. parodymus ir rėmėsi jais, kaip paneigiančiais S. B. kaltę. Prokuroro nuomone, minėtos liudytojos parodymai, vertinant juos bendrai su kita bylos medžiaga, leidžia daryti išvadą, kad S. B. padarė jam inkriminuotą veiką. Netikėti liudytojos O. K. parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie visada buvo nuoseklūs ir jos parodymuose nurodytos aplinkybės dėl to, kada ir kur įvyko S. B. ir Z. A. pokalbis, dėl pinigų sumos, raštelio atitinka nukentėjusiojo Z. A. parodymus. Analogiškus liudytojos O. K. ir nukentėjusiojo parodymams davė ir liudytoja A. P. , nurodydama ir tai, kad ji matė S. B. atsineštą raštą, kuris buvo rašytas Z. A. ranka ir jame buvo nurodyta 50 000 Lt suma. Apelianto teigimu, kadangi liudytojos A. P. parodymai atitinka O. K. Ir Z. A. parodymus, negalima, motyvuojant tuo, jog liudytoja A. P. yra Z. A. sesuo ir yra suinteresuotas asmuo, atmesti pastarosios parodymus. Apeliantas skunde taip pat prašo sprendžiant šioje dalyje dėl S. B. kaltės įvertinti liudytojo V. G. parodymus, kurie patvirtina minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes dėl raštelio.

Prokuroras skunde nesutinka ir su teismo išvadomis, kad S. B. ne prievartavo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą, o nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, tai yra padarė savavaldžiavimą. Prokuroras taip pat nesutinka su liudytojų parodymų, kuriais teismas rėmėsi grįsdamas šias išvadas, vertinimu. Teigia, kad liudytojo R. P. parodymai yra abejotini, nes liudytojas visų apklausų metu nurodė skirtingas aplinkybes. Nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra duomenų dėl R. P. suinteresuotumo bylos baigtimi, o iš telefoninių pokalbių negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog liudytojas parodymus apie UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ įsteigimą ir ją įsteigusius asmenis davė paprašytas S. B. . Mano, kad telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuoti R. P. ir S. B. , šio žmonos pokalbiai, priešingai, leidžia teigti, kad R. P. davė S. B. naudingus parodymus, jog padėtų pastarajam išvengti atsakomybės. Apeliantas skunde nesutinka ir su liudytojo M. K. duotų parodymų vertinimu. Mano, kad tai, jog UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta 2001 m. liepos 13 d., leidžia abejoti liudytojo parodymais, kad UAB steigti S. B. pinigus Z. A. davė 2002 metais. Apelianto teigimu, liudytojas M. K. , kaip ir R. P., yra suinteresuoti bylos baigtimi (palaikė ryšius su S. B. , J. B. , per jį buvo aptariamos visos apklausų detalės) ir parodymus davė suderindamas juos S. B. . Teigia, kad teismas turėjo atmesti ir liudytojos O. K. parodymus. Prokuroro manymu, tai, kad liudytoja teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir jau nurodė, kad 2001 m. Z. A. jai S. B. pristatė kaip bendraturtį, o ne kaip galimą bendraakcininkį, leidžia daryti išvadą, jog ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Prokuroras skunde taip pat mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi ir liudytojų A. Š. , V. K. parodymais dėl S. B. tarpininkavimo išnuomojant UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ patalpas. Prokuroro manymu, tarpininkavimas dėl pastatų nuomos neįrodo tai, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausė S. B. ar šis buvo bendrovės dalininkas. Skunde prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors liudytojai A. Š. ir V. K. nurodė skirtingai, kam priklausė patalpos, teismas nepagrįstai neišsiaiškino tikrųjų patalpų savininko.

Mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog S. B. veiksmai atitinka turto prievartavimo sudėtį. Iš UAB steigimo, įregistravimo ir kitų dokumentų matyti, jog UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ steigėja ir vienintelė akcininkė buvo D. A. , o direktorius – Z. A. . Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. G. . Byloje duomenų, kad būtų daugiau bendrasavininkų ar bedraakcininkų, nėra. Prokuroras mano, kad S. B. nusprendė perimti Z. A. verslą ir iš to pasipelnyti po to, kai įmonė pradėjo sėkmingai dirbti. Prokuroro teigimu, net jeigu S. B. ir davė Z. A. 10 000 Lt, kuriuos šis panaudojo steigiant UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, S. B. pretenzija perimti visą įmonės verslą ir turtą, kuris keliasdešimt kartų viršija S. B. investiciją, yra kaip turto prievartavimas prisidengus tariama investicija į bendrą verslą.

Prokuroro teigimu, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Z. A. turtą prievartavo, atvirai reikalavo perduoti S. B. , o paimti pinigus atvažiuodavo pastarojo atsiųsti žmonės. Mano, kad S. B. reikalavimas buvo vienas - mokėti už ,,stogą“. Po to S. B. reikalavimas išaugo ir šis liepė Z. A. dar parašyti paskolos raštelį 50 000 Lt sumai. Parašius minėtą skolos raštą, buvo reikalaujama, kad Z. A. jam sumokėtų arba 50 000 Lt, arba perrašytų UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ akcijas. Vėliau Z. A. buvo priverstas perrašyti visus 100 % turimų bendrovės akcijų. Nukentėjusysis Z. A. , bijodamas, kad S. B. išsakyti grasinimai susidoroti su juo ir su jo šeimos nariais gali būti įvykdyti, sutiko mokėti S. B. pastarojo nurodytas pinigų sumas, parašyti paskolos raštelį bei vėliau perrašyti visas akcijas. Todėl įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, S. B. veika turi būti kvalifikuota kaip didelės vertės turto prievartavimas, padarytas bendrininkų grupe, prieš nukentėjusiuosius Z. A. ir D. A. pavartojus psichinę prievartą, tai yra grasinant smurtu, nužudyti ar kitaip fiziškai susidoroti. Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad nukentėjusiųjų civilinis ieškinys turi būti visiškai patenkintas, nes nukentėjusieji patyrė tiek moralinę, tiek turtinę žalą. Turtinės žalos dydis yra pagrįstas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turto vertės nustatymo ataskaita, o moralinė – patirtais išgyvenimais, darbo ir padėties visuomenėje netekimu.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. A. ir Z. A. apeliaciniais skundais prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti, perkvalifikuoti S. B. nusikalstamą veiką į BK 181 straipsnio 3 dalį ir pripažinti jį kaltu padarius visus jam inkriminuotus nusikaltimus. Taip pat prašo iš S. B. priteisti 509 800 Lt ir po 100 000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, neteisingai nustatė neturtinės žalos dydžius.

Apeliantai skunduose mano, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, nes besąlygiškai patikėjo S. B. teiginiais ir šio iškeltomis versijomis, kurios prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, taip pat neteisingai įvertino liudytojų parodymus. Apeliantai tvirtina, kad S. B. nebuvo Z. A. ir šio šeimos draugas, o byloje įrodymų, išskyrus S. B. teiginius, kurie leistų daryti priešingą išvadą, nėra. Apeliantai mano, kad teismas turėjo atmesti ir liudytojų R. P. ir M. K. parodymus, nes jie skirtingai nurodė, kokiomis aplinkybėmis S. B. davė Z. A. 10 000 Lt, ir tai leidžia abejoti jų parodymu teisingumu. Vertindamas M. K. parodymus, teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog šis liudytojas (taip pat ir kiti S. B. naudai paliudiję asmenys) yra pavaldūs S. B. žmonai ir bijo duoti teisingus parodymus. Abejotini S. B. parodymai apie priežastis, dėl kurių jis davė pinigų Z. A. (straipsnius spaudoje apie S. B. , kaip buvusį nusikaltėlį, todėl šis tariamai negalėjo akcijų užrašyti savo vardu). Mano, kad teismas, patikėdamas tokiais S. B. parodymais, turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, jog šiuo metu įmonės akcijas valdo S. B. žmona ir jas užrašyti žmonai niekas S. B. nesutrukdė. Apeliantai mano, kad abejotini ir S. B. teiginiai, jog būtent jis susitarė su pastatų savininkais dėl panaudos, o pradėjo kištis į Z. A. vadovaujamos įmonės reikalus, kaip į savo, kai Z. A. pradėjo girtuokliauti ir įmonė atsidūrė prie bankroto ribos, nes jie yra niekuo nepagrįsti ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje yra įrodyta, kad Z. A. tuo metu negirtuokliavo, o įmonė atsidūrė prie bankroto tada, kai S. B. pradėjo kištis į jos reikalus, trukdė jos veiklai. S. B. , teigdamas, kad Z. A. girtuokliavo, buvo nusikaltėlis, artimai bendravo su prokurore, ir ieškodamas tai galinčių patvirtinti liudytojų, tokiu būdu siekė sukompromituoti Z. A. ir apsiginti. Apeliantų teigimu, tai, kad S. B. nebuvo jų įmonės savininkas ir atimdamas įmonę negalėjo savavaldžiauti, rodo ir S. B. veiksmai: S. B. liepia nuvažiuoti ir nufotografuoti įmonės įrenginius ir pastatus, nes jam netinka jų įvertinimas, pasiruošęs sumokėti turto vertintojui, kad šis įmonę įvertintų taip, kaip reikia jam, S. B. moko M. K. , R. P., B. Š. , kaip reikia liudyti prieš Z. A. ir kt. Apeliantai mano, kad teismas turėtų vadovautis O. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir atmesti jos teisme S. B. naudai duotus parodymus, nes ji neoficialiai dirba S. B. žmonos įmonėje buhaltere ir todėl yra suinteresuota ir bijo darbdavės sankcijų. Apeliantai skunde atkreipia dėmesį į tai, kad minėta liudytoja iš anksto žinojo, kokius parodymus duos M. K. ir kiti liudytojai.

Teismas nepagrįstai patenkino jų civilinį ieškinį tik iš dalies, priteisdamas neturtinės žalos po 10 000 Lt. Apeliantai skunduose prašo atsižvelgti į jų patirtus išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, S. B. veiksmų pasekmes (sugadinta reputacija, liko be darbo, neturi jokio uždarbio, pakenkė sveikatai ir kt.), S. B. dabartinę turtinę padėtį, padarytos žalos dydį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 išaiškinimais, baudžiamosios teisės teorija apie turto prievartavimą ir savavaldžiavimą, teigia, kad teismo išvados, jog jo veiksmai apima minėto nusikaltimo sudėtį, yra nepagrįstos.

Apeliantas tvirtina, kad psichinės prievartos prieš nukentėjusiuosius nenaudojo. Mano, kad tai, jog teismas padarė priešingą išvadą, lėmė, kad buvo nepagrįstai sureikšmintas A. išvykimas iš Panevėžio ir tariamas slapstymasis, ir neatkreipė dėmesio į tai, jog liudytojo V. G. nurodytų aplinkybių dėl dviejų „BMW“ automobilių atvykimo į liudytojo bendrovės teritoriją susieti su juo ar su Z. A. neįmanoma.

Teismas neteisingai įvertino apelianto nesutarimus su Z. A. dėl bendrovės ,, (duomenys neskelbtini)“ valdymo, dėl jos perspektyvos ir galimybių išlikti rinkoje kaip jo tikros teisės realizavimą nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Todėl mano, kad teismas, tikrindamas, ar jis savo teises realizavo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, atsižvelgtų į tai, jog D. A. niekada nenurodė, kad prieš ją jis naudojo kokią nors prievartą ar neleistinus veiksmus, D. A. akcijas perleido įstatymų nustatyta tvarka, Z. A. nebuvo bendrovės ,, (duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir negalėjo perleisti ar neperleisti akcijų ar bendrovės turto, Z. A. akcijų judėjimas, kaip samdomam bendrovės direktoriui, jokios žalos padaryti negalėjo, be to, pasikeitus akcijų savininkui, pats Z. A. atsisakė toliau dirbti bendrovėje, o turtinio pobūdžio pretenzijas gynė teismuose civilinio proceso nustatyta tvarka, liudytojai ir Z. A. , kreipdamasis į STT, nenurodė, jog D. A. akcijas perleido ne savo valia.

Apeliantas mano, kad teismas negalėjo svarstyti klausimo dėl civilinio ieškinio priteisimo A., nes UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atlikti skaičiavimai, kuriais teismas rėmėsi, iš esmės skiriasi nuo kitų turto vertintojų išvadų. Be to, apelianto teigimu, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ skaičiavimai kelia ir didelių abejonių, nes UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turto vertintojai tokį vertinimą atliko pirmą kartą, neatsižvelgė į daugelį svarbių aplinkybių, tai yra, kad įrenginiai yra specifinės paskirties, jų specifiškumas, nustatant jų rinkos kainą, lėmė įrenginių kainos mažėjimą. Taip pat mano, kad teismui nustačius, kad bendrovę ,, (duomenys neskelbtini)“ įsteigė trys asmenys, turėtos Z. A. pretenzijos negalėjo apimti R. P. turto dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 8 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartį panaikino dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir bylą gražino nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai S. B. ir R. P. pripažino UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkais ir šiuo pagrindu neteisingai sumažino nukentėjusiesiems atlygintinos žalos dydį. Teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad Apeliacinis teismas neteisingai bandė nustatyti nukentėjusiųjų patirtos turtinės žalos dydį pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertę. Dėl įmonės netekimo patirta žala negali būti nustatyta vien pagal įmonei priklausančio turto vertę. Be to, nukentėjusioji D. A. (ir jos sutuoktinis) turtinę žalą patyrė netekusi jiems priklausančių akcijų ir pajamų šaltinio, o ne UAB turto, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas jiems buvo svetimas. Pagal civilinės teisės nuostatas nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos turinį sudaro netektų akcijų reali rinkos vertė, taip pat negautos pajamos, kurias nukentėjusieji būtų gavę, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos apeliacinis teismas, netinkamai nustatęs nuteistojo įgyvendintų pretenzijų dydį, turintį reikšmę kvalifikuojant veiką ir nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes. Minėtoje nutartyje pažymėta, kad šiuo atveju prievarta įgyvendintų turtinių pretenzijų apimtis nustatytina ne pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, bet pagal perleistų akcijų rinkos vertę, kuriai nustatyti būtinos atitinkamos specialios žinios.

Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl padarytų neteisėtų veiksmų nukentėjusioji D. A. neteko jai priklausančių 100 procentų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, tai reiškia, kad D. A. ir jos sutuoktinis Z. A. patyrė turtinę žalą netekus jiems priklausančių akcijų ir pajamų šaltinio, tačiau ne UAB turto. Pagal civilinės teisės nuostatas bendrovės turtas yra atsietas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles bendrovė atsako savo turtu, o akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. CK 1.102 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad akcija - tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, taip pat kitas įstatymų nustatytas teises. Taigi akcininkui nuosavybės teise priklauso bendrovės akcijos, suteikiančios teisę į pelno dalį (dividendus) ir į likusią turto dalį, tik likvidavus bendrovę ir atsiskaičius su kreditoriais. Tiek teorijoje, tiek teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams, net ir vieninteliam akcininkui, yra svetimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8, 4 punktas). Atsižvelgiant į tai nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos turinį sudaro ne įmonės turto, o netektų akcijų reali rinkos vertė, taip pat negautos pajamos, kurias nukentėjusieji būtų gavę, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Be to, iš D. A. išreikalautų akcijų rinkos vertė svarbi nustatant nuteistojo įgyvendintų turtinių pretenzijų dydį, kadangi jis turi reikšmę kvalifikuojant padarytą veiką. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad norint tinkamai teisiškai įvertinti tiek nuteistojo S. B. veiką, tiek tinkamai apskaičiuoti nukentėjusiesiems padarytos žalos dydį būtina nustatyti perleistų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų rinkos vertę, kokia ji buvo akcijų perleidimo metu, t. y. 2003 m. birželio 13 d., o tam yra būtinos specialios žinios. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro rašto matyti, kad ši įstaiga tokių ekspertizių neatlieka. Todėl atlikti šią ekspertizę pavedama verslo ir turto vertinimo bendrovei „Euristika“.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 208 straipsniu, 209 straipsnio 4 dalimi, 286 straipsnio 1 dalimi, 324 straipsnio 6 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Paskirti šioje byloje ekonominę ekspertizę, kurią pavesti atlikti verslo ir turto vertinimo bendrovei „Euristika“.

Kokia buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų rinkos vertė jų perleidimo S. B. metu, t. y. 2003 m. birželio 13 d.?

Ekspertei pateikti šią nutartį, baudžiamąją bylą (10 tomų).