Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. B. priteista 1550 Lt turtinės ir 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajai H. S. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 12 d. apie 19.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, name, esančiame Eišiškių pl.106, Vilniuje, rankomis ir kojomis suduodamas vienuolika smūgių A. S. į veidą, galvą kaklą, keturis kartus į krūtinės ląstos nugarinį paviršių, po to pasityčiodamas iš nukentėjusiojo pilve ir krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje peiliu išraižė užrašus „Rola“, šiais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam padarydamas kraujosruvas, odos nubrozdinimus ir muštines žaizdas veide, kraujosruvą ir paviršinę žaizdelę galvoje, odos nubrozdinimą kaklo kairės pusės šoniniame paviršiuje, kraujosruvas krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje bei daugybinius abipusius šonkaulių lūžius. Dėl daugybinių šonkaulių lūžių, išsivysčius ūminiam kvėpavimo širdies veiklos nepakankamumui A. S. mirė, tokiu būdu jį tyčia itin žiauriai nužudė.

Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nusikaltimą padarė būdamas girtas. Jis su G. K. prieš eidami į namą Nr. 106, Eišiškių pl., Vilniuje buvo išgėrę šiek tiek alaus, jis girtas nesijautė. Liudytoja I. M. jį matė, patvirtino, kad jis buvo susijaudinęs, tačiau nesakė, kad būtų buvęs girtas. Liudytojas M. R. pats buvo labai girtas, todėl negalėjo objektyviai vertinti aplinkos, todėl jo parodymais teismas neturėjo vadovautis. Byloje nėra jokių objektyvių jo girtumo įrodymų (kraujo tyrimo, alkotesterio parodymų), todėl teismo išvada dėl jo girtumo kelia abejonių, kurios turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Apygardos teismas nepagrįstai iš jo priteisė 1550 Lt materialinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai H. S. . Apelianto nuomone, nukentėjusiosios civilinis ieškinys niekuo nepagrįstas (nėra kvitų, čekių, sąskaitų), nors civilinio ieškinio įrodinėjimo našta tenka ieškovui.

Atsižvelgiant į apelianto ribotas turtines galimybes atlyginti neturinę žalą bei tai, kad A. S. savo veiksmais provokavo konfliktą ir taip jo atžvilgiu elgėsi neatsargiai, priteistos neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas. Todėl prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p. perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. ir pritaikius LR BK 62 str. 2 d. 5 p. švelninti paskirtą bausmę; pašalinti jo atsakomybę pripažintą sunkinančią aplinkybę - girtumą, atmesti nukentėjusiosios 1550 Lt civilinį ieškinį, o priteistą 20000 Lt neturtinę žalą sumažinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo R. B. padaryto nusikaltimo aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą.

R. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis A. S. nužudė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Būtinoji gintis galima tik esant pavojingam, realiam ir akivaizdžiam kėsinimuisi. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teisme ištirtų įrodymų, tarp nuteistojo ir A. S. koridoriuje įvyko žodinis konfliktas, po to grumtynės. Iš R. B. ir liudytojo G. K. parodymų matyti, kad būtent nuteistasis po žodinio konflikto su nukentėjusiuoju, priėjo prie A. S. , kuris stovėjo su peiliu rankoje, pastarąjį pastūmė, todėl šis įvirto pro duris į kambarį, o tik po to į butą įėjo apeliantas. Akivaizdu, kad R. B. joks pavojus sveikatai ar gyvybei negrėsė, A. S. jam negrasino, o tik pareikalavo, kad šis (nuteistasis) pasišalintų. Iš bylos aplinkybių matyti, kad R. B. nepatiko, jog nukentėjusysis nepaklausė jo reikalavimo išmesti peilį iš rankų, todėl jis (nuteistasis) be jokios svarbios priežasties pirmas puolė A. S. ir pradėjo jį mušti rankomis ir spardyti jau nukentėjusiojo bute. Taip pat nėra jokių duomenų, kad nuteistajam R. B. būtų buvę padaryti bet kokio pobūdžio sužalojimai. Teisėjų kolegijos nuomone, A. S. jokių veiksmų, kurie keltų pavojų R. B. sveikatai ar gyvybei, neatliko, todėl iš nukentėjusiojo pusės nebuvo jokio pavojingo, realaus ar akivaizdaus kėsinimosi, t. y. nebuvo būtinosios ginties situacijos. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 str. 3 d.). Tačiau nesant būtinosios ginties situacijos spręsti apie būtinosios ginties ribų peržengimą nėra pagrindo. Todėl R. B. apeliacinis skundas šioje dalyje nepagrįstas ir atmestinas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas skunde savaip naujai interpretuoja jau teismo nustatytas ir nuosprendyje konstatuotas faktines bylos aplinkybes, taip norėdamas įrodyti neva jo veiksmai buvo sąlygoti būtinąja gintimi. Taigi, apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog po to, kai jis nukentėjusiajam ant krūtinės peiliu išraižė užrašą „ROLA“, ketino išeiti iš buto, tačiau A. S. vėl griebė peilį ir bandė jį pulti, todėl vėl jį pargriovė ant žemės, atėmė peilį ir įniršęs ant nugaros nukentėjusiajam išraižė tą patį užrašą („ROLA“). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nėra užfiksuota nuteistojo parodymų, jog jam (apeliantui) ruošiantis išeiti iš buto A. S. jį puolė peiliu. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti R. B. parodymai, jog jis iš pargriuvusio A. S. atėmė peilį, keliu prispaudė jo kūną, kad šis nesipriešintų, ir iš pradžių ant krūtinės, po to ant nugaros peiliu išraižė minėtą užrašą (t.2, b.l.121). Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad po sumušimo jis A. S. davė atsigerti vandens, kas neva įrodo jo palikti pirštų atspaudai ant porcelianinio indo. Tačiau ir ši apelianto nurodyta aplinkybė neatitinka faktinių bylos aplinkybių: pirma, tokių nuteistojo parodymų nėra užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole (t.2, 120-125); antra, iš R. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad nukentėjusysis būdamas sužalotas iš tikrųjų jo prašė vandens, tačiau jis jo (vandens) nerado (t.2, b.l.24). Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu būdu nuteistasis (arba apeliacinį skundą parašęs asmuo, kurį pasirašė nuteistasis) sąmoningai siekia suklaidinti teismą, tokiu būdu apeliaciniame skunde nurodydamas faktines aplinkybes, kurios neatitinka tikrovės. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti teisiamojo posėdžio protokole esančiais įrašais, nes proceso dalyviai jokių pastabų dėl jo įstatymo nustatyta tvarka nepateikė (BPK 261 str. 6 d.).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat teisingai nurodė, kad R. B. nukentėjusiajam A. S. ant pilvo ir krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje peiliu išraižydamas užrašą „ROLA“, tai padarė iš jo pasityčiodamas. Gi, R. B. šiuos veiksmus atliko sąmoningai, kai nukentėjusysis dar buvo gyvas, suprasdamas tokių veiksmų beprasmiškumą, pasinaudodamas jo fiziniu nepajėgumu aktyviai pasipriešinti, tiesiog įžūliai tyčiodamasis iš pagyvenusio amžiaus žmogaus. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė nuteistojo argumentus, neva šiuos veiksmus jis norėdamas pamokyti nukentėjusįjį už tai, kad jis daugiau nešokinėtų su peiliu prieš jį ir kitus asmenis. A. B. tokiu būdu išreiškė panieką ir pažeminimą pagyvenusio amžiaus nukentėjusiojo atžvilgiu. Tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punkto nuostatoms. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas R. B. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. teisingai, jos perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. nėra pagrindo.

Iš R. B. parodymų matyti, kad jis pripažįsta, jog jis rankomis ir kojomis sumušė A. S. , tokiu būdu padarydamas sužalojimus, nustatytus teismo medicinos specialisto išvadoje (t.1, b.l.20-27). Iš bylos aplinkybių matyti, jog A. S. smūgiai buvo suduoti į krūtinę, dėl ko buvo padaryti daugybiniai šonkaulių lūžiai ir išsivystė ūmus kvėpavimo bei širdies veiklos nepakankamumas, t.y. smūgiai buvo suduodami į žmogaus gyvybei jautrią ir pakankamai svarbią sritį. Šios aplinkybės patvirtina R. B. tyčios kryptingumą, kurią teismas įvertino kaip netiesioginę (BK 15 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje R. B. kaltės formą išsamiai aptarė ir įvertino. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam A. S. padaryti kūno sužalojimai krūtinės srityje buvo pavojingi gyvybei. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje baudžiamajai atsakomybei svarbiausia yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių. Pavojingas gyvybei kūno sužalojimas yra toks sužalojimas, kuris paprastai baigiasi nukentėjusiojo mirtimi. Byloje nustatyta ir įrodyta, kad R. B. nusikalstami veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.

LR BK 60 str. 1 d. 9 p. nurodyta, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe gali būti pripažinta tai, jog veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jeigu tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apygardos teismas R. B. atsakomybę sukinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis nusikaltimą padarė alkoholinio apsvaigimo būsenoje, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistasis pripažįsta, jog prieš minėtą įvykį išgėrė alaus. Tai, kad nuteistasis buvo girtas patvirtino liudytojai M. R. ir G. K. , kurių parodymais netikėti nėra pagrindo. Nors liudytoja I. M. nepatvirtino, jog įvykio metu apeliantą matė girtą, tačiau šie liudytojos parodymai nedaro niekiniais kitų byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų. Teisėjų kolegijos nuomone, R. B. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos jam inkriminuoto nusikaltimo padarymui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte taip pat konstatuota, jog A. B. tokį elgesį neabejotinai didele dalimi galėjo sąlygoti jo apsvaigimas nuo alkoholio (b.l.196-198).

LR BK 61 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 30 p. nurodyta, kad „Jei kaltininkas savo noru prisipažino nužudęs žmogų, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo nužudymą išaiškinti ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tai, remiantis BK 61 str. 4 d., teismas skirdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, turi paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę kaip įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis“. R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kuri priskiriamos prie labai sunkių (BK 11 str. 6 d.). Apygardos teismas, skirdamas R. B. bausmę, įvertino nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę (jauną amžių), atsakomybę lengvinančias, bei sunkinančią aplinkybes, jo kaltės formą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, R. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė mažesnė, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, R. B. paskirta bausmės nėra per griežta, ji yra teisinga. Apeliacinės instancijos teismui nepateikta įtikinamų argumentų dėl švelnesnės bausmės paskyrimo, todėl skundo argumentas šioje dalyje taip pat atmestinas. R. B. taikyti LR BK 62 str. 2 d. 5 p. nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę nėra pagrindo dėl aukščiau nurodytų aplinkybių.

Iš R. B. priteista 1550 Lt turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai H. S. yra reali, ji nėra aiškiai per didelė. Iš tikrųjų nukentėjusioji H. S. teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių civilinio ieškinio dydį. Pirmosios instancijos teismas įvertino gyvenimišką situaciją, nes H. S. iš tikrųjų palaidojo vyrą, turėjo išlaidų, kurios, atskaičius gautą pašalpą, yra minimalios. Todėl teismas pagrįstai patikėjo H. S. parodymais ir patenkino jos civilinį ieškinį, tokiu būdu LR BPK 115 str. 1 d. nuostatų nepažeidė.

Apeliantas taip pat prašo sumažinti priteistą neturtinę žalą, nes teismas nustatydamas žalos dydį neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, į kitas bylos aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajai H. S. dėl nusikalstamų veikų buvo sukeltas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai ir pažeminimas, ją su žuvusiuoju sieji ilgamečiai santuokiniai ryšiai, dėl šių veiksmų ji neteko vyro. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos įvertino sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisingas, o iš nuteistojo R. B. priteista 20 000 Lt nėra per didelė. Tai, kad, pasak apelianto, A. S. savo veiksmais provokavo konfliktą ir taip elgėsi neatsargiai bei atsižvelgiant į jo ribotas turtines galimybes, dar labiau mažinti neturtinės žalos dydį nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas įvertino esmines aplinkybes, kurios turi reikšmės neturtinės žalos dydžiui, todėl kolegija neturi teisinio pagrindo dar kartą jas įvertinusi sumažinti priteistą neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.