- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-17
- Bylos Nr.
- I-4272-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04755-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- D. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjui D. Ž. (vaizdo konferencijos būdu), išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014-08-22 iki 2015-09-23 atlikdamas Vilniaus PN direktoriaus paskirtas nuobaudas už pataisos įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus buvo laikomas Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose. Ginčo laikotarpiu atliekant paskirtas drausmines nuobaudas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas, negu garantuojama teisės aktuose. Kamerų langai nėra plaunami, nėra gyvenamųjų patalpų nerūkantiems, todėl buvo laikomas kartu su rūkančiais, pasivaikščiojimo kiemeliai nėra valomi, smirdi. Dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, pradėjus maudytis pasibaigia maudymosi laikas. Be to, jam buvo draudžiami pasimatymai su sugyventine, todėl nutrūko socialiniai ryšiai. Laisvės atėmimo vietos pareigūnai atsisakė imti iš jo prašymus. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 6-12) paaiškino, kad pareiškėjas 8 kartus buvo baustas drausminėmis nuobaudomis, kuomet nuobaudas jam atlikti buvo paskirta baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose. Taip pat pareiškėjui 3 kartus buvo pritaikytas atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos įstaigoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje numatytu pagrindu. Kamerų tipo patalpose Nr. 2K, Nr. 3 K, Nr. 4K, Nr. 5K, Nr. 16K, Nr. l8K pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu buvo laikoma minimose kamerų tipo patalpose, neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami.
Pareiškėjas baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto nustatytą normatyvą (3,6 kv. m. ir 3,1 kv. m. atitinkamai). Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.
Pabrėžė, kad visose Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti kamerų patalpas, kas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustatytas sąlygas.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolatos vykdo kontrolę, kaip Vilniaus PN yra laikomasi Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatytų reikalavimų. Patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose ar drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Bausmių vykdymo kodekso 146 str. 2 d. nustatyta, kad baudos ar drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Galiojančių teisės aktų reikalavimai, susiję su suteikta teise nuteistiesiems į pasivaikščiojimus lauke, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Pareiškėjo asmens byloje nėra pateikta duomenų, jog atvykęs į Vilniaus PN pareiškėjas būtų pateikęs prašymą dėl jo laikymo kameroje kartu su nerūkančiaisiais. Priešingai, Vilniaus PN direktoriaus nutarimų dėl nuteistojo nubaudimo kopijose pareiškėjo parašu patvirtinta, kad jis yra rūkantis. Visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 37-39) paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtose įstaigose, nėra. Asmens laikymas kamerų tipo patalpose priklauso nuo jo elgesio laisvės atėmimo vietų įstaigoje, t. y. patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo paties pareiškėjo, kadangi pagrindas nuteistajam patekti į kamerų tipo patalpas atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įtaigos tvarką, nustatytą teisės aktuose. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas, todėl pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl nepriimtinų laikymo sąlygų Vilniaus PN į Kalėjimų departamentą nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo.
Atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2014-08-22 iki 2015-09-23
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2010-04-30), 11¹ p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1. p); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. p.).
Nustatyta, kad pareiškėjas, atlikdamas paskirtas nuobaudas už bausmės atlikimo režimo pažeidimus Vilniaus PN ir pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalį (kai nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų) ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose baudos izoliatoriaus kamerų tipo ir drausmės grupės patalpose: kamerų tipo patalpoje Nr. 2K (plotas 14,35 m², 3 miegamosios vietos); kamerų tipo patalpoje Nr. 3K (plotas 13,64 m², 3 miegamosios vietos); kamerų tipo patalpoje Nr. 3K (plotas 13,55 m², 3 miegamosios vietos); kamerų tipo patalpoje Nr. 5K (plotas 14,08 m², 3 miegamosios vietos); kamerų tipo patalpoje Nr. 16K (plotas 14,46 m², 3 miegamosios vietos); kamerų tipo patalpoje Nr. 18K (plotas 30,47 m², 7 miegamosios vietos); drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 1D (plotas 12,69 m², 4 miegamosios vietos); drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 10D (plotas 14,66 m², 4 miegamosios vietos); drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 11D (plotas 19,45 m², 6 miegamosios vietos).
Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo buvimo Vilniaus PN laikotarpiu buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui teisės aktuose nustatytas plotas (ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir ne mažesnis nei 3,1 kv. m. kamerų tipo patalpose). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo paaiškinimais, kad kamerų tipo ir gyvenamosiose patalpose būtų laikoma daugiau asmenų, nei jose įrengta miegamųjų vietų, juolab tai patvirtinančių įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė. Įvertinus kamerų tipo ir drausmės grupės patalpų plotus ir įrengtų lovų skaičių matyti, kad, net pilnai jas apgyvendinus, pareiškėjo teisės negalėjo būti pažeistos.
Pareiškėjo teigimu, dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas skunde patvirtina, kad maudytis galėjo kartą per savaitę, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti buvus jo teisių pažeidimą.
Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliai nėra valomi, smirdi.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 134 str. nustatyta, kad nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Taigi už kiemelių tvarkymą yra atsakingi patys nuteistieji. Be to, už tai kad, kaip pats pareiškėjas skunde nurodo, patys nuteistieji šiukšlina pasivaikščiojimo kiemeliuose, Vilniaus PN negali kilti atsakomybė. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl netvarkingų pasivaikščiojimų kiemelių.
Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Remiantis Bausmių vykdymo kodekso 73 ir 74 straipsnių nuostatomis, teisė į pasimatymus yra suteikiama paprastosios bei lengvosios grupių nuteistiesiems, tačiau tokia teisė nėra numatyta drausmės grupei priskirtiems asmenims. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalies nuostatas kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas neturėjo teisės į pasimatymus, nes Bausmių vykdymo kodekso nuostatos nenumato drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teisės į pasimatymus. Tuo remdamasis teismas pareiškėjo argumentus dėl draudžiamų pasimatymų laiko nepagrįstais.
Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pažymėtina, kad iš į bylą pateiktų Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimų dėl pareiškėjo nubaudimo matyti, kad paskirtų nuobaudų atlikimo metu pareiškėjas rūkė. Tai pats pareiškėjas patvirtino ant nutarimų ranka užrašydamas, jog yra rūkantis (b. l. 6-36). Taigi, pareiškėjui pačiam rūkant, Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, jog Vilniaus PN kokiu nors būdu siekė pažeminti pareiškėjo orumą, neužtikrino jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014-08-22 iki 2015-09-23, kai pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerų tipo ir drausmės grupės patalpose. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) nenustatė, todėl nėra tikslinga byloje vertinti likusias atsakomybės sąlygas, skundas atmestinas.
Nors pareiškėjas skundo reikalavime žalos atlyginimą prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, tačiau jokių galimai neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų ar neveikimo neįvardija. Teismas taip pat nenustatė jokių neteisėtų Kalėjimo departamento veiksmų (neveikimo). Šiuo atveju nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės atsakomybės atsiradimui, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo D. Ž. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.