- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-02
- Bylos Nr.
- P-143-121-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01126-2009-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010 pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ (toliau – ir atsakovas) 2009 m. birželio 9 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą Nr. 137-IS-5 „Dėl A. A.“ (toliau – ir Tyrimo išvada); 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“ nustatyti, kad tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai; 3) įpareigoti atsakovą Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“ siųsti jį į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) dėl sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo.
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. vasario 24 d. buvo vykdomos alpinizmo ir kliūčių įveikimo treniruotės „Nusileidimo įgūdžių tobulinimas“, kurių metu, lipdamas pakabinamomis kopėčiomis ant stogo ir prisitraukdamas rankomis prie kopėčių, patyrė traumą – kairės rankos dvigalvio raumens plyšimą. Atlikus tyrimą, konstatuota, kad jis patyrė traumą tarnybos metu, tačiau aplinkybių, leidžiančių teigti, kad traumos priežastis buvo pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika sveikatai ar gyvybei, ar kad susižalojo dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso, nenustatyta. Pareiškėjas su tokia išvada nesutiko. Teigė, kad tiek alpinizmas, tiek kliūčių įveikimas yra susiję su maksimalios fizinės jėgos panaudojimu, o tai vienareikšmiškai padidina pavojų asmens gyvybei ir sveikatai. Be to, pažymėjo, kad treniruotė vyko nenaudojamame pastate bei ant pastato stogo, dideliame aukštyje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas įpareigojo atsakovą Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“ per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti; bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti 2009 m. birželio 9 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą dėl A. A. susižalojimo Nr. 137-IS-5, patvirtintą Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vado, nutraukė; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad statutinių valstybės tarnautojų veiklą, statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, socialines ir kitas garantijas reglamentuoja 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas), o nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl minėto teisės akto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimo. Lingvistinis, loginis bei sisteminis šios teisės normos aiškinimas, teismo nuomone, neginčijamai patvirtina, kad ši teisės norma nustato tris alternatyvius atvejus, kuomet pareigūnams turi būti mokama kompensacija, todėl šių alternatyvių pagrindų taikymas ir aiškinimas nėra tarpusavyje susijęs. Nustačius bent vieną iš nurodytų pagrindų, atsiranda pagrindas mokėti pareigūnui kompensaciją. Teismas taip pat laikė, kad šiuo aspektu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1641/2008, kurioje buvo konstatuota, kad kompensacijos dėl pareigūno sužalojimo, susižalojimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo mokėjimui įstatymų leidėjas išskyrė iš esmės tris sąlygas, kurių trečioji yra priežastinis ryšys tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ši trečioji sąlyga, skirtingai nei pirmosios, nesieja tarnybinių pareigų ar pareigūno statuso su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Esant nurodytam įstatymo reglamentavimui bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai, teismas konstatavo, kad pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą kompensacijų mokėjimo sąlygą tuo atveju, kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, būtina nustatyti ir įrodyti faktą, kad pareigūno sveikatos sutrikdymo priežastis yra susijusi arba su tarnybinių pareigų atlikimu, arba su pareigūno statusu. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytoje 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje pasisakė, kad minėtu klausimu galima vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota dar iki šioje administracinėje byloje taikytinos Statuto 40 straipsnio 3 dalies redakcijos įsigaliojimo dienos. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A11-735/2005, kur buvo nurodyta, kad aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, turi atsirasti ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas atitinkamus institucijos (kurioje tarnauja) nurodymus arba patvarkymus. Teismas konstatavo, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas traumą patyrė tarnybos metu, eidamas rinktinės „Aras“ 3-iosios kuopos vyr. kovotojo pareigas – dalyvavo Trečiosios kuopos pareigūnų alpinizmo ir kliūčių įveikimo pratybose, vykusiose Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausančiame nenaudojamame pastate. Taigi, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju egzistavo visos sąlygos, leidžiančios pareiškėjo patirtą traumą laikyti įvykiu, atitinkančiu Statuto 40 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą kompensacijos pareigūno sveikatos sutrikimo atvejais mokėjimo pagrindą, o aplinkybių, kurioms esant pagal Statuto 40 straipsnio 6 dalį kompensacija nemokama, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas Tyrimo išvadoje neteisėtai konstatavo, jog nėra pagrindo mokėti kompensaciją, taip išreikšdamas savo valią dėl atsisakymo mokėti kompensaciją. Pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat įrodė kitas Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas (pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai), kurioms esant turi būti mokama kompensacija. Teismas vadovavosi teismo posėdyje apklausto specialisto paaiškinimais, kad pratybos, kurių metu susižalojo pareiškėjas, visais atvejais yra susiję su padidėjusiu fiziniu krūviu organizmui, ir padarė išvadą, kad pratybos buvo susijusios su padidėjusia rizika pareigūno sveikatai. Taigi, teismo nuomone, atsakovo veiksmai yra neteisėti iš esmės, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o atsakovas turi būti įpareigotas atlikti veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti Tyrimo išvadoje pripažinęs, kad pareiškėjas patyrė traumą per pratybas tarnybos metu. Teismas nurodė, kad Tyrimo išvada negali būti naikinama, nes šis dokumentas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, bet yra materialinio-techninio pobūdžio veiksmas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Tyrimo išvadoje yra išreiškiamas atsakovo atsisakymas atlikti veiksmus, todėl asmuo, sužinojęs apie atsisakymą atlikti veiksmus, turi teisę kreiptis į teismą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, bet ne dėl atsisakymo atlikti veiksmus panaikinimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą nustatyti, kad tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai, negali būti tenkinamas, nes tokiu reikalavimu pareiškėjas faktiškai prašo nustatyti priežastinį ryšį tarp pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimo ir sveikatos sutrikdymo. Priežastinį ryšį tarp pareiškėjo tarnybinių pareigų atlikimo ir sveikatos sutrikdymo nustato įstaiga, kurioje asmuo dirba. Priežastinio ryšio nustatymas yra proceso, kurio metu sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos mokėjimo (pirmiausia dėl siuntimo į CMEK), dalis. Priežastinio ryšio nustatymas yra motyvas atlikti teisinę reikšmę turinčius veiksmus, todėl nei institucijos, nei teismas negali priimti sprendimo dėl tam tikro klausimo išsprendimo motyvų. Dėl atsakovo atsisakymo mokėti kompensaciją motyvų, kad pareiškėjui yra sumokėta draudimo išmoka, teismas pažymėjo, kad Statuto 49 straipsnis bei 40 straipsnis nustato savarankiškus pagrindus, kurių taikymas tarpusavyje nėra susijęs. Statutas nustato pareigūnams teisę gauti tiek draudimo išmoką, tiek kompensaciją dėl pareigūno mirties arba sveikatos sutrikdymo atveju esant panašioms sąlygoms, ir nenumato, jog šių išmokų mokėjimas turi būti derinamas. Be to, teismo nuomone, atsakovas nepagrįstai nurodė, kad Tyrimo išvadoje buvo sprendžiamas klausimas dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu pagal Statuto 49 straipsnio 3 dalį, bet ne dėl to, ar yra pagrindas mokėti kompensaciją pagal Statuto 40 straipsnį, nes, vertinant Tyrimo išvados turinį, matyti, kad tiriamos ir teisingai nustatytos aplinkybės reikšmingos tiek kompensacijos mokėjimui, tiek draudimo išmokos mokėjimui. Taigi pareiškėjas, siekdamas efektyviai apginti savo teises, neprivalėjo reikšti papildomų reikalavimų dėl įpareigojimo nustatyta tvarka surašyti kitą Tyrimo išvadą. Reikalinga išvada yra surašyta, tačiau joje neteisingai yra įvertintos nustatytos aplinkybės bei aiškinamos teisės normos, ir dėl to atsakovas neteisėtai atsisakė atlikti tolimesnius veiksmus, būtinus kompensacijos, kurią turi teisę gauti pareiškėjas, skaičiavimui ir mokėjimui.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir patenkino trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) apeliacinį skundą. Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad administracinis ginčas šioje byloje yra kilęs dėl atsakovo Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ 2009 m. birželio 9 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo išvados Nr. 137-IS-5 „Dėl A. A.“ teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamai bylai aktualus statutinių valstybės tarnautojų veiklą, statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, socialines ir kitas garantijas reglamentuojantis, 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas (bylai aktuali 2006 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija Nr. X-804 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XI-122), kuris išskiria dvejopo pobūdžio socialines garantijas. Statuto 40 straipsnis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais, o Statuto 49 straipsnis – draudimo sumų išmokas. Įstatymų leidėjas taip pat numato skirtingas šių įvykių tyrimo procedūras, kurias detalizuoja atitinkami poįstatyminiai teisės aktai. Teismas, sistemiškai aiškindamas Statuto 40 straipsnio 5 dalies, 49 straipsnio 3 dalies ir jas įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintų Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1–14 punktų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtinto Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarkos aprašo (2008 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. 1V-244 redakcija) (toliau – ir Aprašas) 1, 8, 15, 18, 19, 22, 34 punktų) nuostatas, padarė tokias išvadas: 1) dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus reikalų įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, siekiant nustatyti, ar statutinio pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs priežastiniu ryšiu su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, o šis tarnybinis patikrinimas turi būti užbaigiamas surašant Taisyklių 10 punkte nurodyto turinio tarnybinio patikrinimo išvadą; 2) dėl Statuto 49 straipsnio 3 dalyje aprašytų atvejų vidaus reikalų įstaigos vadovo pavedimu turi būti atliktas nelaimingo atsitikimo tyrimas, kuris turi būti užbaigtas surašant Aprašo 19 punkte nurodyto turinio nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą ir jos pagrindu – nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą. Atlikus nelaimingo atsitikimo tyrimą Apraše nustatyta tvarka ir nustačius, kad pareigūnas nukentėjo nelaimingo atsitikimo, susijusio su tarnyba, vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingo atsitikimo profesinio ar įvadinio mokymo metu, vidaus reikalų įstaigoje, vadovaujantis Taisyklėmis, turi būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, siekiant nustatyti, ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai (Aprašo 34 p.). Teismas, remdamasis tyrimo medžiaga, nustatė, kad Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“ tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo sužalojimo 2009 m. vasario 24 d. alpinizmo ir kliūčių įveikimo treniruotės metu buvo atliekamas vadovaujantis Statuto 49 straipsnio 3 dalimi pagal Aprašą, reglamentuojantį nelaimingų atsitikimų tarnyboje tyrimą, tačiau tyrimo baigiamojo dokumento (Tyrimo išvados) turinio analizė leidžia daryti išvadą, jog atsakovas, užbaigdamas tyrimą ir surašydamas Tyrimo išvadą, taip pat rėmėsi ir Taisyklių nuostatomis. Nors Tyrimo išvadoje įvykis pirmiausia įvertintas kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje (tarnybos metu), tačiau po to buvo konstatuotos ir tos aplinkybės, kurios turėjo būti nustatytos atliekant atskirą tarnybinį patikrinimą, kaip tai numato Aprašo 34 punktas, ir kurios reikšmingos Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme. Tyrimo išvadoje konstatuota, kad jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo patirtos traumos priežastis buvo jo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, arba leidžiančių teigti, kad jis susižalojo dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kompensacijos mokėjimo klausimas Statuto 40 straipsnio tvarka nespręstas. Taigi, nors ir preciziškai nesilaikant teisės aktų reglamentuotų tyrimų procedūrų ir jų rezultatų įforminimo tvarkos, Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“ tarnybinis patikrinimas faktiškai buvo atliktas ne tik pagal Statuto 49 straipsnio 3 dalį, bet ir pagal Statuto 40 straipsnio 5 dalį. Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadas V. G., tvirtindamas 2009 m. birželio 9 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą Nr. 137-IS-5 „Dėl A. A.“, priėmė sprendimą, kuriuo taip pat išreiškė savo valią dėl priežastinio ryšio, reikšmingo Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymui, nebuvimo bei kompensacijos pareigūnui nemokėjimo. Kadangi neigiamos tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimas užkerta kelią pareigūno teisės į kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo realizavimui, o teisės aktai nenumato pareigos viešojo administravimo subjektams priimti paskesnį (papildomą) sprendimą (administracinį aktą) dėl kompensacijos nemokėjimo, ši Tyrimo išvada laikytina teisines pasekmes sukeliančiu, t. y. paneigiančiu pareigūno teisę į kompensaciją, individualiu administraciniu aktu (priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas), kuris gali būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka ir nagrinėjamas administracinių teismų pagal Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintas taisykles. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-2197/2006, 2009 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-67/2009). Teismas nurodė, kad, nagrinėjamoje administracinėje byloje kilus ginčui dėl Tyrimo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, apeliantai skirtingai aiškina Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas (bylai aktuali 2006 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija Nr. X-804 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XI-122), reglamentuojančias kompensacijos pareigūno mirties ar sveikatos sutrikdymo atvejais klausimus. Todėl teismas pripažino, kad yra būtina pateikti šios materialinės teisės normos aiškinimą. Pasisakydamas dėl nurodytam aiškinimui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, teismas pažymėjo, kad fakto klausimu ginčo nagrinėjamoje byloje nėra, t. y. apeliantai pripažįsta ir nekvestionuoja, kad pareiškėjas 2009 m. vasario 24 d. gavo traumą (kairės rankos dvigalvio raumens plyšimą) alpinizmo ir kliūčių įveikimo treniruotės „Nusileidimo įgūdžių tobulinimas“ metu. Taip pat pripažįstama, kad toks pareiškėjo dalyvavimas paminėtose pratybose yra laikytinas jo tarnybinių funkcijų (tarnybinių pareigų) atlikimu, kaip ir konstatuota atsakovo surašytoje Tyrimo išvadoje, todėl (taip pat atsižvelgiant į byloje esančius atitinkamus įrodymus) išvardintos faktinės bylos aplinkybės teismo pripažintos nustatytomis šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tvirtino, kad tiek alpinizmas, tiek kliūčių įveikimas yra susiję su maksimalios fizinės jėgos panaudojimu, o tai vienareikšmiškai padidina pavojų asmens gyvybei ir sveikatai, todėl atsakovas turėjo pripažinti, kad jo tarnybinių pareigų vykdymas tokiose pratybose buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi sveikatai ar gyvybei, ir spręsti klausimą dėl kompensacijos už sveikatos sutrikdymą išmokėjimo. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo teigė priešingai, t. y. kad konkrečiu atveju padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos gyvybei ir sveikatai požymio nebuvo. Iš esmės analogiškais argumentais pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia ir savo apeliacinius skundus. Pirmosios instancijos teismas palaikė pareiškėjo poziciją, konstatuodamas, kad pareiškėjo atvejis atitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalies trečiąją alternatyvą, kuri nesiejama su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, taip pat nurodė, kad įrodytos ir kitos Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos (pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai). Teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko. Teismas pirmiausia pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi teismų praktika. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A11-735/2005, tačiau nurodytoje administracinėje byloje vidaus tarnybos sistemos pareigūnas traumą patyrė 2003 m. lapkričio 11 d., t. y. galiojant 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcijos Statuto 40 straipsniui. Todėl minėtoje byloje sprendžiant ginčą dėl kompensacijos mokėjimo buvo taikyta ir aiškinta toje byloje ginčo sprendimui aktuali 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcijos Statuto 40 straipsnio 3 dalis, kuri nustatė kitas kompensacijų mokėjimo sąlygas, negu numato nagrinėjamoje byloje taikytinos redakcijos Statuto 40 straipsnio 3 dalis (2006 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija Nr. X-804 ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XI-122). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat nepagrįstai vadovavosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1641/2008. Dėl minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties buvo patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2258/2009 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1641/2008 pakeitė, panaikindamas nutarties dalį, kuria patenkinta dalis pareiškėjos reikalavimų, ir atmesdamas pareiškėjos prašymą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos susižalojimas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl be pagrindo tenkino dalį reikalavimų. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai taikė materialinės teisės normas. Pažymėjo, jog Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai: 1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Pasisakydamas dėl nurodytų alternatyvų tarpusavio išskyrimo, teismas pažymėjo, kad pirmosios alternatyvos dalis „kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas“ yra panaši į trečiąją alternatyvą „kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso“, t. y. ir vienu, ir kitu atveju pareigūno sveikatos sutrikdymas yra siejamas su jo tarnybinių pareigų atlikimu, todėl lingvistinio teisės aiškinimo požiūriu šios nuostatos galėtų būti suprastos panašiai. Tačiau, kita vertus, šių nuostatų skirtingas suformulavimas bei priskyrimas prie skirtingų alternatyviai nurodytų paminėtos kompensacijos išmokėjimo sąlygų suponuoja, kad įstatymų leidėjo joms yra suteikta skirtinga prasmė. Aiškindamas šį skirtumą, teismas pažymėjo, kad trečiosios iš nurodytų alternatyvų suformulavimas (kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso) leidžia ją suprasti taip, kad joje nurodyti tarnybinių pareigų atlikimas bei pareigūno statusas savaime yra priežastis, kuri lėmė pareigūno sveikatos sutrikdymą. Šiems atvejams gali būti priskirtos situacijos, kai nustatoma, jog tretieji asmenys sutrikdo vidaus tarnybos sistemos pareigūno sveikatą dėl atitinkamų jo atliktų veiksmų vykdant tarnybos pareigas (pvz., sulaikymo už padarytą nusikaltimą ir pan.) ar atitinkamo statuso (Statuto 2 str. 5 d.) vidaus tarnyboje. Tačiau pirmosios iš anksčiau nurodytų alternatyvų paminėta dalis (kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas) pagal savo prasmę nukreipia į laiką, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, siejant jį (laiką) su tarnybinių pareigų atlikimu. Ši teisės normos dalis turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad laikas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta, yra jo tarnybinių pareigų atlikimo metas. Kalbėdamas apie antrąją iš nurodytų alternatyvų (kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai), teismas pažymėjo, kad ji yra adresuota situacijai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas buvo patirtas laiko požiūriu nors ir ne tarnybinių pareigų atlikimo metu, tačiau jam atliekant savo kaip vidaus tarnybos (policijos) pareigūno pareigas, kurias jis turi atlikti pagal pareigūno statusą. Atsižvelgdamas į nurodytus Statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimo argumentus, teismas konstatavo, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostata apie kompensacijos išmokėjimą, kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso (trečioji iš nurodytų alternatyvų), kaip ir šios dalies antrosios alternatyvos pavidalu apibūdinta nuostata, ginčo situacijai nėra aktualios ir netaikytinos, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas patyrė traumą nuo trečiųjų asmenų veiksmų dėl jo atliktų tarnybinių pareigų ar dėl savo, kaip policijos pareigūno, statuso, tačiau laikas, kuomet buvo patirta ši trauma (pagal bylos duomenis), laikytinas tarnybinių pareigų atlikimo laiku. Be to, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamai situacijai yra aktualus Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) aiškinimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui išspręsti aktualių materialinės teisės normų aiškinimą ir palyginamąją analizę iš esmės panašiose bylose jau yra pateikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodytuose procesiniuose sprendimuose pažymėjo, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir Statuto 40 str. 3 d.) taikymo klausimą yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu), būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimą arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių, o ne kitų, šiame įstatyme jam nustatytų reikalavimų (sietinų, pvz., su pareigūno pasirengimu šiems uždaviniams tinkamai atlikti), vykdymu. Teismas pažymėjo, kad pareigūno sportavimas fizinio pasiruošimo ar tam tikrų policijos pareigūnui būtinų turėti įgūdžių lavinimas yra būdai atitikti Statuto 21 straipsnio 4 dalyje (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) įtvirtintą reikalavimą nuolat būti einamoms pareigoms būtinos parengties bei Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies reikalavimą būti specialiai parengtam gebėjimui veikti situacijose, susijusiose su fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų panaudojimu. Tačiau toks sportavimas arba tam tikrų fizinių įgūdžių lavinimas (neatsižvelgiant į jų konkretų būdą ir konkrečią sporto šaką) nelaikytini tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimu Policijos veiklos įstatymo taikymo prasme, t. y. tokie fizinio ar kitokio pasiruošimo veiksmai nelaikytini specialiųjų pareigūno funkcijų vykdymu. Todėl tokių užsiėmimų (nagrinėjamu atveju – alpinizmo ir kliūčių įveikimo pratybų) metu patirtos traumos ar kiti sveikatos sutrikdymai Statuto taikymo požiūriu vertintini kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje (Statuto 49 str. 1 d.), o ne sveikatos sutrikdymas 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme. Teismas nurodė, kad pateiktų teisės aiškinimo taisyklių laikosi ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija). Teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir materialinės teisės normų taikymo aspektais, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nukrypti nuo paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir kurti naują precedentą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Atsižvelgdamas į paminėtas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo susižalojimas pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes nepriskirtinas nė vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų kompensacijos išmokėjimo atvejų, o pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi teismų praktika, neteisingai išaiškino materialinės teisės normas ir nepagrįstai pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, įpareigodamas atsakovą Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“ per dešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK patirto sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamais motyvais nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti 2009 m. birželio 9 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą dėl A. A. susižalojimo Nr. 137-IS-5, patvirtintą Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vado, bei atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas visa apimtimi ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.). Teismas, be to, atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad nepagrįstai buvo neįtrauktas dalyvauti bylos nagrinėjime, nes priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl jo pareigų, vadinasi, sprendimas buvo priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti traktuojamas kaip tiesiogiai sukūręs teises ir pareigas šiam centrui, kadangi įpareigojimas priimti atitinkamą sprendimą buvo adresuotas atsakovui Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“. Be to, atsižvelgęs į priimamo procesinio sprendimo rūšį, paminėtus argumentus teismas pripažino teisiškai nereikšmingais.
IV.
Pareiškėjas 2011 m. kovo 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė Statuto 40 straipsnio 3 dalį, t. y. nepagrįstai susiaurino šios nuostatos taikymo ribas, tarnybinių pareigų atlikimą susiedamas tik su tiesioginiu Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų uždavinių vykdymu. Šis neteisingas aiškinimas turėjo lemiamos įtakos priimant jam neigiamą sprendimą. Be to, teismas nukrypo nuo suformuotos vienodos teismų praktikos aiškinant sąvoką „atliekant tarnybines pareigas“ pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-160/2007, 2005 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-735/2005, 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1956/2008, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1987/2008, 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1082/2010 (reikėjo remtis šia teismų praktika, o ne toliau nurodyta); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-193/2010, 2010 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-568/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1098/2010). Todėl procesas administracinėje byloje turi būti atnaujintas, siekiant teisingai išspręsti ginčą, tinkamai pritaikyti Statuto 40 straipsnio 3 dalį, taip pat užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atmestinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Prašydamas atnaujinti procesą šiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi pateikti juos pagrindžiančius įrodymus, t. y. dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, ir būtinybės užtikrinti teismų praktikos vienodumą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Visų pirma, jo subjektyvus nesutikimas su materialinės teisės normų taikymu ir pateiktas teisės normų (Statuto 40 str. 3 d.) bei teismų praktikos interpretavimas savaime negali būti siejama su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę. Be to, teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės, sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma. Pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A11-735/2005, Nr. A2-160/2007 ir Nr. A261-1956/2008 nėra analogiškos nagrinėjamai administracinei bylai, kadangi jose buvo taikyta ir aiškinta ginčams išspręsti aktuali 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcijos Statuto 40 straipsnio 3 dalis, kuri nustatė kitas kompensacijų mokėjimo sąlygas, negu numato nagrinėjamoje byloje taikytinos redakcijos Statuto 40 straipsnio 3 dalis (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija ir 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-122 redakcija). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A146-1987/2008 taip pat nėra analogiška nagrinėjamai administracinei bylai, nes skiriasi ginčų faktinės aplinkybės (skirtingos traumų patyrimo situacijos: nurodytoje byloje – vykdant tiesiogines pareigūno funkcijas, šioje byloje – alpinizmo ir kliūčių įveikimo pratybų metu); be to, aptariamoje byloje patirtas sužalojimas (perlipus per tvorą ir šokant ant žemės, kai, apžiūrėjus įvykio vietą, įsitikinta objekto saugumu) nepriskirtas nei vienam Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-1082/2010 trauma patirta per šaudymo pratybas (šiuo atveju iš esmės sutampa traumos patyrimo situacija – per pratybas). Tačiau šioje byloje tarnyboje patirtas sužalojimas taip pat nepriskirtas nei vienam Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų (kaip ir nagrinėjamu atveju). Aptartos bylos (pareiškėjo teigimu, būtent jomis reikėjo remtis) nepatvirtina būtinybės užtikrinti teismų praktikos vienodumą, taikant Statuto 40 straipsnio 3 dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010 pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.