Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-07-11 · Administracinė byla Nr. A-502-1304-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-07-11
Bylos Nr.
A-502-1304-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyriaus
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybė
Kategorijos
  • 6.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-1304/2008Procesinio sprendimo kategorija 6.3.2; 15.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovėms D. Č. ir N. G.,atsakovo atstovui V. P. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyriaus prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“, trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Anykščių skyrius (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita” (toliau – ir Biudžetinė įstaiga; atsakovas) pareiškėjo naudai 4 737,13 Lt žalos atlyginimą dėl neteisingai išduotų dokumentų pensijai skirti.

Prašyme pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2005 m. birželio 1 d. L. N. buvo pratęstas invalidumo grupės galiojimo terminas. Pažymėjo, kad VSDFV Anykščių skyrius, pratęsdamas invalidumo pensijos mokėjimą, paprašė Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė; trečiasis suinteresuotas asmuo) patikslinti 1996 m. birželio 25 d. išduotą pažymą Nr. 97 apie L. N. draudžiamąsias pajamas pensijai skirti, kurioje buvo nurodyta, kad nuo 1985 m. lapkričio 22 d. iki 1985 m. gruodžio 31 d. L. N. darbo užmokestis buvo 1,41 Lt, o nuo 1986 m. sausio 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 1 d. – 69,63 Lt. Nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 9 d. VSDFV Anykščių skyriuje buvo gautas Biudžetinės įstaigos išduotas dokumentas, kuriame nurodoma, jog nuo 1985 m. lapkričio 22 d. iki 1985 m. gruodžio 31 d. L. N. darbo užmokestis buvo 1,41 Lt, o nuo 1986 m. sausio 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 1 d. – 6,96 Lt. Teigė, jog, patikslintais duomenimis, 1996 m. birželio 25 d. išduota pažyma yra neteisinga.

Nurodė, kad, remdamasis naujais duomenimis, pareiškėjas L. N. invalidumo pensiją paskyrė iš naujo ir nustatė, kad nuo 1996 m. gegužės 30 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. dėl Biudžetinės įstaigos neteisingai išduotos pažymos L. N. buvo paskirta ir mokama didesnė, nei pagal jos darbo užmokestį priklausė, pensija – taip buvo padaryta 4 737,13 Lt žala VSDFV biudžetui.

Pareiškėjas paaiškino, kad Biudžetinė įstaiga 2005 m. lapkričio 23 rašte Nr. IS-541 pripažino, jog, 1996 m. birželio 25 d. išduodant pažymą apie L. N. darbo užmokestį, įsivėlė aritmetinė klaida. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas atsisako atlyginti padarytą žalą, todėl ši žala išieškotina teismine tvarka. Teigė, kad VSDFV Anykščių skyrius, neturėdamas pirminių dokumentų, kurių pagrindu buvo išrašyta 1996 m. birželio 25 d. pažyma Nr. 97, negalėjo nustatyti, kad minėtoje pažymoje buvo padaryta aritmetinė klaida, todėl atsakomybė dėl to tenka Biudžetinei įstaigai.

Atsiliepimas

Atsakovas Biudžetinė įstaiga atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašyme pareikštais reikalavimais nesutinka, ir, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 6 punktu, prašė administracinę bylą nutraukti. Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio prašymo padavimo administraciniam teismui terminą (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis)

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmenys, dėl kurių kaltės VSDFV administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems tam tikras išmokas, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad įstatymai nustato, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, kai yra patvirtinamos visos trys žalai atlyginti būtinos sąlygos, t. y. žalos padarymo faktas ir jos dydis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnis), priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis) bei asmens kaltė (CK 6.248 straipsnis).

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Pensijų skyrimo nuostatai) 68 punktu ir VSDFV Anykščių skyriaus nuostatų, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2005 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-34, (toliau – ir Anykščių skyriaus nuostatai) 15.11 punktu, kuriuose įtvirtinta, jog pensijos skiriamos socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto skyriaus valstybės tarnautojo sprendimu. Nurodė, kad VSDFV Anykščių skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto tarnautojo sprendimo, kuriuo, remiantis Savivaldybės 1996 m. birželio 25 d. pažymos Nr. 97 duomenimis, L. N. nuo 1996 m. gegužės mėnesio būtų skirta invalidumo pensija, nėra. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių pirminių dokumentų, patvirtinančių, kad L. N. visą nurodytą laikotarpį gavo jai VSDFV Anykščių skyriaus 1996 m. birželio mėnesio sprendimu skirtą invalidumo pensiją, t. y. VSDFV Anykščių skyrius nėra pakankamai įrodęs fakto, kad L. N. yra gavusi invalidumo pensijos išmokas, o tai reiškia, kad pareiškėjas nėra įrodęs paties žalos padarymo fakto.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad L. N. darbdavys nurodytu laikotarpiu buvo ne Vilniaus miesto valdybos 2 – asis ūkinis finansinis poskyris (šiuo metu – atsakovas), o Vilniaus miesto darželis-lopšelis Nr. 136, todėl Savivaldybės 2 – ojo finansinio ūkinio poskyrio 1996 m. birželio 25 d. pažyma Nr. 97 negali būti laikoma L. N. darbdavio išduota pažyma. Laikėsi pozicijos, jog dėl to, kad minėta pažyma nėra L. N. draudžiamųjų pajamų įrodymas, atitinkantis Pensijų skyrimo nuostatų 30 punkto reikalavimus, ji nėra ir pagrindas invalidumo pensijai skirti. Taigi, VSDFV Anykščių skyriaus prašoma iš Biudžetinės įstaigos priteisti 4 737,13 Lt žala yra ne atsakovo, o nurodytų VSDFV Anykščių skyriaus veiksmų rezultatas (CK 6.247 straipsnis).

Pabrėžė, kad minėtoje pažymoje Nr. 97 nurodyti netikslūs duomenys atsirado dėl aiškiai netyčinės klaidos (ne vietoje padėtas kablelis paverčiant rublius litais), kuri negalėjo likti nepastebėta, jeigu VSDFV Anykščių skyriaus darbuotojas būtų atidžiai ir rūpestingai atlikęs savo pareigas, nes pažymoje Nr. 97 nurodytų vienas po kito einančių laikotarpių L. N. draudžiamosios pajamos skiriasi beveik 50 kartų. Teigia, jog, naudojant šios pažymos duomenis pensijos apskaičiavimui, tokio skirtumo valstybės tarnautojo pajamose nebuvo galima nepastebėti. Tokiu atveju VSDFV Anykščių skyriaus prašyme nurodoma žala negali būti laikoma pažymoje Nr. 97 netyčia įsivėlusios klaidos rezultatu (CK 6.247 straipsnis), nes, kaip patvirtina išdėstyti faktai, minėtos žalos atsiradimą sąlygojo ta aplinkybė, jog VSDFV Anykščių skyriaus valstybės tarnautojai nebuvo tiek rūpestingi ir atidūs, kiek pagal jų atliekamas pareigas buvo būtina (CK 6.248 straipsnis), tad jie yra atsakingi už VSDFV Anykščių skyriaus nurodytos žalos atlyginimą (CK 6.264 straipsnis).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad ginčas turėtų būti sprendžiamas teismo nuožiūra.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad, vadovaujantis Pensijų skyrimo nuostatų IX skyriumi, visus dokumentus, reikalingus skirti pensiją, surenka asmens nuolatinės gyvenamosios vietos socialinio draudimo skyriai ir kad, skiriant pensiją, atitinkamas socialinio draudimo skyrius turi atidžiai ir rūpestingai išnagrinėti pateiktus dokumentus. Akcentavo, jog, esant netikslumams, socialinis draudimo skyrius turi teisę reikalauti iš draudėjų, valstybės ar savivaldybių archyvų reikalingų dokumentų (Pensijų skyrimo nuostatų 63 punktas), taigi VSDFV Anykščių skyrius, prieš priimdamas sprendimą dėl L. N. pensijos skyrimo, turėjo atidžiai ir rūpestingai išnagrinėti pateiktą 1996 m. birželio 25 d. pažymą Nr. 97, o pastebėjęs netikslumų, kreiptis į minėtą pažymą išdavusią instituciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti CK (6.245 straipsnis), ir pažymėjo, kad, siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar tokia žala VSDFV Anykščių skyriui atsirado, ar Biudžetinės įstaigos darbuotojai atliko neteisėtus veiksmus, sąlygojusius žalos atsiradimo VSDFV Anykščių skyriui faktą, ar žala atsirado dėl Biudžetinės įstaigos darbuotojų kaltės, ar yra priežastinis ryšys tarp Biudžetinės įstaigos darbuotojų veiksmų ir žalos atsiradimo fakto.

Objektyviai bei visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VSDFV Anykščių skyrius, reikalaudamas atlyginti žalą, remiasi tik samprotavimais bei prielaidomis, netinkamai vertindamas faktą, susijusį su netinkamu pensijos mokėjimu, ir kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog Biudžetinės įstaigos darbuotojai elgėsi neteisėtai, dėl ko VSDFV Anykščių skyriui buvo padaryta žala.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Biudžetinės įstaigos darbuotojų veiksmai 1996 m. birželio 25 d. išduodant pažymą Nr. 97 apie L. N. darbo užmokestį, kai pažymoje buvo nurodytas 69,63 Lt L. N. darbo užmokestis, o realiai turėjo būti nurodytas 6,96 Lt darbo užmokestis, yra tik techninė klaida, sąlygojusi netinkamą pensijos mokėjimą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad techninės klaidos padarymas nėra pagrindas konstatuoti, jog Biudžetinės įstaigos darbuotojų veiksmuose yra nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. Biudžetinės įstaigos darbuotojų veiksmuose nėra viseto civilinės atsakomybės sąlygų: žalos fakto, neteisėtos veikos, priežastinio ryšio tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltės, kadangi Biudžetinės įstaigos darbuotojų veiksmai, per klaidą nurodant netinkamą sumą, nėra traktuotini kaip neteisėti bei įvykdyti kaltais veiksmais civilinės atsakomybės atsiradimo prasme.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas būtų patenkintas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog VSDFV Anykščių skyriaus specialistai, prieš skirdami pensiją L. N., turėjo patikrinti 1996 m. birželio 25 d. pažymos Nr. 97 tikrumą, yra nepagrįsti, kadangi Savivaldybės išduota pažyma buvo užpildyta tvarkingai, patvirtinta atsakingų asmenų parašais bei antspaudu, buvo nurodytas jos išdavimo pagrindas, dėl ko minėtos pažymos duomenys nekėlė abejonių.

2. Laikosi pazicijos, kad VSDFV Anykščių skyriaus specialistai neturėjo pareigos patikrinti pažymos Nr. 97 tikrumo nei prieš paskiriant pensiją, nei po jos skyrimo, nes pagal Pensijų skyrimo nuostatų 63 punktą (iki 2005 m. liepos 8 galiojusios redakcijos 50 punktą) socialinio draudimo skyriai turi teisę, bet ne pareigą tikrinti, ar dokumentai, reikalingi pensijai skirti ir mokėti, išduoti pagrįstai.

3. Akcentuoja, jog pareiškėjas pateikė įrodymus apie tai, kad L. N. buvo mokama invalidumo pensija, t. y. pažymas apie nustatytas pensijų permokas.

4. Teigia, jog pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Biudžetinės įstaigos darbuotojai elgėsi neteisėtai, yra neteisinga pažyma Nr. 97, neatitinkanti pirminių dokumentų.

5. Laikosi pozicijos, kad yra visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žala – pagal pateiktoje pažymoje Nr. 97 nurodytą darbo užmokestį buvo apskaičiuota ir išmokėta didesnė nei priklausė invalidumo pensija, neteisėta veika – pateiktoje pažymoje Nr. 97 nurodyti duomenys neatitinka pirminių dokumentų, priežastinis ryšys tarp Biudžetinės įstaigos darbuotojų veiksmų ir žalos atsiradimo fakto – pensija buvo apskaičiuota pagal išduotoje pažymoje Nr. 97 nurodytus duomenis, todėl pareiškėjas L. N. išmokėjo daugiau invalidumo pensijos nei būtų priklausę pagal teisingus duomenis apie darbo užmokestį, kaltė – atsakomybė už išduoto dokumento teisingumą.

6. Remiasi CK 6.248 straipsnio 2 dalimi ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Biudžetinės įstaigos veiksmai, per klaidą nurodant neteisingą sumą, nėra traktuotini kaip neteisėti, kadangi kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems pareiškėjo prašyme pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Atsakovas Biudžetinė įstaiga atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime astakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, spręsdamas invalidumo pensijos mokėjimo L. N. pratęsimo klausimą, paprašė Savivaldybės patikslinti 1996 m. birželio 25 d. pažymos Nr. 97 duomenis. Teigia, jog su apeliaciniu skundu pareiškėjo pateikti dokumentai apeliacinės instancijos teisme netirtini, kadangi pareiškėjas galėjo juos pateikti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis). Akcentuoja, kad pareiškėjas nėra pateikęs teismui buhalterinių pensijos išmokėjimo L. N. faktą patvirtinančių pirminių dokumentų (atsakovo teigimu, su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai yra antriniai).

Kiti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems atsakovo atsiliepime į pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybė atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iš atsakovo pažymos Nr. 97 apie L. N. draudžiamąsias pajamas pensijai skirti pateikimo, o permokėtos pensijos sumą (4 737,13 Lt) įvardina kaip patirtą žalą, kurią prašo priteisti.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, dėl kurių kaltės VSDFV administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems tam tikras išmokas, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – ir Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis).

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.

Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad atsakovas (Institucija) arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.

Pažymoje Nr. 97 (b. l. 5) nurodoma, kad L. N. darbo užmokestis per laikotarpį nuo 1985 m. lapkričio 22 d. iki 1985 m. gruodžio 31 d. buvo 1,41 Lt, o per laikotarpį nuo 1986 m. sausio 1 d. iki 1986 m. rugpjūčio 1 d. – 69,63 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Pensijų skyrimo nuostatų 50 punkto pirmojoje įtraukoje įtvirtinta, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai, kas iš principo reiškia įpareigojimą pareiškėjui veikti aktyviai. Tokį minėtos nuostatos aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: „<…> šiame punkte įtvirtintas ir įpareigojimas aktyviai veikti renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus. Paminėtų teisės aktų pagrindu konstatuotina, jog teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą, ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti.“ (2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2007 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1120/2007). Vadinasi, pareiškėjas, prieš skirdamas pensiją L. N., jeigu būtų elgęsis rūpestingai ir apdariai, turėjo įvertinti tą aplinkybę, jog L. N., dirbančios ten pat, darbo užmokestis staiga padidėjo beveik 50 kartų. Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, jog būtent pareiškėjas neveikė taip, kaip pagal Pensijų skyrimo nuostatų 50 punkto pirmąją įtrauką privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Taigi ir pareiškėjo nurodoma žala (4 737,13 Lt) atsirado dėl jo, o ne atsakovo veiksmų, t. y. nėra teisioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimo. Akivaizdu, jog, nesant visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip pagrįstas ir teisėtas, paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasRičardas PiličiauskasDainius Raižys