- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-19
- Bylos Nr.
- 2S-2437-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31180-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Skolininkas
- G. M.
- Pareiškėjas
- G. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal skolininko G. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas kilęs dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Skolininkas G. M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti antstolio V. Č. 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte Nr.0116/13/00214 išdėstytą atsisakymą atlikti procesinius veiksmus – nutraukti vykdomąją bylą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 629 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimus; įpareigoti antstolį nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0116/13/00214 pagal CPK 629 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimus, kaip vykdomąjį dokumentą priimtą neteisėtai vykdyti; taip pat taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomojoje byloje Nr. 0116/13/00214 visus vykdymo veiksmus iki bus išspręstas ginčas teisme. Nurodė, kad antstolis neteisėtai pradėtoje vykdomojoje byloje tęsia veiksmus, kuriais yra suvaržomos pareiškėjo turtinės teisės.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjo G. M. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas pažymėjo, kad vien skundo dėl antstolio veiksmų padavimas nėra absoliutus pagrindas stabdyti vykdomąją bylą (vykdymo veiksmus) bei kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjamu atveju apskritai nenurodė jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju nėra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams, pareiškėjas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.
Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas G. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą tenkinti – sustabdyti vykdomojoje byloje Nr. 0116/13/00214 visus vykdymo veiksmus iki bus išspręstas ginčas teisme dėl antstolio V. Č. neteisėtų veiksmų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pareiškėjas ginčija antstolio atsisakymą nutraukti vykdomąją bylą pagal CPK 629 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimus. Esant tokio pobūdžio ginčui yra visiškai akivaizdu, kad vykdomojoje byloje priverstinis vykdymas yra iš esmės sustabdytinas, nes šių veiksmų pradžios bei tolimesnės eigos teisėtumas nėra patvirtintas ir įteisintas teismo. Savo prašymą ginčo nagrinėjimo laikotarpiui taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantas grindė faktu, kad paskutiniu metu suinteresuotas asmuo ėmėsi itin aktyvių veiksmų dėl skolos išieškojimo iš apelianto turto.
2) Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pateiktas skundas ir papildoma rašytinė medžiaga dėl antstolio neteisėtų veiksmų nuginčijimo. Pirmos instancijos teismui perduoti dokumentai įrodo, kad apeliantas kelia ginčą dėl tokių antstolio veiksmų, kuriuose antstolis veikia kaip įgaliotas valstybės asmuo. Ginčo santykyje tarp Lietuvos Respublikos vardu veikiančio pareigūno bei fizinio asmens visada dominuoja viešasis interesas. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos vardu veikiančio pareigūno daromi neteisėti veiksmai fizinio asmens atžvilgiu visais atvejais privalomai yra sustabdomi, iki tol, kol nėra išspręstas tokio pobūdžio ginčas teisme, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas visiškai ignoravo ir CPK 144 straipsnio 2 dalies reikalavimus taikė netinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). Aplinkybes, kad konkrečiu atveju gali kilti grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, privalo įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašantis asmuo (CPK 178 straipsnis). CPK 510 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu skundą dėl antstolio veiksmų paduodantis asmuo pageidauja, jog nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka.
CPK 18 straipsnyje reglamentuotas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumo principas, kuris reiškia, kad teismo sprendime, nutartyje ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Todėl išieškojimas vykdymo procese gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio (skundo) užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Nepagrįstai sustabdžius vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, būtų paneigtas sprendimo privalomumo principas, pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Taikant pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – nukeliant neapibrėžtam laikui teismo sprendimo realų įvykdymą – ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pamatinių civilinio proceso tikslų bei principų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog teismui yra pateiktas skundas dėl antstolio veiksmų nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese galimybę, kartu nustato bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir esminius ribojimus – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas tikėtinai pagrindžia savo skundo reikalavimą, ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad pareiškėjui palankus procesinis sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė iš esmės jokių tokį prašymą pagrindžiančių argumentų. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 30 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Nors ši nutartis dar nėra įsiteisėjusi, apeliacinės instancijos teismas tokios nutarties priėmimą vertina kaip aplinkybę prima facie patvirtinančią pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumą. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones nebuvo teisinio pagrindo.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.