- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- P-502-205-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- E., E. K.
- Atsakovas
- Valstybinio
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1896/2008 pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyriaus (toliau – ir atsakovas, Tauragės skyrius) direktoriaus 2006 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. PS-10/1;
2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2006 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (11.1)-I-1433;
3) pripažinti 2004 m. lapkričio 19 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu;
4) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti bei išmokėti draudiminę išmoką.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. lapkričio 19 d., po tarnybos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės (toliau – ir Pagėgių rinktinė) Pagėgių užkardoje, automobiliu vyko namo. Kelyje Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas į jo vairuojamą automobilį atsitrenkė į priešingos krypties eismo juostą išvažiavęs automobilis. Šio autoįvykio metu jis buvo sužalotas ir 2005 m. liepos 1 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) sprendimu konstatuota, kad jis tapo netinkamas vidaus tarnybai. Pagėgių rinktinės vado 2005 m. birželio 30 d. ir 2005 m. liepos 7 d. įsakymais buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 3 punktu, jis kreipėsi 2005 m. rugpjūčio 8 d. į Tauragės skyrių su prašymu apskaičiuoti ir išmokėti draudimo sumą, priklausančią dėl pakenkimo sveikatai. 2005 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. PS-10 Tauragės skyrius nusprendė 2004 m. lapkričio 19 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo nepripažinti draudiminiu įvykiu. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2005 m. lapkričio 12 d. pateikė skundą VSDFV. 2005 m. gruodžio 16 d. raštu VSDFV informavo, jog panaikino Tauragės skyriaus 2005 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. PS-10, kuris priimtas neturint visų reikiamų dokumentų, t. y. įvykio akto bei tarnybinio tyrimo komisijos išvados. Tuomet jis kreipėsi į Pagėgių rinktinę, kad pateiktų surašytą 2004 m. lapkričio 19 d. įvykio aktą, tačiau buvo atsakyta, jog minėtas įvykis, nenustačius priežastinio ryšio tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybos, nepriskirtas draudiminiams įvykiams, todėl nelaimingo atsitikimo aktas surašytas nebuvo. 2006 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. PS-10/1 atsakovas vėl nusprendė nepripažinti 2004 m. lapkričio 19 d. nelaimingo atsitikimo draudiminiu įvykiu ir atsisakė apskaičiuoti bei išmokėti draudimo išmoką. Šį sprendimą apskundė VSDFV. VSDFV 2006 m. kovo 7 d. rašte Nr. (11.1)-I-1433 (sprendime) konstatavo, jog Pagėgių rinktinė nesurašė 2004 m. lapkričio 19 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo įvykio akto, kadangi minėtas įvykis nėra susijęs su pareiškėjo buvusia tarnyba, todėl Sąlygų normos dėl įvykio pripažinimo draudiminiu negali būti taikomos ir draudimo suma pareiškėjui negali būti apskaičiuota. Pareiškėjo manymu, atsakovas priėmė sprendimą neįvertinęs visų įvykio aplinkybių ir neteisingai interpretavo teisės aktų nuostatas. Pagėgių rinktinė atliko tarnybinį patikrinimą dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo ir 2005 m. gegužės 5 d. pateikė išvadą, kurioje išdėstytos visos faktinės įvykio aplinkybės, todėl šioje išvadoje esančiais duomenimis turėtų būti vadovaujamasi, jei nėra nelaimingo atsitikimo akto. Dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo pareiškėjas buvo sužalotas ir neteko darbo vidaus tarnyboje. Faktas, kad buvusi darbovietė tinkamai neįformino nelaimingo atsitikimo aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu atmesti prašymą dėl įvykio pripažinimo draudiminiu. Tokia situacija neatitinka bendrųjų protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų. Atsakovas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą vadovaujantis 2005 m. gegužės 5 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. (21/22)-16-58, kurioje konstatuota, kad šis nelaimingas atsitikimas, įvykęs pareiškėjui, vykstant namo ne tiesiogiai iš tarnybos. Sąlygų 3 punkto 2 dalyje nurodyta, jog ne darbdavys, kurio pavedimu atliekamas tarnybinis patikrinimas, bet Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu ar ne. Tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas, spręsdamas klausimą dėl eismo įvykio pripažinimo draudiminiu įvykiu, viršijo savo kompetenciją, todėl išvada toje dalyje, kur nustatyta, jog įvykęs eismo įvykis nelaikomas draudiminiu įvykiu, neteisėta ir ja neturėtų būti vadovaujamasi. Pareiškėjas teismo prašė pripažinti, kad vieno dokumento trūkumas negali būti kliūtis skirti nukentėjusiam asmeniui draudiminę išmoką.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Tauragės skyriaus direktoriaus 2006 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. PS-10/1 ir VSDFV 2006 m. kovo 7 d. raštą (sprendimą) Nr. (11.1)-I-1433, kitoje dalyje skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Sąlygų 3 punktu, 3 punkto 5 dalimi, 14 punkto 2, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalimi. Nurodė, kad įstatymas įsakmiai nenurodo, kokie konkretūs dokumentai (jų pavadinimai) turėtų būti pateikti ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe ar pakeliui iš darbo. Konstatavo, kad Tauragės skyrius nevisiškai ištyrė nelaimingo atsitikimo, įvykusio pareiškėjui 2004 m. lapkričio 19 d. vykstant iš tarnybos namo, visas aplinkybes, nesurinko būtinų dokumentų, kad pašalintų kilusias abejones nustatant, ar nelaimingas atsitikimas yra draudiminis įvykis, ar ne. Sąlygų 14 punkto 5 dalyje nurodyta, jog prireikus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai gauna iš tardymo (ikiteisminio tyrimo), teismo ir kitų įstaigų papildomus dokumentus, kurių reikia draudimo sumos mokėjimo klausimams spręsti. Todėl jeigu trūksta Sąlygų 14 punkto 2 dalyje nurodytų dokumentų, kaip yra šiuo atveju, ar iškilus klausimui dėl tam tikrų įvykio aplinkybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius turėtų kreiptis į atitinkamas įstaigas dėl papildomų dokumentų, kuriuose būtų nurodyta reikalinga prašymui išspręsti informacija. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir visas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog atsakovas turėtų pakartotinai ištirti nelaimingą atsitikimą, įvykusį 2004 m. lapkričio 19 d. vykstant pareiškėjui iš tarnybos namo, nustatyti, ar nelaimingas atsitikimas yra draudiminis įvykis ir priimti naują sprendimą. Atmetė pareiškėjo reikalavimus pripažinti 2004 m. lapkričio 19 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu ir įpareigoti atsakovą apskaičiuoti bei išmokėti draudiminę išmoką, kadangi panaikino ginčijamus sprendimus.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą patenkino: Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, norminiais teisės aktais buvo sureguliuotas policijos pareigūnų ir valstybės sienos apsaugos pareigūnų draudimo valstybės biudžeto lėšomis už pakenkimą sveikatai tarnybinių pareigų ėjimo metu klausimas. Pažymėjo, jog, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, minėtas klausimas liko neaptartas, tačiau 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustatė, kad „iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintam Vidaus tarnybos statutui“. Laikėsi nuomonės, kad, nors Vidaus tarnybos statute pareigūnų draudimo valstybės lėšomis už pakenkimą sveikatai tarnybinių pareigų ėjimo metu klausimas neaptartas, negalima teigti, kad šios socialinės garantijos taikymas prieštarautų Vidaus tarnybos statuto nuostatoms, nes jame nenurodyta, kad ši socialinė garantija yra toliau nebetaikoma arba kad šis klausimas yra sureguliuojamas kokiu kitu būdu, kuris nebeatitiktų iki tol galiojusio teisinio reguliavimo. Kita vertus, neišlikus Vidaus tarnybos statute nuostatos dėl pareigūnų draudimo valstybės lėšomis, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530, numatantis ir toliau aptariamos socialinės garantijos teikimą atitinkamiems pareigūnams, nebuvo panaikintas arba pakeistas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–714/2004). Vadinasi, tos socialinės garantijos, kurios galiojo policijos pareigūnų, valstybės sienos apsaugos pareigūnų, jų tarnybos atlikimo metu, pasikeitus teisiniam reglamentavimui negali nutrūkti ir, paisant teisėtų lūkesčio principo, iš esmės turi būti taikomos toliau. Tai reiškia, kad atsakovo pirminė pozicija Sąlygų atžvilgiu, kaip prieštaraujančių Vidaus tarnybos statutui (redakcijai taikytinai visuomeninių santykių atsiradimo metu) ir netaikytinų sprendžiant ginčą, nėra pagrįsta, ką apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino ir Tauragės skyriaus atstovas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimas).
Minimo atsisakymo pripažinti įvykusį nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu pagrindo, įvardinto Tauragės skyriaus 2006 m. sausio 20 d. sprendime, kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statutas po ginčo visuomeninių santykių atsiradimo buvo keistas: šiuo metu galiojančios Vidaus tarnybos statuto redakcijos 49 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareigūnų sveikata ir gyvybė visam jų tarnybos laikui valstybės biudžeto lėšomis privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos. Taigi įstatymų leidėjas į aukštesnės galios teisės aktą (nei Vyriausybės nutarimas) grąžino nuostatą, suteikiančią teisę pareigūnams į socialinę garantiją – privalomą gyvybės ir sveikatos draudimą valstybės biudžeto lėšomis ir kompensacijos pareigūno žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, nuo nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nuo nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos. Tai akivaizdžiai įtvirtina teiginį dėl pareiškėjui priklausančios teisės.
Nurodė, kad tokia faktinė situacija, kai pasikėsinama ir (ar) pažeidžiami (atimami) draudimo objektai (vidaus tarnybos pareigūnų sveikata bei gyvybė), apibrėžta iki šiol galiojančiose Sąlygose. Rėmėsi Sąlygų 3.4 punktu ir teigė, kad pirmoji sąlyga, nulemianti ir paskesnius bendros procedūros etapus dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu, yra institucijos, kurioje apdraustasis tarnauja (tarnavo), atliktas tyrimas, kurio metu turi būti konstatuojamas priežastinis ryšys tarp pareigūno žūties ar sveikatos sutrikdymo ir tiesioginių pareigų atlikimo. Vertino, kad, tik nustačius tokį ryšį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius turi faktinį pagrindą spręsti nelaimingo atsitikimo pripažinimą draudiminiu įvykiu, o jo nebuvimas dar pirminėje procedūros stadijoje paneigia pareigūno teisę į kompensaciją, tačiau neužkerta kelio pasinaudoti teise į teisminę gynybą, nes toks teisės aktas, sukeliantis atitinkamas neigiamas pasekmes konkrečiam pareiškėjui, pažeidžia jo teisę į socialinę garantiją. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju aptariamas priežastinis ryšys tarp pareigūno sveikatos sutrikdymo ir tiesioginių pareigų atlikimo netgi nėra teisiškai reikšmingas, nes, turint omenyje galiojančios Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio 1 dalies redakciją, pakankama sąlyga ir pagrindas tolimesnei procedūrai dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu yra kompetentingos institucijos fakto konstatavimas, kad nelaimingas atsitikimas įvyko grįžtant iš tarnybos.
Pažymėjo, jog, kaip matyti iš nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktų faktinių duomenų, Valstybės sienos apsaugos tarnyba atliko patikrinimą ir, nepriklausomai nuo to, kas jį atliko, buvo nustatyta, jog pareigūnas grįždamas iš tarnybos nevažiavo betarpiškai į namus, o sprendė asmeninius techninio-ūkinio pobūdžio klausimus, taip buvo pasisakyta ir tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra galiojanti, todėl nėra teisinio pagrindo ją ignoruoti ar ja nesiremti. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi nuomonės, kad, siekiant realizuoti teisę į kompensaciją, būtina laikytis teisėkūros subjekto įtvirtintos procedūros, kurios vienas veiksmas bei jo rezultatas betarpiškai susijęs su kitu, t. y. pirmiausia turi būti padarytos pirminės palankios išvados konkrečiam pareiškėjui, o tik po to atsiranda pagrindas spręsti dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu.
IV.
Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 10 punktu, prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1896/2008, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti nutartį, kuria būtų atmestas Tauragės skyriaus apeliacinis skundas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimas būtų paliktas nepakeistas.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Sąlygų 3 punktą. Atsižvelgiant į tai, jog su pareiškėju susijęs nelaimingas įvykis įvyko jam vykstant iš tarnybos į namus, jį draudiminiu arba nedraudiminiu pripažįsta ne tarnybinio tyrimo komisija, sudaryta nukentėjusiojo tarnybos vietoje, o būtent VSDFV teritoriniai skyriai, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Pareiškėjui įvykęs nelaimingas atsitikimas laikytinas draudiminiu įvykiu, nes atitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, Sąlygų 3.1 punkte nurodytus požymius. Tauragės skyrius, manydamas, jog, pagal turimus dokumentus, negalima spręsti, ar nelaimingas atsitikimas laikytinas draudiminiu įvykiu, vadovaudamasis Sąlygų 14.5 punktu, privalėjo gauti papildomus dokumentus, be to, privalėjo atlikti savarankišką tyrimą, nepaisydamas Pagėgių rinktinės išvadų. Laikosi pozicijos, jog buvo supainiotos dvi skirtingos išvados: išvada, ar sužalojimas turi tiesioginį priežastinį ryšį su pareigų vykdymu (tarnybos metu ar ne tarnybos metu), ir išvadą, ar nelaimingas atsitikimas yra draudiminis įvykis.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Pagėgių rinktinės 2005 m. gegužės 5 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. (21/22)-16-58(1.33), nes joje, be kita ko, nebuvo pasisakyta dėl to, ar sužalojimas yra susijęs su pareigūno tiesioginių pareigų vykdymu: joje konstatuojama, kad eismo įvykis nelaikytinas draudiminiu įvykiu. Tokia išvada yra niekinė, nes neatitinka Sąlygų 3.4 punkto.
Šalies argumentai
3. Apeliacinės instancijos teismas apribojo pareiškėjo teisę pateikti apeliacinį skundą dėl nepalankaus administracinio teismo sprendimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagal šio skirsnio nuostatas, procesas gali būti atnaujintas jei prašymą pateikė turintis tokią teisę subjektas (ABTĮ 154 straipsnis), prašymas paduotas įstatyme numatytu pagrindu (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis) ir per įstatymu nustatytą terminą (ABTĮ 154,155,156 straipsniai).
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu: jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Analizuojant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintos teisės normos turinį, darytina išvada, jog, vadovaujantis jos nuostatomis, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimu, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai.
Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, savo poziciją, kad būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1896/2008, jis iš esmės grindžia tuo, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Sąlygų 3 punktą, kuriame inter alia numatyta, kad žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu nustato institucijos, kurioje apdraustasis tarnauja (tarnavo) arba eina (ėjo) pareigas, vadovo nustatyta tvarka sudaryta tarnybinio tyrimo komisija; VSDFV teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Sąlygų 3 punktą. Tai, jog apeliacinės instancijos teismas, 2008 m. gruodžio 19 d. priimdamas nutartį, rėmėsi 2005 m. gegužės 5 d. tarnybinio patikrinimo dėl Pagėgių užkardos pasieniečio E. K. patekimo į eismo įvykį išvada Nr. (21/22)-16-58(1.33) (b. l. 9), nereiškia, jog buvo netinkamai aiškinamas Sąlygų 3 punktas, kuris numato, jog įgalinimai nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu suteikti tik VSDFV teritorinams skyriams, nes apeliacinės instancijos teismas minėta išvada iš esmės rėmėsi tiek, kiek tai buvo svarbu vertinant, ar pareiškėjas iš tarnybos važiavo tiesiai į namus (pirmiau minėto priežastinio ryšio atitikmuo). Apeliacinės instancijos teismas kaip tik pažymėjo, jog tokios išvados padarymas yra svarbus VSDFV teritoriniam skyriui sprendžiant, ar atitinkamas nelaimingas atsitikimas pripažintinas draudinimiu įvykiu.
Kiti pareiškėjo argumentai yra susiję su apeliacinės instancijos teismo atliktu, jo manymu, netinkamu faktinių bylos aplinkybių vertinimu, kas nėra laikytina proceso atnaujinimo pagrindu, todėl šiuo aspektu pasisakyta nebus.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog prašymas atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A556-1896/2008, nesant tam pagrindo, neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. K. prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-1896/2008.
Nutartis neskundžiama.