- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-11-13
- Bylos Nr.
- 2A-1309-343/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pran.), Algimantas Kukalis, Arvydas Žibas
- Ieškovas
- B.Š., J.Š.
- Atsakovas
- Jurbarko rajono savivaldybės administracijos, A.Š.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Nordona“, V.Č.
- Advokatai
- Zenonas Jonas Januška
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo,
dalyvaujant ieškovei B.Š., ieškovų B.Š., J.Š. atstovui advokatui Zenonui Jonui Januškai, atsakovės Jurbarko rajono savivaldybės administracijos atstovei Rūtai Vančienei, trečiajam asmeniui ir trečiojo asmens UAB „Nordona“ atstovui V.Č.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo trečiųjų asmenų V.Č. ir UAB „Nordona“ apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-233-384/2008 pagal ieškovų B.Š., J.Š. ieškinį atsakovams A.Š., Jurbarko rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims V.Č., antstoliui Vladimirui Ševčenkai, UAB „Karliota“, UAB „Nordona“, VĮ Registrų centras Tauragės filialui, notarei Stasei Skandūnienei dėl buto privatizavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Patikslintu ieškiniu (b.l. 7-10) ieškovai prašė pripažinti iš dalies negaliojančiais A.Š., J.Š. ir B.Š. susitarimą dėl buto pirkimo - pardavimo (privatizavimo) ir 1992 m. sausio 28 d. tarp Jurbarko rajono VASĮ ir A.Š. sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo (privatizavimo) sutartį, pripažinti, kad ieškovams ir atsakovui A.Š. butas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatyti, kad A.Š. pagal 1992 m. sausio 28 d. sutartį įgijo nuosavybę į ¼ buto, o sutuoktiniai B.Š. ir J.Š.- į ¾ buto, A.Š. paskirti naudotis jo dalį atitinkančią patalpą. Ieškovai nurodė nuo 1966 m. dirbę Jurbarko kilnojamoje mechanizuotoje kolonijoje, kuri 1991 m. reorganizuota į Jurbarko valstybinę akcinę statybos įmonę. Apie 1970 m. šeimai skirtas dviejų kambarių butas. Vadovaudamiesi tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimais, ieškovai ir atsakovas A.Š. sudarė susitarimą dėl to, kad privatizavimo sutartis būtų sudaryta atsakovo A.Š. vardu, o nuosavybės dalys priklausys nuo įmokėtų įmokų dydžio. Remiantis šiuo susitarimu 1992 m. sausio 28 d. buvo sudaryta buto privatizavimo sutartis. Už butą ieškovė sumokėjo 10091 rublių vienkartinių išmokų, atsakovas A.Š. - 4000 rublių, likusią dalį - 1957 rublių sumokėjo grynais pinigais ieškovai. Susitarimas dėl turto privatizavimo tvarkos ir privatizavimo sutartis neatitiko ieškovų tikrosios valios, teisę tokio pobūdžio sandorius ginčyti pripažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 19 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“ 4 p. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai yra sutuoktiniai, pagal jų įmokėtą sumą už privatizuotą turtą jiems priklauso ¾ buto, likusi dalis priklauso atsakovui A.Š.. Dėl nurodytų priežasčių ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais tik iš dalies. Ieškovai nurodo nepraleidę 1964 m. CK 84 str. įtvirtinto 3 metų ieškinio senaties termino, kadangi apie savo pažeistas teises, t.y. apie aplinkybę, jog visas butas priklauso atsakovui A.Š., sužinojo tik 2007 m. liepą gavę pranešimą apie paskelbtas varžytynes. Kadangi Jurbarko VASĮ bankrutavo, atsakove byloje trauktina jos teisių ir pareigų perėmėja Jurbarko rajono savivaldybės administracija.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 41) atsakovė Jurbarko rajono savivaldybės administracija nurodė nesanti Jurbarko VASĮ teisių ir pareigų perėmėja, todėl nėra tinkama atsakovė byloje.
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 45-50) tretieji asmenys V.Č. ir UAB „Nordona“ prašė ieškinį atmesti, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovams CPK 95 str. numatytą baudą, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Tretieji asmenys nurodė, kad atsakovas A.Š. pripažintas kaltu padaręs BK 281 str. 3 d. nurodytą nusikalstamą veiką, kuria buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala V.Č. ir UAB „Nordona“. Siekiant užtikrinti žalos atlyginimą buvo areštuotas atsakovui priklausantis butas. Jokių duomenų apie tai, jog butas priklauso ne jam, ikiteisminio tyrimo metu A.Š. nenurodė, ieškovai jokių pretenzijų taip pat nepareiškė. Apie tai, jog dalis buto priklauso jiems, ieškovai prisiminė praėjus 15 metų nuo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kuomet įsiteisėjo teismo sprendimas dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo ir antstolis pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus. Vykdymo veiksmai buvo sustabdyti ieškovams ir atsakovui A. Š. 2007 m. rugpjūčio 13 kreipusis su pareiškimu į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo jie visi trys. Tačiau 2007 m. gruodžio 13 d. pareiškėjams pareiškimo atsisakius, byla nutraukta, vykdymo veiksmai atnaujinti, paskelbtos varžytynės, kurios turėjo įvykti 2007 m. vasario 7 d. Likus trims dienoms iki varžytynių ieškovai kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo taikymo, taip vėl užkirsdami kelią vykdymo veiksmams atlikti. Privatizuodami ginčo butą ieškovai su atsakovu A.Š. susitarė, jog butas taps A.Š. nuosavybe. Jeigu ieškovai sumokėjo dalį kainos už privatizuojamą butą, jie turi teisę reikalauti iš atsakovo šias lėšas atlyginti. Be to, ieškovai praleido senaties terminą kreiptis į teismą, kadangi teisė į ieškinį atsirado 1992 m. kovo 12 d. A.Š. įsiregistravus nuosavybės teises į ginčo būstą.
Žemesnės instancijos teismas
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2008m. liepos 29 d. sprendimu (b.l. 136-141) ieškinį patenkino, pripažino iš dalies negaliojančiais A.Š., B.Š., J.Š. susitarimą dėl buto pirkimo - pardavimo (privatizavimo) ir 1992 m. sausio 28 d. tarp Jurbarko rajono VASĮ ir A.Š. sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo (privatizavimo) sutartį, pripažino, kad ieškovams ir atsakovui A.Š. butas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatė, kad A.Š. pagal 1992 m. sausio 28 d. sutartį įgijo nuosavybę į ¼ buto, o sutuoktiniai B.Š. ir J.Š. - į ¾ buto, priteisė iš A.Š. 98 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad ieškovė B.Š. apie tai, jog jos teisės pažeistos, t.y. visas ginčo butas areštuotas, sužinojo apklausos atliekant ikiteisminį tyrimą dėl A.Š. padarytos nusikalstamos veikos metu 2002 m. spalio 18 d., todėl skaičiuojant ieškinio senatį taikytinos ne 1964 m. CK, o naujojo CK normos, numatančios bendrąjį 10 metų senaties terminą. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, jog ieškinio senaties termino ieškovai nepraleido. Nors byloje nėra pateikta susitarimo tarp ieškovų ir atsakovo A.Š., nes jis nėra išlikęs, tačiau akivaizdu, kad toks susitarimas buvo sudarytas, nes jo nesant nebūtų buvę galima sudaryti buto pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovai su buto privatizavimu susijusius sandorius ginčija Lietuvos Respublikos 1964 m. CK 56 str. įtvirtintu suklydimo pagrindu. Netikėti šiuo ieškovų aiškinimu teismui nėra jokio pagrindo, nes iš byloje esančios medžiagos matosi, kad butas buvo suteiktas ieškovei B.Š., ieškovai sumokėjo didžiąją dalį buto kainos, šiame bute gyveno. Antstolio nurodyta aplinkybė, jog areštuojant butą jame gyveno nuomininkai, vertinant galimą ieškovų suklydimą sudarant ginčo sandorius, reikšmės neturi. Suklydimo galimybę patvirtina ir ieškovų išsilavinimas. Iš byloje esančios medžiagos matosi, kad Jurbarko rajono savivaldybės administracija nėra likviduotos Jurbarko VASĮ teisių ir pareigų perėmėja, todėl Jurbarko rajono savivaldybės administracija šioje byloje nėra tinkamas atsakovas.
Apeliaciniu skundu (b.l. 148-155) tretieji asmenys V.Č. ir UAB „Nordona“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą bei paduotą pasibaigus ieškinio senaties terminui, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą tretieji asmenys grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Priimdamas ieškinį praėjus 16 metų, teismas pažeidė protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.
2. Teismo išvada, jog ieškovai iš esmės suklydo sudarydami ginčijamus sandorius, nepagrįsta aplinkybėmis, kurios paaiškintų, kas sutrukdė ieškovams sudarant ginčijamus sandorius pasikonsultuoti su teisininku. Teismas ieškovų neatidumą, neapdairumą ir nerūpestingumą laikė aplinkybėmis, sudarančiomis sandorio negaliojimo pagrindus, taip akivaizdžiai pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-745/2001 ir Nr. 3K-3-107/2004 priimtose nutartyse suformuluotas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles.
3. Teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, jog įrodymų pakankamumas grįstinas tikimybių pusiausvyros principu (civilinės bylos Nr. 3K-3-260/2001, 3K-3-569/2002, 3K-3-1083/2003), o teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (civilinė byla Nr. 3K-3-516/2004), ginčijamame sprendime neatsižvelgęs į tai, kad net ir sužinoję apie ginčo buto areštą ieškovai į teismą nesikreipė dar 5 metus, kas patvirtina, jog jie nelaikė savo teisių pažeistomis, jog ieškovai ginčo bute negyvena, kas patvirtina, jog jie neketino buto įsigyti savo nuosavybėn, jog ieškovai nepateikė teismui jokio įrodymo, kad jie po buto pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo būtų valdę ar naudoję butą kaip bendraturčiai, jame gyvenę, jį remontavę, mokėję mokesčius. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovai aiškiai suprato, kad buto savininku po ginčijamų sandorių sudarymo taps A.Š., ir to siekė, o persigalvojo iškilus nenumatytoms aplinkybėms – A.Š. padarius nusikalstamą veiką.
4. Ginčijamu sprendimu teismas pripažino negaliojančiu dalį ieškovų ir atsakovo A.Š. susitarimo dėl buto privatizavimo, nors byloje toks susitarimas apskritai nebuvo pateiktas. Be to, teismas nenurodė, kokia šio sandorio dalis pripažinta negaliojančia.
5. Teismas netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo nuosavybės teisių į ginčo butą įregistravimo viešajame registre A.Š. vardu dienos (1992 m. kovo 12 d.), kadangi preziumuojama, jog būtent nuo tos dienos ieškovai turėjo sužinoti apie jų teisių pažeidimą. Šią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 12 d. nutarimo 7.4 p. nuostatos. Šis terminas pasibaigė 1995 m. kovo 12 d., t.y. likus dar 6 metams iki naujojo CK, kurio normas pritaikė teismas, įsiteisėjimo.
6. Teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė civilinio proceso normas, parengiamajame teismo posėdyje neatlikęs CPK 230 str. nurodytų veiksmų. Ši aplinkybė patvirtina teismo išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 173-174) ieškovai prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovai nurodo, kad gyvendami žinybiniame bute buvo sukviesti į susirinkimą, kuriame buvo išaiškinta, jog sutartis dėl buto privatizavimo bus sudaroma vieno asmens vardu, o butas priklausys tiems asmenims, kurie už jį mokės. Todėl ieškovai ir reikalauja, kad buto nuosavybės teisės būtų paskirstytos proporcingai jų sumokėtoms įmokoms. Apie pažeistas teises ieškovai sužinojo 2007 m. liepos mėnesį, todėl senaties termino nepraleido. Procesas vyko laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl apeliacinio skundo argumentas apie teismo šališkumą yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas, ieškinys atmestinas.
Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančias materialines teisės normas, pažeidė civilinio proceso teisėje įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą sprendimą (CPK 329str. 1d., 330str.).
Kolegija bylą peržiūrėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Ieškinio senaties instituto įtvirtinimas civilinės teisės sistemoje sietinas su visuomeninių santykių stabilumo užtikrinimu, civilinio proceso operatyvumu ir papildoma paskata asmenims operatyviai kreiptis į teismą siekiant apginti savo galimai pažeistas teises. Vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., 2001 m. redakcijos CK nustatytos trukmės senaties terminai taikomi tuo atveju, jeigu įsigaliojant kodeksui dar nebuvo pasibaigę 1964 m. CK nustatyti senaties terminai. 1964 m. CK įtvirtintas bendrasis 3 metų senaties terminas, kurio eigos pradžia laikytina diena, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 84, 86 str.). Kadangi nepasinaudojimas laiku teise į teisminę gynybą negali būti grindžiamas paties asmens nerūpestingumu ar neapdairumu, vertindamas, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, teismas turi nustatinėti tiek realaus sužinojimo apie teisių pažeidimą momentą, tiek ir momentą, nuo kurio protingai besielgiantis vidutinis asmuo turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė pažeista. Kadangi vertinama pagal vidutinio asmens kriterijų, ieškovo individualios savybės (jo amžius, išsilavinimas, profesinė veikla, teisinis statusas ir pan.), galėję apsunkinti susidariusios situacijos suvokimą, nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą nevertinamos. Šios aplinkybės tegali sudaryti pagrindą svarstyti klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą ieškovė B.Š. sužinojo 2002 m. spalio 18 d., kai buvo apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, nes ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo ginčo turto arešto aktas. Kartu teismas pripažino, kad iki 2002 m. spalio 18 d. ieškovai nežinojo ir negalėjo žinoti apie jų teisių pažeidimą, tai yra apie aplinkybę, jog ginčo butas jiems nuosavybės teise nepriklauso. Tokia išvada neatitinka byloje nustatytų ir ieškovų neginčijamų faktinių aplinkybių, jog ieškovai su atsakovu A.Š. susitarė, kad ginčo turtas bus privatizuojamas pastarojo vardu, jog ieškovai buvo susipažinę su privatizavimo procedūrų eiga, aktyviai jose dalyvavo tiek sudarydami susitarimą dėl buto privatizavimo, tiek ir sumokėdami dalį sumos už ginčo turtą, jog šių procedūrų logišku rezultatu tapo privatizavimo sandoris, kurio pagrindu ginčo turto nuosavybės teises įgijo ir turtą savo vardu praėjus vos mėnesiui nuo privatizavimo sandorio sudarymo dienos įregistravo atsakovas A.Š., jog atsakovas A.Š., kuris veikė susitarimo su ieškovais pagrindu ir kurio galimo nesąžiningumo klausimas byloje nekeliamas, yra ieškovų sūnus. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovai dar sudarant ginčijamus sandorius suprato, arba, kaip vidutiniai protingi asmenys privalėjo suprasti, jog jiems pagal šiuos sandorius nuosavybės teisė į ginčo turtą neatsiranda. Dėl nurodytos priežasties kaip pagrįstas vertintinas apeliacinio skundo argumentas, jog senaties terminas ieškiniui dėl ginčijamų aktų paduoti prasidėjo dar 1992 m. ir baigėsi 1995 m., todėl pirmosios instancijos teismas 2001 m. redakcijos CK normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, taikė be pagrindo. Vien ta aplinkybė, jog ieškinys paduotas praleidus senaties terminą, pati savaime yra pakankamas pagrindas ieškiniui atmesti. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ( CPK 330str.).
Pagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo sprendime teismo padarytos išvados neparemtos pakankamais įrodymais. CPK 12 str. įtvirtintas rungimosi principas bei CPK 178 str. nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka lemia, jog ieškovas privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus. Reikalavimas pripažinti negaliojančiais sandorius, sudarytus dėl suklydimo, privalo būti pagrįstas aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad ieškovas suklydo dėl sandorio esmės, nors elgėsi apdairiai ir atidžiai, apsvarstė galimus sudaromo sandorio teisinius padarinius. 1964 m. CK 56 str. 1 d. nurodyta, kad ieškinį dėl suklydimo įtakoje sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu gali paduoti tik suklydusi sandorio šalis. Kadangi ieškovai nebuvo turto privatizavimo sutarties šalimi, gali būti vertinamas tik jų galimas suklydimas sudarant susitarimą dėl turto privatizavimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog šis dokumentas nėra išlikęs, todėl jo turinys gali būti vertinamas pagal tai, jog jo pagrindu buvo sudaryta 1992 m. sausio 28 d. sutartis, pagal kurią turtą nuosavybės teise įgijo atsakovas A.Š.. Be to, ir patys ieškovai patvirtino, jog susitarime buvo nurodyta, kad turtas bus privatizuojamas atsakovo A.Š. vardu. Kaip minėta, A.Š. yra ieškovų sūnus, su šiuo atsakovu ieškovai susitarė dėl turto privatizavimo, ieškovai byloje neįrodinėjo galimo A.Š. nesąžiningumo jų atžvilgiu įgyvendinant jų sudarytą susitarimą, todėl aplinkybės, jog 1992 m. sausio 28 d. sutartis buvo notariškai patvirtinta ir teisiškai įregistruota, t.y. įforminta 1964 m. CK 255 str. 1 d. nustatyta tvarka, leidžia daryti išvadą, kad tiek A.Š., tiek ir ieškovams buvo žinomos šio sandorio sudarymo teisinės pasekmės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovai ginčo turtą po privatizavimo sandorio valdė kaip savo, jame gyveno, jį valdė ar prižiūrėjo. Gyventojų registro tarnybos pažymos (b.l. 101-102), kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tik patvirtina, kad gerokai iki privatizavimo sandorio sudarymo ieškovai deklaravo gyvenamąją vietą ginčo bute, tuo tarpu antstoliui areštuojant turtą ieškovai bute nebegyveno, po to, kai vykstant ikiteisminiam tyrimui 2002 m. spalio mėnesį ieškovai sužinojo, jog ginčo turtas yra areštuotas atsakovo A.Š. prievolių įvykdymui užtikrinti, ieškovai nesiėmė jokių priemonių savo tariamai pažeistoms teisėms apginti ir konkrečių veiksmų ėmėsi tik tada, kai kilo grėsmė, jog butas bus parduotas iš varžytynių. Iš kitos pusės, civilinėje teisėje galioja viešai paskelbtų teisės normų žinojimo prezumpcija, todėl turėjusio galimybę pasidomėti, kokias teisines pasekmes sukurs civilinis sandoris, tačiau dėl savo neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo to nepadariusio asmens klaidingas įsivaizdavimas dėl sandorio pagrindu atsirandančių savo teisių ar pareigų, negali būti vertinamas kaip suklydimas, nes suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas negali būti pagrindu šalies suklydimui pateisinti. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovai neįrodė savo reikalavimų panaikinti ginčijamus sandorius, kaip sudarytus suklydimo įtakoje, pagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo šiuos sandorius pripažino iš dalies negaliojančiais.
Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, klausimas išspręstinas iš esmės, ieškovų reikalavimai atmestini (CPK 329str. 1d.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir ieškinį atmetus, įvertintinas šalių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 str. 4 d.), taip pat paskirstytinos ir apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tretysis asmuo UAB „Nordona“ bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 4012 Lt su atstovo teisine pagalba susijusių bylinėjimosi išlaidų (b.l. 51, 117). Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog trečiajam asmeniui UAB „Nordona“ priteistina su atstovavimu susijusių bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 3000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme UAB „Nordona“ sumokėjo 361,08 Lt žyminio mokesčio (b.l. 156) ir 590 Lt atstovavimo išlaidų (b.l. 158), iš ieškovų trečiajam asmeniui UAB „Nordona“ priteistina po 1975,54 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Iš ieškovų lygiomis dalimis taip pat priteistinos valstybės patirtos su procesinių dokumentų įteikimu susiję bylinėjimosi išlaidos- 98 Lt išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir 29 Lt bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t.y. po 63,50 Lt.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovų B.Š. (duomenys neskelbtini) ir J.Š. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens UAB “Nordona” (juridinio asmens kodas 135588297, buveinės adresas Ugnės g. 5, Kaunas, a.s. (duomenys neskelbtini)) naudai po 1975,54 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt penkis litus 54 ct) išlaidų, susijusių su žyminio mokesčio mokėjimu ir atstovo teisinėmis paslaugomis.
Priteisti iš ieškovų B.Š. (duomenys neskelbtini) ir J.Š. (duomenys neskelbtini) valstybei po 63,50 Lt (šešiasdešimt tris litus 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.