Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens AB „Swedbank“ ir atsakovės V. P. apeliacinius skundus dėl 2013-07-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovei V. P. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir kreditorinių reikalavimų, tretieji asmenys byloje G. R., S. P., P. J., „Swedbank“, AB,

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

2011 m. lapkričio 16 d. teismas šioje byloje priėmė dalinį sprendimą, kuriuo išsprendė santuokos nutraukimo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo bei vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimus (V tomas, b. l. 107). Minėtas dalinis teismo sprendimas šalių nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

Motyvuojamoji dalis

Dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo bei kreditorinių reikalavimų šioje civilinėje byloje priimtinas galutinis sprendimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2013-07-23 Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies:

- 58,67 proc. gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), kurie ieškovui G. P. priklausė asmeninės nuosavybės teise;

- 77 proc. žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kurie ieškovui G. P. priklausė asmeninės nuosavybės teise.

Visas žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei visas gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo atitenka ieškovui G. P., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise;Visas butas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 7997-3008-1011:0037, po santuokos nutraukimo atitenka V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise.

Visiems kreditoriams šioje civilinėje byloje po santuokos nutraukimo ieškovas G. P. atsako asmeniškai, atleidžiant atsakovę V. P. nuo solidariosios prievolės.

Likusi ieškinio dalis atmestina.

Priteisti iš atsakovės V. P. ieškovui G. P. 420 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo G. P. atsakovei V. P. 1380,80 Lt ekspertizės išlaidų.

Priteisti iš V. P. į Vilniaus miesto apylinkės teismo specialiąją sąskaitą 1370 Lt sumą, pervestiną ekspertui už 2012-10-29 atsakovės prašymu skirtą pakartotinę nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę.

Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakove 1994-07-01 sudarė santuoką, kuri teismo daliniu sprendimu nutraukta 2011-11-16.

Ieškovas siekė įrodyti, kad dalį žemės sklypo įsigijo bei gyvenamąjį namą pastatė už asmenines bei dovanotas pinigines lėšas. Teismas darė išvadas, kad dalis namo bei žemės sklypo turto dalinimo dieną priklauso ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Šią išvadą teismas darė atsižvelgiant į byloje surinktus rašytinius įrodymus: 1990-03-28 Vilniaus m. Spalio raj. Vykdomojo komiteto leidimas pradėti gyvenamojo namo statybą (I tomas, b. l. 34-36) 1992-09-17 Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 1849V (I tomas, b. l. 40-41); 1995-06-30 Vilniaus apskrities administracijos vykdomojo komiteto įsakymas, kuriuo ieškovui leista ne aukciono būdu įsigyti žemės sklypą ir piniginių lėšų nuskaitymas nuo ieškovo nebalansinės sąskaitos (I tomas, b. l. 47); vienkartinės (indeksuotos) išmokos, kurios ieškovo buvo paveldėtos ar dovanojimo būdu įsigytos (I tomas, b. l. 85-97), ieškovo piniginės lėšos, už kurias įsigytos statybinės medžiagos (II tomas, b. l. 2-140, VII tomas, b. l. 11-15), pagal dovanojimo sutartį gautos piniginės lėšos (I tomas, b. l. 82, 94, 104) bei paveldėtas parduotas turtas (I tomas, b. l. 85-100). Atsakovė teismui nepateikė priešieškinio bei įrodymų, paneigiančių aukščiau nurodytus rašytinius įrodymus.

Teismas nustatė, kad nors ieškovas įregistravo gyvenamąjį namą jau po santuokos sudarymo, tačiau dalis jo yra asmeninė atsakovo nuosavybė ir yra nedalintinas. Pažymėtina, kad byloje yra įrodymai, kad už minėtą žemės sklypą bei dalies gyvenamojo namo statybą sumokėti investiciniai čekiai (kitur vadinami vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis) buvo būtent ieškovui asmeniškai skirtos ir mokamos valstybinės vienkartinės išmokos. Dėl šios priežasties teismas sutinka su ieškovo nurodymu, kad 77 proc. žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) (1325 kv.m) bei 58,67 proc. gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), pripažintina asmenine ieškovo nuosavybe.

Kita vertus, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pažymi, kad kai turtas įgyjamas už vieno iš sutuoktinių vardu skolintus pinigus, jis netampa pinigus pasiskolinusio sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu turto įgijimo sutartyje nenurodyta kitaip. Todėl teismas nesutiko, kad likusi dalis gyvenamojo namo būtų pripažinta asmenine ieškovo nuosavybe remiantis vien ta aplinkybe, kad namas buvo tvarkomas, įrengiamas už ieškovo pagal paskolos sutartis gautas pinigines lėšas. Todėl kaip aukščiau konstatuota tik 58,67 proc. gyvenamojo namo dalis bei 77 proc. žemės sklypo įrodyta rašytiniais įrodymais kaip įsigytas turtas už asmenines ieškovo lėšas.

Dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), priklausymo bendrąja jungtinė sutuoktinių nuosavybe tarp šalių ginčo nebuvo.

Byloje paskirtos turto vertinimo ekspertizės, kurių metu nustatyta, kad gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), vertė yra 1 245 000 Lt, žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), vertė yra 415 000 Lt; buto, adresu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė VĮ Registrų centro duomenimis yra 48 500 Lt.

Kadangi teismo sprendimu konstatuota, kad žemės sklypas pripažintinas asmenine ieškovo nuosavybe, taip pat 58,67 proc. gyvenamojo namo pripažinta asmenine ieškovo nuosavybe, todėl teismas nustatė, kad dalintino turto vertė yra 514 558,50 Lt (už gyvenamąjį namą), 94 380 Lt (už žemės sklypą) bei 48 500 Lt (už butą), iš viso – 657 438,50 Lt.

Atsakovė nesutiko su kreditoriniais reikalavimais (kai ieškovas skolinosi pinigines lėšas iš fizinių asmenų) ir tik pripažino paskolos sutartį, sudarytą su banku.

Teismas sprendė, kad atsakovė nepasinaudojo LR CK 3.96 straipsnio suteikta galimybe nuginčyti sandorius, kuriais ieškovas skolinosi pinigines lėšas. Paskolos sutartys buvo sudarytos jau po santuokos sudarymo (iki santuokos nutraukimo dienos), todėl teismas darė išvadą, kad pagal LR CK 3.109 straipsnį yra pagrindas kreditorinius reikalavimus pripažinti kaip vykdytinus iš bendro sutuoktinių turto.

Rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad skolos kreditoriams yra šios: 564 017 Lt paskola bankui, 593 753 Lt paskola trečiajam asmeniui G. R. (III tomas, b. l. 69-70), 36 000 Lt skola trečiajam asmeniui P. J. (III tomas, b. l. 85), 50 075 Lt skola trečiajam asmeniui D. S. (III tomas, b. l. 84), iš viso skola visiems kreditoriams – 1 243 845 Lt.

Šiuo atveju visi kreditoriai neprieštaravo, kad skolininku būtų laikomas tik ieškovas, atleidžiant atsakovę nuo prievolės grąžinti pasiskolintas pinigines lėšas, todėl, teismo nuomone, protingiausia būtų likusią gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), dalį priteisti asmeninės nuosavybės teise ieškovui kartu perkeliant ir visus kreditorinius reikalavimus; tuo tarpu atsakovei priteisti asmeninės nuosavybės teise būtą, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovę atleidžianti nuo visų 1 243 845 Lt vertės kreditorinių reikalavimų.

Teismas pažymėjo, kad AB Swedbank savo atsiliepime nurodė, jog pageidauja, kad po santuokos nutraukimo bankui solidariai atsakytų ir ieškovas, ir atsakovė. Tuo pačiu bankas atsiliepime nurodė neprieštaraujantis, jog ieškovas įkeistų jam priklausantį turtą banko naudai užtikrinant paskolos grąžinimą. Kadangi gyvenamasis namas (kuriam ir buvo imama paskola iš banko) visas asmeninės nuosavybės teise atitenka ieškovui, be to ir ieškovas teismo posėdžio metu nurodė sutinkantis vienas perimti visus skolinius įsipareigojimus kreditoriams jų nurodytomis sąlygomis, teismas laikė, kad protingiausia ir sąžiningiausia bus banko skolininku laikyti tik ieškovą (esant banko pageidavimui su papildomomis paskolos grąžinimo užtikrinimo sąlygomis).

Atskirai teismo sprendime pasisakytina ir dėl atsakovės reiškiamų pretenzijų dėl ieškovo galimai vykdomos komercinės veiklos ir reikalavimo gyvenamąjį namą vertinti kaip viešbutį. Nors ekspertas ekspertizės atlikimo metu vadovaudamasis įtvirtintomis metodikomis nurodė, kad tokiu atveju, jei ieškovas vykdytų verslą, jo pajamos galimai sudarytų 60 000 Lt per metus; tačiau šis eksperto nurodymas yra tik hipotetinis, ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino, kad faktinių aplinkybių nevertinęs ir netyręs, o tik atsakęs į užduotus klausimus. Kita vertus, VĮ Registrų centro duomenimis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), įregistruotas kaip gyvenamosios paskirties vieno buto gyvenamasis namas. Atsakovė nesirūpino savo teisėmis bei teisėtais interesais. Būdama pakankamai protinga, rūpestinga bei atidi, atsakovė galėjo (jeigu teigia, kad duomenys apie namo paskirtį yra neteisingi) ir turėjo žinoti apie gyvenamojo namo įregistruotą paskirtį, o su ja nesutikdama kreiptis į centrinį nekilnojamojo turto registratorių arba į teismą dėl tokio įrašo panaikinimo (ar pakeitimo). Dėl šios priežasties teismas atmetė atsakovės argumentus dėl gyvenamojo namo vertinimo kaip verslo objekto, kaip prieštaraujančius oficialiems rašytiniams duomenims.

Atsakovė teismui nepateikė detalaus dalintino kilnojamojo turto sąrašo su vertėmis, jos baigiamojoje kalboje keliami nauji reikalavimai teismo negali būti vertinami, nes bylos nagrinėjimo metu atsakovė jokių pretenzijų ar prašymų dėl kilnojamojo turto vertinimo nekėlė. Atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principus teismas šiuos bendro pobūdžio reikalavimus, nepagrįstus rašytiniais įrodymais, atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas (atsakovė) apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Atsakovei nuosavybės teise palikti priestatą, plane pažymėtą indeksu 1a2/p 319,61 kv.m. ploto, gyvenamojo namo visą antrą aukštą (9 kambariai, 24 patalpos) bei žemės sklypo dalį 390 kv.m., esančius (duomenys neskelbtini), su atskiru įvažiavimu į šią sklypo dalį.

Ieškovui palikti nuosavybės teise gyvenamojo namo visas patalpas, esančias cokoliniame ir pirmajame aukštuose bei mansardoje ir statinį kieme, žemės sklypo dalį 1325 kv.m. ploto, esančius (duomenys neskelbtini).

Bendram naudojimuisi palikti įvažiavimą prie gyvenamojo namo, į automobilių stovėjimo aikštelę sklypo dalyje 1325 kv.m. ploto, žemės sklypo dalį po šiuo namu ir vieną metrą apie jį.

Nuomai panaudojamą kambarių ir kitų patalpų įrangą (baldus, pobūvių salės virtuvės įrangą, tualetus, dušus ir pan.) 430 770 Lt sumai padalinti po lygiai, paliekant natūra tose dalijamose patalpose, kuriuose šie daiktai yra.

Priteisti iš ieškovo atsakovės naudai 283 250 Lt dydžio žalą už nepadalintą pelną, gautą iš gyvenamųjų patalpų nuomos, nes tai yra šalių bendras turtas ir už bereikalingas išlaikymo išlaidas globojant M. Z..

Buto, esančio (duomenys neskelbtini)nedalinti, nes jis buvo nupirktas sūnui G. P. iš pirmos santuokos už pinigus, kurie buvo gauti, pardavus paveldėtą turtą.

Patikslinti prekinę-ekonominę ekspertizę dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertės nustatymo, užduodant klausimus, nurodytus 2013-07-02 atsakovės priešieškinyje, paliekant teisę atsakovei konkretų ekspertą nurodyti teismo posėdyje.

Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jos priešiekškinį ir nepadalino santuokoje įgyto turto – namų apyvokos daiktų 430 770 Lt sumai. Šis turtas, ieškovės manymu, turi būti padalintas per pusę. Nurodė, kad ne ji vilkino bylą, o ekspertai ilgai vertino turtą, nurodė, kad kilnojamas turtas į nekilnojamojo turto vertę nebuvo įskaičiuotas. Apeliantė nurodė, kad buvo pateikusi teismui nepadalinto turto sąrašą.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė su atsakovu pradėjo gyventi kaip vyras ir žmona nuo 1985 metų rudens ir nuo to laiko vedė bendrą ūkį, augino vaiką. Iki santuokos gimė vaikas, šalys pasitikėjo vienas kitu. Apeliantės manymu, įgytas iki santuokos sudarymo turtas (iki 1994-07-01) buvo bendra dalinė nuosavybė ir šalių dalys yra lygios. Kita vertus, apeliantė teigia, kad visos asmeninės pastangos ir lėšos buvo akumuliuotos bendrai jungtinei nuosavybei, ką ne kartą deklaruodamas turtą mokesčių inspekcijoje, ieškovas nurodė.

Apeliantė teigia, kad į bendrą turtą ji investavo 20 000 rublių, pardavus mūrinį garažą, jos darbo užmokestį, indėlį, kuris pasireiškė namų priežiūra ir vaikų auklėjimu (200 000 Lt); 100 000 Lt , pardavus atsakovės motinai priklausantį sodą su namu; paduotas butas (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas buvo pirktas santuokoje, todėl tai yra bendroji nuosavybė, taip pat jis buvo pirktas ir už atsakovės investicinius čekius .

Teismas neatsižvelgė į tai, kad, ieškovui nutraukus bendrą ūkį, atsakovė negalėjo gauti pajamų iš bendro turto. Žalą sudarė pusė negautų pajamų už turto nuomą per 5 su puse metų ir atsakovės svetimo žmogaus išlaikymas (iš viso – 283 520 Lt). Ieškovas užsiima verslu ir nuo 2008 m. su atsakove nesidalina. Apeliantė nurodė, kad nors oficialiai namo verslo paskirtis neužregistruota, bet sunaudotų vandens, dujų, elektros kiekiai rodo, kad namas buvo naudojamas verslo tikslais. Apeliantės teigimu, per metus pelnas iš šio turto nuomos yra 85 000 Lt. Ekspertai teigė, kad iš ginčo turto nuomos būtų gauta apie 60 000 Lt pelnas.

Dėl to apelintė teigia, kad visas turtas turi būti padalintas po lygiai, nepriklausomai nuo to, ar turtas įgytas iki santuokos ar ją įregistravus, taip pat turo būti po lygiai padalinta ir banko paskola.

Kitų trečiųjų asmenų paskolos nebuvo skirtos šeimai, o G. R. skola nebuvo realiai suteikta. Skolos P. J. ir D. S. nebuvo naudojamos šeimai, todėl tai yra ieškovo asmeninės skolos. Pažymėjo, kad nebuvo reikalo skolinti iš kitų trečiųjų asmenų, nes buvo gauta paskola iš banko.

Teismas neproporcingai padalino turtą – ieškovui priteisė turto už 1 607 000 Lt , o atsakovei už 48 000 Lt.

Teismas nevertino ieškovo turto deklaracijų.

Teismas buvo šališkas, nes neuždavė ekspertams klausimų kokia būtų nekilnojamojo turto vertė, naudojant jį verslo tikslais patalpų nuomai, o apeliantės verslo liudijimas, pajamų-išlaidų žurnalas, raštai iš VMI, vandens, dujų ir elektros išlaidų duomenys rodė būtinumą paskirti ekspertizę turto, naudojamo verslui, vertei nustatyti. Ekspertai neįkainavo atskirų pastatų, kurie yra realiai atskiri. Taip pat apeliantė nesutinka, kad bendras sutuoktinų turtas negalėjo būti padalintas natūra.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovas nurodė, kad apeliantė kelia reikalavimus dėl įvažiavimo palikimo bendram naudojimui, dėl kilnojamojo turto padalijimo ir žalos atlyginimo, kurie nebuvo pareikšti, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme.

Kita vertus, šie reikalavimai yra nepagrįsti. Dėl naudojimosi turtu reikalavimas suformuluotas neaiškiai, nes objektai nepažymėti plane, pasakyti ar įvažiavimui skirta dalis yra išjungta iš bendro žemės sklypo ploto. Santuokos nutraukimo bylose nėra nagrinėjami reikalavimai dėl bendro turto naudojimosi tvarkos nustatymo.

Byloje nebuvo tirta kokia įranga yra kambariuose ir kokia jos vertė, o apeliantė nurodytos vertės nepagrindė. Jei įranga dalijama per pusę, tai jos negalima palikti natūra tose patalpose, kuriuose yra šie daiktai.

Apeliantė neginčijo buto įsigijimo sandorio, nekėlė reikalavimo pripažinti šį butą asmenine nuosavybe.

Byloje buvo paskirtos dvi ekspertizės, kurių teisingumo apeliantė nenuginčijo, todėl jos prašymas skirti ekspertizę nepagrįstas.

Apeliantė nenurodė kaip paskirstomos skolos ir kam atitenka butas.

Namo priestatas yra sudėtinė namo dalis, priestatui nėra priskirtas žemės sklypas. Priestatas atskirai nuo namo negali būti naudojamas, todėl priestatas negali būti priteistas apeliantei.

Ieškovas neneigė, kad buvo pažįstamas su apeliante, bendravo su ja, tačiau bendro ūkio su ja nevedė. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad dar 1987-11-09 pats ieškovas padavė atsakovei garažą už 3000 Lt. Tai rodo, kad jie nesidalino bendru turtu, turto bendrai neįgijo. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1991 m. įsigijo ieškovo motina, vėliau jį pardavė ir gautus pinigus padovanojo ieškovui namo statybai. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad savo lėšomis prisidėjo prie namo statybos.

Deklaracijos neįrodo daiktinių teisių į turtą. Deklaracijos gali būti keičiamos. Deklaracijos nėra oficialus dokumentas.

Ieškovas ginčija, kad atsakovė viena namuose prižiūrėjo vaikus. Nurodė, kad atsakovė neuždirbo pajamų šeimai. Tėvų pareigos išlaikyti ir auklėti vaikus, rūpinimas šeima, namų ruošos darbai negali būti laikomi atsakovės įnašu į bendrą turtą, įvertintu pinigais, nes prie to prisidėjo ir ieškovas.

1990-03-26 garažas buvo parduotas ne už 20 000 Lt, o už 3 000 rub. (7 t. b.l. 101-104).

Savo rašte apeliantė nurodė tas pačias medžiagas, apie kurias įsigijimo ieškovo vardu duomenis pateikė ieškovas.

Apeliantės čekiai nuo sąskaitos nurašyti dar iki santuokos. Apeliantė nepateikė duomenų kas buvo įsigyta už šiuos čekius. Tuo tarpu už ieškovui dovanotus ir jo paveldėtus čekius buvo įsigytas sklypas.

Jokio sklypo ieškovas iš V. S. neįsigijo, negavo iš V. S. 100 000 Lt. Apie kokio nors pastato pardavimą V. S. byloje nėra duomenų.

Dalinant turtą, būtina atsižvelgti, jog dviem atskirom šeimom naudotis vienu namu yra sudėtinga, į tai, kad turto didesnė dalis priklauso ieškovui, kad atsakovė prašo dalinti turtą dalimis, kurios neatitinka dalintino turto vertės ir daro neįmanoma naudoti pagal paskirtį.

Apeliantė nepaneigė prezumpcijos, numatytos CK 3.92 str. 3 d., todėl prievolės turi būti vykdomos iš bendro turto. Visi kreditoriai patvirtino, kad skolino namo statybai. Skola G. R. yra priteista solidariai iš šalių teismo sprendimu.

Byloje nebuvo tiriama ir vertinama kokios faktinės pajamos, gaunamos nuomojant namo patalpas. Ekspertas teismo posėdžio metu parodė, jog jis skaičiavo tik kokias pajamas galima būtų gauti, jei būtų išnuomotas visas namas (su rūsiu, palėpe, priestatu, garažais ir kt.) ir taikant prielaidą, kad nuomininkai patys apmokės už sunaudotą elektrą, vandenį, šilumą, komunalines paslaugas, ir bus išnuomota net 80 proc. namo ploto (7 t. b.l. 131). Tuo tarpu duomenų, kad visas namas nuo 2008 m., buvo nuomojamas apeliantė į bylą nepateikė. Pati apeliantė nurodė, kad gyvena priestate, kas reikia, jog šios patalpos nenuomojamos, kaip ir kitos patalpos 634 kv.m. (ekspertizės aktos 28 lapas). Lieka galimybė nuomoti namo 1 ir 2 aukštuose esančias patalpas (plotas 410 kv.m.). Tačiau ir į šį plotą įeina ir šiuose aukštuose esantys koridoriai, holas, laiptinė. Tai reikia, kad lieka 300 kv.m. ploto, kuris galėtų būti nuomojamas. Dėl to apelintės paskaičiavimai, kad ieškovas per metus gavo 85 000 Lt negalimi. Dalijamos patalpos nėra verslas kaip turto kompleksas, naudojamas išskirtinai įteisinus ūkinę-komercinę veiklą, o yra nekilnojamasis daiktas, iš kurio gali būti gaunamos nuomos mokesčio pajamos. Ekspertas nustatinėjo kokia pinigų suma galėtų būti gauta, tačiau nenustatė kokia pinigų suma buvo faktiškai gauta ir jo paskaičiavimai negali būti siejami su realijomis, nes taip yra nustatinėjama turto vertė taikant pajamų metodą. Bet taikant abu metodus, ekspertas nustatė, jog nuomoti visą turtą yra nuostolingiau negu jį parduoti, todėl nekilnojamąjį turtą vertino lyginamuoju metodu.

Apeliantė yra darbinga ir nuo 2008 m. su ieškovu negyvena. Ieškovas vienas išlaikė ir dabar išlaiko abu sūnus. Ieškovas neprivalo mokėti atsakovei jokio išlaikymo. Pats M. Z. gauna pensiją ir iš jos save išsilaiko, Duomenų, kad ieškovas skiria pinigus M. Z. byloje nėra.

Išperkant žemę už investicinius čekius, reikėjo mokėti papildomą rinkliavą į Vilniaus m. savivaldybės sąskaitą už ateityje privedamus prie sklypo inžinierinius įrenginius (komunikacijas). Tai nėra mokėjimas už žemės sklypą, bet rinkliava už inžinierines komunikacijas. Apeliantė nekėlė šio klausimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovas pateikia kvitą apeliacinės instancijos teisme.

Tretieji asmenys G. R. ir S. P. pateikė atsiliepimus į atsakovės apeliacinį skundą, su skundu nesutiko.

Trečiasis asmuo „Swedbank“ AB pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad po šalių santuokos nutraukimo 2004-07-22 kredito sutartį perima ieškovas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – palikti šią prievole bendra ir solidaria šalių prievole. Nurodė, kad trečiasis asmuo prieštaravo dėl prievolės modifikavimo. Skolininkų daugėtas suteikia kreditoriui daugiau garantijų, kad prievolė bus įvykdyta. Turto hipoteka yra išvestinis instrumentas, kuris taikomas atlikus papildomas procedūras. Teismas nesiaiškino ieškovo finansinių galimybių vykdyti prievoles. Be to, teismas negalėjo tenkinti šio reikalavimo ir procesiniu pagrindu – toks reikalavimas sprendžiamas tik pareiškus ieškinį kreditoriui. Šiuo atveju ieškinys pareikštas netinkama ieškovui.

Ieškovas bei trečiasis asmuo G. R. pateikė atsiliepimus į apeliacinį skundą, su skundu nesutiko.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju teismas nepriėmė atsakovės priešieškinio, vadovaujantis CPK 143 str. 1 d., 42 str. 5 d., konstatavus, kad priešieškinis užvilkins bylos nagrinėjimą (7 t. b.l. 92). Iš bylos matyti, kad priešieškinis teisme buvo gautas 2013-07-03, t.y. nepradėjus bylą nagrinėti iš esmės (byla buvo pradėta nagrinėti iš esmės ir išnagrinėta teismo posėdyje 2013-07-04).

Šeimos bylos priklauso nedispozityvių bylų grupei. Šiose bylose teismui įstatymo skirtas aktyvus vaidmuo, nes šeimos narių teisių ir teisėtų interesu gynimas yra ir viešojo intereso gynimas. Teismo aktyvumą užtikrina CPK 376 straipsnio nuostatos ir CK trečiojoje knygoje nustatytos proceso teisės normos (CPK 375 straipsnio 2 dalis). Šeimos bylose skirtingai nei pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ieškovas turi teisę iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos keisti be jokių apribojimų ieškinio dalyką ar pagrindą, o atsakovas - pareikšti priešieškinį (CPK 377 str.), tuo tarpu pagal bendrąsias taisykles tai galima padaryti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, vėlesnis pakeitimas galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu gautas priešingos šalies sutikimas, arba, jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 141 str. 1 d.). Analogiškai išsprendžiamas klausimas ir dėl priešieškinio priėmimo (CPK 143 str. 1 d.). Taigi, proceso koncentracija, nors ir būdama svarbi, šeimos bylose prioritetinę vietą užleidžia visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas ir teisingas įrodymų vertinimas (CPK 377 straipsnis). Kita vertus, esant šalių piktnaudžiavimams procesu, CPK 95 str. numatytos galimybės skirti nuobaudas asmenimis, kurie veikia prieš greitą bylos išnagrinėjimą.

Pagal CK 3.127 str., 382 str. 4 p. 385 str. priimant sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti sutuoktinų bendrai įgyto turto padalijimo klausimą. Šis klausimas yra svarbus ir tuo, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindas - santuokos nutraukimo byloje klausimas dėl turto padalinimo išsprendžiamas galutinai ir ateityje šalių ginčai dėl bendro turto padalijimo yra negalimi.

Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, sudaromas sutuoktinių turimo turto balansas (CK 3.118 str.).

Iš abiejų šalių procesinių dokumentų matyti, kad santuokos metu buvo pirkti namų apyvokos kilnojamieji daiktai, įranga, kuriuos atsakovė sukonkretino bei nurodė kiekvieno daikto vertę prie priešieškinio pateiktame sąraše (7 t. b.l. 90-91) (1 t. b.l. 3). Iš ekspertizės aktuose esančių nuotraukų taip pat matyti, kad ginčo namas yra įrengtas ir jame yra baldai ir kiti kilnojamieji daiktai, kurių ekspertai nevertino. Teismas netyrė atsakovės pateikto kilnojamojo turto sąrašo, nes, kaip nurodė teismas, atsakovė tokių reikalavimų nekėlė. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodė, kad byloje nebuvo tirta kokia įranga yra kambariuose ir kokia jos vertė, taip pat nebuvo sprendžiami ir kiti priešieškinyje keliami reikalavimai (8 t. b.l. 50).Teismas, sprendžiant dėl turto padalinimo, nurodė, kad atsakovė nepateikė priešieškinio, todėl priešiekšinyje nurodytų reikalavimų nesvarstė.

Vadovaujantis minėtu CPK 377 str., darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien operatyvumo nagrinėjant bylą principu, dėl ko byloje liko neišnagrinėti atsakovės keliami klausimai dėl kilnojamojo turto padalinimo, dėl šalių bendro ūkio vedimo iki santuokos sudarymo ir turimo turto teisinio statuso, dėl kompensacijų priteisimo ir kt. Tokios aplinkybės leidžia kolegijai spręsti, kad nagrinėjamu atveju byla buvo išnagrinėta neištyrus visų aplinkybių, reikšmingų šalių turto balansui sudaryti. Teisėjų kolegija laiko, kad atsakovės patikslintame priešieškinyje pateikti argumentai ir prašymai apeliacinės instancijos teisme negali būti iš esmės išnagrinėti, nes skundžiamo sprendimo pagrįstumo klausimas turėtų būti nagrinėjamas beveik visa apimtimi visiškai naujais esminiais aspektais, kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo tiriami, todėl bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, būtų apribotos šalių galimybės kvestionuoti priimtą sprendimą instancine tvarka, kas sudaro CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygas. Nagrinėjant bylą, būtina išspręsti priešieškinio priėmimo klausimą bei sudaryti turto balansą, atsižvelgus į visus abiejų šalių nurodytus duomenis apie turimą turtą, įvertinus abiejų šalių argumentus ir pateiktus įrodymus, o tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti klausimą nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas turto dalies pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe, visiškai nevertino atsakovės pateiktų į bylą rašytinių įrodymų iki priešieškinio pareiškimo bei nepasisakė dėl atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytų nesutikimo su ieškiniu argumentų (4 t. b.l. 66-70, 6 t. b.l. 66-72). Tame tarpe teismas nevertino ir šeimos turto ir pajamų deklaracijų, kurios buvo abiejų šalių laisva valia pildomos nuolat, taip pat ir tuo laikotarpiu, kai tarp šalių nebuvo kilęs ginčas dėl turto padalinimo. Vien tai, kad šios deklaracijos nėra tiesioginis daiktinių teisių atsiradimo pagrindas, nereiškia, kad jos neturi įrodomosios vertės, sprendžiant šioje byloje klausimą dėl turto teisinio statuso ir padalinimo.

Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atsakovės apeliacinio skundo argumentų.

Sutiktina su trečiojo asmens „Swedbank“ AB apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog teismas, spręsdamas dėl abiejų šalių priimtos prievolės šiam trečiajam asmeniui padalijimo, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, kuri detaliai nurodyta apeliaciniame skunde, todėl nekartojama. Iš „Swedbank“ AB atsiliepimų į ieškinį (4 t. b.l. 1, 6 t. b.l. 50) matyti, kad trečiasis asmuo kategoriškai prieštaravo prievolės modifikavimui: atsiliepimuose pabrėžtinai nurodyta, kad prievolė yra bendra ir solidari ir prieštaraujama, kad po santuokos nutraukimo prievolę vykdytų tik ieškovas. Tai, kad bankas sutiko, kad hipotekos lakštu įkeistas nekilnojamasis turtas būtų įregistruotas ieškovo asmeninės nuosavybės teise, nereiškia, kad bankas sutiko pakeisti susiklosčiusius sutartinius prievolinius santykius dėl atsiskaitymo už suteiktą kreditą.

Kadangi, gražinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bus iš naujo sudaromas turto balansas (turto aktyvai ir pasyvai - skolos), todėl šioje proceso stadijoje nėra tikslinga atskirai iš esmės spręsti klausimą dėl šalių prievolės „Swedbank“ AB.

Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo nesprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kuris spręstinas galutinai išnagrinėjus bylą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., teisėjų kolegija

nutarė

panaikinti 2013-07-23 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.