Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nubaustas 80 parų areštu.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. A. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. apie 23.05 val., automobilių stovėjimo aikštelėje Panevėžyje, šalia (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. S. (papurškiant nukentėjusiajam dujų į akis bei spiriant į galvą) pagrobė jo mobilaus ryšio telefoną su SIM kortele ir raktus bendros 34 litų vertės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BK 180 str. 1 d. atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris panaudodamas fizinį smurtą <... > arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinai tik teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Be to, įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – teisėjo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas neginčija jokių konkrečių faktinių bylos aplinkybių – jis nesutinka su apylinkės teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu tik todėl, kad teismas nepripažino jo veikoje esant jo atsakomybę šalinančių aplinkybių (asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo arba būtinojo reikalingumo).

Iš faktinių bylos duomenų matyti, kad įvykio metu prie nukentėjusiojo A. S. priėjo jam nepažįstami asmenys (dėl girtumo nukentėjusysis negalėjo nurodyti kas tiksliai ir kiek jų buvo, tačiau A. A. neneigė, kad vienas iš jų buvo būtent jis pats, o kitas – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, vardu A.), iš kurių kažkas papurškė ašarinėmis dujomis į akis. Tai, kad prie aikštelėje stovėjusio automobilio buvusio vieno vaikino iš karto, o ne vienas paskui kitą (kaip kad teigė apeliantas), priėjo du asmenys, nurodė ir liudytoja S. S.. Čia pažymėtina, kad pats apeliantas linkęs akivaizdžiai sau naudinga linkme traktuoti įvykį, t.y. tvirtinti, jog priėjęs prie nukentėjusiojo kiek vėliau nei prie jo nubėgo jo nurodytas A., jis neigia matęs ir tai, kaip A. papurškė nukentėjusiajam dujų ir taip atėmė jam galimybę priešintis tolimesniems užpuolikų veiksmams. Kolegija neabejoja, kad pagal nukentėjusiojo ir liudytojos S. S. parodymus, A. A. ir nenustatytas asmuo vardu A. priėjo prie nukentėjusiojo A. S. tuo pačiu metu, ir vienas iš jų nukentėjusiajam papurškė dujų. Dėl dujų poveikio nukentėjusiajam toliau nebegalint atlikti jokių aktyvių veiksmų (eiti, bėgti, priešintis ir pan.) jis atsitūpė. Nukentėjusysis visą laiką nuosekliai tvirtino, kad jam atsitūpus, kažkas iš tų pačių prie jo buvusių asmenų smūgiavo (ranka ar spyrė koja) jam į galvą, o po to iškraustė jo kišenes ir iš kišenių pagrobė, o ne pakėlė iškritusius nuo žemės, kaip kad tvirtino apeliantas, mobiliojo ryšio telefoną bei raktus su pakabuku. Kita, labai svarbi įrodymais (nuteistąjį sulaikiusių policijos pareigūnų parodymais) nustatyta aplinkybė yra ta, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nuteistąjį sulaikė ne prie pat įvykio vietos ar pačioje įvykio vietoje – vėlgi, kaip kad tvirtina nuteistasis savo skunde, o jau nueinantį iš jos. Pažymėtina, kad nuteistojo bendrininkas iš įvykio vietos pabėgo, ir apeliantas to nematyti negalėjo. A. A. tuo metu jau turėjo iš nukentėjusiojo pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną ir raktus. Pagaliau, nustatyta ir tai, kad vėliau policijos pareigūnų automobilyje, toje vietoje, kurioje jis sėdėjo, kai iš įvykio vietos buvo vežamas į policijos įstaigą, buvo rasti paslėpti po sėdyne ir iš nukentėjusiojo pagrobti raktai su pakabukais. Šios aplinkybės apeliantas nesugebėjo niekaip logiškai paaiškinti, o iš pradžių ją tiesiog neigė. Taigi, aukščiau paminėtais byloje esančiais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis iš esmės pavyko nustatyti nuoseklią ir nepertraukiamą įvykių seką, kuri patvirtina, jog ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis A. A. su nenustatytu asmeniu pagrobė nukentėjusiojo turtą po to, kai prieš jį panaudotomis ašarinėmis dujomis ir fiziniu smurtu iš pastarojo buvo atimta galimybė pasipriešinti. Tokia nuteistojo veika visiškai atitinka BK 180 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl apylinkės teismas šiuo atveju absoliučiai teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal nurodytą teisės normą. Patikrinusi byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai, nei teigiama skunde, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje patikrinti įrodymai (paties nuteistojo A. A. (iš dalies), nukentėjusiojo A. S., liudytojų L. K., J. S., A. Č., S. S. parodymai, įvykio vietos ir automobilio apžiūrų protokolai, parodymų atpažinti daiktus ir kitus objektus protokolai, specialisto išvada ir kt.) iš esmės yra nuoseklūs, jie tarpusavyje neprieštarauja, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir papildo vieni kitus. Apylinkės teismas visiškai teisingai įvertino įrodymus ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai bei aiškiai išdėstė visus savo argumentus, susijusius su A. A. veikos įrodytumu, jos kvalifikavimu, bausmės skyrimu ir kitais nuosprendžiu išspręstais klausimais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių įrodymų rinkimą, jų fiksavimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų. Konkrečių BPK normų, kurias rinkdami, fiksuodami ir vertindami įrodymus būtų pažeidę ikiteisminio tyrimo institucijų darbuotojai ar apylinkės teismas, savo skunde apeliantas taip pat nenurodė.

BK 29 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo <...>, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. BK 31 str. 1 d. įtvirtinta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti <...> kitiems asmenims ar jų teisėms <...> gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

Apeliantas skunde teigia, kad jis veikė baudžiamąją jo atsakomybę šalinančiomis sąlygomis. Tačiau šią nuteistojo versiją visiškai paneigia aukščiau paminėti įrodymai. Būtų galima tikėti nuteistojo pateikta versija apie jo pilietiškumą ir veikimą baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis, jeigu jis iš tiesų siekdamas, kad nukentėjusiojo turtui nebūtų padaryta žala, kaip jis pats teigė apylinkės teisme, galbūt ant žemės buvusį nukentėjusiojo telefoną ir raktus būtų pasiėmęs, laikęs rankoje ar įsidėjęs į savo drabužių kišenę, kitaip tariant saugojęs, pranešęs policijos įstaigai apie nukentėjusiojo padarytą neleistiną veiką arba medicinos darbuotojams apie nukentėjusiajam reikalingą pagalbą ir įvykio vietoje būtų laukęs atvykstančių policijos pareigūnų ar medicinos darbuotojų. Gi nagrinėjamu atveju nuteistasis pasielgė visiškai priešingai, t. y. matydamas, jog nukentėjusysis tupi užsidengęs akis, sunkiai kalba ir yra neblaivus, vietoje aukščiau nurodytų veiksmų, pasiėmęs nukentėjusiojo raktus ir telefoną, mėgino pasišalinti iš įvykio vietos. Nuteistasis teigia, kad po to, kai policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą, jis geranoriškai atidavė pareigūnams pagrobtą telefoną, kurio pagrobti net neketino, tačiau jo veiksmai, kuomet jis policijos pareigūnams savanoriškai atidavė tik dalį iš nukentėjusiojo pagrobto turto ir kita pagrobto turto dalimi, kaip įkalčiais, atsikratė jau sėdėdamas policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje, tik patvirtina, kad nukentėjusiojo telefoną policijos pareigūnams jis atidavė tik supratęs, jog pastarieji šį nukentėjusiojo daiktą vis tiek suras, o galbūt ir siekdamas nukreipti policijos pareigūnų dėmesį nuo kito, jo kelnių kišenėje buvusio įkalčio – nukentėjusiojo raktų.

Kolegijos manymu, aukščiau paminėtas nuteistojo elgesys yra visiškai neadekvatus jo paties nurodytai situacijai ir patvirtina, kad nuteistasis į įvykio vietą atėjo, galbūt, iš pradžių vedamas pilietiškų tikslų, tačiau vėliau jo veiksmai peraugo į nusikalstamus ir visiškai teisingai buvo kvalifikuoti kaip plėšimas. Šiuo atveju nukentėjusiojo turto pagrobimas po to, kai prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas ir iš jo buvo atimta galimybė priešintis, nesuteikiant jokios realios pagalbos nei nukentėjusiajam, nei sugadinto turto savininkui ir nepranešant atitinkamoms institucijoms nei apie nukentėjusiojo padarytą veiką, nei apie nukentėjusiajam reikalingą pagalbą, o vietoje to mėginant pasišalinti iš įvykio vietos su pagrobtu svetimu turtu, neįeina į atsakomybę šalinančių aplinkybių turinį ir negali būti laikoma būtinuoju reikalingumu ar asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymu. Visos šios aplinkybės iš esmės paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, jog jis nukentėjusiojo turtą pagrobė vedamas ne savanaudiškų, o pilietiškų tikslų ir veikė baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis sąlygomis.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas tiek byloje nustatytas, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes. Priešingai, nei mano apeliantas, apylinkės teismas tinkamai įvertino jo asmenybę ir esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei pagrįstai paskyrė A. A. arešto bausmę, didesnę už numatytos arešto bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę apylinkės teismas BK 41, 54 reikalavimų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Atsižvelgiant į tai teigti, jog apeliantui paskirta bausmė yra neteisinga, t. y. aiškiai per griežta, šiuo atveju taip pat negalima.

Įvertinusi visa tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo išvados šioje byloje yra pagrįstos ir motyvuotos, jos priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes. Teismas visiškai pagrįstai pripažino A. A. kaltu padarius BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir paskyrė jam teisingą bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir, kaip to prašoma skunde, nutraukti baudžiamąją bylą apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.