Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, 8 klasių išsilavinimo, mokosi (duomenys neskelbtini), nevedęs, gyvena (duomenys neskelbtini), asmenybę patvirtinantis dokumentas Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. 22656424, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 180 straipsnio 1 dalį,

D. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, mokosi (duomenys neskelbtini), nevedęs, gyvena (duomenys neskelbtini), asmenybę patvirtinantis dokumentas Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. 23029441, neteistas, kaltinamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamieji R. Z. ir D. T. panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą: jie, 2013-01-04 apie 20.50 val. iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje kartu su A. R., gim. 1999-04-15, būdami prie Musninkų g. 7 namo, Vilniuje, R. Z. kartu su A. R. priėjo prie nukentėjusiojo D. N., gim. 1998 m., ir, A. R. stovint šalia, o D. T. stovint netoliese, tokiu būdu atimant nukentėjusiajam D. N. galimybę priešintis ir stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikalstamą veiką, R. Z. abiem rankom pastūmė nukentėjusįjį į krūtinę, po to sudavė pastarajam 2-3 smūgius kumščiu į petį ir pareikalavo pastarojo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, o nukentėjusiajam D. N. išsigandus ir atidavus jam mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 500” su SIM kortele ir atminties kortele, priklausantį UAB „Brigneta”, jie kartu su A. R. iš įvykio vietos pabėgo, tokiu būdu pagrobdami UAB „Brigneta” priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 500”, IMEI Nr. 351680057307799, 250 Lt. vertės su SIM kortele, neįvertinta dėl mažareikšmiškumo, ir atminties kortele, 100 Lt. vertės, tuo padarydami UAB „Brigneta” 350 Lt. turtinę žalą.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis R. Z. kaltu prisipažino ir paaiškino, kad jis pripažįsta kaltę, gailisi. Tiksliai datos nepamena, jis susitiko su A., D. ir nusprendė užsidirbti pinigų. Tai buvo A. idėja. D. nuėjo toliau, jie su A. apkalbėjo viską ir jis sutiko. Nusprendė važiuoti į Šeškinę, toliau nuo savo rajono. Ten pradėjo ieškoti žmogaus, iš kurio galima būtų paimti telefoną. Pamatė nukentėjusįjį (D. N.). Jie ėjo paskui jį nuo stotelės iki bromos. Ten, prie „Maximos“ D. juos paliko ir jie su A. nuėjo toliau kartu. Jis priėjo prie nukentėjusiojo, paprašė iš pradžių parūkyti. Jis pasakė, kad neturi. Paklausė, ar jis turi telefoną. Jis pasakė, kad turi telefoną ir paklausė kam. Jis jam trenkė ir jis (D. N.) nukrito. Jie paėmė telefoną ir pabėgo. Paskui kažkur po valandos susitiko Rygos stotelėje. Nuvažiavo į „Mados“ pusę, bet lombardas jau buvo uždarytas ir jie nusprendė kitą dieną telefoną priduoti. Išsiskirstė po namus. Jis ištraukė telefoną (nukentėjusysis) ir paprašė jam palikti SIM kortelę. Jis nežinojo kaip išimti atminties kortelę, todėl tiesiog pabėgo kartu su A. R.. Nukentėjusysis turėjo riedlentę. A. R. buvo paėmęs riedlentę. Jie paliko riedlentę toje vietoje ir pabėgo. Su savimi nusinešė telefoną. Telefoną pardavė kitą dieną į lombardą. Trise vyko priduoti telefoną. Pinigų pusę pasiėmė sau, pusę paliko A.. Labai blogai vertina savo veiksmus, nukentėjusiojo atsiprašo. Nežino kaip juo patikėti, bet jis taip tikrai nedarys daugiau.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis D. T. paaiškino, kad kaltę pripažįsta pilnumoje, viskas prasidėjo sausio 4 d. Jie susitiko su R. ir A. R. „Madoje“. Išsikalbėjo, R. reikėjo pinigų. R. ir A. pašnekėjo, o jis tuo metu išėjo į „Top Sport“ lažybų punktą pas draugus. R. pasakė, kad buvo tokia idėja A. dėl telefono. Jis nelabai suprato, pagalvojo, gal jis pajuokavo. Jis iš pradžių pagalvojo, kam to reikia iš viso. Jis pasakė: „Davai, aš nueisiu į kokį „Top Sport“ lažybų punktą, laimėsiu ir tau paskolinsiu pinigų arba duosiu.“ Išėjo taip, kad laiko pritrūko ir jie išvažiavo į Šeškinę. Ėjo į „Maximos“ pusę. Kai jie išsiskirstė, jis ėjo iki „Maximos“. Po to jie susitiko ir ėjo iki to namo, kur paskui buvo įvykis. Ten buvo devynaukštis ar penkiaaukštis namas, neatsimena. Jam atrodo viskas buvo prie Musininkų g. 7 namo. Nematė pačios vagystės. Jis stovėjo bromoje. Po to jie pabėgo iki Rygos stotelės, nuo ten nuėjo iki Viršuliškių pro miškelį ir po to išsiskirstė. Norėjo priduoti mobilųjį telefoną į lombardą tą pačią dieną, bet lombardas buvo uždarytas. Jis pridavė jį kitą dieną. Jis stovėjo bromoje. Nežino, ar nukentėjusysis matė, kad jis stovi, gal ir matė. Nežino, gal ir galėjo nukentėjusysis išsigąsti, kad jis ten šalia stovi. Sutinka, kad stebėjo aplinką. Tikslas buvo vieningas – paimti iš žmogaus telefoną, o jis stovėjo ir žiūrėjo, kaip jiems sekasi paimti telefoną. Nepripažino kaltės ikiteisminio tyrimo metu, nes išsigando. Visas aplinkybes pripažįsta ir patvirtina, kad kaltinimas surašytas teisingai.

Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis D. N. teismui paaiškino, kad jis ėjo iš parduotuvės su draugu A.. Kai jie perėjo bromą, sustojo prie namo pirmos laiptinės, pribėgo du jaunuoliai. Vienas iš jų paprašė parūkyti. Jis pasakė, kad nerūko ir neturi. Jis paklausė, ką čjis laiko. Jis pasakė, kad riedlentę. Paklausė: „Galiu pažiūrėti?“ Jis paėmė iš jo rankų tą riedlentę ir davė savo draugui. Sudavė smūgį ir po to prašė telefono. Jis buvo išsigandęs ir atidavė. Dar bandė išimti SIM kortelę, bet nepavyko. Atėmė ir pabėgo. Nubėgo bromos link. Po to nuėjo pas draugą namo, paskambino tėvams ir viską pranešė. Po to iš karto nuėjo į policiją. Šie asmenys (D. T., R. Z.) dalyvavo.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas D. N. parodė, kad 2013-01-04 apie 20.50 val. jis kartu su savo draugu A. Č., gyv. (duomenys neskelbtini), nuo parduotuvės „Maxima“, Dūkštų g. 1, Vilniuje, ėjo link namų. Prie Musninkų g. 7 namo pirmosios laiptinės šalia jų staiga atsirado 2 apie 15-16 metų paaugliai. Priėję prie jo, šie ėmė prašyti iš jo parūkyti, tuo metu A. nuėjo į savo laiptinę. Tie du pradėjo kabinėtis, paėmė iš jo rankų riedlentę, po to vienas iš šių pastūmė, jis atsirėmė į laiptinės rūsio betoninį atitvarą, tuomet jam sudavė dar vieną silpną smūgį ir pareikalavo atiduoti telefoną. Jis išsigando, kad šie jį sumuš, nes prie arkos į kiemą stovėjo dar vienas, mano, kad šių bendras, todėl atidavė telefoną NOKIA 500, kurį jam buvo davęs naudotis tėvas. Tada šie numetė riedlentę ir nubėgo visi trys kartu link Musninkų gatvės. Tada nuėjo pas A. ir iš šio mobilaus paskambino savo mamai. Abu užpuolę jį vaikinai buvo tamsiai mėlynai apsirengę: džinsinėmis kelnėmis, su striukėmis, vienas iš šių buvo apsimūturiavęs panašų į „Lietuvos Ryto“ sirgalių šaliką. Vieno striukė buvo tankiai persiūta siūlėmis, abu buvo su kapišonais, vienas su pilku, kitas – su juodu. Veido bruožų vieno neįsidėmėjo, kito – veidas smulkus, juodi plaukai. Abu kalbėjo lietuviškai, be akcento (b.l. 16).

Papildomos apklausos metu D. N. parodė, kad 2013-01-04 apie 20.50 val., kai jis su savo draugu A. Č. ėjo namo, tai prie Musninkų g. 7 namo pirmos laiptinės prie jų staiga atsirado 2 jam nepažįstami vaikinai. Šiems priėjus prie jų, vienas iš šių pradėjo su juo kalbėtis, ėmė prašyti iš jo parūkyti. Jis atsakė, kad nerūko ir cigarečių neturi. Kai tas vaikinas kreipėsi į jį, A. tuomet greitai nuėjo į savo laiptinę, o jis liko kieme su tais 2 vaikinais. Tada tas pats vaikinas, kuris prašė cigarečių, pradėjo kalbėti visokias nesąmones, po ko ištraukė jam iš rankų laikytą riedlentę ir netrukus šią perdavė šalia stovėjusiam savo draugui. Su juo kalbėjo tik vienas iš vaikinų, aukštesnis, kitas – mažesnis - stovėjo šalia, bet nieko nedarė ir nieko nesakė. Kai vaikinas ištraukė iš jo rankų turėtą riedlentę, šis ją perdavė tam savo draugui, po ko tas pats vaikinas, kuris bendravo su juo, abiem rankom pastūmė jį į krūtinę ir nuo to šio pastūmimo jis visu kūnu atsirėmė į betoninę sienelę, bet nenukrito, nes ta sienelė buvo maždaug pusė jo ūgio. Kai jis atsistojo, tas pats vaikinas priėjo arčiau jo ir kumščiu sudavė jam 2 ar 3, tiksliai pasakyti negali, smūgius į petį. Suduodant smūgius, šis pradėjo reikalauti atiduoti telefoną. Jis suprato, kad jam gali būti blogiau, nes tas vaikinas jau pradėjo jį mušti, ir pagalvojo, kad jeigu nevykdys šio reikalavimo, tai jam gali viskas liūdnai baigtis. Be to, jis matė, kad netoliese, prie įėjimo į kiemą arkos, stovėjo dar vienas vaikinas, kaip suprato, tų dviejų bendras, kadangi šis atidžiai stebėjo, kas vyko tarp jo ir tų dviejų vaikinų. Todėl jis nesipriešino ir neprieštaravo tam vaikinui, kuris jam sudavė smūgius ir reikalavo atiduoti telefoną, ištraukė savo turėtą telefoną ir atidavė tam vaikinui. Tada šie dviese iš ten pabėgo, prieš nubėgant antras vaikas numetė jo riedlentę. Jis pastebėjo, kad kai tik jis atidavė savo telefoną ir tie 2 vaikinai pradėjo nuo jo bėgti, tas trečias, kuris stovėjo arkoje, taip pat pradėjo bėgti. Jis nematė, ar tie 2 vaikinai pasivijo tą trečią. Abu vaikinai, kurie buvo prie jo priėję, maskavo savo veidus, nes abu turėjo ant galvos kapišonus, vienas iš vaikinų, kuris su juo bendravo ir atėmė telefoną, veidą buvo užsimaskavęs šaliku iki smakro, todėl šio požymių neįsidėmėjo, atpažinti negalės. Antras, mažesnis vaikinas, buvo užsidėjęs ant kaklo spalvotą šaliką. Nei vienas iš vaikinų veidą maskuojančių kaukių užsidėję nebuvo. Mano, kad galėtų pagal veido bruožus atpažinti tą vaikiną, kuris stovėjo šalia vaikino, atėmusio iš jo telefoną. Trečią vaikiną matė iš tolo, jokių šio pažymių neįsidėmėjo ir nurodyti negali. Kūno sužalojimai jam padaryti nebuvo, nei į gydytojus, nei į med. ekspertus nesikreipė ir nesikreips. Pavogtame mobiliojo ryšio telefone buvo SIM kortelė Nr. 869969411 ir atminties kortelė, kuri buvo pirkta atskirai, tačiau abi korteles jam davė naudotis tėtis, žino, kad telefonas su visa įranga yra UAB „Brigneta“ turtas (b.l. 17).

D. N. parodymų patikrinimo vietoje metu patvirtino savo duotus parodymus (b.l. 18-23).

Teisiamajame posėdyje vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis buvo perskaityti A. R. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. 2013-02-14 A. R. paaiškino, kad tiksliai nepamena, kada būtent, tik pamena, kad tai buvo š. m. sausio mėn. pradžioje, vakare, valandos nepamena, jis susitiko su savo draugais R. Z. ir D. T., žino, kad šiam 19 metų, bet jie draugai. Tada R. pasakė, kad jam labai reikia pinigų ir paklausė, kaip galima būtų jų gauti. R. sakė, kad norėjo pirkti naują telefono kolonėlę. Tada jis pasakė, kad galima ką nors apvogti. Kodėl jis taip pasakė, paaiškinti negali, tai sugalvojo pats. R. sutiko su tokiu jo pasiūlymu ir pasiūlė važiuoti į Šeškinę. Kodėl šis pasiūlė važiuoti į Šeškinę, nepamena. Tada jie troleibusu atvažiavo iki „Rygos“ stotelės, iš kur važiavo autobusu iki parduotuvės „Maxima“, esančios priešais gėlių turgelį. Prie tos parduotuvės pamatė 2 vaikinukus, šie turėjo riedlentes. Tada R. pasakė, kad apiplėšti galima šiuos. Tada D. liko prie „Maximos“, nes šis pasakė, kad niekur neis, nes nenori problemų. O jis su R. ėjo tiems berniukams iš paskos. Kažkokioje arkoje tarp namų jie su R. tuos berniukus pasivijo, tada vienas iš vaikinukų iš ten pabėgo, o jis su R. priėjo prie kito. R. paprašė to berniuko cigarečių, bet tas atsakė, kad nerūko. Tada R. liepė tam berniukui parodyti riedlentę, kurią šis laikė rankoje ir tas berniukas padavė riedlentę, o R. padavė tą riedlentę jam, pasakydamas, kad palaikytų. Tada Robert daugiau nieko nesakydamas staiga sudavė tam berniukui vieną smūgį ranka į galvą, tačiau kur būtent R. šiam sudavė, jis nematė. Bet pamatė, kad nuo to smūgio tas berniukas nukrito. Tada jis numetė tą riedlentę ir nubėgo už tos arkos, kur sustojo laukti R.. Po 15-20 sekundžių pamatė, kad R. bėga ir jis pradėjo bėgti šiam iš paskos. Su šiuo nubėgo iki miškelio. Tada R. paskambino D. ir D. atėjo į tą miškelį. Kol su R. laukė D., R.parodė jam mobiliojo ryšio telefoną, kiek pamena, tai buvo „NOKIA“, modelio nepamena, ir tada suprato, kad tą telefoną R. atėmė iš to berniuko. Tačiau nematė, kaip būtent R. atėmė iš to berniuko telefoną. Jis laukė R. už tos arkos ir nematė, kaip viskas vyko. Atėjus D., R. parodė D. telefoną, kurį atėmė iš to berniuko, kurį pastūmė, ir tada nuėjo iki savo rajono, bet kadangi buvo jau vėlu, tai į lombardą nėjo. Telefonas buvo pas R.. R. prašė D., kad šis priduotų telefoną į lombardą, nes D. pilnametis. Kitą dieną susitiko prie parduotuvės „Mada“ ir Robert padavė tą pavogtą telefoną, kad D. nuneštų į lombardą. D. nuėjo į lombardą, esantį „Madoje“, neužilgo grįžo ir atnešė apie 100 litų, visus tuos pinigus D. perdavė R.. Jam R. nedavė nei cento iš tų pinigų, jis šio neprašė, jam pinigų nereikėjo. Jo akivaizdoje D. jokių pinigų, gautų už tą telefoną, nedavė. Kai su R. priėjo prie tų vaikinukų, tai jis ant galvos buvo užsidėjęs striukės kapišoną, matėsi visas jo veidas. R. irgi buvo užsidėjęs kapišoną, bet matėsi tik šio akys. Jis tuomet nebuvo užsidėjęs ant veido jokios kaukės. Vėliau R. jam sakė, kad tą telefoną iš lombardo išpirko kažkoks R. draugas, bet daugiau nieko apie tai nesakė, o jis neklausė. Jis nežino, kas būtent išpirko tą telefoną, to R. draugo nepažįsta. Tiems berniukams iš paskos ėjo tik jis su R., D. kartu nėjo, bet šis žinojo, kokiu tikslu jie nuėjo tiems berniukams iš paskos. Dėl savo veiksmų labai gailisi (b.l. 42).

Ikiteisminio tyrimo metu B. N. parodė, kad 2013-01-04 apie 21.10 val. jai paskambino nepilnametis sūnus D. N., gim. 1998 m., ir pasakė, kad prieš 10 minučių prie Musninkų g. 7 namo pirmosios laiptinės, Vilniuje, prie jo priėjo 2 nepažįstami paaugliai, vienas kurių sudavė smūgį į petį, ištraukė iš rankų riedlentę ir pareikalavo atiduoti telefoną. Bijodamas, kad užpuolikai gali sužaloti, sūnus atidavė turėtą mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 500“, kuris priklauso UAB „Brigneta“ ir buvo duotas sūnui naudotis. Su oficialiu pareiškimu dėl įvykio ir padarytos žalos dydžio kreipsis bendrovės įgaliotas asmuo (b.l. 14).

Iš 2013-04-30 UAB „Brigneta“ rašto (patikslinimo) matyti, kad 2013-01-04 iš D. N. buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas „NOKIA“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė su SIM kortele yra 250 Lt. Telefone buvo atminties kortelė su visa informacija, jos vertė 100 Lt. Telefonas su SIM ir atminties kortelėmis priklausė UAB „Brigneta“. Kadangi telefonas grąžintas, turtinė žala UAB „Brigneta“ yra padaryta 100 Lt vertės. Prašo pripažinti UAB „Brigneta“ civiliniu ieškovu (b. l. 10).

Iš 2013-01-31 pakvitavimo matyti, kad mobiliojo ryšio telefono aparatas „NOKIA 500“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) – pateiktas pagal 2013-01-29 daiktų pateikimo protokolą, apžiūrėtas, prijungtas prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, pagal pakvitavimą grąžintas UAB „Brigneta“ atstovui N. N. (b.l. 37-39).

Iš policijoje registruotų įvykių registro išrašo matyti, kad gyvenamojo namo kieme, prie namų iš pranešėjos nepilnamečio sūnaus D.N. du nepilnamečiai baugindami atėmė mobilaus ryšio telefoną Nokia 500, kuris priklauso UAB “Brigneta” (b. l. 30).

Iš N. N. rašto matyti, kad žalą kaltinamieji alygino, jiems pretenzijų neturi, sutinka susitaikyti (b. l. 178).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir teismo išvados

Analizuodamas kaltinamiesiems R. Z. ir D. T. pareikštą kaltinimą teismas konstatuoja, kad byloje pakanka faktinių duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą, kad R. Z. ir D. T. pasitvirtino kaltinimo faktinės aplinkybės bei jų įvykdytų veikų juridinė kvalifikacija. Be kaltinamųjų visiškų prisipažinimų, jų padarytą nusikalstamą veiką patvirtina nukentėjusiojo D. N. išsamūs, nuoseklūs parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, ikiteisminio tyrimo metu apklausto nepilnamečio A. R. parodymai. Pastebėtina, kad visi byloje surinkti įrodymai tarpusavyje iš esmės sutampa, esminių prieštaravimų nėra, todėl laikytini patikimais ir patvirtinančiais R. Z. ir D. T. kaltę dėl įvykdyto nusikaltimo. Ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuota nusikalstama veika pagal BK 180 str. 1 d., t. y. 2013-01-04 apie 20.50 val. iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje kartu su A. R., jie (R. Z. ir D. T.) panaudodami fizinį smurtą prieš D. N. pagrobė svetimą turtą, tokiomis aplinkybėmis: R. Z. kartu su A. R. priėjo prie nukentėjusiojo D. N., gim. 1998 m., ir, A. R. stovint šalia, o D. T. stovint netoliese, tokiu būdu atimant nukentėjusiajam D. N. galimybę priešintis ir stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikalstamą veiką, R. Z. abiem rankom pastūmė nukentėjusįjį į krūtinę, po to sudavė pastarajam 2-3 smūgius kumščiu į petį ir pareikalavo pastarojo atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, o nukentėjusiajam D. N. išsigandus ir atidavus jam mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 500” su SIM kortele ir atminties kortele, priklausantį UAB „Brigneta”, jie kartu su A. R. iš įvykio vietos pabėgo, tokiu būdu pagrobdami UAB „Brigneta” priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 500”, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), 250 Lt. vertės su SIM kortele, neįvertinta dėl mažareikšmiškumo, ir atminties kortele, 100 Lt. vertės, tuo padarydami UAB „Brigneta” 350 Lt. turtinę žalą.

Kaltinamieji padarė apysunkį nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia. Kaltinamųjų R. Z. ir D. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Abu kaltinamieji nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, jie nukentėjusiojo bei jo tėvų atsiprašė, tiek nukentėjusysis, tiek jo tėvai jiems atleido, jie padarytą nusikalstamą veiką vertina neigiamai, padarytą turtinę žalą atlygino, todėl yra pagrindas tikėti, kad jie ateityje nedarys nusikalstamų veikų.

R. Z. padarė nusikalstamą veiką būdamas nepilnametis. Pagal BK 81 straipsnio 1 dalį, BK XI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Todėl teismas sprendžia, kad kaltinamajam R. Z. taikytinos BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos ir kaltinamasis R. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas.

Pagal BK 93 straipsnio 2 dalį, teismas, atleisdamas nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, skiria jam šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones. Teismas laiko, kad, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, kaltinamojo asmenybę, kaltinamajam R. Z. skirtinos dvi auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas.

Spręsdamas kaltinamojo D. T. baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį (kaltinamasis padėjo stebėdamas aplinką, vienintelis iš trijų būdamas pilnametis, padaryti apysunkį nusikaltimą), kaltės formą ir rūšį (kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia), kaltinamojo asmenybę (kaltinamasis anksčiau neteistas, kritiškai vertina savo elgesį, nukentėjusiojo atsiprašė, padarytą materialinę žalą atlygino.

Byloje yra visi BK 38 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose numatyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių kaltinamasis D. T. negalėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju. Kaltinamasis D. T. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

R. Z. vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį.

Paskirti R. Z. auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą – devynis mėnesius nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose gyvenamosios vietos adresu bei tęsti mokslą.

Baudžiamąją bylą R. Z. nutraukti.

Kardomąją priemonę rašytinį įsipareigojimą prižiūrėti nepilnametį įtariamąjį panaikinti.

D. T. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalimi, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį.

Baudžiamąją bylą D. T. nutraukti.

Išaiškinti D. T., kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinti D. T., kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.