- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-08-14
- Bylos Nr.
- A-575-1431-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- L. B., L.
- Atsakovas
- Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Vilniaus
- Advokatai
- Andrius Norkūnas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovėms Editai Bishop, Gerdai Safranavičiūtei,
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovams Ievai Kulikauskienei, Viktorijai Aleksejevai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ir Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2007 m. birželio 14 d. nutarimu Nr.12-34-PS „Dėl L. B. pavojingų maisto produktų pateikimo į rinką“ L. B. paskirta 5000 litų baudą už Produktų saugos įstatymo 8 straipsnio l dalies pažeidimą. Nutarime konstatuota, kad L. B. 2005 m. lapkričio 28-29 d. ir 2005 m. gruodžio 5-7 d. Karoliniškių ūkininkų turguje pateikė į rinką pavojingus nefasuotus maisto produktus - varškę, grietinę, pagamintus ūkininkės K. J. pieno ūkyje, esančiame Žibėnų kaime, Širvintų rajone, kurie neatitiko Maisto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005-09-01 įsakymu Nr. V-675 patvirtintos HN „Maisto higiena“ 9 punkto reikalavimų.
II.
Pareiškėja L. B. kreipėsi į administracinį teismą prašydama panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau - Tarnyba) 2007-06-14 nutarimą Nr. 12-34 PS ir administracinę bylą nutraukti. Skundą grindė šiais argumentais: (1) Paaiškino, kad Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2005-12-08 tikrinimo akte Nr. 4675 nustatytos aplinkybės, kad ji 2005 m. lapkričio 28-29 d. ir gruodžio 5-7 d. prekiavo Karoliniškių ūkininkų turgavietėje, neatitinka tikrovės, nes nuo 2005 m. gruodžio 8 d. iki 2006 m. sausio mėn. ji nedirbo ir jai niekas nepranešė, kad dėl kilusio šigeliozės protrūkio reikia pasitikrinti sveikatą. M. Š. , su kuria ji pakaitomis prekiavo ūkininkės K. J. ūkyje pagamintais pieno produktais, 2005-12-13 telefonu pranešė, kad reikia pasitikrinti sveikatą. Pareiškėjos teigimu, išvada, jog ji nuo 2005-12-08 iki 2005-12-14 vengė pasitikrinti sveikatą, nors buvo raginama kelis kartus, yra nepagrįsta įrodymais. Pažymėjo, kad pirminė jai nustatyta diagnozė yra netiksli. Rašytinis įrodymas - Skubus pranešimas apie užkrečiamų ligų sukėlėją, kurį ji gavo iš gydytojos epidemiologės J. L. , kai kreipėsi dėl siuntinio į infekcinę ligoninę - patvirtina aplinkybę, kad iš 2005-12-14 paimto ėminio šigeliozės sukėlėjas (Sh. Sonnei) buvo išaugintas ne 2005-12-19, o 2005-12-20. Pažymėjo, kad ligoninėje 2005-12-20 jai buvo atliktas mikrobiologinis tyrimas Nr. 3892 ir buvo nustatyta, jog Sh. Sonnei neišaugo. Pareiškėjos teigimu, ji nesirgo ir nebuvo infekcijos nešiotoja, o nutarime išvados yra padarytos remiantis pirmine netikslia diagnoze. (2) Pareiškėjos teigimu, Vyriausybės 2007-04-11 nutarimo Nr. 359 8.9 punkto nuostata, suteikianti teisę Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai taikyti poveikio priemones numatytas Produktų saugos įstatyme, prieštarauja Produktų saugos įstatymo 6 str. l d. ir 27 str. l d. Tarnyba neturėjo teisės nagrinėti jos administracinio teisės pažeidimo bylos ir neturėjo teisės skirti jai baudos. Pabrėžė, kad skiriant jai nuobaudą buvo pažeista administracinių nuobaudų skyrimo tvarka (ATPK 297 str.). (3) Paaiškino, kad skundžiamas nutarimas buvo priimtas tik po pusantrų metų nuo tariamo pažeidimo padarymo. Vadovaujantis Produktų saugos įstatymo 25 str. bauda galėjo būti paskirta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui - nuo jo paaiškėjimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai pavojingu produktu pakenkiama vartotojo sveikatai ar atimama gyvybė. Tačiau, pareiškėjos nuomone, minėta nuostata, kuri gali būti taikoma faktiškai neribotą laikotarpį, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Atsiliepimas
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu prašė L. B. skundą atmesti. Paaiškino, kad pareiškėja dėl šigeliozės išsityrė tik 2005 m. gruodžio 14 d. po pakartotinio epidemiologų paraginimo. Jai išaugo to paties tipo kaip ligoniams (13 II g) Sh. Sonnei. L. B. ligą neigė, todėl buvo nukreipta į asmens sveikatos priežiūros įstaigą diagnozės patikslinimui ir gydymui. Gydyta ambulatoriškai Respublikinėje tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinėje ligoninėje. Galutinė diagnozė - ūminė šigeliozė. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnyba pareiškėjos skundžiamą nutarimą priėmė neviršydama savo kompetencijos. Vartotojų teisių gynimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2007 m. kovo l d., buvo pakeistas Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos prie Teisingumo ministerijos pavadinimas į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Be to, Vyriausybės 2007 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 359 patvirtintų Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatų 8.9 punktas numato, kad ši tarnyba pagal kompetenciją taiko Produktų saugos įstatymo nustatytas poveikio priemones. Atsakovės nuomone, pareiškėjos argumentai, jog yra praleistas administracinės nuobaudos skyrimo terminas, prieštarauja Maisto įstatymo 7 str. 2 d., Produktų saugos įstatymo 23 str. 6 d., 25 str., 27 str. 2 d.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 26 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos skundą patenkinti - Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2007 m. birželio 14 d. nutarimą Nr.12-34-PS panaikinti. Teismas nurodė, kad Produktų saugos įstatymo 8 straipsnis numato gamintojo pareigą užtikrinti gaminių saugumą. Šio straipsnio l punkte numatyta pareiga teikti į rinką tik saugius gaminius. Tiek iš skundžiamo nutarimo turinio, tiek iš bylos dokumentų akivaizdu, kad pareiškėja nebuvo pateiktų į rinką pavojingų pieno produktų gamintoja. Tarnyba nustatė, kad šie produktai buvo pagaminti ūkininkės K. J. pieno ūkyje. Teismas pažymėjo, kad 2004-10-25 sutartimi, sudaryta tarp ūkininkės K. J. ir L. B. , buvo susitarta, kad pareiškėja pardavinės minėtos ūkininkės ūkyje pagamintus pieno produktus, atitinkančius nustatytus reikalavimus. Širvintų valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2005-01-26 išdavė K. J. leidimą parduoti jos ūkyje pagamintus pieno produktus Karoliniškių VP „Market“ ūkininkų turguje, Vilniuje. Todėl, teismo vertinimu, nutarimu atsakovas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėja pažeidė Produktų saugos įstatymo 8 straipsnio l punktą, numatantį gamintojo atsakomybę už pavojingų pieno produktų pateikimą į rinką. Pagal bylos aplinkybes dėl pareiškėjos galėjo būti nagrinėjamas tik tas klausimas, ar ji nepažeidė platintojo pareigos užtikrinti gaminių saugą. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Produktų saugos įstatymo 2 str. 2 d., šis įstatymas taikomas tuomet, kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nuostatų, reglamentuojančių konkretaus produkto saugą. Maisto teikimą į rinką reglamentuoja specialusis įstatymas - Maisto įstatymas. Pagal Maisto įstatymo 7 str. 2 d., gamintojai, pardavėjai ar paslaugų teikėjai, pažeidę šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, atsako Produktų saugos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Todėl teismas konstatavo, kad kiekvienas atvejis, kai maisto gamintojas, paslaugų teikėjas ar pardavėjas pateikia į rinką nesaugų maisto produktą turi būti įvertintas visų pirma tuo aspektu, ar yra pažeisti Maisto įstatymo bei su jo įgyvendinimu susijusiu poįstatyminių teisės aktų (atitinkamų Lietuvos higienos normų) reikalavimai, o nustačius kad yra pažeisti, turi būti sprendžiamas klausimas dėl kalto subjekto patraukimo teisinėn atsakomybėn už Maisto įstatymo reikalavimų pažeidimą, taikant Produktų saugos įstatymo aštuntojo skirsnio „Atsakomybės už produktų saugos įstatymo pažeidimus taikymo tvarka“ nuostatas. Teismas pažymėjo, kad skundžiamame nutarime nėra pateiktas vertinimas, ar pareiškėja L. B. , kuri pati negamino, o pagal sutartį pardavinėjo ūkininkės K. J. pieno ūkyje pagamintus maisto produktus, nepažeidė Maisto įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių poįstatyminių teisės aktų reikalavimų. Taip pat teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti remiamasi ne Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatomis, bet specialiame teisės akte - Produktų saugos įstatyme - numatyta teisinė atsakomybė ir jos taikymo procedūra.
IV.
Atsakovė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti. Apeliantės nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Produktų saugos įstatymo 8 straipsnis negali būti taikomas, nes pareiškėja nebuvo pavojingų pieno produktų gamintoja. Paaiškina, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija, ištyrusi bylos aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, išklausiusi bylos nagrinėjimo proceso dalyvių paaiškinimus, konstatavo, kad pardavėja L. B. , prekiaudama K. J. pieno ūkyje pagamintais produktais sirgo šigeliozė ir būtent ji užteršė nefasuotus maisto produktus šigeliozės sukėlėju Sh. Sonnei ir pateikė į rinką pavojingus produktus. Pažymi, kad Produktų saugos įstatymo 3 straipsnio 8 dalies 3 punkte nustatyta, jog gamintojas – tai fizinis ar juridinis asmuo (ar kita organizacija) teisės aktų nustatyta tvarka vykdantis savo veiklą (įsteigtas) Lietuvos Respublikoje ar Europos Bendrijoje (Europos Sąjungoje), kuris kaip gaminio tiekimo proceso dalyvis gali daryti poveikį teikiamo į rinką gaminio saugai. Šiuo atveju L. B. , sirgdama šigeliozė bei UAB ,,Maxima LT“ Karoliniškių ūkininkų turgavietėje fasuodama varškę ir grietinę, užkrėtė minėtus maisto produktus ir kaip gaminių proceso dalyvė darė įtaką jų saugai. Vilniaus miesto gyventojai pirkę ir valgę varškės ir grietinės šioje turgavietėje 2005 m. lapkričio 28 – gruodžio 8 d. susirgo šigelioze (iki 2005 m. gruodžio 20 d. nustatyta 10 tokių atvejų). Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad L. B. nepažeidė Produktų saugos įstatymo 8 straipsnio l punkto reikalavimų, numatančių gamintojo atsakomybę už pavojingų pieno produktų pateikimą į rinką. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, jog skundžiamame nutarime nėra pateiktas vertinimas, ar L. B. nepažeidė Maisto įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių poįstatyminių teisės aktų reikalavimų. Paaiškintina, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2007 m. birželio 14 d. nutarime Nr. 12-34 „Dėl L. B. pavojingų maisto produktų pateikimo į rinką“ yra konstatuota, kad L. B. pateikė į rinką pavojingus nefasuotus pieno produktus, kurie neatitiko Maisto įstatymo 2 straipsnio l dalies ir 4 straipsnio l dalies bei sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo l d. įsakymu Nr. V-675 patvirtintos HN „Maisto higiena“ 9 punkto reikalavimu bei kad tuo buvo pažeistas Produktų saugos įstatymo 8 straipsnio l punktas. Taigi, skundžiamame nutarime yra pateiktas vertinimas dėl Maisto įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių poįstatyminių teisės aktų reikalavimų pažeidimų.
Atsiliepimas
Pareiškėja L. B. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Pareiškėjos nuomone, apeliantė nepaneigė teismo išvados, kad apskųstame nutarime nebuvo pateiktas įvertinimas, ar ji pažeidė Maisto įstatymo ir su juo susijusių poįstatyminių aktų reikalavimus. Paaiškina, kad nutarime nurodyta Maisto įstatymo 2 str. l d. nustato maisto sąvoką ir yra blanketinė norma, o šio įstatymo 4 str. l d. nustato bendro pobūdžio taisyklę, kad į rinką turi būti tiekiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas, kuri taip pat yra blanketinė norma. Apeliantės nurodytas sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo l d. įsakymu Nr. V-675 patvirtintos higienos normos HN „Maisto higiena“ 9 punktas nustato šioje higienos normoje vartojamas sąvokas ir apibrėžimus. Be to, ši higienos norma įsigaliojo nuo 2006 m. sausio l d. ir neturi atgalinio veikimo galios (nutarimas priimtas dėl pažeidimų, galimai padarytų prekiaujant 2005 m. lapkričio 28-29 ir gruodžio 5-7 dienomis). Pareiškėja taip pat nurodo, kad atsakovė nepagrįstai remiasi pirmine ir netikslia šigeliozės diagnoze, kuri yra paneigta atlikus tyrimus Respublikinėje tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinėje ligoninėje. Pareiškėja pažymi, kad jos tariamai neteisėti veiksmai buvo atlikti 2005 m. gruodį, Produktų saugos įstatymo pažeidimo protokolas Nr. 3 buvo surašytas tik 2007 m. gegužės 15 d., o nutarimas, kuriuo jai paskirta bauda buvo priimtas tik 2007 m. birželio 14 d., t. y. po pusantrų metų nuo tariamo pažeidimo padarymo. Nuo 2005 m. gruodžio iki 2007 m. gegužės 15 d. tariamo pažeidimo tyrimas nebuvo vykdomas, bei nebuvo nustatyta, kad buvo pakenkta susirgusių asmenų sveikatai. Todėl pareiškėja mano, kad yra praleistas terminas skirti jai baudą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įstatymų aiškinimu ir įrodymų vertinimu.
L. B. bauda paskirta už Produktų saugos įstatymo 8 str. 1 p. pažeidimą (b.l. 29). Produktų saugos įstatymo 8 str. 1 p. nustatyta, kad gamintojas privalo teikti į rinką tik saugius gaminius. To paties įstatymo 3 str. 8 d. 3 p. nustatyta, jog gamintojas - fizinis ar juridinis asmuo (ar kita organizacija) teisės aktų nustatyta tvarka vykdantis savo veiklą (įsteigtas) Lietuvos Respublikoje ar Europos Bendrijoje (Europos Sąjungoje), kuris kaip gaminio tiekimo proceso dalyvis gali daryti poveikį teikiamo į rinką gaminio saugai. To paties įstatymo 22 str., 23 str. 6 d. nustatyta, kad gamintojui, platintojui ar paslaugos teikėjui pateikusiems į rinką pavojingus produktus, jeigu šie produktai padarė žalos vartotojo sveikatai, šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytiems asmenims skiriama nuo 5000 iki 40000 litų bauda.
Byloje yra duomenų, kad L. B. galėjo padaryti paminėtą pažeidimą. Ji nebuvo samdoma darbuotoja, o sutarties pagrindu (b.l. 25) ir turėdama verslo liudijimą savarankiškai veikė rinkoje. Iš bylos dokumentų seka, kad L. B. didesniais kiekiais gaudavo maisto produktus, dalį jų fasuodavo ir tokiu būdu vykdė mažmeninę prekybą. L. B. buvo gaminio tiekimo proceso dalyvė, fasuodama produktus darė poveikį teikiamo į rinką gaminio saugai. T.y. L. B. atitiko Produktų saugos įstatymo 3 str. 8 d. 3 p. numatytą gamintojo apibrėžimą. Todėl, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja L. B. negamino maisto produktų, yra klaidinga.
Apeliacinės instancijos teismas nenustatė procesinių įstatymų pažeidimų, kliudančių patraukti L. B. atsakomybėn. Tiek protokolas, tiek skundžiamas nutarimas yra pakankamai aiškūs. Produktų saugos įstatymo 25 str. yra nustatyta, kad šio įstatymo 23 straipsnyje numatytos baudos gali būti skiriamos ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šio įstatymo pažeidimo nustatymo, o esant tęstiniam pažeidimui - nuo jo išaiškėjimo dienos. Ši nuostata netaikoma, kai pavojingu produktu pakenkiama vartotojo sveikatai ar atimama gyvybė. Pastaroji nuostata, iš tiesų gali būti taikoma faktiškai neribotą laikotarpį. Bet šioje byloje šios teisės normos taikymo konstitucingumo problema nekyla, nes pažeidimas galimai padarytas 2005 m. lapkričio 28-29 d. ir 2005 m. gruodžio 5-7 d. Bauda paskirta 2007 m. birželio 14 d. nutarimu. T.y. per protingą terminą, žymiai trumpesnį už rinkos subjektų patraukimo mokestinėn atsakomybėn, kitos rūšies ekonominėn atsakomybėn, ar baudžiamojon atsakomybėn įstatymu nustatytus terminus.
Taigi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimas nepagrįstas, todėl naikinamas.
Teismas turi nuspręsti ar byloje esančių įrodymų pakanka, kad būtų galima konstatuoti, kad L. B. pažeidė Produktų saugos įstatymo 8 str. 1 p. Kadangi šio klausimo nesvarstė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo taip pat nevertins, nes L. B. faktiškai prarastų teisę į apeliacinės instancijos teismą.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas taip pat pažymi, kad byloje esančių įrodymų nepakanka daryti galutinėms išvadoms.
a) L. B. du kartus buvo atlikti du mikrobiologiniai tyrimai, kurių vieno metu, paėmus mėginius, Sh. Sonnei išaugo, kito - Sh. Sonnei neišaugo. Pašalinti prieštaravimus tarp įrodymų būtina gauti specialistų paaiškinimus ar pan.;
b) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teigia, kad L. B. gydyta ambulatoriškai Respublikinėje tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinėje ligoninėje, galutinė diagnozė - ūminė šigeliozė. Tokių įrodymų byloje nėra, todėl būtina juos gauti;
c) byloje yra duomenų, kad L. B. nustačius šigeliozę, ji galėjo gydytis. Todėl būtina gauti pirminės sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje registruota L. B. , kitų medicinos darbuotojų, kurie L. B. nustatė pirminę diagnozę, paaiškinimus, ar L. B. buvo taikytas gydymas skiriant antibiotikus ar pan. ir kt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.