Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-11-15 · Civilinė byla Nr. 2-1351/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-15
Bylos Nr.
2-1351/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
Kreditorius
R. M.
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1351/2012Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus R. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus prašymas padidinti kreditorinį reikalavimą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Grandvalis“ bankroto byloje Nr. B2-1156-254/2012.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartimi UAB „Grandvalis“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Elmeda“. Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tarp jų ir buvusio įmonės darbuotojo R. M. 8 614,68 Lt finansinis reikalavimas, kuris Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi buvo patikslintas iki 8 747,68 Lt sumos.

Šalies argumentai

Kreditorius R. M. kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti bankroto administratoriaus ginčytą kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 140 straipsnio 2 dalį, piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir delspinigiai už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo 2011 m. balandžio 9 d. iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo bei darbo užmokestis už laikotarpį nuo bankroto bylos atsakovui iškėlimo iki 2014 m. balandžio 8 d.

Atsakovo BUAB „Grandvalis“ administratoriaus įgaliotas asmuo prašė ginčytino kreditorinio reikalavimo netvirtinti, kadangi iškėlus įmonei bankroto bylą nutraukiamas išmokų, susijusių su darbo santykiais skaičiavimas, o ginčas dėl kitų kreditoriaus reikalavimų yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 24 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl kreditorinio reikalavimo bankroto byloje padidinimo atmetė.

Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu kreditoriaus ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš UAB „Grandvalis“ buvo patenkintas iš dalies. Kreditoriaus ieškinys dėl dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos, kurį ieškovas kildino iš DK 140 straipsnio 2 dalies, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmestas, konstatavus, jog pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir į darbą negrąžinus, taikomos pasekmės, numatytos DK 297 straipsnio 4 dalyje, t. y. priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta išmoka, šiuo atveju – vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, kuomet kreditorius pas atsakovą dirbo tik tris mėnesius, ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog prašymas dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo, remiantis DK 140 straipsnio 2 dalimi, neatitinka aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo, todėl yra nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad kreditoriaus ginčas su atsakovu dėl delspinigių sumokėjimo už laikotarpį nuo kreditoriaus atleidimo iš atsakovo įmonės (2011 m. balandžio 9 d.), taip pat yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriame konstatuota, kad Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją ir darbdavį sieja darbo santykiai. Kitaip šią įstatymo nuostatą aiškinti negalima, todėl iš esmės tapatus kreditorinis reikalavimas dėl delspinigių už laikotarpį po įsiteisėjusio teismo sprendimo ir iki bankroto bylos iškėlimo netenkintinas tais pačiais argumentais, kuomet kreditoriaus darbo santykiai su atsakovu yra nutrūkę.

Teismas sprendė, jog su kreditoriumi, atleidžiant iš darbo 2011 m. balandžio 9 d., buvo pilnai atsiskaityta. Už laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iš darbo iki Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už keturis priverstinės pravaikštos mėnesius bei iki bankroto bylos iškėlimo jam buvo skaičiuojama po 49,70 Lt išmoka už kiekvieną darbo dieną. Kreditoriaus reikalavimą priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas per laikotarpį nuo atleidimo iš darbo iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo teismas laikė visiškai nepagrįstu, kadangi kreditorius atsakovo įmonėje nedirbo nuo 2011 m. balandžio 9 d., o kaip neteisėto atleidimo iš darbo sankcija, jam iki bankroto bylos iškėlimo buvo skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną darbo dieną (DK 177 straipsnis).

Teismas taip pat nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Kreditoriaus reikalavimas patvirtinti kreditorinį reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo bankroto bylos atsakovui iškėlimo iki 2014 m. balandžio 8 d. remiantis DK 298 ir 300 straipsnių nuostatomis, yra prieštaraujantis aukščiau paminėtam įstatymui (ĮBĮ), todėl teismas sprendė, jog kreditorinis reikalavimas šiuo pagrindu negali būti padidintas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius R. M. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditoriaus padidintą finansinį reikalavimą patvirtinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Iš neaiškiai suformuluotos skundžiamos teismo nutarties rezoliucinės dalies galima suprasti, jog Kauno apygardos teismas atmetė ir šio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi patvirtintą kreditoriaus finansinį reikalavimą 8 747,68 Lt sumai, nors minėta teismo nutartis yra įsiteisėjusi.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog su kreditoriumi, atleidžiant jį iš darbo, buvo visiškai atsiskaityta. Tai patvirtina ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs, tačiau iki šiol neįvykdytas.

3. Atmetus kreditoriaus prašomą patvirtinti padidintą finansinį reikalavimą, buvo pažeisti DK 177, 298 bei 300 straipsniai, kadangi net vieno mėnesio išeitinė išmoka kreditoriui, vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą, iki šiol nebuvo išmokėta.

4. Bankrutuojanti įmonė iki šiol nevykdo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo rašto ir neišmoka kreditoriui priteistų piniginių sumų. Vykdant šį teismo sprendimą bankrutuojanti įmonė išmokėjo tik vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį , t. y. 662,62 Lt, tuo tarpu išeitinė išmoka liko neišmokėta.

Atsakovo BUAB „Grandvalis“ administratorius atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartis, kuria kreditoriaus R. M. prašymas dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo BUAB „Grandvalis“ bankroto byloje, atmestas, yra pagrįsta ir teisėta.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai.

Šioje byloje vyksta ginčas dėl padidinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė patvirtinti jo padidintą kreditorinį reikalavimą, argumentuodamas iš esmės tuo, jog jo prašomas padidinti kreditorinis reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Iš į bylą pateiktos medžiagos matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pripažinta, jog 2010 m. sausio 7 d. tarp R. M. ir UAB „Grandvalis“ sudaryta darbo sutartis 2011 m. balandžio 8 d. buvo nutraukta neteisėtai, todėl kreditoriui iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už keturis priverstinės pravaikštos mėnesius, skaičiuojant nuo 2011 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. rugpjūčio 9 d., t. y. 2 650,68 Lt ir priteista po 49,70 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, bei 662,67 Lt išeitinė išmoka. Minėtas teismo sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2011 m. spalio 4 d. Šio teismo sprendimo pagrindu Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus 8 614,68 Lt finansinis reikalavimas. Be to, Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi kreditoriaus finansinis reikalavimas patikslintas ir patvirtintas 8 747,68 Lt sumai.

Taigi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kreditoriaus finansinis reikalavimas yra patvirtintas BUAB „Grandvalis“ bankroto byloje priimta įsiteisėjusia teismo nutartimi. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju kreditorius bando kvestionuoti įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą ir siekia, kad jam priteista bei bankroto byloje patvirtinta piniginė suma būtų padidinta. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tokį kreditoriaus prašymą atmetė pagrįstai.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia tuo argumentu, jog yra nevykdomas minėtas teismo sprendimas, kuriuo jam iš atsakovo BUAB „Grandvalis“ yra priteista piniginė suma, susijusi su darbo teisiniais santykiais. Teisėjų kolegija su tokiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Kaip pažymėta aukščiau, kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje yra patvirtintas bei patikslintas įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. ir balandžio 10 d. nutartimis. Kreditorius, kaip buvęs įmonės darbuotojas, turintis finansinį reikalavimą, kylantį iš darbo teisinių santykių, yra įtrauktas į bankrutuojančios įmonės pirmos eilės kreditorių sąrašą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto proceso paskirtis ir esmė yra apsaugoti nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų, ir visų kreditorių teises ir interesus, t. y. tenkinti kreditorių reikalavimus bankrutuojančios įmonės turtu, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek visas bankroto procesas, tiek ir kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas vykdomas tam tikromis, detaliai ĮBĮ reglamentuojamomis, stadijomis bei etapais (ĮBĮ 35 str.). Nors kreditorius ir teigia, jog jo atžvilgiu nėra vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo jam iš bankrutuojančios įmonės yra priteistos piniginės sumos, susijusios su darbo teisiniais santykiais, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad kreditoriaus reikalavimas, priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jau yra įtrauktas į bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą ir bus tenkinamas ĮBĮ nustatyta tvarka.

Taip pat kreditorius atskirajame skunde teigia, jog iš neaiškiai suformuluotos skundžiamos teismo nutarties rezoliucinės dalies galima suprasti, jog teismas atmetė ir Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi patvirtintą kreditoriaus 8 747,68 Lt dydžio finansinį reikalavimą, nors minėta teismo nutartis ir yra įsiteisėjusi. Tokie atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kreditorius atskirajame skunde dėstydamas argumentus klaidingai sieja du savarankiškus klausimus, kurie yra išspręsti skirtingomis pirmosios instancijos teismo nutartimis. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo patikslinimo yra įsiteisėjusi ir galiojanti, gi nagrinėjamu atveju kreditorius siekia jau patvirtinto kreditorinio reikalavimo padidinimo, todėl skundžiama Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartis nedaro jokios įtakos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutarties teisėtumui, o tuo labiau jos galiojimui.

Apeliantas atskirajame skunde bei pačiame prašyme dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo prašo patvirtinti ir atitinkamas pinigines sumas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, kurios jam priklausytų už laikotarpį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas numato, kad iškėlus įmonei bankroto bylą yra nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Atsižvelgiant į tai, kreditoriaus prašymas patvirtinti kreditorinį reikalavimą dėl piniginių sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, kurios jam esą priklauso ir už laikotarpį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, toks kreditoriaus prašymas yra prieštaraujantis nustatytam teisiniam reglamentavimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kreditorinis reikalavimas šiuo pagrindu negali būti padidintas.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėGintaras PečiulisDonatas Šernas