- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-09-24
- Bylos Nr.
- Ik-2072-244/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01233-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Halina Zaikauskaitė, Liudmila Zaborovska (pran.)
- Pareiškėjas
- S. B., Lietuvos Respublikos
- Trečiasis asmuo
- V., V. S., V. V., E. P.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Halinos Zaikauskaitės ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjui S. B., pareiškėjo atstovui N. U., atsakovės atstovei Gabrielei Vazniokaitei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. S. ir E. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymus atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. S., V. V. ir E. P. dėl įsakymo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės tarybos narys S. B. patikslintame prašyme (1 t. b. l. 8-10) prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 40-352 „Dėl leidimo organizuoti eitynes „Už lygybę“ 1-4 punktus ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 11 straipsnis ta dalimi, kur savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovui ar jo įgaliotam atstovui suteikta diskrecijos teisė išduoti ar neišduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl susirinkimo organizavimo ir ta dalimi, kad įstatyme nėra nustatyti pažymėjimo neišdavimo atvejai, kurie gali pažeisti valstybės saugomus šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės interesus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 25 straipsnio ir 38 straipsnio nuostatoms. Paaiškino, kad leidus įvykti homoseksualų paradui - eitynėms „Už lygybę“, buvo giliai ir skaudžiai užgautos visoms Lietuvos šeimoms brangios vertybės – dora, ištikimybė, vaisingumas, žmogiškasis orumas. Vilnius nuo seno žinomas kaip tolerantiškas miestas, kuriame laisvai galėjo gyventi įvairių tikėjimų ir kultūrų žmonės. Tas pats galioja ir homoseksualios orientacijos žmonėms, tačiau tolerancija nereiškia, kad homoseksualus gyvenimo būdas gali būti viešai propaguojamas kaip visuomenei ir valstybei priimtina gyvenimo norma, nes tai prieštarauja vertybinėms, daugumos Lietuvos gyventojų nuostatoms. Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai užtikrina visiems žmonėms „lygias teises reikštis ir skleisti savo pažiūras tol, kol tai neprieštarauja dorovei“ (Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnis, Susirinkimų įstatymo 11 straipsnio 2 punktas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnio 2 punktas). LR Konstitucijos 25 str. nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. LR Konstitucijos 38 str. nustatyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 str. 2 p. nustatyta, kad teisę laisvai rengti taikius susirinkimus galima apriboti siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti. LR susirinkimų įstatymo 11 str. 2 p. nustato, kad Savivaldybės administracijos direktorius šiuo atveju privalėjo atsisakyti išduoti leidimą (pažymėjimą), nes akivaizdu, kad homoseksualų paradu – eitynėmis „Už lygybę“ gali būti pažeista dorovė bei kitų asmenų teisės ir laisvės.
Taip pat S. B. prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 str. 1 d. 6 p., 14 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str. 7,9 d., 31 str. 1 d. 1, 2, 3, 4 p., 32 str. 1 d. 1, 2 p., 45 str. 4 d., 67 str. 1, 2 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1, 2, 3, 5 d. ir kitos normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 109, 111, 112, 116 str. (2 t., b. l. 19-26).
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-01-26 įsakymą Nr. 40-55 „Dėl leidimo organizuoti eitynes „Už lygybę“, 2010-02-20 įsakymą Nr. 40-129 „Dėl administracijos direktoriaus 2010-01-26 įsakymo Nr. 40-55 „Dėl leidimo organizuoti eitynes „Už lygybę“ pakeitimo“ ir 2010 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. 40-352 „Dėl leidimo organizuoti eitynes „Už lygybę“ (1 t., b. l. 16-18). 2010-09-10 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pateikė teismui atsisakymą nuo prašymo ir prašė bylą nutraukti.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su S. B. prašymu nesutinka ir atsiliepime (1 t., b. l. 157-164) paaiškino, kad pareiškėjo S. B., kaip tarybos nario, teisės ginčijamu sprendimu nepažeistos, o konstatavus, kad pareiškėjas neturi teisės ginti viešojo intereso, jo atžvilgiu byla nutrauktina. LR ABTĮ nustatyti subjektai, turintys teisę kreiptis į teismą, kad būtų apgintas viešasis interesas, valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės ir teisėti interesai. Tuo pačiu įtvirtinta taisyklė, kad tokia teisė turi būti suteikta įstatymu. Nėra nustatyta, kad pareiškėjas S. B. turi tokią teisę, skundžiamu įsakymu nebuvo pažeistos S. B. teisės ar teisėti interesai, taip pat pareiškėjas nėra tas subjektas, įgaliotas ginti viešąjį interesą nagrinėjamu atveju.
Tretieji suinteresuoti asmenys prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės tarybos nario S. B. prašymas atmestinas.
Ginčas šiuo atveju kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 40-352 „Dėl leidimo organizuoti eitynes „Už lygybę“ (1 t., b. l. 11-12) 1-4 punktų teisėtumo.
Lietuvos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta teisinės gynybos garantija – asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą su skundu, prašymu, pareiškimu. Nors Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtino žmogaus galimybę kreiptis į teismą, tačiau tokia teisė nėra besąlyginė - ji realizuojama esant tam tikriems įstatymų įtvirtintiems pagrindams. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis taip pat nustato teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje. Taigi ir Konstitucija, ir minėtos ABTĮ nuostatos asmens kreipimąsi į teismą sieja su jo (besikreipiančio asmens) pažeistų tiesių ar laisvių gynimu. ABTĮ nustato galimybę asmeniui ginti ir įstatymo saugomą interesą, tačiau tokia teisė suteikiama ne kiekvienam, o tik apibrėžtam subjektų ratui, t. y. prokurorui, administravimo subjektui, valstybės kontrolės pareigūnui, kitoms valstybės institucijoms, tarnyboms ar fiziniams asmenims įstatymų nustatytais atvejais (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas ir 56 straipsnis).
Pareiškėjas S. B. kreipėsi į teismą, skųsdamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. 40-352 „Dėl leidimo organizuoti eitynes „Už lygybę“, kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. Reikalavimas dėl ginčijamo įsakymo panaikinimo tuo pagrindu, kad skundžiamas įsakymas prieštarauja dorovei, Lietuvos Konstitucijos 25 ir 38 str., Susirinkimo įstatymo 11 str. 2 punktui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 11 str. 2 p. Iš šio reikalavimų turinio darytina išvada, kad pareiškėjas siekia apginti įstatymo saugomą interesą.
LR ABTĮ 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. šioje įstatymo nuostatoje yra nurodyti reikalavimo teisę (teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta ginčijama teisė) administracinėje teisenoje turintys subjektai.
ABTĮ 5 str. 3 dalyje yra nurodyti subjektai, kurių skundai (prašymai) yra teismingi administraciniam teismui. Tai ne tik asmenys, kurie kreipiasi dėl savo teisių ar interesų pažeidimo, bet ir kiti subjektai: įstatymų nustatytos institucijos, įstaigos ar tarnautojai dėl kitų asmenų teisių gynimo; prokuroras, administravimo subjektai, valstybės kontrolės pareigūnai, kitos valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo; vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos dėl savivaldybių teisių viešojo administravimo srityje gynimo; įstatymų nustatytais atvejais viešojo administravimo subjektai dėl administracinių ginčų sprendimo. Todėl reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas pripažinti skundą (prašymą) nepagrįstu ne tik tuo atveju, kai į teismą kreipėsi asmuo dėl savo pažeistų teisių gynimo, jeigu nustatoma, kad jo teisės nebuvo pažeistos, bet ir tada, kai į teismą su skundu (prašymu) kreipėsi ABTĮ 5 str. 3 d. 2-5 p. nurodyti subjektai, kai nustatoma, kad asmens ar organizacijos, dėl kurių teisių gynimo buvo kreiptasi į teismą, teisės nebuvo pažeistos arba nebuvo pažeisti valstybės ar kiti viešieji interesai.
Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybių institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimti individualūs administraciniai teisės aktai gali būti skundžiami teismui, tačiau šio įstatymo 24 straipsnyje, apibrėžiančiame tarybos nario teises, nėra nustatyta tarybos nario teisė teisme ginčyti kitos savivaldybės administracijos priimtų sprendimų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas, kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, pagal įstatymą neturi reikalavimo teisės šioje byloje. Šiuo atveju jis galėtų ginti savivaldybės interesus tik veikdamas atstovo procesinėje padėtyje (ABTĮ 49 straipsnis), atstovaudamas savivaldybę, arba tik kaip asmuo, gindamas ginčijamu įsakymu betarpiškai pareiškėjo pažeistą teisę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-535-2004). Kaip matyti iš prašymo teismui, pareiškėjas byloje yra ne savivaldybė (taryba), o pareiškėjas kaip asmuo, turintis tarybos nario statusą, ir neįgaliotas atstovauti tarybai.
Nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl jo teisių pažeidimo teismas įvertina skundo (prašymo) pagrįstumą, t.y. ar pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti, ar jie pažeisti viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu), ar pažeidimas padarytas viešojo administravimo srityje. Taigi būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas. Reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas pripažinti skundą nepagrįstu.
Teismas, įvertinęs visus įrodymus ir ištyręs visas bylai svarbias aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės tarybos nario S. B. teisių ar teisėtų interesų pareiškėjo skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas nepažeidė ir negalėjo pažeisti (nėra susijęs su pareiškėjo, kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos nario, teisių įgyvendinimu ir niekaip negalėjo jam turėti įtakos), todėl pareiškėjo S. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Konstatavus, kad pareiškėjas S. B., kaip Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, pagal įstatymą neturi teisės ginti savivaldybės interesų teisme, kiti prašymo argumentai nevertinami.
Pareiškėjas S. B. prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos susirinkimo įstatymo 11 str. ta dalimi, kur savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovui ar jo įgaliotam atstovui suteikta diskrecijos teisė išduoti ar neišduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl susirinkimo organizavimo ir ta dalimi, kad įstatyme nėra nustatyti pažymėjimo neišdavimo atvejai, kurie gali pažeisti valstybės saugomus šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės interesus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 25 str. ir 38 str. nuostatoms.
Taip pat S. B. prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 str. 1 d. 6 p., 14 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str. 7,9 d., 31 str. 1 d. 1, 2, 3, 4 p., 32 str. 1 d. 1, 2 p., 45 str. 4 d., 67 str. 1, 2 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1, 2, 3, 5 d. ir kitos normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 str. 1 d., 4 str., 29 str. 1 d., 109, 111, 112, 116 str. (2 t., b. l. 19-26).
Vadovaudamasis ABTĮ 4 str. 2 d., jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tačiau šioje byloje teismui nekilo abejonių dėl Lietuvos Respublikos susirinkimo įstatymo 11 str. ta dalimi, kur savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovui ar jo įgaliotam atstovui suteikta diskrecijos teisė išduoti ar neišduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl susirinkimo organizavimo ir ta dalimi, kad įstatyme nėra nustatyti pažymėjimo neišdavimo atvejai, kurie gali pažeisti valstybės saugomus šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės interesus, Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 str. 1 d. 6 p., 14 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 str. 7,9 d., 31 str. 1 d. 1, 2, 3, 4 p., 32 str. 1 d. 1, 2 p., 45 str. 4 d., 67 str. 1, 2 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. 1, 2, 3, 5 d. ir kitų normų atitikimo LR Konstitucijai, todėl teismas atmeta pareiškėjo S. B. prašymą dėl kreipimosi į LR Konstitucinį teismą.
Pareiškėjo S. B. prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą yra pareikštas nušalinimas visiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams (2 t., b. l. 22). Teismas nenagrinėja šio nušalinimo, nes tai nėra priskirta Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai.
Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymo
2010-09-10 pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pateikė teismui atsisakymą nuo prašymo ir prašė bylą nutraukti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnis suteikia teisę pareiškėjui atsisakyti skundo arba prašymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, ir tai yra pagrindas teismui nutraukti bylos nagrinėjimą (101 str. 3 punktas). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, administracinės bylos dalis dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymo panaikinti skundžiamus įsakymus nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 101 str. 3 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo S. B. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Bylos dalį pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nutraukti.
Atmesti pareiškėjo S. B. prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.