Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. birželio 28 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą kameroje, nes joje buvo laikomi šeši asmenys.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 12–13, 20–21) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kamerose: Nr. 111, 255. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 24 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m; vienas asmuo kameroje). Visą kitą likusį ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 255, jos plotas 24,38 kv. m. Kameroje Nr. 255 buvo laikomi: 2018 m. gegužės 25 d. trys asmenys, 2018 m. gegužės 26 d. keturi asmenys, 2018 m. gegužės 27 d. penki asmenys, 2018 m. gegužės 28 – 29 dienomis trys asmenys, 2018 m. gegužės 30 – 31 dienomis keturi asmenys, 2018 m. birželio 1 d. penki asmenys, 2018 m. birželio 2 – 14 dienomis šeši asmenys, 2018 m. birželio 15 d. penki asmenys, 2018 m. birželio 16 – 27 dienomis šeši asmenys. 2018 m. birželio 28 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus.

Taigi, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. birželio 28 d., t. y. 35 paras. Iš sprendime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas arba kartu su kitais asmenimis. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpį ir kameras, kuriose buvo pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodoma, kad sanitariniai mazgai kamerose užima apie 0,56 kv. m (b. l. 15). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekdavo nuo 4,06 kv. m iki 7,45 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad net ir išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas nacionalinėje teisėje nustatytas minimalaus ploto, tenkančio vienam kameroje laikomam asmeniui normatyvas (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, matyti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose teko nuo 3,97 kv. m iki 6,89 kv. m). Taigi pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu turėjo galimybę normaliai judėti Lukiškių TI-K kamerose Nr. 111 ir 255. Atsižvelgdamas į sprendime išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ventiliacijos

Pareiškėjas neturtinę žala taip pat kildina iš to, kad kameroje nebuvo ventiliacijos sistemos, todėl joje buvo tvanku ir sunku kvėpuoti.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad kamerose langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. pranešime „Dėl V. L. skundo“ nurodoma, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti (b. l. 22–23).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir HN 134:2015), kurios 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Iš sprendime nustatytų aplinkybių matyti, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos tokiu būdu, kuris yra tinkamas pagal galiojančio teisės akto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad langai kamerose Nr. 111 ir 255, kuriose jis kalėjo buvo netinkami vėdinimui, todėl jo teiginys, kad kameroje nebuvo ventiliacijos sistemos, nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K pažeidimą.

Dėl apšvietimo kamerose ir dušuose

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad kameroje Nr. 255 nebuvo pakankamo apšvietimo, nes veikė tik viena lemputė, todėl jis negalėjo skaityti. Taip pat iš to, kad dušo patalpoje nebuvo jokio apšvietimo, todėl naudojantis dušu bijodavo susidurti su kitais asmenimis, kurie tuo metu irgi prausdavosi.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Dušuose įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia dušų patalpas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. pranešime „Dėl V. L. skundo“ nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 lx. Dušuose įrengti šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia dušo patalpą.

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 15 punkte nustatyta, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.

Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) patikrinimų aktų, matyti, jog ne visi patikrinimų aktai susiję su pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais ar kameromis, kuriose jis buvo laikomas, todėl teismas vadovausis tik tais patikrinimų aktais, kurie aktualūs nagrinėjam ginčui. Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2018 m. sausio 4 d. patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8) PA-25 (b. l. 24–25), matyti, kad buvo tikrinta kamera Nr. 255. Joje išmatuota dirbtinė apšvieta šalia lovų buvo 153 lx, tai neatitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimo, tačiau prie stalo buvo 213 lx apšvieta ir tai atitiko minėto teisės akto reikalavimus. Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 5 d. raštu NVSC Vilniaus departamentui nurodė, jog kameroje Nr. 255 įrengti nauji šviestuvai (b. l. 26). 2018 m. vasario 19 d. NVSC Vilniaus departamentas atliko grįžtamąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Lukiškių TI-K kameroje Nr. 255 ir pažeidimų joje nenustatė (b. l. 27–28). Iš byloje esančių NVSC 2018 m. sausio 23 d., vasario 27 d. ir kovo 6 d. patikrinimų aktų matyti, kad buvo tikrintos Lukiškių TI-K esančios dušų patalpos ir nustatyta, kad jos yra techniškai tvarkingos (b. l. 29–30, 34–38). Pažymėtina, kad nors ir nebuvo nustatyta HN 134:2015 pažeidimų, tačiau dušų patalpose nebuvo tikrintas apšvietimas.

Pareiškėjas skunde nenurodo, kad ginčo laikotarpiu dėl minėtų nusiskundimų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar NVSC Vilniaus departamentą dėl Lukiškių TI-K kameros Nr. 255 ir dėl dušo patalpos apšvietimo, todėl teismo nuomone, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo skunde nurodytus galimus pažeidimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Taigi akivaizdu, kad pareiškėjui ar kitiems asmenims nesiskundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kameroje Nr. 255 ir apšvietimo dušų patalpose šio ginčo laikotarpiu, Lukiškių TI-K ir negali pateikti duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Akcentuotina, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kameroje nebuvo pakankamo apšvietimo, nenurodo, kas jo nuomone yra pakankamas apšvietimas ir iš ko jis nusprendė, kad jis nėra pakankamas. Pažymėtina ir tai, kad iš galiojančių teisės aktų nuostatų matyti, jog imperatyviai reglamentuotas tik gyvenamųjų patalpų apšvietimas, o dušo patalpa nėra gyvenamoji ir joje asmenys nebūna ilgiau nei 24 val., todėl joje natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas. Be to, atsakovės atstovas nurodė, kad dušuose įrengti hermetiniai šviestuvai. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K į bylą pateiktais duomenimis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo apšvietimo kameroje Nr. 255 ir jokio apšvietimo nebuvimo dušo patalpoje laikytini neįrodytais.

Dėl spaudos ir radijo taško neužtikrinimo

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl to, kad kalinimo metu jis negavo spaudos, kameroje neveikė radijo taškas, todėl buvo visiškai izoliuotas nuo išorinio pasaulio ir patyrė neigiamus išgyvenimus.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti radijo taškai, tačiau pažymi, kad juos dažnai gadina ir naikina kamerose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji. Pabrėžia, kad sugadinti radijo taškai nedelsiant pataisomi arba pakeičiami naujais. Be to, kamerose įrengta kabelinė televizija. Lukiškių TI-K sudarytos galimybės suimtiesiems ir nuteistiesiems naudotis biblioteka.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. gruodžio 20 d.) 16.11 papunktis nustato, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 28 d.) 97 punkte nustatyta, kad kamerose, kuriose laikomi suimtieji, įrengiami radijo taškai. TIVTT 98 punktas nustato, kad suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos. Bibliotekos knygų fondas turi būti toks, kad vienam suimtajam tektų ne mažiau kaip 5 knygos. Suimtiesiems, sergantiems atvira plaučių tuberkuliozės forma, turi būti atskira biblioteka. Suimtiesiems knygos keičiamos ne rečiau kaip kartą per 10 dienų. Vienu metu vienam suimtajam leidžiama duoti ne daugiau kaip 2 knygas ir ne ilgiau kaip mėnesiui. Esant galimybėms, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas. Jeigu laikraštis duodamas į kamerą nustatytam laiko tarpui, šis laiko tarpas neturi būti trumpesnis kaip 0,5 val. vienam žmogui. Suimtiesiems leidžiama už lėšas, esančias jų asmeninėse sąskaitose, įsigyti neribotą kiekį literatūros, taip pat prenumeruoti periodinę spaudą. Prenumeruoti suimtiesiems periodinę spaudą turi teisę jų giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.

Kaip matyti iš TIVTT 98 punkto nuostatos, kalinimo įstaiga turi teisę, bet ne pareigą esant galimybėms aprūpinti suimtuosius ir nuteistuosius laikraščiais. Be to, pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K metu turėjo teisę iš savo lėšų įsigyti literatūros ar prenumeruoti periodinę spaudą pagal savo asmeninius poreikius, jam buvo sudarytos galimybės naudotis Lukiškių TI-K biblioteka. Taigi pareiškėjo aprūpinimo spauda negalima laikyti atsakovės atstovo pareiga, už kurios nevykdymą jam kiltų atitinkamos pasekmės, todėl pareiškėjo argumentai dėl neišduotos spaudos atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodo, kad dėl neveikiančio radijo taško būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl teismo nuomone, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo skunde nurodytą galimą pažeidimą. Be to, atsakovės atstovas nurodo, kad sugadinti radijo taškai nedelsiant pataisomi arba pakeičiami naujais, o juos gadina patys suimtieji ir nuteistieji laikomi kamerose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jeigu pareiškėjas būtų kreipęsis dėl neveikiančio radijo taško kameroje, Lukiškių TI-K administracija būtų jį pataisiusi ar pakeitusi nauju. Taigi teismas neturi pakankamo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir pripažinti pareiškėjo teiginį, kad dėl galimai neveikiančio radijo taško, jis buvo visiškai izoliuotas nuo išorinio pasaulio, nes radijo taško užtikrinimas kameroje nėra vienintelė priemonė, iš kurios galima sužinoti, kas vyksta už kalinimo įstaigos ribų. Kaip jau nustatyta, ginčo laikotarpiu pareiškėjas galėjo naudotis Lukiškių TI-K biblioteka, kamerose įrengta kabeline televizija, o be to, suimtieji ir nuteistieji turi teisę į pasimatymus. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nedetalizuoja ir konkrečiai nenurodo, kokius neigiamus išgyvenimus patyrė dėl galimai neveikiančio radijo taško kameroje Nr. 255, todėl šis pareiškėjo nusiskundimas laikytinas neįrodytu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Atsižvelgdamas į anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad nenustačius vienos būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų – valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.