Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vikto­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Reginos Cemnolonskienės ir Algirdo Jaliniausko, sekre­to­riau­jant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Mariui Kazlauskui, nuteistajam S. P., jo gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą pagal nuteistojo S. P. ir civilinio atsakovo BUAB (duomenys neskelbtini) interesus atstovaujančios UAB (duomenys neskelbtini) apelia­ci­nius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teis­mo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu ir pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 294 str. 1 d. nuteistas 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Iš civilinio atsakovo BUAB (duomenys neskelbtini) nukentėjusiems priteista:

- V. A. 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo;

- N. Ž. 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo;

- A. M. 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo;

- S. M. 19437 Lt (devyniolika tūkstančių keturi šimtai trisdešimt septyni litai) turtinės ir 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo;

- R. E. K. 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos atly­gi­nimo;

- J. L. 11726,54 Lt (vienuolika tūkstančių septyni šimtai dvidešimt šeši litai 54 ct) turtinės ir 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo J. L. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo likusioje da­lyje atmestas.

Nukentėjusių R. E. K. ir V. J. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 3 d. (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. pa­žeisdamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. ir Statybos techninio regla­men­to STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtinto 2002-04-16 Aplinkos mi­nis­tro įsakymu Nr. 184 21.1 ir 21.2 p. reikalavimus, vykdė savo tariamą teisę – savavališkai meta­li­ne vielos tvora užtvėręs 420 metrų ilgio bendro naudojimo kelio atkarpą (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) ir taip apribojęs gyventojų laisvą judėjimą jiems įprastu maršrutu, su­da­ręs kliūtį prie gyvenamų na­mų kvartalo privažiuoti specialiųjų tarnybų transportui, apsunkino statybinių medžiagų pri­sta­ty­mą į statomus objektus, tuo padarė didelės žalos žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), valdytojų – gyventojų: V. J., R. E. K., R. A., A. B., O. Z., J. L., S. M., P. I., V. A., A. M., N. Ž. tei­sėms ir teisėtiems inte­re­sams.

Nuteistasis S. P. apeliaciniu skundu prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lap­kričio 25 d. nuosprendį panaikinti, priimti jį išteisinantį nuosprendį ir civilinius ieškinius atmesti. Skunde nurodo, kad jis nebuvo teisinių santykių, susiklosčiusių dėl kilusio konflikto, subjektu. Tei­siniai santykiai buvo tarp nukentėjusiųjų ir UAB (duomenys neskelbtini). Tą aplinkybę patvirtina Kauno rajono apy­linkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), teismo nutar­ti­mi patvirtinta taikos sutartis tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, kuriuo buvo nutarta teritoriją užtverti, Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros sky­riaus 2008-05-27 reikalavimas UAB (duomenys neskelbtini), Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės prie­žiū­ros skyriaus 2008-09-03 savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities virši­nin­ko 2008-09-04 įsakymas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo Nr. (duomenys neskelbtini), teritorijų planavimo ir sta­tybos valstybinės priežiūros departamento 2008-01-16 raštas Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl, apelianto nuomone, jis nėra tikro ar tariamo teisinio santykio subjektas pagal BK 294 str. 1 d. dispoziciją. Už apeliantui inkriminuotus savavaldžiavimo veiksmus numatyta yra ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė, todėl jam turėjo būti pritaikyta administracinė at­sa­ko­mybė. Tai patvirtina LR Seimo kontrolieriaus 2009-11-04 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nacio­na­li­nės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos specialisto 2008-10-06 išvada Nr. (duomenys neskelbtini), ku­rio­je va­dovau­jantis LR Statybos įstatymo 28 str., nurodyta, kad, nustačius savavališkos statybos fak­tą, surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Todėl nepritaikius administracinės at­sa­ko­my­bės, jo veiksmai kriminalizuoti nepagrįstai.

Atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisinę (civilinę, administracinę, drausminę) atsa­ko­my­bes neįvertintas didelės žalos požymis. Apylinkės teismas nuosprendyje didelės žalos padarymo fak­­tą pagrindė tuo, kad užtverdamas kelią, jis pažeidė svarbius nukentėjusiųjų interesus, suvaržė jų nuosavybės teisę disponuoti jiems priklausančiu turtu ir šie, netekę galimybės naudotis bendro nau­dojimo keliu, buvo priversti važiuoti žymiai ilgesniu keliu per kito asmens privačią valdą, negalėjo įgy­vendinti savo, kaip statytojų, teisių ir dėl apsunkinto statybinių medžiagų pristatymo į statomus ob­jektus, buvo priversti stabdyti statybas, statybos procesas užsitęsė. Taip pat dėl to, kad prie jų gy­ve­namųjų namų kvartalo negalėjo privažiuoti specialiųjų tarnybų transportas, neturėjo galimybės tinkamai saugoti ir savo nuosavybę. (duomenys neskelbtini) statomų namų kvartalą galima pasiekti ne tik per UAB (duomenys neskelbtini) užtvertą vie­tą, bet ir 3 kitais keliais. Nukentėjusios N. Ž. pa­ro­dy­mai, kad nesant privažiavimo, saugos tar­ny­bos atsisakė jai teikti paslaugas, nepatvirtinti. N. Ž. žemės sklypo paskirtis iki šiol yra „žemės ūkio“, bet ne gyvenamųjų namų statyba. Nėra duomenų, kad N. Ž. būtų turėjusi lei­di­mą statyti namą ir vykdžiusi namo statybas. Tokių pat įrodymų nepateikė ir kiti nukentėjusieji, savo ieškinius grindę tomis pačiomis aplinkybėmis. Dėl savavaldžiavimo baudžiamoji atsakomybė kyla tik nustačius didelės žalos buvimą. To neįrodžius, pagal BK 294 str. 1 d. jis nuteistas nepagrįstai, todėl turi būti išteisintas, o nukentėjusių ieškiniai at­mes­ti. Be to, apylinkės teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčo vietoje jau 2007 m., iki ginčo su nu­­kentėjusiais pradžios UAB (duomenys neskelbtini) vykdė žemės kasimo darbus, dėl ko kelio būklė buvo tokia, kad nukentėjusieji juo negalėjo naudotis.

BUAB (duomenys neskelbtini) atstovaujanti UAB (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti civilinių ieškinių priteisimo dalyje ir visų nukentėjusių civilinius ieškinius atmesti. Skunde nurodo, kad nukentėjusių parodymai dėl jiems padarytos žalos, faktiniais duome­ni­mis nepatvirtinti. Užtvėrus privažiavimą, kiekvienas iš nukentėjusių savo sklypus pasiekti galėjo kitais keliais. Kad jie taip ir darė, patvirtina vykdytos namų statybos. Deliktinės atsakomybės atsi­ra­di­mas yra galimas tik konstatavus neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir kaltės buvimą. Bendrovės veiksmuose tokių sąlygų buvimas nekonstatuotas, todėl teismas žalos atlyginimą nuken­tė­jusiems priteisė nepagrįstai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė nuteistojo ir civilinio atsakovo BUAB (duomenys neskelbtini) atstovaujančios UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo S. P. ir civilinio atsakovo BUAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos (duomenys neskelbtini), apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo nor­mo­je nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­liš­ku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai bau­džiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­ti­nius duo­me­nis, be pagrindo pripažino juos S. P. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusi­kals­tamą veiką, numatytą BK 294 str. 1 d., tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepa­tvirtina byloje surinkti duomenys, taip pat nepagrįstos apylinkės teismo išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties ir įrodytumo.

S. P. nuteistas už savavaldžiavimą. Pagal BK 294 str. 1 d. savavaldžiavimas – tai sa­va­va­liškas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nere­alizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar tei­sė­tiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyven­din­da­mi teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros mo­ralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama pikt­naudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos ki­tiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Kai asmuo įgy­ven­di­na turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už sa­va­valdžiavimą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos asmens teisėms (teisėtiems interesams) masto nustatymui, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsi­žvelg­damas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012). Atsi­žvel­giant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudė­ti­mis (BK 15 str. 2 d. 2 p.), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų netei­sė­tą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei tei­sė­tiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Pažymėtina, kad BK 294 str. 1 d. dispozicija yra gana abstrakti, pagrindiniai sava­val­džia­vi­mo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti. Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti ver­ti­na­mi kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 str.). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsa­ko­my­bei už tai kilti. Kartu Aukščiausiais Teismas pabrėžė, kad šis požymis savavaldžiavimo bau­džia­mo­siose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tar­pusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kri­mi­na­li­zuo­jami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakan­kamas pa­da­rytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atku­riant pa­žeis­tas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011). Savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio mo­ty­va­vimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių tei­si­nes (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžia­mo­sios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių ju­ris­pru­dencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant ci­vilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civi­li­niams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės by­los Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pri­pa­žin­tinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – baus­mės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su baus­mių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuo­me­nės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lap­kri­čio 10 d. nutarimai, kasacinė nutartis Nr. 2K-P-183/2012).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę nuteistojo ir nukentėju­sių­jų konflikto prigimtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl tos pačios savavališkai pastatytos tvoros nugriovimo civilinio pobūdžio ginčas vyko tarp ieškovo – Kauno apskrities viršininko adminis­tra­ci­jos, atsakovo – UAB (duomenys neskelbtini), vadovaujamos nuteistojo, ir trečiųjų asmenų – Kauno rajono sa­vi­valdybės, V. J., R. E. K., O. Z., P. I., R. G., N. Ž., S. M.. Ginčas buvo išspręstas Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. spren­dimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo UAB (duomenys neskelbtini) įpareigota per vieną mė­ne­sį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą metalinio tink­lo tvorą valstybinėje žemėje, kuria užtvertas bendro naudojimo kelias nuo (duomenys neskelbtini) g. link statomų gyvenamųjų namų kvartalo (duomenys neskelbtini), o jei šio įpareigojimo atsakovas teismo nustatytu terminu neįvykdytų – leista Kauno apskrities Viršininko administracijai nugriauti savavališkai pa­sta­tytą metalinio tinklo tvorą valstybinėje žemėje, išieškant patirtas išlaidas iš UAB (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 185-187). Iš Kauno apskrities viršininko administracijos 2009-12-09 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2009-11-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno apskrities viršininko administracijos ieškinys buvo patenkintas (t. 2, b. l. 184). Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad nukentėjusiųjų teisės buvo iš dalies atstatytos.

S. P. pagal BK 294 str. 1 d. nuteistas už savavaldžiavimą, tačiau, kolegijos nuomone, vie­nas iš esminių šios nusikalstamos veikos požymių – didelės žalos (nukentėjusiojo) asmens tei­sėms pa­da­ry­mas – skundžiamame teismo nuosprendyje konstatuotas nepakankamais įrodymais. Kaip minėta, ver­tinant žalos asmens teisėms (teisėtiems interesams) dydį kiekvienu konkrečiu atve­ju turi būti at­si­žvelgta ne tik į turtinę jos išraišką, bet ir nukentėjusio asmens pažeistų teisių bei teisėtų interesų rūšį, svarbą, teisės pažeidimo pobūdį, dėl to patirtus išgyvenimus ir kt. Pirmos ins­tan­cijos teismo nuosprendyje tvirtinama, kad S. P. padarė didelę žalą žemės sklypų sa­vi­ninkų teisėms naudotis bendro naudojimo keliu. Vertinant nukentėjusiesiems padarytos žalos dydį ir da­rant išvadas apie nusikaltimo (savavaldžiavimo) objektyvųjį požymį – padarytą žalą nukentėjusiųjų teisėms, jos dydis baudžiamojoje byloje buvo nustatytas netinkamai įvertinus įrodymus.

Spręs­da­mas apie žalos dydį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog užtverdamas kelią S. P. pa­žei­dė svarbius nu­kentėjusiųjų interesus – buvo suvaržyta jų nuosavybės teisė dis­po­nuo­ti jiems pri­klau­sančiu turtu sa­vo nuožiūra, netekę galimybės naudotis bendro naudojimo keliu, jie buvo pri­vers­ti važiuoti žy­miai ilgesniu keliu per kito asmens privačią valdą, nukentėjusieji negalėjo įgyven­din­ti savo, kaip sta­ty­to­jų, teisių ir buvo priversti stabdyti namų statybas, kadangi buvo ap­sun­kintas sta­tybinių medžiagų pri­statymas į statomus objektus, dėl to namų statybos užtruko, negalėjo tin­ka­mai apsaugoti savo nuo­savybės, nes prie gyvenamųjų namų kvartalo negalėjo pri­važiuoti spe­cia­lių­jų tarnybų trans­portas, tuo buvo padaryta didelė žala gretimų žemės sklypų valdytojų bei gy­ven­tojų V. J., R. E. K., R. A., A. B., O. Z., J. L., S. M., P. I., V. A., A. M., N. Ž. teisėms ir teisėtiems in­te­re­sams.

Pirmosios instancijos teismas didelės žalos požymį konstatavo ir priteistinų civilinių ieškinių dydžius nukentėjusiesiems nustatė remdamasis tik nukentėjusiųjų parodymais. Teisėjų ko­legija sutinka su apelianto S. P. skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo nuos­pren­dis yra prieštaringas. Vienoje nuosprendžio dalyje teismas konstatavo, kad nukentėjusiesiems teko važiuoti žymiai ilgesniu keliu, o kitoje tvirtino, kad nukentėjusieji ir specialiųjų tarnybų trans­portas negalėjo priva­žiuoti prie že­mės sklypų. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja D. B. parodė, jog į (duomenys neskelbtini) statomų (pastatytų) namų kvartalą veda trys keliai: vienas nuo plen­to (duomenys neskelbtini) iki pat (duomenys neskelbtini) esančių namų kvartalo, kitas – nuo (duomenys neskelbtini) gat­vės, (duomenys neskelbtini) gatve iki (duomenys neskelbtini), o trečias – (duomenys neskelbtini) gatve, kuris užtvertas tinkline 12 m tvora ties pačia (duomenys neskelbtini) gatve. Todėl be pastarojo kelio nukentėjusieji turėjo ga­li­my­bę privažiuoti prie savo žemės skly­pų ir pris­ta­ty­ti į juos statybines medžiagas kitais dviem keliais, o pravažiavimu per UAB (duomenys neskelbtini) kiemą nau­dojosi tik dėl to, kad buvo patogiau. Atstumas iki nukentėjusiųjų žemės sklypų kitais keliais pailgėjo tik apie 1-2 km.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismo nuosprendyje išvada, kad dėl 1-2 km pailgėjusio kelio nukentėjusieji buvo priversti stabdyti statybas, nes buvo apsunkintas statybinių medžiagų pristatymas į statomus objektus, dėl to statybos užtruko ir tuo buvo esmingai pažeisti nu­kentėjusiųjų interesai bei jiems padaryta didelė žala, yra nepagrįsta neginčijamais bylos įrodymais ir neįtikinama. Nėra paneigta, kad statybos galėjo užtrukti ir dėl visiškai kitų priežasčių.

Taip pat byloje nepateikta įrodymų, kad saugos tarnybos ar kitų specialiųjų tarnybų trans­por­tas negalėjo privažiuoti ir kad buvo būtinybė jas kviesti. Bylos duomenys, kad nu­kentėjusieji buvo priversti nusitiesti kitą kelią per privačią B. sodybos žemę, taip pat laikytini nepa­kan­ka­mais. Teismas nurodė, kad civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo yra įro­dy­tas nuken­tė­jusiųjų S. M., A. B., A. M. parodymais apie tai, kad dėl už­tver­to kelio teko naudotis keliuku per kito savininko nuosavą žemę, kurį visi besistatantys namus tame kvartale re­montavo bendromis lėšomis, prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitu, kuriame gra­fo­je paslau­gos pavadinimas yra nurodyta: papildomi darbai dėl kelio nebuvimo pagal sutarties priedą už 2008 m. Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitas yra finansinės apskaitos dokumentas, tačiau jis nepatvirtina, kokie konkretūs darbai buvo atlikti, ar jie faktiškai buvo atlikti. Iš kvito turinio galima daryti išvadą, kad buvo sudaryta pagrindinė sutartis bei jos priedas, tačiau byloje tokie įro­dy­mai nėra pateikti. Vadovaujantis CK 6.694 str. 4 d., atliktų statybos darbų perdavimas ir priė­mi­mas yra įforminamas aktu, kurį pasirašo dvi šalys. Byloje nėra įrodymų, kad nukentėjusiųjų nuro­dy­ti kelio remonto darbai faktiškai buvo atlikti (duomenys neskelbtini) ir kad juos atliko S. M. nu­rodytas asmuo už 19437 Lt. Be to, iš byloje esančio kadastrinio žemėlapio ištraukos (prie 2007 m. lapkričio 30 d. leidimo vykdyti žemės kasimo darbus, t. 1, b. l. 91) matyti, kad kelias nurodytais me­tais toje vietoje jau buvo suformuotas ir plane pažymėtas.

Nuteistojo teigimu, jis, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, savo veiksmais siekė ne trukdyti naujojo kvartalo gyventojams važinėti ar vaikščioti ginčo teritorijoje, bet uždrausti UAB (duomenys neskelbtini), neturinčiai galiojančių statybos leidimų, vykdyti žemės kasimo ir inžinerinių tinklų tiesimo darbus. Kelias, dėl kurio užtvėrimo apeliantas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, buvo sugadintas dėl UAB (duomenys neskelbtini) vykdytų kasimo darbų ir dėl šios priežasties nukentėjusieji iki savo namų negalėjo privažiuoti dar iki konflikto tarp jo UAB (duomenys neskelbtini) ir nukentėjusiųjų kilimo. Tai, kad ginčo vie­to­je žemės paviršių iškasė ne UAB (duomenys neskelbtini), o UAB (duomenys neskelbtini), patvirtina 2008 m. sausio 18 d. fak­ti­nių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame antstolė A. A. konstatavo, kad ben­dro­vės gamybinio centro ir technikos kiemo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), atlikti žemės ka­si­mo darbai, iškastos duobės, pakloti vamzdžiai, sugadinta betoninė danga. Šį faktą patvirtina ir kiti įro­dymai – Kauno rajono savivaldybės administracijos 2008 m. kovo 21 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). By­lo­je nepaneigta aplinkybė, kad 2007 m. dar iki konflikto esant tokiai kelio būklei, nukentėjusieji nega­lėjo juo nei praeiti, nei pravažiuoti. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad rudenį ir pavasarį tuo keliu neprivažiuodavo iki savo gyvenamųjų namų ir naudojosi kitais keliais.

Atsi­žvel­giant į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nei didelės žalos padarymo faktas, nei aplinkybė, kad nukentėjusiųjų patekimas prie savo statomų namų buvo apsunkintas vien tik dėl nu­teis­tojo veiksmų – jo iniciatyva pastatytos tvoros, byloje nėra įrodytas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. p. nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės nor­mų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusi­kals­ta­mos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties nutarimo 3.1.8. p. nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­lai­do­mis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio apra­šo­mo­jo­je dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pa­­darytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numa­ty­tos nusikalstamos veikos sudėties buvimo.

Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusi­kal­timo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas for­muo­ja teismų praktiką, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių drau­džia­ma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Įvertinus nurodytus argumentus, konstatuotina jog apylinkės teismas nepagrįstai sprendė ir darė išvadas, kad dėl S. P. neteisėtų veiksmų buvo padaryta didelė žala nukentėjusiesiems. Ape­lia­cinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytas ir neįro­dytas privalomas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą būtinas ob­jek­ty­vusis požymis – didelės žalos padarymas asmens teisėms ar teisėtiems interesams, todėl S. P. dėl kaltinimo pagal BK 294 str. 1 d. išteisinamas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nu­si­kaltimo požymių.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nebuvo teisinių santykių, susiklosčiusių dėl kilusio konflikto, subjektu, tei­siniai santykiai kilo tarp nukentėjusiųjų ir UAB (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nustačius, kad BK 294 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika padaryta nebuvo, šis apelianto skundo argumentas nenagrinėjamas.

BPK 3 str. 1 d. 1 p. numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nu­trauk­tas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 3 str. 2 d. numato, kad jeigu BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį.

BPK 303 str. 5 d. 1 p. numato, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 329 str. 1 p. numato, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pir­mo­sios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teis­mo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuota, jog nėra įrodyta, kad S. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 1 d., todėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendis, kuriuo S. P. nu­teistas pagal BK 294 str. 1 d., panaikinamas ir jo atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis. S. P. dėl kaltinimo pagal BK 294 str. 1 d. išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, baudžiamasis procesas nutraukiamas.

Išteisinus kaltinamąjį kardomoji priemonė tampa nebereikalinga, todėl ji panaikinama (BPK 139 str.).

Kadangi kaltinamasis S. P. išteisinamas, nes nėra nusikaltimo požymių turinčios vei­kos, V. A., N. Ž., A. M., S. M., R. E. K., J. L., V. J., civiliniai ieškiniai paliekami nena­gri­nėti (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinius civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 115 str. 3 d. 2 p., 326 str. 4 d., 328 str. 1 p., 3 p. 4 p., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo S. P. ir civilinio atsakovo BUAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos UAB (duomenys neskelbtini), apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nuosprendį panaikinti. Priimti nau­ją nuosprendį – S. P. pagal BK 294 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nu­si­kal­timo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamąją bylą nu­traukti.

Kardomąją priemonę S. P. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nukentėjusių V. A., N. Ž., A. M., S. M., R. E. K., J. L. ir V. J. civilinius ieš­kinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.